Vytautas Sinica. Nebėra pareigos būti nei ministrais, nei kankiniais

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Kalba monsinjoro Alfonso Svarinsko įkurtame Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke vykusioje Liet...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 
Kalba monsinjoro Alfonso Svarinsko įkurtame Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke vykusioje Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje 2019 metų liepos 13 dieną

„Svarinsko partizanų parkas”, kaip jį paprastai įvardija turbūt daugelis čia susirenkančių, yra vieta, kur aiškiau ir stipriau nei kitur Lietuvoje susijungia krikščionybė ir lietuvybė. Įkurtas partizano kunigo šis parkas liudija už Lietuvos laisvę kovojusiųjų tvirtą tikėjimą ir kartu pačios Bažnyčios dalyvavimą kovoje už Lietuvos laisvę. Užtenka paskaityti partizanų dienoraščius, eiles ir kitokius liudijimus, kad įsitikintume, jog absoliuti dauguma kovojusių už Lietuvos laisvę neįsivaizdavo laisvos Lietuvos niekaip kitaip kaip tik krikščioniškos. 

Šia prasme simboliška, kad šiandien pašventinti trys nauji koplytstulpiai yra skirti pernykščio popiežiaus vizito, 1949 metų nepriklausomybės deklaracijos signatarų ir arkivyskupo kankinio Mečislovo Reinio garbei. Praėjusiais metais Lietuvą aplankius popiežiui buvo reta proga pamatyti ir įsitikinti, nelyg apaštalui Tomui pačiupinėti, kokia katalikiška visgi tebesame šalis. Tačiau neatsitiktinai du daugiausiai skambėję popiežiaus vizito akcentai buvo jo paraginimas atsigręžti į savo šaknis ir apsilankymas komunizmo siaubą atskleidžiančiose KGB kalėjimo kamerose. Abu – su labai stipriu tautos laisvės siekio prieskoniu. 

1949 metų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, žinant jos signatarų pažiūras ir vertybes, nereikalauja platesnių komentarų. „Dievui ir Tėvynei“ – skelbė partizanų šūkis. Ir pagaliau arkivyskupas Mečislovas Reinys – apjungiantis abu šiuos idealus, vyskupas ir ministras, už Dievą ir Tėvynę atsidūręs lageriuose. Jeigu paminklai ar mūsų atveju koplytstulpiai yra statomi tam, kad ateities kartoms primintų praeities aukas ir idealus, trys šiandien pašventintieji mums neabejotinai primena, kad Bažnyčiai brangi Lietuvos laisvė, o Lietuvai – stipri, nepavergta Bažnyčia. 

Šiandien viskas šiek tiek kitaip nei vyskupo Reinio laikais. Istorinė atmintis skandinama menkuose ginčuose, o krikščionybė varoma į privatumo užkampius. Kol mes čia statome koplytstulpius ir prisimename laisvės kovotojų aukas, Vilniuje dedamos pastangos ištrinti laisvės kovotojų – net ir pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio – atminimą. Kazys Škirpa pirmasis iškėlė Trispalvę ant Gedimino bokšto, o dabar jį patį bando iškeldinti iš Gedimino kalno papėdės. Šiandieninis Lietuvos „elitas“ laikosi nuostatos mūsų istorijoje gerbti tik partizanus ir daugiau nieko. Birželio sukilėliai, Lietuvių aktyvistų frontas, Nepriklausomybės kovų savanoriai ir visi kiti keliauja į antrą planą. 

Krikščionybės iškeldinimas subtilesnis. Net garsiausi katalikais prisistatantys intelektualai LRT eteryje sunkiai valdydami nepasitenkinimą stebisi naujojo Prezidento žegnojimuisi einant pro Aušros Vartus. Tai, kas yra savaime suprantama kiekvienam katalikui, pasirodo esąs „populistinis“ ir „rizikingas“ gestas, kai tik tas katalikas tampa politiku. Patys „katalikai intelektualai“ kuria savicenzūros sistemą, verčiančią katalikus palikti savo tikėjimą už namų durų. Programoje nenumatyta G. Nausėdos malda Švento Kazimiero koplyčioje tokiems katalikams apskritai turėjo atrodyti šventvagyste. Juk Dievo vieta, pagal juos, ne politikoje, o virtuvėje. 

