Dovilas Petkus. Baltijos kelias: ar vėl gyvename geopolitinės kaitos metu?

Baltijos kelias, kurio trisdešimtmetį mes minime, be abejonės, buvo ryškiausias taikus mūsų tautos pakilimas, savotiškas Sąjūdžio ir taut...

Baltijos kelias, kurio trisdešimtmetį mes minime, be abejonės, buvo ryškiausias taikus mūsų tautos pakilimas, savotiškas Sąjūdžio ir tautinės savimonės zenitas. 2 milijonai žmonių susikibę už rankų yra ne šiaip sau fantastiško įstabumo reginys. Tai tapo aiškiu apsisprendimo ženklu mums patiems ir visam pasauliui. Tam pažymėti net atrastas terminas – gyvas plebiscitas. Ir kuomet šiandien girdime apie tai, kad prieš Kinijos valdžią protestuojantys Honkongo gyventojai taip pat buriasi į tokį kelią ir kimbasi vieni kitiems į parankes, mes suprantame, jog įgyvendinome kažką istorinio – tai, kas tapo pavyzdžiu ir visam pasauliui, į ką pavergtų tautų akimis žvelgiama su savotišku pavydu.

Bet, kaip sakoma, dukart į tą pačią upę neįbrisi. Prisiminę tą euforiją galbūt daugelis norėtume pakartoti visa tai ir šiandien, bet taisyklė aiški – mechaniškai atkartojama istorija tampa tik farsu. Tai momentas, kuris buvo ir liudijo. Vis tik šiandien, galbūt, ir su skaudančia širdimi, geriausia tai ir palikti istorijai (kurią, tiesa, privalome toliau pažinti, iš jos mokytis, semtis įkvėpimo ir nubrėžti savo ateitį). 

Istorijoje Baltijos kelias yra žinomas kaip 1989-ųjų grandinė, kuri buvo vienybės tarp tautų, kartų ir ideologijų išraiška. Pogrindžio LKB Kroniką leidęs kunigas stovėjo už rankos su Mišias lankančius skundusiu studento komsomolo ateistu, ilgametis tremtinys – su ilgamečiu komunistu. Visi skelbė pasauliui, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi sesės, nori laisvės bet kokia kaina. 

Tokios žinios neįmanoma marginalizuoti, apšaukti fašistine, išbraukti iš atminties ar kaip kitaip priversti jos gėdytis, nepaisant to, ką užsienio agentūros, ar kai kurie mūsų vietos veikėjai šiandien pasakoja apie neva su naciais bendradarbiavusius mūsų partizanus, ar tai, jog toks ženklas kaip Gediminaičių stulpai – de facto fašistinis simbolis. Rugpjūčio 23-oji, kurios metu prisimename vieną baisiausių susitarimų žmonijos istorijoje, mums, lietuviams, įaugo kaip pilietinio pasipriešinimo diena, kurios neįmanoma pažeminti, kurioje neįmanoma surasti interesų grupių, autorių, užsakovų ar kolaborantų. Baltijos kelias toks masinis, jog tampa neįveikiamu.

Vertinti Baltijos kelią kaip Tautos veiksmą, kuris atmetė pulsavusių asmeninių ir grupinių interesų bei nuomonių neapibrėžtumo situaciją ir privertė svarbiausius politinius veiksnius pastatyti į kur kas ryžtingesnes ir labiau apibrėžtas pozicijas (Sąjūdžio dominuojamus TSRS liaudies deputatus spausti suvažiavime Molotovo ir Ribentropo pakto slaptuosius protokolus pripažinti ne tik buvus, bet paskelbti juos negaliojus nuo pat jų pasirašymo momento), yra svarbiausias uždavinys, kurį Baltijos kelio prisiminimas kelia istorikams šiandien.

Kaip teisingai pastebėjo R. Ozolas, tai yra Išėjimo kelias. Nes jis, be jokios abejonės, yra išėjimo iš Maskvos imperijos kelias: pasaulis ir pati Maskvos sąjunga ne žodžiu, o įsikūnijusiu veiksmu išvydo, kad lietuviai, latviai ir estai atsuko nugaras tiems, su kuriais ne pakeliui, ir atsisuko į tuos, su kuriais nuo dabar sies savo nepriklausomo gyvenimo viltis. Visgi, pasaulis nestovi vietoje. Lygiai taip, kaip prieš tris dešimtmečius mes mobilizavomės vienų iššūkių akivaizdoje ir byrant globaliai komunistinei sistemai sugebėjome pademonstruoti, kad nesame pakrika minia, bet aiškiai apsisprendusi tauta, taip ir šiandien turime suvokti, kas dedasi aplink mus ir kaip mums teks atsakyti į artėjančius pokyčius.

