Aras Lukšas. Liepos 21-oji: politinio farso pabaiga

1940 metų liepa buvo ne mažiau dramatiška, nei birželis. Jei pirmasis vasaros mėnuo pareikalavo iš nepriklausomos Lietuvos politikų sunki...

1940 metų liepa buvo ne mažiau dramatiška, nei birželis. Jei pirmasis vasaros mėnuo pareikalavo iš nepriklausomos Lietuvos politikų sunkių sprendimų, nė vienas iš kurių negalėjo būti visiškai teisingas, jei po okupacinės kariuomenės tankų vikšrais kažkaip išgyveno viltis išsaugoti nepriklausomybę, tai iki liepos pabaigos visiems tapo aišku, jog du dešimtmečius puoselėta ir kurta Lietuvos valstybė galutinai atsidūrė mirtinuose sovietų gniaužtuose. 

Lygiai prieš 79 metus iš vieno tuometinio literato lūpų išsprūdo sparnuota frazė. Greičiausiai tai tik atsitiktinumas, bet du šios frazės žodžiai ilgiems dešimtmečiams tapo ne tik Lietuvos nelaisvės, bet ir komunistų pavergtos pokarinės Europos ir net šaltojo karo simboliu. „1940 metų liepos 21 dieną 15 val. 30 minučių nusileido plieninė uždanga, kuri atskyrė buvusią plutokratinę, išnaudotojų Lietuvą nuo naujos, darbo žmonių Lietuvos“.  Štai taip 1940 metų liepos 23 dienos „Pravdoje“ džiūgavo rašytojas Jonas Šimkus. Šie žodžiai buvo parašyti tomis dienomis, kai liepos 21-ąją susirinkęs Kremliaus ir jo emisarų suformuotas vadinamasis „Liaudies seimas“ priėmė pragaištingiausią sprendimą: likviduoti Lietuvos valstybę ir prijungti ją prie Sovietų Sąjungos.

Žinoma, Stalinui besilankstantis ir šviesią Lietuvos ateitį sovietinių respublikų šeimoje piešiantis literatas, ištaręs žodžius „plieninė uždanga“ šiai poetinei metaforai teikė visiškai kitokią prasmę, tačiau tai nepakeitė jos esmės. Tikriausiai ir Liaudies seimo nariai, entuziastingai keldami rankas už tai, kad Lietuva turi tapti tryliktąja sovietine respublika taip pat negalvojo, jog ši plieno uždanga atskirs ne senąją ir naująją Lietuvą, o ilgam uždarys ją nuo civilizuoto demokratinio pasaulio. Kad pro ją nebegalės prasiskverbti ne tik okupantų pavergto krašto žmonės, bet ir jų mintys. Kad dar po kurio laiko ji jau apjuos ne tik mūsų kraštą, bet ir didelę dalį Europos, galiausiai materializuodamasi ir tapdama grėsminga Berlyno siena, kuriai sugriauti prireiks ilgų dešimtmečių. Siena, paženklinusia ribą tarp vakarietiškos demokratijos ir bizantiško totalitarizmo.

Melas, bauginimai ir klasta

Tačiau tuomet, liepos 21-23 dienomis Kauno Valstybės teatre susirinkę vadinamieji liaudies atstovai jau puikiai suprato, ką jie daro šią akimirką. Tada jie jau aiškiai suvokė, kad lietuvių išsvajotą, du dešimtmečius kurtą ir puoselėtą savo valstybę jie atiduoda į godžios svetimos imperijos rankas. Dauguma tikriausiai neabejojo ir tuo, kad šioje ūžiančioje, skanduojančioje ir plojančioje teatro salėje jie tėra tik statistai gerai surežisuotame ir meistriškai pastatytame spektaklyje.

