Rasa Čepaitienė. Istorija kaip tapsmas ir pamoka

propatria.lt nuotr. Nebeketinau tęsti šios temos. Atrodė, pakaks dviejų dalių pasvarstymų („ Kolaborantai “ ir „ Naktinė istorijos poli...

propatria.lt nuotr.
Nebeketinau tęsti šios temos. Atrodė, pakaks dviejų dalių pasvarstymų („Kolaborantai“ ir „Naktinė istorijos politika“). Bet matydama negęstančią diskusiją ir ypač tai, kokius stebėtinai paviršutiniškus ir netoliaregiškus smerkimus ar pagiežingus kliedesius (N. Šepečio, B. Gailiaus atvejais) rimtomis minomis skelbia solidūs intelektualai arba tokius vaizduojantys, esu priversta vėl reaguoti.

Apie dvi istorijos optikas

Aišku, jų yra ir daugiau, bet Škirpos/Vėtros istorijoje vyrauja šios dvi. Tai yra Istorija kaip Mitas (turiu omenyje moraliai ir vertybiškai orientuotą pasakojimą apie praeitį, turintį pamokyti ir įkvėpti, o ne kažkokius nerealius ar suklastotus dalykus) ir Istorija kaip Praeities Tyrimas (herodotiškaja prasme). Pavyzdžiui, puiki šių dviejų optikų susidūrimo iliustracija būtų mano abiejų labai gerbiamų istorikų Vidmanto Valiušaičio ir Algimanto Kasparavičiaus diskusija Žinių radijuje.

Jų pokalbyje labai gerai atsispindi skirtingos šių dviejų optikų vertybinės orientacijos. Ir tai nepaisant fakto, kad abiems jiems nuoširdžiai rūpi tiesa ir abu jie yra gerai pasikaustę temoje. To nežiūrint, drįsčiau manyti, kad Valiušaitis labiau atstovauja vertybinę poziciją, o mano kolega Algis - istoriografinę, žinijos apie praeitį kaupimo ir supratimo siekio nuostatą. Pirmuoju atveju manoma, kad už praeities veikėjų poelgių slypi ir iš jų išplaukia tam tikros antlaikės vertybės. T.y. istorija mums perteikia ne tik žinias apie praeitį, bet ir tam tikrus sektinus ar smerktinus pavyzdžius, kaip derėtų elgtis ar nesielgti dabartyje. Antruoju labiausiai rūpinamasi atskleisti, kas gi praeityje iš tiesų įvyko, bešališkai ir be išankstinių nuostatų nustatant faktus, parodant šaltiniais grindžiamą pragmatinę ir racionalią praeities veikėjų laikyseną vienose ar kitose situacijose, nesiimant jų nei teisti, nei garbinti. Tai anaiptol nereiškia, kad, kaip skelbia kai kurie jų kritikai, Valiušaitis dėl savo angažuotumo neva nėra tikras istorikas, o Kasparavičius dėl tokio angažuotumo stokos atseit nėra patriotas. Tiesiog tai skirtingos mąstymo apie praeitį formos - didaktinė ir pažintinė, labiau emocionali ir šaltesnė bei emociškai atsietesnė. Tačiau juodvi abi reikalingos ir viena be kitos iš tiesų negalėtų funkcionuoti.

„Vėtros skandalo“ problema ta, kad, kaip dabar aiškėja, namų darbai čia nebuvo laiku padaryti nei Istorijos kaip Mito, nei Istorijos kaip Tyrimo plotmėse. Todėl turim tai, ką turim. Kitaip tariant, dabar tiek Jono Noreikos gerbėjai, tiek ir nekentėjai veikia apgraibomis bei daugiausia remiasi emocijomis, ir, kaip kad ir Škirpos atveju, patys to nesuvokdami švaistosi totalitarinės retorikos figūromis („Hitlerio šunys“, „fašistai“, „naudingi idiotai“ ir t.t.). 