Vakarai, kaip juos tuomet supratome, mūsų sąmonėje buvo 1940 m. Vakarai. Po nepriklausomybės atsidūrę globalios rinkos ekonomikoje ir tarptautinių korporacijų kovos aikštelėje užtrukome atsitokėti. Dėl naujoko nevisavertiškumo komplekso puolėme kopijuoti viską, įskaitant ir mūsų šaliai bei visuomenei nebūtinai tinkančius dalykus. Pamiršome, jog tiems patiems Vakarams esame įdomūs tik tiek, kiek mes ir esame patys savimi. 

Dar daugiau, prieš tris dešimtmečius ne visai supratome ir galbūt ir šiandien tik iš dalies nujaučiame, jog nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Išėjimas iš Maskvos į Vakarus nebuvo ir, beje, niekada ir neprivalėjo būti joks savaiminis gėris ar automatiška gerovė. Tai viso labo šansas, kurį mes gavome pajutę, ką reiškia „sunki laisvė“. Lietuviams šiandien ypač trūksta suvokimo, kad gyvename itin intensyvaus tautų ir globalių korporacijų konkurencijos lauke, kuriame privalome ne tykiai sėdėti, bet nuolat kautis už savo išlikimą. Vakarai yra ne vienalyčiai, skirtingi, o visų svarbiausia, neturintys jokio savaiminio intereso mus gelbėti ar kažkuo dalintis. Dažniausiai netgi atvirkščiai, domimasi, kokius išteklius ir resursus iš naujų rinkų galima gauti. Darbo jėga, kaip ištekliai, mūsų pjaunami medžiai, kaip ištekliai, ir t.t. Ta avis, kuri šioje arenoje leidžiasi kerpama, bus kerpama. Tos tautos, kurios nesugebės prisitaikyti prie dinamiškų taisyklių arba savo likimą nuolat patikės kitoms valstybėms, žiūrėdamos, ką jos darys, nesiimdamos iniciatyvos pačios, kentės ir nyks. Kai kurios valstybės, kaip Lenkija mūsų kaimynystėje, tokio žaidimo taisykles perprato ir drąsiai konkuruoja, nesutinka, stato patys save. Mūsų taktika ir šiandien tėra, Algirdo Patacko žodžiais, tariamas glūdėjimas, kuris, beje, žvelgiant į mūsų beprecedentiškai prastą demografinę padėtį, verčia klausti, ar toks tylėjimas nebus ir paskutinis šalies atokvėpis. 

Stebint dabartinę politinę situaciją pasaulyje galima konstatuoti viena: geopolitinė audra tęsiasi. Taip, kaip prieš aštuonis dešimtmečius vyko vienos įtakos sferų dalybos, žlugusios prieš trisdešimt metų, taip jos vyksta ir šiandien. Nors mums kartojo, kad Vakarai mūsų niekada neišduotų dėl santykio su Maskva, prieš kelias dienas Prancūzijos prezidentas E. Macronas pasakė, jog jis įsivaizduoja Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Vokietija tuo tarpu užbaigė savo didžiausią energetinį projektą Nordstream 2, tapdama pagrindine finansine Rusijos rėmėja. Nereikia niekam nė aiškinti, kokia vieta mums skiriama tokioje vizijoje – galime tapti tik pereinamuoju kai kurių Vakarų valstybių kiemu link rusiškos naftos ir dujų. Kas gali paneigti, jog gyvename naujoje įtakos zonų persidalinimo epochoje? Čia matomas paradoksas: tykiai sėdėdami ir tikėdamiesi kažką nugvelbti nuo Vakarų Europos stalo, galime patys nejučiomis būti sugrąžinti į Rusijos įtakos zoną, tik šįkart per vokišką ar prancūzišką aplinkkelį. 