Neseniai politologas Justinas Dementavičius (taip pat katalikas) pasakė dar gudriau: krikščioniška partija Lietuvoje nereikalinga, nes nėra tokio dalyko kaip krikščioniška politika, o jeigu norite būti geri katalikai, turite eiti į Bažnyčią, o ne stoti į partiją. Žinoma, tiesa, kad geras katalikas turi eiti į Bažnyčią. Tačiau demagogija slypi supriešinime: „o ne stoti į partiją“. Katalikui nebūtina stoti į partiją, kad būtų geras katalikas, tačiau katalikas privalo pagal išgales rūpintis ir prisidėti, kad jo valstybėje galiotų teisingi, bendrąjį gėrį kuriantys ir dorybes ugdantys įstatymai. Popiežius Pranciškus apie tai pasisakęs daugiau nei aiškiai: „Pasaulio nepakeis niekas kitas, tik žmonės, su Jėzumi atiduodantys save tam pasauliui, su Juo einantys į užribius ir brendantys į patį purvą. Eikite ir į politiką, kovokite už teisingumą ir žmonių orumą, ypač už pačius vargingiausius“.

Aiškiau nebūna. Bet katalikams iš visų pusių kartojama to nedaryti – nesikišti į politiką, o jeigu kišasi, tą daryti tikėjimą palikus kažkur kitur.

Pagaliau mintis, kad nėra tokio dalyko kaip krikščioniška politika, yra arba visiškas nesusipratimas arba atviras melas. Krikščionybė yra suformulavusi labai aiškius politikos principus. Ji nediktuoja įstatymų projektų, tačiau nurodo aiškias kryptis, kokia linkme turi arba kaip tik neturi būti valdoma valstybė. Moralės srityje ši kryptis itin konkreti ir aiški. Jos tikslas – ginti žmogaus prigimtį. Tačiau ji aiški ir kitose srityse – socialinio teisingumo, darbininkų teisių, valstybių suverenumo išsaugojimo ir eile kitų klausimų. Iškiliausiems lietuvių tautos dvasininkams – nuo Lietuvos ministrais buvusių Mykolo Krupavičiaus ir Mečislovo Reinio iki Alfonso Svarinsko – tai buvo savaime suprantama. Krikščioniška politika egzistuoja, taigi egzistuoja ir pareiga kažkam ją įgyvendinti. 

Vienoje knygoje rezistencijos tema KGB už antisovietinę veiklą kalinti vyskupai įvardyti paprastai – atlikę pareigą. Kiekvieno laikmečio kiti reikalavimai. Prieškario laisvos Lietuvos dvasininkams teko pareiga patiems būti politikais. Sovietmečio okupuotos Lietuvos dvasininkams teko pareiga būti kankiniais. Abu įvykdė savo pareigas. Šiandien dvasininkams nebereikia tapti nei ministrais, nei kankiniais. Bet reikia melo aplinkoje kalbėti tiesą. Tiesa dar nebuvo tokia miglota kaip dabar, absoliutaus reliatyvizmo viešpatijoje. 

Belieka išsirinkti, kas mūsų pavyzdys: žmonės, kaip arkivyskupas Reinys arba monsinjoras Svarinskas, nebijoję visur ir visada kalbėti tiesą, ar dėl politinio korektiškumo ir liberalaus „elito“ draugystės trypčiojantys karjeristiniai žmogeliukai – nesvarbu, dvasininkai ar pasauliečiai. 


Susiję

Vytautas Sinica 1390959895346905359

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-07-13 17:29

    Puikus tekstas. Ačiū Autoriui.

    AtsakytiPanaikinti
  2. paskutinis sakinys tiktas teksto taškas :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-07-13 22:33

    „Bet reikia melo aplinkoje kalbėti tiesą.“ Tada kyla klausimas: tai koks čia dvasininkas, jei jam reikia priminti, kad jis kalbėtų tiesą? O tiesa nėra „miglota“.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nuostabiai. Karžygiškai. Kilniadvasiškai!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2019-07-14 16:03

    „Popiežius Pranciškus apie tai pasisakęs daugiau nei aiškiai: „Pasaulio nepakeis niekas kitas, tik žmonės, su Jėzumi atiduodantys save tam pasauliui, su Juo einantys į užribius ir brendantys į patį purvą. Eikite ir į politiką, kovokite už teisingumą ir žmonių orumą, ypač už pačius vargingiausius“.“
    O čia ištraukos iš Internacionalo:
    „Pirmyn, vergai nužemintieji,
    Išalkusi minia, pirmyn!
    Sukilkit, žmonės pavergtieji,
    Visi kovon išvien smarkyn!
    Pasaulį seną išardysim,
    Iš pačių pamatų ir tuo
    Naujai pasaulį atstatysim–
    Kas buvo nieks, tas bus viskuo.
    [...]
    Nei dievas, caras, nei galiūnas
    Mums išvadavimo neduos.
    Vaikai garbingosios komunos
    Save iš skurdo išvaduos.“

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kas čia per "šyza"? Priminimas, kad Bergoglio yra raudonas kaip makakos užpakalis? :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-07-14 17:27

      Čia tik palyginimas straipsnyje cituojamų žodžių ir dainos žodžių.