Tačiau faktas tas, kad mes neturime išsamios Jono Noreikos biografijos (kaip neturime ir autoritetingo, „klasikinio“ Birželio sukilimui skirto veikalo), dėl to joje dar lieka daug baltų dėmių ir spekuliacijų, o Kazio Škirpos biografija šiuo metu irgi tėra dar tik tyrimo stadijoje. To nepaisant, kai kas daro generalines ir toli siekiančias išvadas apie jų indėlį į žydų genocidą ir antitotalitarinį pasipriešinimą, heroizuodami arba deheroizuodami šiuos asmenis. 

Tuo tarpu ankstesnės istorijos politikos judesiai juos pagerbiant, politinei konjunktūrai pasikeitus, dabar staiga grubiai ir nemotyvuotai kvestionuojami politikų, kurie, paradoksas (!), lyg ir turėtų atstovauti liberalios laisvės vertybes, tačiau renkasi priemones, kuriomis pasižymėjo bolševikai ir naciai. Be to, daro tai nemokšiškai ir selektyviai, tuo pačiu vaizduodami moralinius grynuolius-teisėjus, nors patys buvo nesyk prigauti dėl nusikalstamo (baltarusių opozicionieriaus išdavimas Lukašenkos režimui tuometinio Teisingumo ministro nurodymu ar su jo žinia) ar moraliai abejotino elgesio (keistas R. Šimašiaus pėdsakas Kauno pedofilijos istorijoje) bei patys pasižymėdami itin prieštaringa reputacija (sprendimas dėl Škirpos alėjos buvo priimtas daugiausia perbėgėlių iš buvusios „Brendžio dėžutės“ partijos balsais). Šis neatitikimas tarp triukšmingai skeidžiamos retorikos ir praktinių veiksmų nepraslysta pro publikos akis ir kelia jos visiškai teisėtą pasidygėjimą.

Istorija kaip Tyrimas šiuo atveju mums tegali pasakyti tik tai, kad abu dabar mūsų dėmesį prikaustę praeities veikėjai tebuvo žmonės, su savo nuodėmėmis, silpnybėmis ir trūkumais, tiesiog, kaip mokėjo ir galėjo, veikę pagal savo meto aplinkybės. Ne didvyriai. Bet ir ne niekšai. Tai ne tos plotmės diskusija.

Istorija kaip Mitas tuo tarpu klausia, ar jų gyvenime galime rasti vertybių, kurios mus įkvėptų ir paskatintų kurti geresnę ateitį? Ir čia susidūriame su kita svarbia problema. Jeigu smerkėjai dažnai daro grubią anachronizmo klaidą, reikalaudami iš jų būti gyvenus tomis vertybėmis ir nuostatomis, kurios dominuoja dabar ir dar išimtinai tomis, kurias palaiko jie patys, tai jų gerbėjai jiems priskiria vertes ir motyvus, su kuriais pirmiausia patys nori tapatintis. Taigi konfliktas iš esmės yra dėl vertybių ir istorinio teisingumo, o ne dėl tiesos. 

Todėl, mano supratimu, visas „ginčas dėl Vėtros“ intuityviai sukasi apie vertybinę ašį, kokią Lietuvos viziją mes iš tiesų palaikome. Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės ir tarptautinės politikos subjekto, ar Lietuvos, kuri vienokiais ar kitokiais saitais būtų susieta su kuria kita (-omis) šalimi(s). Jei jums artimesnė pirmoji vizija, tuomet veikiausiai Škirpai ir Noreikai simpatizuosite, juos gerbsite ir galbūt net laikysite didvyriais, nes jie buvo tikri nacionalistai ir kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę. Jei antroji, tuomet, kaip jau daug kartų rašiau, jums bus artimesnis svetimas žvilgsnis į šiuos personažus, raginantis jų darbus vertinti iš kitų šalių ir tautų perspektyvos.