Tiesa, Vakarai kaip minėjau yra ne vienalyčiai, mes turime ir tų kurie mus supranta. Lenkai, britai amerikiečiai, kurių prezidentą, deja, mūsų žiniasklaida neretai ir nepelnytai „tarkuoja“, su tokiais scenarijais nesutinka. Akivaizdu, jog artėja metas, kai skylančiuose Vakaruose turėsime pasirinkti: anglosaksiška Britanija, JAV ir Vidurio Europa ar Vokietija ir Prancūzija. Lygiai taip pat, kaip ją rinkomės prieš tris dešimtmečius. 

Į tą pačia upę neįbrisime. Vis tik, nors šiandienos iššūkiai kiti, bet Baltijos kelias visų pirma tebetarnauja kaip pavyzdys ir įkvėpimas, kad nesame kitų tautų geopolitinis žaisliukas, kad niekam neleisime su mumis elgtis taip, kaip mes patys nenorim. Esame tauta tarp tautų ir valstybė tarp valstybių. Mūsų praeities žygdarbis šiandien yra pamoka, kuri sako: privalome nepamiršti visada išlikti savimi, niekada nepasiduoti, augti, stiprėti, tapti atsparesniais. Apkrauti save tokiomis mintimis ir mąstyti tokiomis kategorijomis yra sunkus uždavinys, bet tik laisvės dėka apskritai galime tai daryti. Sąjūdis, trijų Baltijos sesių grandinė ir palankios geopolitinės aplinkybės mums dovanojo dar vieną šansą istorijoje. Šansą atgimti ir įsitvirtinti ilgiems šimtmečiams, jog nebūtume iš istorijos nušluoti taip, kaip 1940 m. vasarą. Įrodykime, kad pakilome ne veltui. Juk būtų labai kvailą tokią likimo dovaną paleisti vėjais.  

Susiję

Įžvalgos 118076350231056223

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-08-25 15:06

    Baltijos kelias,tai nepakrtojamas originalas,pasakymas ,,į tą pačią upę du kart neibrįsi'' yra ne visai tikslus,tiksliau būtū ,,į tos pačios upes vandenį du kartus neibrįsi'' todėl kellių gali būti daug bet toks koks buvo čia tik vienas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-08-25 16:31

    Kad tik neprireiktų "Europos kelio", nuo Lisabonos iki Talino. Arba "Višegrado kelias", nuo Varšuvos iki...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai adekvatus dabartinės situacijos ir perspektyvų vertinimas. Et, kad valdžiai nors lašą to adekvatumo...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-08-25 18:18

    Visi jie adekvatūs. Įrodymas - jų priešrinkiminės kalbos. Po rinkimų pakvimpa pinigais, pasiūlymais, spaudimu, šantažu. Ir noras skanių lašinukų nugali. Geriau lengvas vergo /nors išoriškai - išrinktojo/ gyvenimas, nei nuolatinė sunki kova už Tėvynės gerovę. Asmeninis interesas daug aukščiau už visuomeninį. Čia deja ne adekvatumo reikalas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-08-25 22:24

      Teisingai.

      Panaikinti
    2. Kalbėdamas apie adekvatumą, turėjau omenyje realų suvokimą, kaip į Lietuvą žiūrima "išsvajotuose Vakaruose" ir kur nuves dabartinė politika. Svaičiojimai apie "Baltijos tigrus", "breivlendus", "regiono lyderius" ir pan., šliaužiojimas pilvu prieš bet ką, kas tik bent kiek pakelia balsą, bei entuziastingas žygiavimas link prarajos, entuziastingai šūkaujant kvailas skanduotes man neatrodo adekvatus elgesys.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2019-08-25 22:27