      Panaikinti
    3. A, supratau, ačiū. :) Vis dėlto, mano galva, palyginimas ne visai tinkamas, nes liberal-neomarksistinės pseudoreligijos adeptai siekia tą "pasaulį seną išardyti iš pačių pamatų", o krikščionys kaip tik turėtų tam ardymui priešintis. Taigi, nors Bergoglio savo "raudonumą" yra ne kartą įrodęs, šiuo konkrečiu atveju raginime ne dairytis aplinkui, o veikti patiems nebūčiau linkęs įžvelgti bolševizmo.

      Panaikinti
  6. "politologas Justinas Dementavičius (taip pat katalikas)" - pala, nuo kada "liberalkrikščionys" yra katalikai? :)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2019-07-14 22:02

    Lengvi klausimai: kuri pasaulio valstybė vykdo „krikščioniškąją politiką" (aišku, konkrečiais darbais, o ne deklaracijomis)? Kokie faktai patvirtina, kad ta politika tikrai yra krikščioniška? Galima paklausti ir kitaip: jei „krikščioniška politika egzistuoja, taigi egzistuoja ir pareiga kažkam ją įgyvendinti“ - kurių valstybių vyriausybės praktiškai įgyvendina krikščionišką politiką?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lengvas atsakymas: tai, jog politikoje nesivadovaujama kokiais nors principais ir idealais NEREIŠKIA, kad jie neegzistuoja - tai tik reiškia, kad jais nesivadovaujama. :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-07-15 08:48

      Kiek daug gėrio egzistuoja mintyse: perpetuum mobile, Palestinos tautosaka, šviesus komunizmo rytas, reitingai, pranašystės, būrimai, stebuklai, principai ir idealai. Mintys perkeliamas į popierių ir monitorius, iš minčių sulipdomi gipsiniai stabai, nutapomi paveikslai, prieš kuriuos klūpoma. Platono uola.

      Panaikinti
    3. Ultrakrikscionis2019-07-15 17:30

      Lenkija ir Vengrija

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2019-07-15 21:55

      Prajuokino.

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2019-08-29 23:54

    Matau, mokykloje turejai prasta literaturos mokytoja - neismoke aiskiai ir trumpai issakyti minties.
    Visa sita rasliava galetu tilpti i 3-4 sakinius.
    Bet mintis per skysta - ja reikia apipinti paistalais - neturinciais nei svorio, nei argumentu.

    Va argumentai:
    Taip - didzioji dalis (is besipriesinusiu bolsevikams) buvo tikintys. Ir tikejima tapatino su islikimu ir gyvenimu. Bet gi tu nezinai kas yra tikejimas, nes esi susipriesines. Juk kalbi tik apie priklausomuma arba politikai - arba baznyciai. Apie tokius priklausomus ir kalbejo Kristus - Sadukiejai ir Fariziejai - vienodai sugede, nieko bendro neturintys su dvasingumu ir tikejimu.

    Be to tikintys - visiskai nelygu katalikai. Ir net nereiskia krikscionys. O pats bandai net visa krikscionybe suvesti i "Girtano Nuosėdos" persizegnojima...

    O juk buvo ir kita kovotoju dalis - ir netikintys ir kitaip tikintys. Ir ju buvo daug. Ir buvo tikinciu komunizmo ideja. Jie irgi buvo bendrapilieciai. O dar buvo zydu - (90% Jurbarko gyventoju pries kara sudare judejai). Ju neplakite i katalikybe. Dar buvo staciatikiai.
    Ir galybe laisvamaniu, tokiu kaip J.Basanavicius - negi jis zemesnio kalibro "pilietis" uz Svarinska ?

    As tai uz tikejima.
    Ir uz tikincius.
    Ir uz kovotoju - tikinciu ir netikinciu - pagarba.

    Bet as pries sektantiskus profano skiedalus, kuris net nezino - ar Europos politika yra krikscioniska.

    Siaip tai VISA EUROPOS TEISINE BAZE - t.y. istatymas - t.y. politika - kildinama nuo vieno krikscionisko (dar ne katalikisko) vadovelio - Sv. Benedikto "Regulos".
    Uz ka Sv.Benediktas paskelbtas Europos globeju.

    Tad teoriskai - visa Europos politika turetu buti krikscioniska (ne katalikiska). Deja, pati Baznycia su sitokiais jos speakeriais daro viska taip, kad zmones lengviau rinktusi laisvamanybe, nei tikejima.
    Net sito bulvarinio tinklapio pavadinimas tai liudija - jus taip gerbiate savo kalba, kad... pasivadine lotyniskai ???

    "patriotai"...

    Gediminas. Klaipeda

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sprendžiant pagal komentaro turinį, Klaipėda - ne miestas, o planeta alternatyvioje galaktikoje. :D
      Antra vertus, negalima atmesti ir "tauriųjų gėrimų" įtakos varianto. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item