Bėda ta, kad dažniausiai tarp šių dviejų optikų Lietuvoje nėra tarpininko, galinčio, nenusižengiant nei istorinei tiesai, nei istoriniam teisingumui, visuomenei suprantama kalba perteikti reikalo esmę. Todėl ir turime užprogramuotą nesusikalbėjimą ar net nenorą susikalbėti. Vietoj to lieka nuogas galios primetimas, lydimas neišvengiamai kylančių kitos pusės nuoskaudų ir protestų.

Apie istorijos pamokas 

Istorija pirmiausia yra tapsmas ir kismas. Viskas keičiasi, sensta ir dūla - daiktai ir mados, žmonės, idėjos, gyvenimo būdas ir t.t. ... Antlaikės vertybės ir normos, moralinis Kanto imperatyvas, apie kuriuos mėgsta postringauti filosofai, įgauna kūną konkrečiose istorinėse aplinkybėse ir konkrečiame laiko ir vietos susidūrime. Tie, kurie nesugeba atleisti Noreikai sąlyčio su okupaciniu nacių režimu ir jo (iki šiol patikimai neįrodyto) bendradarbiavimo varžant žydų teises ar juos naikinant, matyt, širdyje nemano, kad žmogus gali keistis, o jo vertybinės nuostatos - transformuotis, net radikaliai apsiversdamos. Lyg patys to niekada nebūtų patyrę. Tačiau jeigu su tuo sutiktume, nors gyvenimo patirtis ir rodytų ką kita, tuomet reikėtų sakyti, kad visi tie, kurie žlungant Sovietų Sąjungai iš komunizmo statytojų staiga virto naujosios Lietuvos kūrėjais, yra tik melagiai ir apsimetėliai. Argi ne taip? Kaip tada į juos visus derėtų žiūrėti? 

Manding, Noreikos asmenybėje ir biografijoje ir matome tokį vertybinį kismą ir tai, bent jau man, yra jame įdomiausia. Kad ir ką jis būtų padaręs ar nepadaręs praeityje, jo egzistenciniai pasirinkimai jį vis labiau veda link pasiaukojimo už Lietuvą, nors jis, kaip ir daugybė kitų, ir turėjo galimybę tapti eiliniu prisitaikėliu prie sovietinės sistemos ir gal net taip būtų išvengęs Sibiro. Tai geriau suprantama tik krikščioniškos etikos šviesoje, kuomet „paskutinieji (šiuo atveju darbai) taps pirmaisiais“. Panašiai kaip krikščionių persekiotojas ir žudikas Saulius po atsivertimo tampa jų apaštalu ir šventuoju Pauliumi. Jeigu tie ankstyvieji krikščionys būtų buvę šimašiai, jie jį juk būtų bemat užmėtę akmenimis, ir būtume netekę galimybės skaityti jo laiškus. 

Krikščionybė pripažįsta ir aiškiai teigia ne tik šios vidinės kaitos galimybę, bet ir būtinybę, pasiekiamą per savirefleksiją ir atgailą, vedančias link vis didesnės tiesos apie save ir Dievą. Kaip žinome, Noreika buvo giliai tikintis žmogus, tad ši jo gyvenimo kreivės interpretacija - ne iš piršto laužta.

Suprantama, šis vidinis kismas gali būti visoks, pavyzdžiui, Jono Deksnio arba Kosto Kubilinsko vidinė transformacija. Arba Salomėjos Nėries. Arba atvejai, kai žmogus viena galvoja, kita sako, o trečia daro. Tokių buvo nemažai, matyt, dauguma. Nes kažkaip reikėjo išgyventi.

Tai mums kalba tik apie tai, kad mes, ant savo sėdmašių su latte rankoje šiandien patogiai įsitaisę, neturime nė žaliausio supratimo, ką teko patirti dviejų baisiausių moderniųjų laikų totalitarinių režimų valdomų šalių gyventojams ir kokie rafinuoti mechanizmai buvo sukurti bei pasitelkti jų sieloms palaužti ir perkalti, taip sukuriant naująjį žmogų. Taigi, užuot vienus ar kitus praeities veikėjus smerkę ar aukštinę, pabandykite pirmiausia sau sąžiningai atsakyti į klausimą - ką patys būtumėte mąstę ir veikę šių žmonių vietoje, kokius vertybinius pasirinkimus padarę?

