Vytautas Rubavičius. Astravo atominė elektrinė – Lietuvos politika ir geopolitika

propatria.lt nuotr.

tiesos.lt

Gyvenimo „mokslų“ ragavę suvokia, kad skaudžiausios ir netikėčiausios būna artimųjų niekšybės. Tik klausimas – ar Lietuva ir jos politinis elitas taip jau ir nesitikėjo žiauraus kaimynų latvių smūgio? O kad smūgio būta žiauraus, rodo politikų ir juos aptarnaujančių viešųjų ryšių išmanytojų tyla. Latviai ėmė ir pareiškė, kad pirks Baltarusijos atominės gaminsimą elektros energiją, nes energijos jiems trūksta ir trūks. Tad Lietuvos pastarojo penkmečio politinė retorika elektrinės, o su ja ir Baltarusijos politikos atžvilgiu pasirodė esanti visiškai neveiksminga, o aiškiau ir moksliškiau kalbant – kontrproduktyvi. Lietuvai nepavyko suburti kaimyninių valstybių boikotuoti Astravo elektrą, nepavyko tokiam boikotui palenkti visos Europos Sąjungos politikos. Visi pritaria Lietuvos susirūpinimui dėl elektrinės saugumo ar nesaugumo, palinksi galva ir permeta tą rūpestį tarptautinėms atominės energetikos priežiūros institucijoms, kuriose vienas stipriausių yra tą elektrinę statančios Rusijos balsas. Tos pačios Rusijos, kuriai mūsų politikai patikėjo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbus. Neabejotina, kad elektrinė gaus visus reikalingus jos veiklai patikrų dokumentus. Ką tada kalbėsime ir ką veiksime?

Jau senokai buvo aišku, kad Astravo elektrinė bus baigta statyti ir paleista. Jos gaminsima elektros energija jau įtraukta į didžiulį valstybinį Baltarusijos ekonomikos plėtros planą – ta energija turėtų tapti valstybės elektrifikavimo ir pažangiųjų industrijų plėtros pagrindu. Pigi elektros energija teiks kai kurių sričių baltarusių gamintojams konkurencinį pranašumą, ji padės pakeisti geležinkelių transporto infrastruktūrą. Suprantama, padedant kinams, kurių poveikis ir reikšmė įvairioms baltarusių politikų ekonominėms ir geopolitinėms dėlionėms darosi vis svarbesnis.

