Alfonsas Vaišvila. Kaip dvi aukos, praradusios kelią, kovoja dėl takelio

K. Škirpos gatvės pervardijimas, o dabar dar ir niekingas J. Noreikos-Vėtros lentos slaptas pagrobimas nakties metu nuo Vrublevskio bibli...

K. Škirpos gatvės pervardijimas, o dabar dar ir niekingas J. Noreikos-Vėtros lentos slaptas pagrobimas nakties metu nuo Vrublevskio bibliotekos sienos su mero leidimu liudija, kad keičiasi komandų Lietuvai centrai: iki tol komandavusią Maskvą keičia tokių centrų daugetas: komanduoja ir moko kaip gyventi ne tik Briuselis, Strasbūras, Varšuva, bet ir įvairūs žydų centrai. Vieni iš jų apsiskelbė ne tik tikraisiais Lietuvos istorijos žinovais, bet ir padorumo, moralės „mokytojais“, nurodančiais, kuriuos Lietuvos valstybės kūrėjus Lietuvai leidžiama laikyti didvyriais, kieno vardais vadinti savo miestų gatves, kokios raidės turi sudaryti lietuvių kalbos alfabetą, kokiomis savo istorijos temomis Lietuva turi teisę domėtis ir kokomis neturi. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius Vigilijus Sadauskas, pasižadėjęs finansuoti Lietuvos istorijos tyrimą apie žydų dalyvavimą sovietų represijose prieš Lietuvos gyventojus 1940-1953 m., buvo 2018 m. nušalintas nuo pareigų. Pasirodė, žydai turi teisę žinoti, kokie asmenys ne tik organizavo holokaustą, bet ir jį vykdė, bet tokios teisės neturi lietuviai, nors Konstitucija skelbia visų Lietuvos piliečių lygiateisiškumą (29 str.).

Rašoma, kad Kazio Škirpos asmenybė ir veikla vertinami nevienareikšmiškai: neigiamai ją, suprantama, vertino sovietai, naciai, o šiandien ir Kremliaus  propagandistai, su kuriais K. Škirpa kovojo kaip  su  dviem vienodai Lietuvai pavojingais agresoriais. Apmaudu, kad į šį klausimą nenori geranoriškai įsigilinti kai kurios  žydų organizacijos. 

K. Škirpos veikla yra itin reikšminga lietuvių tautai: jis ilgai, nuosekliai ir pasiaukojančiai veikė Lietuvos valstybės sukūrimo ir jos vadavimo iš okupacijų interesais. K. Škirpa – pirmas savanoris-Lietuvos valstybės kūrėjas, iškėlęs su savo būriu pirmą kartą Lietuvos vėliavą Gedimino pilyje. 

Jo vardu pavadintą alėją dabar nutarta pervardinti „Trispalvės“ vardu, t. y. ne tą darbą atlikusio konkretaus žmogaus, o abstrakcijos vardu. Pati Trispalvė, kiek ji bebūtų lietuviui brangi, tėra abstrakcija, pati savyje gyvybės neturinti. Trispalvė dar niekur ir niekad nėra pati save iškėlusi ant jokio statinio, taip pat ir ant Gedimino pilies. Kad ji ten pasikeltų, turėjo savo gyvybėmis rizikuoti ją iškėlusieji. Todėl jų, o ne abstrakcijos vardu turėtų būti vadinamos gatvės, jei norima, kad ateinančios kartos turėtų konkrečių sektinų pavyzdžių, įkvepiančių jas panašiai veiklai. Verba docent exemplia trahunt.

K. Škirpa, būdamas Lietuvos ambasadorius Berlyne Lietuvai lemtingais 1939-1941 m., reiškėsi kaip aktyvus ir iniciatyvus lietuvių  tautos ir jos Lietuvos valstybės gynėjas. Jis siūlė Lietuvos vyriausybei drąsų planą, pasinaudojant kilusiu vokiečių–lenkų karu, patiems 1939 m. atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą, o nelaukti agresorių malonės, kad, iš agresoriaus atgavę Vilnių, vėliau tuo pagrindu netektų pačios Lietuvos, ir dar gerokai reabilituojant agresorių kaip neva „kilnų“ Vilniaus gražintoją. Škirpa 1940 m. protestavo prieš Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją, kreipėsi į Vokietiją, kad ši nepripažintų šio Sovietų prievartos akto prieš Lietuvos valstybę, tuo metu dar nežinodamas, kad ši sovietų agresija įvyko su tų pačių nacių pritarimu. Jo iniciatyva pasekė ir kiti Lietuvos pasiuntiniai kitose užsienio valstybėse. 1941 m. organizavo Lietuvos aktyvistų frontą, iš dalies sukėlusį 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje sukilimą prieš sovietus. Naciai jam neleido grįžti į Lietuvą, užimti Laikinosios Lietuvos  vyriausybės Ministro pirmininko pareigų, įkalino jį namų arešte, vėliau ištrėmė iš Berlyno, uždraudė užsiimti politine veikla Lietuvos naudai, o 1944 m. įkalino koncentracijos stovykloje. K. Škirpa - drąsus, atkaklus ir nuoseklus Lietuvos nepriklausomybės gynėjas ir tuo yra nusipelnęs Lietuvos patrioto vardo. Tai visuotinai  žinoma ir nėra reikalo čia naujai kartoti jo žinomus ir nežinomus nuopelnus Lietuvai. 

