Popiežius Leonas XIII. Darbininkų klausimu (Rerum novarum) I

Nuo popiežiaus Leono XIII „Rerum Novarum“ enciklikos paskelbimo 1891 metais buvo pradėta nauja Bažnyčios ir popiežių mokymo atšaka, vadin...

Nuo popiežiaus Leono XIII „Rerum Novarum“ enciklikos paskelbimo 1891 metais buvo pradėta nauja Bažnyčios ir popiežių mokymo atšaka, vadinama Bažnyčios socialine doktrina. Leonas XIII reagavo į savo laiko didžiąsias ekonomines ir socialines problemas, palietusias ir Bažnyčios gyvenimą. „Rerum Novarum“ enciklikoje, remiantis evangeliniais principais, kalbama apie darbininkų problemas, svarstoma apie gerą ir teisingą tvarką, santykius su darbdaviais, nuosavybę. Tai nėra konkretūs problemų sprendimo receptai, tačiau veikimo gairės. Leonas XIII taip pat norėjo pateikti alternatyvą tuometinėms socializmo ir komunizmo doktrinoms, kurios, būdamos esmiškai susijusios su ateizmu, tolino darbininkus nuo Bažnyčios.

***

Garbingieji Broliai,

Pasveikinimas ir Apaštališkasis Palaiminimas

Naujenybių troškimas, kuris kartą sužadintas jau seniai reiškiasi valstybių gyvenime, pagaliau privedė prie to, kad pakeitimų siekimas iš politinės srities savaime yra persimetęs į jai giminingą ekonominę sritį. 

Pramonės pakilimas ir technikos pažanga, visuomeninių santykių tarp gamintojų ir darbininkų pakitėjimas, mažumos rankose turto per gausus sutelkimas, daugumos neturtas, darbininkų didesnis savimi pasitikėjimas bei organizuotumas, be to, dar dorovės nusmukimas, — visa tai iš tikrųjų sukėlė kovą. Tos kovos dalykų vertė ryškėja iš tokio gyvo jais susidomėjimo. Tuo užimti mokslo vyrų protai, specialistų svarstymai, tautų atstovybės, įstatymų leidėjų sprendimai, valdovų pasitarimai, taip, kad nėra kito tokio klausimo, kuriuo žmonės labiau domėtųsi.

Turėdami tad prieš akis Bažnyčios pareigą ir bendrą gerovę, ką Mes, Garbingieji Broliai, kitur esame pareiškę ir pasiųstuose Jums raštuose — apie valstybės galią, žmogaus laisvę, valstybių krikščioniškąją santvarką ir kitus panašius klausimus — radome reikalinga paneigti klaidingas nuomones, tų pačių motyvų vedami, ryžomės panašiai padaryti dabar ir darbininkų klausimu. 

Jau ne kartą esame pasitaikiusia proga šį klausimą palietę. Tačiau apaštališkosios pareigos atsakingumas verčia šiuo raštu jį išnagrinėti visu pilnumu ir nušviesti dėsnius, kurių pasigavus, laikantis tiesos ir lygybės, būtų galima pašalinti socialinę kovą. Tai yra sunkus ir ne be pavojaus klausimas. Sunku apibrėžti teises ir pareigas, kurios jungtų vienus su kitais turtuolius ir varginguosius, gėrybių gamintojus ir darbą dirbančiuosius. Iš tikro šis yra pavojingas dalykas, nes neramūs ir klastingi gaivalai, iškraipydami tiesą, kursto mases vienur ar kitur į neramumą.

Kad ir kaip ten bebūtų, tačiau visiems yra aišku, kad žemesniesiems sluogsniams reikia suteikti skubi ir tinkama pagalba, nes dauguma jų atsidūrė apverktinoje ir neteisingoje būklėje. Panaikinus paskutiniame šimtmetyje senąsias profesines korporacijas ir jų vieton nedavus jokios kitos apsaugos, atpalaidavus viešąiį gyvenimą ir įstatymleidy- bą nuo paveldėtosios religijos, pamažu prieita tai, kad darbininkai, palikę vieni ir be apsaugos, buvo išduoti turtingųjų savanaudiškumui ir nepažabotam darbdavių gobšumui. Blogį dar padidino rajus lu-pikavimas, kurį Bažnyčia ne kartą yra pasmerkusi, bet tai gobšųjų bei pelno išalkusių kitu būdu vykdoma toliau. Prie to priklauso tiek gamybos, tiek visos prekybos eiga, kuri yra atitekusi mažumai. Tokiu būdu maža turtuolių bei pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.

Socialistai gi, kurstydami neturtingųįų pavydą prieš pasiturinčius, mano, kad tiems blogumams pašalinti esą reikalinga panaikinti privati gėrybių nuosavybė, padarius jas bendra visų nuosavybe, kurią valdytų bendruomenės ar valstybės vadovai. Privačią nuosavybę pakeitus bendra, esą galima pagydyti dabartines socialines žaizdas ir pasiekti lygų gėrybių bei jų panaudojimo paskirstymą. Tačiau ši jų pažiūra ne tik kad yra netinkama išspręsti socialinei įtampai, bet ir patiems darbininkams nenaudinga. Be to, ji labai neteisinga, nes pažeidžia teisėtus savininkus, iškreipia valstybės pareigas ir iš vidaus sukrečia valstybes.