Apie empatiją 

Profesionalaus istoriko duona yra stengtis sąžiningai ir kruopščiai rekonstruoti bei paaiškinti praeities žmonių poelgius ir, jei įmanoma ir šaltiniai leidžia, - jų veiksmų motyvus, kas dažnai veda prie empatijos jiems, palengvinančios šį darbą, tačiau jokiu būdu nereiškia jų teisimo ar gerbimo, nuo kurio geras istorikas turėtų atsiriboti. Tuo tarpu jame slypintis pilietis ir savos šalies patriotas, ar istorijos politikas (ar, jei norite, istorijos didaktikas, kokiais visi nolens volens kalbėdami apie praeitį tampame), į praeities herojus žiūri per natūralaus ir galbūt visiškai nerefleksyvaus palankumo (simpatija) arba neprielankumo (antipatija) prizmę, kylančią būtent iš jo giliai viduje išpažįstamų vertybių, kurias jis nejučiom susies ir sutapatins su konkrečiais istoriniais asmenimis. Iš čia ir visos tos aistros (pathos), ypač paaštrėjančios, kai tos empatijos kitam vis pritrūksta, nors jos sau ir reikalaujama, tuo pačiu nė nesistengiant įsijausti į kitos bendruomenės XX a. vidurio mėsmalėje taip pat patirtas kančias.

Todėl J. Noreika mums yra lyg veidrodis, keliantis labai asmenišką klausimą, kuo mes tikime ir dėl ko iš tikrųjų kovojame bei aukojamės.

Susiję

Rasa Čepaitienė 8406568857431677014

Rašyti komentarą

  1. Kalbant apie anachronizmo klaidą, išleidžiamas iš akių dar vienas esminis momentas: tie kaltintojai savo šmeižimo (šiuo atveju yra būtent taip) objektus vertina taip, tarsi jie TADA būtų ŽINOJĘ tai, ką tie kaltintojai žino DABAR (šiuo atveju - getų kūrimo pasekmes: tada net patys žydai manė, kad gete jiems bus saugiau).

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pavojingas straipsnis savais teiginiais: "Manding, Noreikos asmenybėje ir biografijoje ir matome tokį vertybinį kismą ir tai, bent jau man, yra jame įdomiausia", "Tie, kurie nesugeba atleisti Noreikai sąlyčio su okupaciniu nacių režimu ir jo (iki šiol patikimai neįrodyto) bendradarbiavimo varžant žydų teises ar juos naikinant, matyt, širdyje nemano, kad žmogus gali keistis, o jo vertybinės nuostatos - transformuotis, net radikaliai apsiversdamos", "Panašiai kaip krikščionių persekiotojas ir žudikas Saulius po atsivertimo tampa jų apaštalu ir šventuoju Pauliumi." Abejotina, ar Noreika 1940-1941 natūraliai įsijungęs į LAF, o po to tikslingai infiltravęs vokiečių administraciją už ką buvo įkalintas Štuthofe patyrė vertybinį virsmą. Jis buvo gan vientisa asmenybė. Istorinė. Be to, žydai tarpukaryje buvo traktuojami lietuvių arba kaip išnaudotojai, arba kaip bolševikų partijos pagrindas. Būtent tai paskatino dalį žemesnės moralės lietuvių tapti civilių žydų žudikais