K. Škirpos pareiškimas dėl „žydų išvarymą iš Lietuvos“, yra padarytas jau esant K. Škirpai nacių nelaisvėje ir dėl to vertintinas kaip prievartinis nelaisvo žmogaus taktinis žingsnis, kaip savotiškas „kyšis“ naciams siekiant išgauti iš jų bent kokias galimybes veikti Lietuvos naudai nenugalimos jėgos akivaizdoje, net jei tos galimybės išoriškai atrodytų ir nepatraukliai, net kolaborantiškai.

Nelaisvo žmogaus taktikos sumetimais padarytas antisemitinis pareiškimas negali būti tapatinamas su laisvo žmogaus apsisprendimu. Ar nepriklausomoje Lietuvoje K. Škirpa ar J. Noreika buvo padarę tokius antisemitinius pareiškimus ir pasirašę panašius aktus, kai jie buvo patys savimi? Kaltinimas, kad K. Škirpa vadovavo LAF organizacijai, kuri buvosi neva „antisemitinė“, tai sąmoningas bandymas tikruosius LAF tikslus pakeiti taktiniais, istoriškai atsitiktiniais, apsimestinais, kurie praktiškai nebuvo įgyvendinti ir neturėjo praktinės reikšmės žydų likimui. Žydų likimas visa savo apimtimi visur buvo išimtinai vokiečių rankose. Jie ieškojo galimų talkininkų, tik sprendžiant šios akcijos detalių klausimą. LAF susikūrė ne dėl antisemitizmo, o kilniam tikslui - kovai prieš sovietinę okupaciją. Tai, kad jo programoje atsirado antisemitinių pareiškimų, sekė iš tos nemalonios istorinės būtinybės, kad LAF tuo metu galėjo įsikurti ir veikti tik Berlyne, kur dar buvo bent minimalios galimybės legaliai veikti. Sukilėliai 1941 m. birželio 23 d. sukilo ne prieš žydus, o prieš sovietinę okupaciją, o vėliau kai kurie veikė ir prieš žydus, ir prieš vokiečius. Man teko specialiai tyrinėti 1941 m. sukilimą Šiluvos regione. Šio regiono (Šiluvos ir Lyduvėnų miesteliuose) aktyviai veikė nemaži sukilėlių būriai. Lyduvėniškiai tiesiogiai vadinosi LAF būriu. Bet jų veikloje iki liepos pradžios nebuvo jokio antisemitizmo. Sukilėliai veikė išimtinai tik prieš vietos lietuvius sovietų aktyvistus, komunistus, komjaunuolius, raudonarmiečius. Šiluvoje tokių buvo suimta 20, o  Lyduvėnuose – 45 asmenys. Bet tarp jų nebuvo nei vieno žydo, nebuvo pasikėsinta nei į vieną jų krautuvę. Tiesa, yra žinių, kad tik Šaukoto miestelyje buvo pasikėsinta į žydų krautuves vos tik prasidėjus karui, bet nežinia, ar tai darė sukilėliai. Žydai čia buvo tarsi už šių įvykių ribos. Visa žydų tragedija Šiluvos regione prasidėjo tik vokiečiams panaikinus Sukilėlių komitetą, kai visą valdžią regione perėmė vokiečių Ziwilverwaltungas ir vokiečių policija. 

Ankstesnioji Vilniaus miesto taryba suteikė alėjai Škirpos vardą ir įrengė J. Noreikai atminimo lentą vertindama šių disidentų nuopelnus Lietuvos valstybės interesų prioriteto atžvilgiu. Dabartinė savivaldybės taryba su meru liberalu Šimašiumi jau nutarė vadovautis ne K. Škirpos ir J. Noreikos nuopelnais Lietuvos valstybei, o šių asmenų, jau kaip nelaisvų žmonių, formaliais pareiškimais ir parašais, nepalankiais žydams. Tai sureikšmindama, savivaldybės taryba ir meras, matyt, norėjo pasakyti: jei J. Noreika nebūtų pasirašęs geto įsteigimo akto, tai toks getas Šiauliuose nebūtų atsiradęs, jame nebūtų žuvę žydai, o jei K. Škirpa nebūtų paraginęs „išvaryti iš Lietuvos  žydų“, tai 1941 m. iš vis nebūtų buvę žydų holokausto Lietuvoje. Štai iki kokių išvadų galima nusipolitikuoti, kai esminiai dalykai sąmoningai ar nesąmoningai pakeičiami atsitiktiniais, priešui klaidinti skirtais pareiškimais, kurie tada neturėjo ir negalėjo turėti esminės reikšmės žydų likimui. 