Labai galimas dalykas, kad tiek liaudies „išrinktiesiems“,  tiek krašto inteligentams, tiek visai visuomenei šis suvokimas nušvito tik paskutinę minutę. Spaudimu, grasinimais ir ultimatumais birželio viduryje Lietuvą okupavę sovietai veikė žaibiškai, bet labai apgalvotai. Nuo pirmos okupacijos minutės jų veiksmus lydėjo melas, klasta ir gražūs pažadai, kurių tesėti niekas nė neketino. Prisiminkime, kad tiek Kremliaus vadovybė, tiek šalyje pradėję šeimininkauti jo emisarai nuolat kartojo, jog sovietiniai daliniai į Lietuvą įvedami tik saugumui užtikrinti, kad niekas neketina keisti esamos valstybės santvarkos o juolab – kėsintis į jos suverenitetą. Šiuos pažadus tarsi turėjo patvirtinti ir tam tikri veiksmai.

Prisiminkime, kad pirmomis okupacijos dienomis formuojant naują Lietuvos vyriausybę, Lavrentijaus Berijos emisaras Vladimiras Dekanozovas ir Sovietų  vyriausybės įgaliotinis Nikolajus Pozdniakovas sudirigavo taip, kad bent jau pačioje pradžioje kabinete nebuvo nė vieno komunisto: dauguma ministrų portfelių teko su valstiečiais liaudininkais siejamiems nepartiniams inteligentams. Ar gali tokia vyriausybė kenkti Lietuvai? Ar gali ji savo rankomis sunaikinti valstybę? Žinoma ne, jei ji nėra tik figos lapelis, trumpam pridengiantis tikruosius Maskvos tikslus – inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį.

Deja, viskas toliau klostėsi pagal kitokį planą. Jam įgyvendinti sovietai meistriškai naudojosi visais turimais instrumentais: ir tebeveikiančia 1938 metų Konstitucija bei senaisiais įstatymais, ir dar nepakeistais žemesnio rango „smetoniniais“ valdininkais, per ankstesnio režimo metus įpratusiais besąlygiškai ir tiksliai vykdyti nurodymus, ir garsiais, bet mažai ką politikos užkulisiuose nutuokiančiais menininkais ir intelektualais. Liepos 1 dieną paleidus teisėtą Lietuvos Seimą, tapo aišku, kad netrukus bus surengti nauji rinkimai. Apie tai, kokiais metodais sovietų emisarai rengėsi šiam farsui ir kaip šis procesas buvo forsuojamas, rašėme praėjusį penktadienį. Tad šį kartą tik prisiminkime, jog tam buvo panaudotas platus priemonių spektras – nuo demagogiškos agitacijos, iki šantažo, nepatikimų asmenų areštų, laikraščių uždarymo, visuomeninių organizacijų išvaikymo ir  per vieną naktį sukurtos „Darbo Lietuvos Sąjungos“, vienintelės turėjusios teisę kelti kandidatus į būsimą Seimą. Dar prisiminkime ir tai, kad rinkiminėje šios sąjungos programoje taip pat nebuvo nė žodžio apie Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą.

Nors dauguma „Darbo Lietuvos Sąjungos“  kandidatų buvo komunistai, tačiau  propagandos tikslais į ją buvo įtraukta ir daug tuometinei visuomenei žinomų žmonių, tokių kaip rašytojai Petras Cvirka,  Liudas Dovydėnas, Liudas Gira, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė, aktorius Henrikas Kačinskas ir daugelis kitų. Vėliau daugelis iš jų tvirtins tapę kandidatais į Liaudies seimą be jų žinios ir prieš jų valią. Tiesa tai ar ne – sunku pasakyti, juolab turint galvoje, kad apie prievartinį kandidatavimą kai kurie iš jų prabils jau nacių okupacijos metais.

Šiaip ar taip, liepos 5-ąją, vos paskelbus rinkimų įstatymą ir numačius jų datą, minia intelektualų susirenka Valstybės teatre. Tarp jų – Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, ekonomistas Petras Šalčius, rašytoja Sofija Čiurlionienė, teatralai Romualdas Juknevičius, Petras Kubertavičius, Kazimiera Kymantaitė, dailininkai Mečislovas Bulaka, Antanas Gudaitis, Petras Kalpokas, Stasys Mikėnas. Ne, jie nereiškia susirūpinimo dėl Lietuvos ateities ir, regis, tikrai nenujaučia prisidedą ruošiant jos laidotuvių ceremoniją. Salėje skamba padėkos „didžiosios ir visada mums draugiškos“ SSRS vyriausybei  ir pažadai padėti „Liaudies vyriausybei, kad Lietuvos liaudis į naująjį seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras“.  Suprantama, jog  toks intelektualų elgesys skatina ir likusią visuomenės dalį tikėti, kad jokia katastrofa Lietuvos neištiks.