    Reikia tapti "savam" Vakarų pasaulyje. Tam reikia sukurti kultūrą (įdomios pasauliui kultūris dar nėra, bet galima ir reikia sukurti), arba būti didelė rinka (nėra ir nebus), arba būti maža šalis, bet didelė ekonomika, kaip Olandije (įmanoma, bet kol žaidžiam pasienio bunkerį, to nebus), išdidžiai likti vieni ir laikyti smūgį (galim bandyt su gera demografija, daug žmonių, bet to nėra ir nenusimato), dar praverstų nebūti žiopliu, neuždarant Ignalinos ir neperkant Indrpendence už tris kainas (tai ateis, reikia tikėti), dar galima pigiai gaminti (dėja žmonių nėra ir švietimas prastas). Taigi, autoriau, problemą žinome. Bet ką daryti nežinome. Siūlau investuoti į kultūrą, nebūti žiopliems, mažiau drausti, daugiau leisti ir kviesti asmemiškai kiekvieną lietuvį grįžti į Lietuvą - lietuvių namus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būdamas nežiopliu ir pasilikęs AE, jos uždarymo išlaidas sutiktumėt mokėti iš savo kišenės? (Dabar jas pilnai apmoka ES, tam yra net speciali biudžeto eilutė)?
      Investicijas į savo SGD ir infrastruktūrą iškeistumėt į brazauskines kainas Gazpromui (savo laiku buvo aukščiausios visoje Europoje)?
      Jei kviesti kiekvieną lietuvį grįžti į Lietuvą, gal reikėtų pagalvoti ką jis čia veiks. Ars "viaarslui" už 450e ir droš medinius šaukštus?
      Lažinčiausi kad esat "tautos prezidento" gerbėjas iš Tautininkų Sąjungos.

      Panaikinti
    2. "Anonimiškas 2019-08-25 22:27": "dar praverstų nebūti žiopliu, NEUŽDARANT Ignalinos"
      versus
      "x": "Būdamas nežiopliu ir pasilikęs AE, jos UŽDARYMO išlaidas sutiktumėt mokėti iš savo kišenės?".
      ;)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2019-08-26 00:49

    Lietuvai reikalinga nauja AE, o ne tokia, kurią reikia uždarinėti už svetimus pinigus, kurie vėliau gali būti paskaičiuoti kaip įsiskolinimas.
    Taip, būtų neblogai, kad išvažiavę lietuviai grįžtų - reikalinga atasvara keleto moskovijos pinigais sukurtų oligarchų siautėjimui.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2019-08-26 11:47

    Straipsnio pavadinimas turėtų būti toks: ,,Ar Vokietija ir Prancūzija pardavė Lietuvą, Latviją, Estiją, Ukrainą ir Siriją Rusijai mainais už naftą ir dujas? Jei taip - kur ir kada?''

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-08-26 12:25

      Sakyčiau, pardavė, tik nežinia už ką. O kada, tai gal ne tiek ir svarbu. Galėčiau lažintis, kad Vokietija ir Prancūzija būtų pirmos, kurios balsuotų prieš NATO 5 str. Baltijos šalių gynybos klausimu.

      Panaikinti
    2. Aš su Tamsta nesilažinčiau - per didelė tikimybė lažybas pralošti. :)

      Panaikinti
  8. Geras straipsnis. Šiek tiek pastabų atskiroms vietoms.

    „stovėjo už rankos su Mišias lankančius skundusiu studento komsomolo ateistu“

    Čia gal apie „akademiką“? :) Deja, deja. Buvę komsomolo ateistai labai greitai tapo uolūs bažnyčių lankytojai, o dabar tampa homsomolo aktyvistais (o kai kurie uoliai dergia baltų tikėjimą su lygiai tokia pat ateistine aistra).

    „Pamiršome, jog tiems patiems Vakarams esame įdomūs tik tiek, kiek mes ir esame patys savimi.“

    Mintį suprantu ir iš esmės jai pritariu, bet pamirštate, kad tautų egzistavimo tikslas nėra „būti įdomioms“ kokioms nors kitoms tautoms ar tautų grupėms.

    „Vakarai, kaip juos tuomet supratome, mūsų sąmonėje buvo 1940 m. Vakarai.“

    Taip. „Grįžome į Vakarus“, o Vakarai ir sako: „Ko trukdot Gorbačiovo perestroikai, ekstremistai? Na gerai, jei būsit geručiai, priimsim. Salam aleikum, kaip dabar pas mus sakoma. Pala, o ko jūs visi tokie hetero? Na nieko, pamokysim.“

    „Kai kurios valstybės, kaip Lenkija mūsų kaimynystėje, tokio žaidimo taisykles perprato“

    Deja, taip, jie ir vėl už mus gudresni, kaip ir per Liublino uniją.

    „privalome... tapti atsparesniais“

    Slaviška sintaksė kažkokia. Lietuviškai būtų „tapti atsparesni“.