Lietuvos nedraugai tokius dalykus nori vaizduoti kaip tariamai tikrąją tų asmenų poziciją, kad jie turėjo lemiamos reikšmės žydų likimui, tik norėdami sukompromituoti tuos asmenis, išpūsti techninius  dalykus iki lemiančių, kad vis mažiau Lietuvos istorija turėtų didvyrių, sektinų pavyzdžių, kad tokiu būdu būtų galima kuo labiau susilpninti mūsų istorijos patriotinį poveikį ateinančioms kartoms. Iš aukos sąmoningai reikalaujama pasipriešinimo kovoje neįmanomo krištolinio tyrumo, su kuriuo dar nei viena tauta istorijoje nėra garantavusi savo egzistencijos. 

Stebina ir tai, kad demokratinėje valstybėje J. Noreikos lenta nuimta vienasmeniniu diktatorišku mero sprendimu, slapta, nakties metu, žmonių bijant (taip elgdavosi su paminklais sovietinis totalitarizmas). Panašiai elgėsi ir savivaldybės taryba: ji balsavo dėl K. Škirpos alėjos pervardinimo be jokios diskusijos su visuomene irgi pagal žinomą sovietinio totalitarizmo įprotį: „valdžia geriau žino“. Tai leidžia manyti, jog Lietuva dar nėra tikrai laisva, kad ji vienaip ar kitaip dar tebėra valdoma svetimųjų ir kad jai yra tebebūdingi kai kurie iš totalitarinių režimų paveldėti diktatoriški sprendimų būdai, kad valdžia kaip ir sovietinė „žino geriau“, kieno vardu gatves vadinti.

Kita  vertus, šitoks Vilniaus  savivaldybės  elgesys ir neturi  stebinti, juk ji tebėra valdoma liberalų. O liberalai visada stovėjo už abstrakčią individo laisvę, bet ne už nacionalinę valstybę, ne už jos stiprinimą. Liberalai savo esme, kaip paradoksalu bebūtų, yra antroji (išvirkštinė) komunistų pusė: komunistai, kaip žinia, propagavo agresyvų internacionalizmą, tapatinusį tautiškumą su negatyvią prasmę turinčiu „nacionalizmu“, liberalai - kosmopolitizmą, abu tautiškumą ir tautines valstybes traktavo ir tebetraktuoja kaip neva „istorinį atsilikimą“, kaip kliūtį į viešpatavimą. Komunistai proletariniu internacionalizmu siekė per „pasaulinę revoliuciją“ ginklu užvaldyti pasaulį“; liberalai kosmopolitizmo ideologija siekia tarnauti tarptautinėms stambioms verslo korporacijoms, siekiančioms užvaldyti pasaulio rinkas, kad įgytą ekonominę valdžią paverstų politine valdžia, šiuo atveju globalia. Todėl ir vieniems, ir kitiems svarbu tautinio patriotizmo nešėjus, kaip šių tendencijų kliūtį, įvairiais pretekstais slopinti, menkinti ir šalinti iš viešosios erdvės. 

Bet jeigu K. Škirpos alėjos pervardijimas pavirto vis tik tokiu aštriu klausimu, kuris gali kėsinasi į lietuvių ir žydų santarvę, tai jį reikėtų priskirti prie svarbių klausimų kategorijos ir spręsti taip, kaip tokie klausimai sprendžiami demokratinėje valstybėje - referendumu arba bent plačia Vilniaus gyventojų apklausa. Į tai nurodo ir Lietuvos Konstitucijos 9 str. Kaip nutars vilniečių dauguma, tokį sprendimą ir priimsime, nors jis mums ir nepatiktų. Metodai, kuriais šiuo klausimu sprendimus priiminėja meras ir Vilniaus savivaldybės taryba, yra iš principo nepriimtini demokratinei valstybei ir gali  būti vertinami kaip sąmoningai antisemitizmą kurstantys. 

Lenkija panašius klausimus sprendė pareikšdama, kad ji niekam iš išorės neleis nurodinėti, kaip ji turi tyrinėti ir aiškinti savo istoriją, ką laikyti savo didvyriais, kieno vardais vadinti savo miestų gatves ir kam statyti paminklus. Savo istorinius santykius su žydais, kokie tie santykiai bebuvo, paskelbė neleisianti interpretuoti taip, kad jie atnaujintų tautų nesantaiką. Mes galime rinktis demokratinį kelią ir laimėti tą pačią santarvę.


