Stasys Šalkauskis. Katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė Lietuvos ateičiai (III)

Paskaita, skaityta 1938 metų balandžio 28-ą dieną Katalikų Universitetui remti Draugijos suorganizuotuose kursuose apie ideologinę Lietuv...

Paskaita, skaityta 1938 metų balandžio 28-ą dieną Katalikų Universitetui remti Draugijos suorganizuotuose kursuose apie ideologinę Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį.

III. Intelektualinė katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė

Savaime suprantama, kad katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė būdingiausiai išeina aikštėn intelektualinėje srityje. Tai įvyksta visų pirma todėl, kad ji reikalauja realybės pajautimo, proto disciplinos, sistemos ir metodo. Visais šiais atžvilgiais katalikiškoji pasaulėžiūra turi savo trunkančių per amžius tradicijų, kurios, perkeltos į naują aplinką, trumpu laiku neša gerų vaisių.

Ryšium su religiniu renesansu yra taip pat pagyvėjęs pasaulėžiūrinis darbas ir katalikų pasaulyje. Mūsų visokeriopų krizių ir chaotinių klajojimų laikais dogminė katalikybės doktrina tampa tvirtu inkaru audrų sūkuryje. Katalikų filosofija, kultivuojama ilgus amžius ir nesuskaitomos žmonių eilės, tampa viltingiausia mokslinės pasaulėžiūros atrama. Katalikų mokslas, būdamas faktiškai neantikatalikiškas mokslas, filosofijos saugojamas nuo atitrūkimo nuo realinio pagrindo ir sveiko proto, vis labiau auga savo svoriu moksliniame pasaulyje. Tokiose aplinkybėse tautos įsijungimas į visuotinę ideologinę bendruomenę sykiu reiškia įsijungimą į šitą milžinišką intelektualinį darbą ir naudojimąsi šito darbo vaisiais.

Dirbamo katalikiškosios pasaulėžiūros įtakoje intelektualinio darbo ypatybė yra visų pirma ta, kad jis organiškai jungia tikėjimą ir žinojimą. Jei iš vienos pusės tikėjimo tvarka negali būti apsaugota be proto tvarkos apsaugojimo, tai iš antros pusės ir proto tvarka tik tada yra tikrai respektuojama, kai tikėjimas lieka nepajudinamas. Šitas savitarpinis tikėjimo ir žinojimo pasitarnavimas labai aiškiai pastebimas iš katalikų teologijos ir filosofijos santykiavimo. Katalikų teologija niekada nebūtų galėjusi pasiekti tokio tobulumo, kuris jai yra būdingas, be filosofijos pagalbos; bet iš kitos pusės katalikų filosofija niekados nebūtų galėjusi pasiekti savo laimėjimų be tos proto apsaugos, kurią visada teigė katalikiškoji tikėjimo doktrina.

Vatikano Santaryba su klasišku tikslumu ir aiškumu principialiai yra suformulavusi tuos tikėjimo ir proto santykius, kurie faktiškai yra pasireiškę sėkmingame katalikų teologijos ir filosofijos bendradarbiavime. „Kad tikėjimas ir pralenkia protą, skelbia Santaryba, vis dėl to niekados negali būti jokio tikro nesutarimo tarp tikėjimo ir proto, nes tas pats Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir teikia tikėjimo, yra įdiegęs žmogaus dvasiai proto šviesą, juk Dievas negali pats save neigti, ir tiesa negali niekuomet prieštarauti tiesai. O tariamoji šitokio prieštaravimo regimybė dažniausiai kyla iš to, kad arba tikėjimo dogmos nebuvo suprastos ir nusakytos pagal Bažnyčios dvasią, arba prasimanytos nuomonės buvo laikomos pagrįstais proto sprendimais… Tikėjimas ir protas ne tik niekados negali sau prieštarauti, bet dar teikia vienas antram savitarpinės pagalbos, nes tiesus protas įrodo tikėjimo pagrindus ir šio šviesa nušviestas, išvysto dieviškų dalykų mokslą; tuo tarpu tikėjimas išvaduoja protą iš klaidų ir nuo jų saugoja; be to, jį praturtina įvairiopomis pažintimis“ (Constitutio dogmatica de fide catholica, cap. IV). Ir iš tikro niekam dar nepasisekė įrodyti, kad tarp vienos kurios gerai suprastos apreikštosios tiesos iš vienos pusės ir tiksliai patikrintos mokslo išdavos iš antros pusės kada nors būtų buvę nors mažiausio prieštaravimo.