Taigi, rinkimų data aiški. Kad jie vyktų sklandžiai, belieka numesti piliečiams dar vieną kitą meduolį ir dėl visa ko garsiai pliaukštelėti botagu. Liepos 10 dieną „Darbo Lietuvos Sąjunga“ paskelbia pareiškimą, kuriame kategoriškai tvirtina, jog valstiečiai nebus varomi į kolūkius ir kad niekas niekada nepersekios nei Bažnyčios, nei tikinčiųjų. Užbėgdami įvykiams už akių galime pastebėti, kad šis pažadas galios tik septynerius metus. Jau antrosios okupacijos metu, 1947 metų gegužę prasidės ir masinė priverstinė kolektyvizacija, ir tikrų tikriausias kryžiaus žygis prieš Bažnyčią, tačiau apie šiuos du reiškinius mes jau rašėme.

Greta pažadų tomis pačiomis dienomis pasigirsta ir grasinimai. Liepos 9 dienos dienraštis „Vilniaus balsas“ įspėja: „Asmenys, kurie nebalsuos, yra liaudies priešai. Tokiems asmenims nėra vietos darbo Lietuvoje“.  Grasinimo turinys aiškus ir nedviprasmiškas, jis be abejo privers daugelį žmonių bent jau ateiti į rinkimų apylinkes ir išeiti iš jų su žyma pase, įrodančia, kad pilietis už liaudies Seimą balsavo. Tą dieną, kai Lietuvoje pirmą kartą viešai nuskambėjo sąvoka „liaudies priešas“, niekas nė nenumanė, kad jokie antspaudai, atėjus laikui, neišgelbės – mažiau nė po metų pirmaisiais ešelonais į tremtį bus išvežti visi „liaudies priešai“ – ir tie, kurie balsavo, ir tie, kurie šiam farsui priešinosi.

Tuo pat metu nuskambėjo ir kitas nerimą keliantis signalas. Liepos 10 dieną pradedant Komunistinės jaunimo sąjungos mitingą ištariami tokie žodžiai: „Šis mūsų mitingas paveda būsimajam Liaudies seimui prijungti Lietuvą prie Sovietų sąjungos kaipo 13 SSRS Socialistinę Respubliką.“ Pirmą kartą apie planus likviduoti Lietuvos valstybę buvo prabilta viešai. Ligi šiol tai žinojo tik marionetinės krašto valdžios elitas: lygiai prieš 10 dienų Maskvoje Sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas apie Kremliaus kėslus atvirai papasakojo Lietuvos vyriausybės vadovui Vincui Krėvei.

Tačiau rinkimų smagratis jau sukasi visu greičiu. Išvakarėse ELTA pareiškia pageidavimą, kad birželio 14-ąją, rinkimų dieną, visi namai ir pastatai „kiek galima daugiau būtų papuošti lietuvių tautinėmis ir raudonomis revoliucinėmis vėliavomis“. „Laisvosios Lietuvos piliečiai! Draugai ir Draugės! Šiandien visoje Lietuvoje vyksta didžiausia ir reikšmingiausia kova – rinkimai į Liaudies Seimą. Lietuvos liaudis, imdama pavyzdį iš laisvųjų Sovietų sąjungos tautų, vadovaujamųjų didžiojo Stalino, šiandien renka savo Seimą pačiu demokratiškiausiu būdu“, – trimituoja laikraščių vedamieji.

Melchioro Putelės pergalė

Ir štai, ankstyvą lietingos ir vėjuotos liepos 14-osios rytą atveriamos rinkimų apylinkės. Vėliau, neva dėl blogo oro, bet greičiausiai norint prisivilioti kiek galima daugiau žmonių, rinkimai pratęsiami iki kitos dienos 15 val.