Iš tikrųjų visiškai suprantama, kad darbininkas, dirbąs pelningame versle, pirmų pirmiausia nori ir siekia įsigyti sau ką nors, kas priklausytų jam kaip privati jo nuosavybė. Jei jisai paveda savo darbo jėgą kitam, tai daro tam tikslui, kad įsigytų būtinų pragyventi bei savo būklei palaikyti dalykų. Todėl už savo atliktą darbą jis turi pagrįstą ir pilną teisę reikalauti sau ne tik atlyginimo, bet ir galimumo sunaudoti jį, kaip patinkamas. Jeigu tad kukliai gyvendamas jis susideda santaupų ir įgyja už jas, kad būtų geriau apsaugotas, žemės sklypą, tai toji žemė nėra kas kita, kaip tas pats uždarbis, tik kitokio pavidalo. Todėl tokiu būdu įsigytoji žemė priklauso jam taip, kaip kad ir darbu įgytasis už-mokestis. O tai, savaime aišku, kaip tik ir sudaro judomojo ir nejudomojo turto privačios nuosavybės teisę.

Socialistai, siekdami privačią nuosavybę paversti bendra, tuo tik pablogina visų darbininkų padėtį. Panaikinus laisvę paversti nevaržomai uždarbį kuo kitu, atimama tuo pačiu jiems viltis ir galimybė padidinti savo išteklius bei juos naudingai suvartoti.

Pagaliau, kas dar daugiau, socialistų siūloma priemonė aiškiai prieštarauja teisingumui, nes privačios nuosavybės teisė yra suteikta žmogui pačios prigimties. Tuo iš tikrųjų ryškiausiai žmogus ir skiriasi nuo kitų būtybių. Šios ne pačios tvarkosi, o vadovaujasi ir yra valdomos dvigubo prigimties instinkto. Tas dvigubas instinktas apsaugoja jų gyvą veikimo galią, atitinkamai išvysto jų jėgas ir sužadina bei nustato jų atskirus veiksmus. Vienas instinktas yra jų gyvybei apsaugoti, antras — jųjų rūšiai išlaikyti. Abu šie dalykai yra jų pilnai pasiekiami panaudojant tas gėrybes, kurios jau yra. Daugiau ką nors atlikti šie gyviai neįstengia, nes |ie vadovaujasi vienomis juslėmis ir jų jiems tei-kiamu atskirų daiktų patyrimu.

Visai kitokia žmogaus prigimtis. Žmogus turi, tiesa, visu pilnumu bei apimtimi gyvuliškosios prigimties savybes ir todėl privalo ne mažiau, kaip ir kiti gyviai, naudotis medžiaginėmis gėrybėmis. Tačiau ši gyvuliškoji prigimtis, nors ir visu pilnumu turima, nesudaro dar žmogiškosios prigimties. Jinai yra daug žemesnė už žmogiškąją prigimtį ir skirta šiai paklusti bei tarnauti. Kas mus iškelia ir išaukština, kas daro žmogų žmogumi bei išskiria jį iš kitų gyvių tarpo, tai — protas bei protavimo galia. Kadangi iš visų gyvių vienas tik žmogus turi galią protauti, todėl reikia pripažinti, kad žmogus turi teisę gėrybes ne tik sunaudoti — tat yra visiems gyviams bendra — bet ir jas pastoviai bei neribotam laikui sau pasilaikyti. Tai liečia ne vien tuojau naudojamąsias, bet ir nuo naudojimo atliekamąsias, pastovesnes gėrybes.

Dar labiau tai išryškėja, jei giliau panagrinėsime žmogaus prigimties esmę. Protu žmogus apima nesuskaitomus dalykus ir dabartinius sieja su busimaisiais. Kadangi žmogus yra savo veiksmų viešpats, tai jis, amžinųjų nuostatų ir Visavaldančiojo Dievo Apvaizdai priklausydamas, pats valdosi savo išminties įžvelgimu. Todėl jis turi teisę pasirinkti savo nuožiūra ne tik dabar panaudotinus dalykus, bet ir tuos, kurie jo ateičiai yra daugiausia reikalingi. Iš to eina, kad žmogui turi priklausyti ne vien žemės vaisiai, bet ir pati žemė, nes josios vaisiais jisai gali užtikrinti savo ateities reikalavimus. Tie kiekvieno žmogaus reikalavimai kartojasi nuolatos, nes, šiandien patenkinti, rytoj vėl pasireiškia. Todėl gamta turėjo duoti žmogui ką nors pastovaus ir nenykstamo, kas teiktų jam nuolatinę paramą. Tos gi niekas kitas pastoviai negali suteikti, kaip tik žemė savo gausiais vaisiais. Nėra jokio pagrindo žmogaus aprūpinimą pavesti valstybei. Žmogus juk yra pirmesnis už valstybę, todėl jo prigimtis priva-lėjo turėti savo teisę gyvybei ir kūnui apsaugoti pirmiau, negu atsirado bet kokia valstybė. 