    Bendras straipsnio vertinimas labai teigiamas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kur čia "pliusą" paspausti? :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-08-26 18:37

      Sprendžiant iš visko, ,,persitvarkymą" pradėjo ne Mišutka. Ar tik čia nebus dar Andropovo sumanytas ir pradėtas vykdyti planas? Tuometiniai SSSR vadai negalėjo nematyti, kad vien tik jėga nuo subyrėjimo saugomas konglomeratas ilgai neišsilaikys, ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai prasidės pirmoji ,,supuvusio" kapitalizmo fazė su visais sunkiai nuspėjamais padariniais. Teko matyti komentaruose, kad šis tas įdomaus apie tikruosius ,,persitvarkymo" kėslus kažkokiu būdu pateko žurnaliatams ir medžiaga netgi buvo išspausdinta 1995 metų ,, Soveršeno sekretno" antrajame numeryje, kurį dabar gauti ne ką lengviau nei iš vandens išskelti ugnį.
      Bet tiek jau to, visa tai - būtasis laikas, ir nėra garantijos, kad jame galima rasti atsakymus į svarbiausius Lietuvai klausimus. Bet tokios galimybės irgi negalima kategoriškai atmesti turint omeny, kad dabar valdžioje treniruojasi anų laikų aktyvistų palikuonys.

      Panaikinti
    3. Nežinau, nežinau dėl to Andropovo... Sprendžiant pagal biografiją, šitas žydas-kagėbistas nebuvo reformatorius.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2019-08-27 00:23

      Jurijus buvo nuožmus kagėbistas, dėl to nėra abejonių.
      Tiesose.lt komentatoriai rašė, kad medūiaga vadinosi ,,Slaptas persitvarkymo planas" (,,Sekretnyj plan perestroiki"). Ar įis planas yra vykdomas? - jei taip, koks jo poveikis Lietuvai?
      Galimi ir kiti klausimai, tačiau turi būti aišku, kad toks planas tikrai egzistuoja ir kad jis tikrai vykdimas.
      Matant senosioa gvardijos mobilizuotumą, galima spėti, kad tiks planas via dėlto egziatuoja, tačiau kol kas klausimų skaičius yra atvirkščiai proporcingas atsakymų skaičiui.

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2019-08-26 15:14

    RF užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir RF užsienio kontržvalgybos vadovas Sergejus Naryškinas rugpjūčio 19 d. atidarė parodą, kurioje jie eilinį kartą zondavo Vakarų reakciją į Kremliaus provokacijas. Joje teigiama, kad Molotovo ir Ribentropo paktas buvo gynybinė reakcija į agresyvias Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos veiksmų tendencijas taip pat atsakas į Lenkijos bendradarbiavimą su Vokietija.
    Ceremonijoje dalyvavusi Vokietijos ambasados atstovė Beate Grzeski nuolankiai išklausė rusų melą, o tada ramiai iš savo popieriaus perskaitė savo lėkštą ir šabloninį pranešimą - tokį, kokį Vokietija pastaraisiais metais įpratusi skelbti Antrojo pasaulinio karo tema - karas yra siaubinga, totalitarizmai yra blogis ir kad niekada daugiau.
    Beveik tuo pačiu metu, kai RF SVR vadovas Sergejus Naryškinas savo kalboje pateikė dezinformaciją apie Sovietų Sąjungos vaidmenį, Rusijoje lankėsi Vokietijos UR ministras Heiko Maas. Nors pakeliui į Maskvą Maas žurnalistams teigė, kad „Vokietija ne su viskuo sutinka su Rusija “, akivaizdu, kad opių temų jis vengė .
    Viena vertus, galima stebėti vokiečių pasyvumą, kita vertus, Rusijos provokacijas savo Vakarų partnerių atžvilgiu. Tai senas Maskvos triukas - pakvieskite, pažeminkite ar supainiokite ir stebėkite reakciją. Nesvarbu, ar vokiečių diplomatija tokia nerangi, ar ji sąmoningai prarijo pasityčiojimą iš Rusijos - svarbu, kad parodos atidarymas buvo aiškus signalas Kremliui, kad jis gali sau leisti daug daugiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Čia šiemet? Bet kokiu atveju, VISIŠKAI nesistebiu. Nei vienais, nei kitais.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item