Jei tikėtume to meto komunistų kontroliuojama spauda, rinkėjai tiesiog plūste plūdo į apylinkes. Štai keletas liepos 15-osios antraščių ir trumpų pranešimų: “Milžiniškas Seimo rinkimų pasisekimas.“ pasisekimas.“ „Jau vakar daugelyje vietų balsuota 90-100 proc.“ „Darbininkai visame krašte balsavo visi iki vieno“. „Nepasiliko nė vieno alytiškio, kuris nebūtų balsavęs.“ „Žarėnuose balsavo daugiau kaip 100 proc.“ (!).

Oficialiais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, Liaudies Seimo rinkimuose dalyvavo 1 386 569 asmenys arba 95,51 proc. visų balsavimo teisę turėjusių rinkėjų, o 99,2 proc. dalyvavusiųjų rinkimuose esą atidavė savo balsus „Lietuvos Darbo Sąjungos“ kandidatams. Čia verta pastebėti du dalykus. Pirma, šią žinią Maskvos radijas pranešė dar nepasibaigus rikimams. Antra, forsuojant rinkimų spektaklį, Lietuvoje nebuvo spėta parengti jokių rinkėjų sąrašų, todėl Vyriausioji rinkimų komisija tiesiog negalėjo apskaičiuoti, kokia dalis balso teisę turinčių piliečių atvyko prie balsadėžių. Tačiau tai niekam ir nerūpėjo – tiesiog Lietuvoje pirmą kartą buvo panaudota sovietinių „rinkimų“ patirtis – reikiamus skaičius paprasčiausiai išlaužti iš piršto.

Taigi, sunku pasakyti, ar rinkimai į Liaudies seimą apskritai įvyko. Remtis galima nebent apylinkių rinkimų komisijų pirmininkais, naiviai ir sąžiningai teikusiais ataskaitas aukštesnėms instancijoms. Absoliuti dauguma apylinkių pirmininkių liudijo, kad balsuoti atėjo nuo 30 iki 50 proc. rinkėjų.

Be abejo, bijodami likti be antspaudo pase ir tapti „liaudies priešais“ daugelis žmonių vis dėlto atėjo į rinkimų apylinkes. Tačiau ką jie metė į balsadėžes? Pasibaigus balsavimui, jose rinkimų komisijų nariai ir juos prižiūrintys enkavedistai rado visko, tik ne balsų už „Darbo Lietuvos sąjungos“ kandidatus. Ten būta ir tuščių vokų, į kuriuos rinkėjai taip ir neįdėjo balsavimo biuletenių, subraukytų ir subraižytų balsavimo kortelių, tiesiog išplėštų iš sąsiuvinių tuščių lapų, etikečių nuo papirosų pakelių, senų carinių penkrublių ir kitokio šlamšto. Tačiau populiariausiu „biuleteniu“ tapo Smetonos laikų humoristinio komikso personažo pensininko Melchioro Putelės atvaizdas, iškirptas iš senų laikraščių. Kalbama, kad dėl šio išgalvoto veikėjo „pergalės“ rinkimus organizavę komunistai ypač siuto.

Tačiau būta ir daug atvejų, kai vietoje biuletenių žmonės tiesiog įmesdavo į balsadėžes protestus ir pareiškimus. Štai tik vienas  ryškus tokio pareiškimo pavyzdys, rastas vienoje Kauno rinkimų apylinkėje: „Nebalsuoju! Nieko neturiu prieš išstatytuosius kandidatus, tačiau toks kandidatų statymo teisės monopolis, kuriuo naudojasi liaudies vyriausybė, prieštarauja kiekvieno doro žmogaus sąžinės laisvei, kurią vyriausybė skelbia ir tučtuojau pati po kojų pamina. Nebalsuoju! Nes laidojama Lietuvos nepriklausomybė (kuri de facto jau palaidota: šaukiamasi 13 sovietų respublikos, pamiršta Lietuvos trispalvė ir seni Lietuvos veteranai, kurių vieton tik raudonos vėliavos ir svetimos valstybės vadai). Norėtųsi balsuoti už Lietuvą, o ne už SSSR.“