Susiję

Įžvalgos 4784084112454025214

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-07-30 15:01

    Labai šaunus straipsnis.

    Tik pataisykit „exemplia“ į „exempla“. Žinau, ką sakau.

    Ir žodis „disidentai“ čia netikslus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-07-30 15:14

    "Vigilijus Sadauskas, pasižadėjęs finansuoti Lietuvos istorijos tyrimą apie žydų dalyvavimą sovietų represijose prieš Lietuvos gyventojus 1940-1953 m., buvo 2018 m. nušalintas nuo pareigų".
    Gerb. Autoriau, o kodėl gi neparašėte kas V.Sadauską nušalino, juk ne "žalieji žmogeliukai"?
    Logika ir sąžinė sako : mokslininkai turi privačia iniciatyva tirti šį istorinį laikotarpį ir, kaip sovietų okupacijos laikais, dėti į stalčių. Taip pat logika sako, kad reikia pradėti tirti ir aiškintis, kas tiems žydų centrams vadovauja šiandien. Jokia paslaptis, patys žydai pripažįsta, jog dauguma jų tautiečių dirbo NKVD - KGB struktūrose. Tai remkinės jais. Štai ką apie tai sako Izraelio internetinė televizija ITON.
    https://www.youtube.com/watch?v=PJRLGdjSQKw
    Передача Евреи в Госбезопасности палачи русского народа или жертвы.
    Laida rusų kalba, bet labai (!) imformatyvi. Gal kas galės padaryti lietuviškus subtitrus? Šios laidos 18:58 minutėje minimas Vilniaus gyventojas žydas Romualdas Grigulevičius. Įdomi ir spalvinga samenybė, antrasis richardas zorge arba agentas 007. Vikipedijoje -Josifas Grigulevičius. Ir kuo tik jis nebuvo, ir kur tik jis nebuvo...Vertėtų lietuviams meninį filma apie jį ir tą laikotarpį skurti.Tai buti tikras indiana džons serialas.
    Taip, kad tyrimams medžiagos yra apsčiai ir lengvai prieinamos, tik noro reikia. Idealu, tokius tyrimus atlikti kartu su žydų mokslininkais - antikomunistais. Ar mes bijome objektyvios tiesos? Ne! Tegu slepiasi tie kurie bijo, matyt turi dėl ko.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-07-30 22:55

    "trispalvės" alėja? kieno "trispavės"? rusijos, prancūzijos, italijos? tai gal Gedimino kalną pervadins "pereinamu kiemu"? būtų pilna stribvaikių laisvės partijos rinkiminė programa.

    AtsakytiPanaikinti
  4. "net jei tos galimybės išoriškai atrodytų ir nepatraukliai, net kolaborantiškai" - tikrai? Pirma, žydai jau buvo spėję "pasižymėti" sovietų okupacijos metu, tad jų lojalumas Lietuvai buvo, švelniai tariant, abejotinas, o antra, nelojalių etninių grupių perkėlimas tais laikais buvo įprasta praktika, taikyta ir pačių sąjungininkų (ir, šiaip jau, iki šiol taikoma pačių žydų ;)). Beje, jei Škirpos pasiūlymu būtų buvę pasinaudota, patiems žydams tai būtų smarkiai išėję į naudą. Ir baikite vieną kartoti tą primestą klišę "antisemitinis tą, antisemitinis aną...". Iš esmės, tai LYGIAI tokia pati ideologinė priemonė, kaip ir "hamafuobijos" etiketė - ir todėl traktuotina atitinkamai.
    Dar vienas dalykas: kalbame apie VISOS LIETUVOS didvyrius, o ne vienam miestui nusipelniusius asmenis, tad ir sprendimas dėl jų pagerbimo nėra vieno miesto gyventojų sprendimo klausimas (apie susireikšminusius pavienius neobolševikinius atmatas net nekalbu).

    AtsakytiPanaikinti
  5. šiaurės Lietuva2019-07-31 08:58

    Ir kodėl visokie rusai ,lenkai ,žydai gali spręsti ,nurodinėti ką manyti apie Lietuvai nusipelniusius žmones?Savo didvyrius pagerbsime mes patys. O jeigu taip pakapsčius istoriją apie kaimynų ir žydų garbinamus ir nusipelniusius jiems žmones? Kažin Lietuvos atžvilgiu ar nėra prikalbėje ir pridare ko nors tokio.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Yra - ir dar kiek! Bet apie tai kalbėti nepolitkorektiška. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item