Dėl šitokio santykiavimo tarp tikėjimo ir proto, arba net tarp tikėjimo ir žinojimo, katalikiškoje pasaulėžiūroje susidaro organiškoji harmonija tarp teologijos, filosofijos ir specialiųjų mokslų. Jei kuriame dalyke filosofija ima prieštarauti teologijai, ši pastaroji turi pirmosios atžvilgiu įspėjamosios teisės, t.y. ji gali įspėti filosofiją, kad ji šitame dalyke galėjusi prieiti klaidingą išvadą. Tada filosofijai susidaro išmintingumo priedermė patikrinti tą išvadą išvidinėmis savo mokslo priemonėmis. Tačiau teologija negali filosofijai primesti pozityviu būdu jokios tiesos.

Iš kitos pusės filosofija turi įspėjamosios teisės specialiųjų mokslų atžvilgiu. Jei kurio specialiojo mokslo išvada prieštarauja filosofijos principams, ši pastaroji turi teisę įspėti specialųjį mokslą apie galimą klaidą ir tuo pačiu paraginti jį išvidinėmis savo priemonėmis patikrinti išvados teisingumą. Bet ir čia filosofija neturi teisės primesti specialiajam mokslui kurią nors tiesą, t.y. pareikalauti iš jo kurios nors pozityvios tiesos pripažinimo.

Tuo būdu katalikiškosios pasaulėžiūros įtakoje susidaro organiškoji vienybė tarp teologijos, filosofijos ir specialiųjų mokslų. Kiekvienai iš šitų disciplinų pripažįstamas skirtingas pobūdis ir respektuojamas kiekvienos iš jų mokslinis autonomingumas. Šitas įvairių mokslinių disciplinų santykiavimas išreiškiamas lotynišku posakiu distinctio propter concordiam (skyrimas, arba skirtumo darymas, sutartinės dėliai). Jei horizontaline linkme katalikiškoji pasaulėžiūra pasižymi universalumu, tai, dabar tenka pridėti, kad vertikaline linkme ji pasižymi pilnutine harmonija, arba darna.

Šitos dvi katalikiškosios pasaulėžiūros ypatybės padaro tai, kad intelektualinis katalikų darbas dabartinės kultūros aplinkybėmis pasidarė ypatingai produktyvus. Vis labiau ryškėja faktas, kad katalikiškajai pasaulėžiūrai klestėti ir plisti kliudo ne šviesa, bet tamsa, ir kad švietimas yra būtina priemonė jai suprasti, pasisavinti ir plėsti. Jei paimsime tokius kultūringus kraštus, kaip Prancūziją, Holandiją ar net Amerikos Jungtines Valstybes, kur susipratę katalikai sudaro stiprią mažumą, tai pamatysime, kad visur intelektualiniame ir apskritai kultūriniame ir dvasiniame gyvenime katalikai vaidina daug didesnį vaidmenį, negu to reikalautų jų proporcionalus svoris.

Turėjome progos įsitikinti ir Lietuvoje, ką sugeba pasiekti katalikiškoji pasaulėžiūra. Lietuva savo Universitete teturi tik vieną fakultetą, kuris prisilaiko katalikiškosios pasaulėžiūros ir jos dvasioje auklėja jaunuomenę. Per 15 metų šitas fakultetas yra paruošęs tiek naujų mokslinių pajėgų, kiek kiti fakultetai proporcionaliai nėra įstengę paruošti. Per tą laiką jis yra išleidęs į visuomenės gyvenimą tiek intelektualinių pajėgų, kūrybiškai nusistačiusių, moksliškai susipratusių, realiai ir pozityviai sugebančių dirbti kultūrinį darbą, kad visuomenė aiškiai pajuto sėkmingą fakulteto darbą. Vieni konstatavo tai su pasitenkinimu, bet kiti, katalikiškosios pasaulėžiūros priešai, su baime ir susirūpinimu.

Šiaip ar taip katalikiškojo fakulteto pavyzdys parodė, ką įstengia pasiekti intelektualinio ir šiaip kultūrinio ir dvasinio gyvenimo srityje katalikiškoji pasaulėžiūra, jei tik ji randa tinkamesnių sąlygų reikštis ir stiprėti. Iš čia galima jau spręsti, kokios didelės reikšmės gali turėti katalikiškoji pasaulėžiūra Lietuvos ateičiai. Ji įjungia Lietuvą į universalinę ideologinę bendruomenę, derina visas intelektualinio gyvenimo sritis, kūrybiškai nuteikia, sugestionuoja realinį ir pozityvinį nusistatymą mokslo srityje ir apsaugoja nuo bergždžių klajojimų nedrausmingos minties ir išbujojusios fantazijos klampynėse. Žodžiu tariant, katalikiškoji pasaulėžiūra veda tiesiausiu keliu į visuotinai reikšmingą intelektualinę kultūrą.

Bus daugiau

Šaltinis: Tiesos kelias: religijos, doros mokslo ir visuomenės gyvenimo žurnalas, 1938, Nr. 5.

Susiję

Stasys Šalkauskis 8225444045421658772

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item