Šiaip ar taip, rinkimai skelbiami įvykusiais. Dabar jau visa visuomenė ima suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Tuoj po rikimų komunistai ima organizuoti mitingus, kuriuose reikalaujama kad Seimas priimtų Stalino konstituciją, prijungtų Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, nacionalizuotų fabrikus, bankus, dvarus. Viena iš dramatiškiausių scenų liepos 18 dieną įvyksta Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje, kur pokalbyje su Kauno burmistru Antanu Garmumi V. Dekanozovas deda ant stalo visas kortas. Už langų – triukšmas ir šurmulys. Vytauto prospektu žlega riaumojantys tankai, žygiuoja demonstrantai, visa gerkle plėšdami sovietines dainas. Į naivų A. Garmaus klausimą, kas laukia Lietuvos, sovietų įgaliotinis atsako: „Jūs klausiate apie Lietuvos nepriklausomybę? O ar jūs matote, kas vyksta už lango, matote? Tai ar šie tankai ir šios minios jums nieko nesako? Jei jau ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau nebegali būti nepriklausoma“.

Režisierius išarė paskutinį žodį. Dabar laikas scenoje pasirodyti aktoriams ir statistams. Liepos 21-osios vidudienį Valstybės teatre prasideda pirmoji Liaudies Seimo sesija. Skaitydamas iš lapelio įžanginę kalbą, J. Paleckis patetiškai ištaria: „Man šiuos žodžius berašant lyg koks simbolis, saulė staiga pasirodė iš uždebesių ir viską nušvietė. Taip tegu nušviečia mūsų tėvynę Stalino Konstitucijos saulė.“ Ši frazė sukelia plojimų ir ovacijų audrą: tai penki šimtai iš anksto atrinktų ir parengtų statistų tiksliai vykdo kiekvieną instrukcijos raidę.

Paskutinė Lietuvos Respublikos valanda

Tris dienas turėjusioje vykti „Liaudies Seimo sesijoje buvo numatyti viso labo 4 klausimai: 1) dėl valstybės santvarkos; 2) apie Lietuvos įėjimą į TSRS (atstovo Antano Sniečkaus pasiūlymu); 3) žemės klausimas; 4) bankų bei stambiosios pramonės nacionalizavimas.

Santvarkos keitimas pasirodę esąs labai paprastas dalykas: tam prireikė vos vienos valandos ir penkių minučių, kurias užėmė vidaus reikalų ministro Mečio Gedvilo įžanga ir „diskusijos“, kuriose nebuvo nė vieno argumento prieš tokį sprendimą. Per kiek daugiau kaip valandą taip sunkiai sukurta ir pirmųjų savanorių krauju aplaistyta Lietuvos Respublika nustojo egzistuoti: Seimas priėmė nutarimą, kad šalyje įvedama sovietų santvarka ir kad ji nuo šiol vadinsis Lietuvos Socialistinė Tarybų Respublika.

Dar pusantros valandos prireikia „aptarti“ ir priimti rezoliucijai, kurioje nutariama „prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika taip pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSSR Ukrainos, Gudijos ir kitos sąjunginės respublikos“. Vos tik nubalsavus už šią rezoliuciją, salėje pasigirdo rusiški šūksniai: „Tegyvuoja didžioji Sovietų Sąjunga! Tegyvuoja rusiškoji tautų šeima! Tegyvuoja Socialistinė Sovietų Respublika!“ Taip pagal iš anksto parengtą scenarijų parklupdyta Lietuva turėjo nusilenkti okupantų  paskirtam SSRS įgaliotajam atstovui V. Dekanozovui. Tą pačią dieną V. Dekanozovas išvyko į Maskvą. Svarbiausia jo misija buvo baigta.

