Andrius Švarplys. Ant-istorinis humanizmas ir super progresyvi moralė

propatria.lt nuotrauka  Ant-istorinis humanizmas virsta progresyviu moraliniu teisuoliškumu, o šis netrunka virsti biurokratinio valdym...

propatria.lt nuotrauka 
Ant-istorinis humanizmas virsta progresyviu moraliniu teisuoliškumu, o šis netrunka virsti biurokratinio valdymo buldozeriu. Pagal leninišką principą „kas kaltas? ką daryti?“. Taip galima įvertinti Vilniaus savivaldybės ir mero Remigijaus Šimašiaus veiksmus.

Būtent šiais bruožais pasižymi liberalios kairės (leftizmo) tendencijos Vakarų pasaulyje. 

„Diskriminacijos” ir „lygybės” fanatikai save iškelia į pačių prisiskirtas antžmogiškas teisuoliškumo pozicijas, pradeda išrašinėti sąskaitas visai istorijai, Platonui, Aristoteliui, Šekspyrui, itin sudėtingose moralinėse karo situacijose atsidūrusiems žmonėms. Kaip sakė mūsų krašto tolerancijos kareivis Donatas Puslys, J. Noreika-Vėtra galėjo bent jau parodyti heroizmą...

Saugiai sėdėdami foteliuose ir įsijautę į kažkokią super progresyvią moralę jie nesibodi išrašinėti teisumo/kaltumo nuosprendžius ir tapti istorijos teisėjais. Jų fotelinis humanizmas tampa agresyviu moraliniu istoriniu terorizmu.

Ant-istoriškumas tampa anti-humanizmu. Žmonės, kurie padėjo savo galvas dėl kilnių tikslų ir privalėję daryti sudėtingiausius gyvybės ar mirties sprendimus, dabar yra teisiami kažkokių save pasaulio teisuoliais prisiskyrusių jaunuolių ir politinėje korupcijoje pagautos partijos vieno iš buvusių lyderių.

R. Šimašiaus veiksmai yra Me too istorijos politika. Kaip ten 35 metų senumo epizodas tampa „aukos“ šiandieninės blogos savijautos įrodymu ar tiesiog susidorojimo įrankiu, taip ir čia karo situacijoje žmonių priimti sprendimai ar pasakytas žodis tampa kaltumo įrodymu šiandieniniams teisuoliams.

Lietuvių tolerantų ir politikų veiksmai atspindi madingą globalistinę tendenciją Vakaruose: pagal iškreiptai suvoktas lygybės, antidiskriminacijos, įsižeidimo, išvadavimo sampratas elitistiškai pajungti politinę-biurokratinę mašiną įgyvendinti Teisingos Moralės imperatyvus. Šeštadienio naktį pasiųsta įmonė nukabinti lentą yra puikus to pavyzdys... Stalinistiniai trėmimai irgi prasidėdavo saulei vos pradedant aušti. Anonimiškumas yra elitistinio biurokratinio valdymo priedanga ir gal net sąlyga. Taip saugiau ir efektyviau. Toliau nuo žmonių, nes prieš žmones.

Tačiau lygiai taip pat neturėtume pasiduoti tautinio grynumo psichozei ir nieko nelaikyti šventais a priori. Tautinis grynumas yra lygiai toks pat ant-istorinis ir anti-humanistinis kaip ir liberal left marskistinis teisuoliškumas. Tai dvi to pačio medalio skirtingos pusės. Tik fanatiška moralė gali žmogų laikyti absoliučiai baltu arba juodu.

Mums reikia blaivios istorijos politikos. Kuri, deja, jau neįmanoma šiandieninėje situacijoje.

Pirmiausia, jai reikia gero, humanistinio švietimo mokyklose (rodyti ir aiškinti tokius filmus kaip „Pianistas“ ar „Šindlerio sąrašas“). Be klasikinės Vakarų literatūros ir egzistencinių moralinių dilemų pajautimo čia apskritai nieko nebus.

Antra, jai reikia autoritetų. Nepainioti vien tik su ekspertais-istorikais. Matėme vieno jų vaidmenį šioje istorijoje: „esu istorikas, viską žinau ir viską aprašiau, bet pareikšiu savo asmeninę nuomonę”. Kaip tik prieš pat miesto tarybos posėdį... Toks istorijos mokslo autoriteto politinis naudojimas pasislepiant už „asmeninės nuomonės” facebook`o paaugliškoje raiškoje yra tiesiog nepriimtinas (Kalbu čia apie Nerijų Šepetį).

Trečia, reikia stabdyti elitstinę politiką ir biurokratinį valdymą. Visuomenė per savo asociacijas turi tarti savo žodį: mokytojų organizacijos, istorikų bendruomenės, politiniai kaliniai, tremtiniai, žydų bendruomenės, tikrieji pasaulio teisuoliai (gelbėję žydus). Ne facebook`e. Partijos ir ypač korumpuotų partijų buvę lyderiai turėtų būti paskutinėje vietoje nuomonės pareiškimo procese.
Dabar beveik viskas atvirkščiai.

P.S. liūdina Lietuvos žydų bendruomenės pozicija šiuose klausimuose. Regis, jos lyderius visiškai tenkina toks elitistinis politinis Vilniaus mero veikimas. Tokia vienpusiška, teisuoliška moralė ir istorijos vertinimai. Ir galiausiai – visuomenę sukiršinantis efektas.

Atrodo, nepadaryta jokių išvadų po to, kai irgi buvo sveikinami R. Vanaigaitės „Mūsiškiai”, juos lydėjusi ataka į A. Ramanausko-Vanago istoriją. Tuo metu Izraelio ambasadorius išmintingai pasveikino Vanago dukrą su gimtadieniu...


Susiję

Įžvalgos 6113763469330874099

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item