Lietuvai būtina rūpintis Astravo saugumu, šitai mums visiems gyvybiškai svarbu. Tačiau juk taip pat svarbu ir latviams bei lenkams. Tad kodėl kaimynų nepavyko prisišaukti? Gal dėl to, kad kaimynai kuo puikiausiai matė mūsų politinės retorikos ydingumą. Juk mes jau nuo pat pradžių nesileidome į jokius dvišalius santykius su Baltarusija. Tai buvo didžiausia klaida. Kad ir kokios nuostatos vyravo anuometinės ES vadovybės galvose, Lietuvos politikai turėjo susikurti savus veiksmingus institucinius politinio bendravimo su Baltarusija instrumentus, kitaip tariant, plėtoti dvišalius politinius santykius. Nesvarbu, kokiais epitetais vienu ar kitu metu būtų dabinamas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Drįstu manyti, kad kaip tik dvišaliai santykiai būtų padėję nulemti baltarusių sprendimą elektrinę statyti kitoje vietoje. Mums turėtų būti svarbu ir kitas dalykas – kad Baltarusija netaptų visiškai Rusijos valdoma sritimi, plėtojant Sąjunginės valstybės institucijas. Šiuo atžvilgiu ir ES politinio elito dėlionės pasirodė esančios labai jau siaurakaktiškos, paremtos tam tikromis ideologinėmis nuostatomis, prasilenkiančiomis su šiuolaikinio pasaulio raidos tendencijomis ir visiškai pražiūrinčiomis regioninių santykių ypatumus. O juk Baltarusijos prezidentas iki šiolei sugebėjo išsaugoti šalies suverenitetą sudėtingose santykių su Rusija kolizijose. Ypač – santykių su Ukraina atžvilgiu. Stebėtinas sumanumas ir tvirtybė. Įdomu, koks ES politinis veikėjas sugebėtų tiek ilgai žaisti tokį sudėtingą politinį žaidimą su Vladimiru Putinu. Juk matėme su juo bendraujančius ir Jungtinių Valstijų prezidentus. Palieku skaitytojams atsakyti į klausimą, kurie jų atrodė stipresni už Rusijos prezidentą. Visiškai kitaip atrodo Kinijos ir Rusijos prezidentų susitikimai. Drįstu įtarti, kad A. Lukašenka, kuris ne sykį aiškino žmonėms apie patiriamą Rusijos spaudimą, užbaigdamas – „suverenitet – eto sviatoje“, vis labiau įsileidžia į savo šalį kinus ir kinų kapitalą tam, kad savaip įgautų papildomą atsvarą Rusijos interesui galutinai pajungti Baltarusiją. Šiuo atžvilgiu Rusijos interesai susipriešina su Kinijos interesais, o visi žino, kaip negailestingai Kinija gina savuosius. Baltarusijoje jau daug kinų kapitalo – žemės ūkyje, maisto pramonėje, geležinkeliuose, infrastruktūriniuose projektuose. Pastarieji neišvengiamai „beldžiasi“ Lietuvon – juos vilioja pirmiausia geležinkelis ir uostas.  Štai ir turime vieną didelę geopolitinių interesų pynę, kurios kol kas mūsų politikai net nebando gvildenti, ką jau kalbėti apie geopolitinių žaidėjų veikseną. Kaip jau įprasta, tenkinamės retoriniais užkalbėjimais arba prikandame liežuvį nesuvokdami, ką sakyti.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda prasitarė, kad toks latvių pareiškimas jam nebuvęs naujiena. Galima numanyti, kad apie tai buvo kalbėta jam viešint Latvijoje. Apie smūgį buvęs įspėtas. Mūsų prezidentas pasvarstė apie būtinumą kalbėtis ir derinti pozicijas. Tų kalbų bus, ir nelabai malonių. Tačiau kirba klausimas – ar nevertėtų apskritai permąstyti santykių su Baltarusija politiką naujų geopolitinių iššūkių akivaizdoje? Ar nevertėtų mums susimąstyti apie savus ekonominius ir geopolitinius interesus vis didėjančio pasaulinio nestabilumo, konfliktiškumo ir prekybos karų sąlygomis? Pirmiausia būtina keisti retorikos režimą. Juk įsisenėjusi politinė retorika ir ankstesnės Prezidentūros siaurakaktiška nuostata neleido mums pasinaudoti baltarusių kvietimu pasižvalgyti Astravo elektrinėje. Tokį interesą išreiškęs premjeras Saulius Skvernelis tuoj pat buvo „nusodintas“. Gal ir gerai, kad mūsų politinis elitas kol kas tyli, bandydamas nuryti latvių „piliulę“. Tik su sąlyga, kad imamasi apmąstyti mūsų padėtį valstybės ir valstybingumo interesų atžvilgiu. Nenustebčiau, jei po kurio laiko pasirodytų žinia, kad latvių pareiškimas dėl Astravo elektros energijos pirkimo buvo „pagardintas“ veiksmingais priedais. Baltarusija jau prieš kurį laiką buvo užsiminusi apie galimybę dėl Lietuvos „nedraugiškumo“ dalį savo prekių nukreipti į Latvijos uostus. Nemanau, kad latviai tokia galimybe nebūtų pasinaudoję. Jie puikiai supranta ir politinę, ir geopolitinę, ir ekonominę savojo pareiškimo vertę. Už politinę ir geopolitinę Baltarusija turės sumokėti ir sumokės. Tik ar nenukentės Lietuva? Tačiau kas galėtų paneigti, jog kai kam Lietuvoje tokia įvykių eiga duos nemenką uždarbį – juk daug lengviau ir pigiau bus galima parceliuoti Lietuvos geležinkelius ir kitokią infrastruktūrą, pasipildant savo ofšorines sąskaitas. Kinai laukia. Kartu su „pigu.lt“.