Toliau lieka detalės. Seimas priima deklaraciją, kurioje skelbia,„visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis, priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Vienam valstiečiui nustatoma maksimali 30 ha žemės norma, o perteklius perduodamas valstybiniam žemės fondui, iš ji bus dalinama bežemiams ir mažažemiams. Nacionalizuojami bankai ir pramonės įmonės. Seimo sesija liepos 23 dieną baigiasi nebe valstybės himnu, o ovacijomis tautų išlaisvintojui J. Stalinui.

Spektaklis baigtas, galima pašalinti ir dekoracijas. Aštuntą vakaro virš Vilniaus Gedimino pilies nebelieka Trispalvės. Vietoje jos suplevėsuoja raudona okupantų vėliava.

Šiandien kartais stebimasi, kaip sovietams pavyko taip lengvai apkvailinti tiek Lietuvos politikus, tiek inteligentus, tiek visą tautą ir kodėl, jau rengiant pragaištingus Liaudies Seimo rinkimus nebūta jokių mėginimų tam pasipriešinti. Tačiau, sovietams veikiant ir jėga, ir klasta, pasipriešinti iš tiesų nebebuvo kam. Politinės partijos buvo išdraskytos, visuomeninės organizacijos iškrikusios, o rimtesnė rezistencija režimui ėmė stichiškai kurtis tik po pirmųjų masinių trėmimų 1941-ųjų vasarą. Iki tol sovietai gudriai manipuliavo esminiais žmonių poreikiais ir viltimis: troškimu turėti ir baime prarasti. Ūkininkas svajojo apie žemę, bijojo, kad negrąžinęs skolų praras ir tai, ką turi, bedarbis tikėjosi pagaliau gausiąs darbo, darbininkas – kad bus įvesta trumpesnė darbo diena. Visiems buvo pažadėta viskas. Štai kodėl niekas iki paskutinės minutės tiesiog nenorėjo tikėti tikraisiais okupantų kėslais. Vienintelė jėga, kuri dar mėgino ginti savo šalies laisvę, buvo užsienyje likę Lietuvos diplomatai, tačiau jų pastangos atkurti Lietuvos valstybę vertos atskiro pasakojimo.

Bene geriausiai tą tragišką 1940 metų vasarą vėliau apibūdins Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų Mykolas Romeris: „Visa, kas nuo birželio 15 d. iki liepos 21 d. vyko Lietuvoje, tai buvo tiktai politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos komunistų partija, režisieriai – Dekanozovas su Pozdniakovu, Molotovo ir Stalino vadovaujami, agentai – Liaudies vyriausybė ir Liaudies Seimas. Lietuvos liaudis jokio sprendžiamojo vaidmens čia nevaidino, tačiau svetimųjų viskas buvo daroma jos vardu;, jos vardu kalbėjo ir veikė Liaudies vyriausybė; jos vardu buvo organizuojami mitingai, eisenos ir demonstracijos, jos vardu rėkė mitinguose agitatoriai bei oratoriai; jos vardu buvo skiriama Liaudies seimo sudėtis, jos vardu tasai Seimas išleido  dvi liepos 21 d. deklaracijas, padėjusias pagaliau taškus ant „i“.

Šaltinis: luksas.blog

Susiję

Skaitiniai 3151694547610561498

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2019-07-24 08:05

    Nesuprantu, kodėl autorius rypauja apie tai, kad toje darbininkų sajungos programoje nebuvo apie tai, kad bus parvežama stalino saulė.

    Gi ir šiandien rinkimų programose yra viena, o daroma kita.

    Kaip sako: tauta valdo per savo atstovus.

    Tačiau: Seimo narys nėra saistomas jokio mandato.

    Reziumė: Seimo narys yra tautos atstovas, tačiau nėra saistomas jos atstovavimu.

    Tai jeigu dabar tokia tvarka gerai, kodėl ši tvarka anuomet buvo blogai?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-07-24 11:29

    Rašoma, kad "minia intelektualų susirenka Valstybės teatre". Tie nebuvo intelektualai. Jei kas kažką papiešia, nulipdo, parašo ašarojantį eilėraštuką, tai dar nėra joks intelektualas. Paprasčiausi prisitaikėliai. Papirkti. Nemąstantys (ar nemąstantis gali būti intelektualas?).

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item