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš esmės, teisingas komentaras - čia autorė "paslydo" ir priėmė liberastų bei kitų Lietuvos priešų kaltinimus už gryną pinigą. Šita fauna bet kokį bandymą teisinti priima kaip kaltės įrodymą, ir autorės pozicija iš esmės yra žaidimas pagal tos faunos taisykles, kas reiškia neišvengiamą pralaimėjimą, nes jų "logika" bus paprasta: "aha - jei šneki apie KEITIMĄSI, reiškia jis vis dėlto BUVO nacius-fašius-žydostrielas-antysemytas! Halakaaaaaust!"
      O juk iš tikrųjų viskas labai paprasta: šita degeneravusių atmatų fauna paprasčiausiai NETURI TEISĖS kaltinti, teisti ar reikalauti pasiaiškinimo. Toks jų elgesys traktuotinas kaip lietuvių tautos didvyrių dergimas ir turėtų būti griežtai baudžiamas (čia jeigu valdžia nors truputį drąsos ir savigarbos turėtų). Viena-kita byla su realiomis bausmėmis labai mikliai atšaldytų po teisuolių kaukėmis tupinčių perpuvėlių norą rėkauti ir kitų dergimu maskuoti savo pačių smarvę.

      Panaikinti
    2. P.S. Kiek, autorės teigimu, Kasparavičius atstovauja "istoriografinę", o ne "vertybinę" poziciją, neblogai matome iš V. Valiušaičio straipsnyje (http://www.propatria.lt/2019/08/vidmantas-valiusaitis-nuo-skirpos-ir.html) pateiktų to "istoriografo" poziciją liudijančių faktų. ;)

      Panaikinti
  3. Žinomas "istorikas" Truska praleido esminį veiksnį. Tarpukaryje lietuviai žinojo, kad prie bolševikų partijos susikūrimo labai daug prisidėjo Lietuvoje susikūręs BUNDas ir, kad Lenino bolševikų partijos vadovybėje daugumas buvo žydai. Todėl lietuviai okupaciją bei tremtis tapatino ir su žydų kairiuoju sparnu ir jokio naujo mito rastis neturėjo. Truska tiesiog falsifikuoja istorinę tiesą. O realybė buvo tokia The Soviet government, or "Council of People's Commissars' (also known as the "Sovnarkom") was made up of the following, Wilton reported:
    Peoples Commissariat (Ministry) Name Nationality
    Chairman V.I. Ulyanov (Lenin) Russian
    Foreign Affairs G.V. Chicherin Russian
    Nationalities J. Dzhugashvili [Stalin] Georgian
    Agriculture Protian Armenian
    Economic Council Lourie (Larin) Jew
    Food Supply A.G. Schlikhter Jew
    Army and Navy [Military] L.D. Bronstein (Trotski) Jew
    State Control K.I. Lander Jew
    State Lands Kaufmann Jew
    Works [Labor] V. Schmidt Jew
    Social Relief E. Lilina (Knigissen) Jew
    Education A. Lunacharsky Russian
    Religion Spitzberg Jew
    Interior Apfelbaum [Radomyslski] (Zinoviev) Jew
    .Hygiene Anvelt Jew
    Finance I. E. Gukovs [and G. Sokolnikov] Jew
    Press Voldarski [Goldstein] Jew
    Elections M.S. Uritsky Jew
    Justice I.Z. Shteinberg Jew
    Refugees Fenigstein Jew
    Refugees Savitch (Assistant) Jew
    Refugees Zaslovski (Assistant) Jew
    Out of these 22 "Sovnarkom" members, Wilton summed'up, there were three Russians, one Georgian, one Armenian, and 17 Jews. Apie bolševikų centro komiteto sudėtį: out of 61 members, five were Russians, six were Latvians, one was a German, two were Armenians, one was a Czech, one was an Imeretian, two were Georgians, one was a Karaim, one. was a Ukrainian, and 41 were Jews.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kur čia "pliusą" paspausti? Beje, šita info bent iš dalies paaiškina kai kurių žydų "aktyvistų" įkarštį juodinant Lietuvos didvyrius ir bandant lietuviams prikergti visokius "halakaustus". Kaip sako, puolimas - geriausia gynyba, nes priverstieji gintis neturi kada kelti nepatogių klausimų. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item