Jokiu būdu nekalba prieš privačią nuosavybę tai, kad Dievas yra sukūręs žemę visų žmonių naudai bei gerovei. Jei sakoma, jog Dievas yra paskyręs žemę bendrai visiems žmonėms, tai nereiškia, kad žemės valdymas priklauso be skirtumo visiems, bet kad Dievas pats nė vienam atskirai nėra kokio nors žemės gabalo suteikęs. Privačios nuosavybės gi artimesnį sutvarkymą Dievas yra palikęs patiems žmonėms bei tautų nuostatams.

Pagaliau, nežiūrint to, kad ir kaip bebūtų žemė atskiriems asmenims padalyta, ji nepaliauja tarnavusi visų žmonių naudai, nes nėra nė vieno iš mirtingųjų, kuris galėtų, be jos vaisių gyventi. Kas neturi nuosavos žemės, tas pasiekia tai darbu. Todėl galima pilnai tvirtinti, kad visa, kas reikalinga pragyventi ir žmogiškajai būklei palaikyti, įgau- nama darbu; ar tai darbu savame žemės sklype, ar kokiame nors gamybos versle, kurio atlyginimas yra ne kas kita kaip įvairių žemės gėrybių padarinys, kuriomis jis pakeičiamas.

Iš to vėl eina, kad privati nuoavybė atitinka prigimtį. Žemė, tiesa, teikia apščiai labiausiai reikalingų gėrybių gyvybei ir jos ugdymui išlaikyti, tačiau be žmogaus pastangų bei rūpesčio pati iš savęs to duoti negali. Gamindamas žemės gėrybes, žmogus panaudoja savo dvasios ir kūno jėgas ir tokiu būdu tą jo apdirbtą medžiaginės gamtos dalį skiria sau, kurioje tarsi yra palikęs lyg kokią savo asmens antspaudą. Todėl visai teisingai reikia pri-pažinti, kad ta dalis yra jo nuosava, ir niekam nėra nieku būdu leidžiama tą jo teisę pažeisti.

Šie įrodymai tiek aiškūs, jog reikia stebėtis kodėl tam priešinasi kai kurie atgyvenusių pažiūrų atnaujintojai. Jie pripažįsta atskiram žmogui teisę naudotis žeme ir jos vaisiais, tačiau neigia jam teisę lurėti nuosavybe ar tai žemės sklypą, kurį jis apstatė, ar tai dirvą, kurią jis išpureno. Tai neigdami, jie nemato, kad atima iš žmogaus jo darbu pelnytus vaisius. Juk dėl žmogaus darbo bei jo sugebėjimo žemė pakeičia visiškai savo pavidalą, būtent, iš mišku apaugusios virsta naudojama, iš nederlingos — naši. Panaudotos žemei pagerinti priemonės tiek yra su ja susijusios, jog dažniausiai jokiu būdu nuo jos negali būti atskirtos. Argi suderinama būtų su teisingumu, jei kas nors pasisavintų ir naudotų tai, ką kitas savo prakaitu yra aplaistęs? Panašiai, kaip kad padarinys yra susijęs su svo priežastimi, taip yra visai teisinga, kad ir darbo vaisiai priklausytų tam, kas tą darbą yra padaręs. Todėl visai suprantama, kodėl visa žmonija nėra buvusi paveikta tos nedaugelio prieštaringos pažiūros. Giliai įžvelgdama žmogaus prigimtį, gėrybėms paskirstyti pagrindą ji rado pačiame prigimties įstatyme ir privačią nuosavybę patvirtino visų laikų praktika, kas geriausia atitinka žmogaus prigimtį ir taikingą bei ramų žmonių sugyvenimą. — Tą teisę, apie kurią čia kalbame, užtikrina ir jėga apsaugoja valstybės įstatymai, kurie, jei teisingi, savo galią ima iš paties prigimties įstatymo. Tą patį patvirtina ir Dievo nuostatų autoritetas, kurie griežčiausiai draudžia net svetimo daikto geisti. "Negeisk savo artimo moteries, nei namo, nei žemės, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo, nei visa, kas jo yra" [1].

Tokios rūšies teisė, kuri glūdi atskiruose žmonėse, turi daug didesnę saistomąją galią, jei ji imama ryšium su žmogaus pareigomis šeimyninio gyvenimo atžvilgiu. Luomas pasirinkti, būtent, ar sukurti šeimą, ar, einant Kristaus patarimu, pasilikti nesituokusiam, be abejonės, laisvas kiekvieno žmogaus dalykas. Joks žmonių išleistas įstatymas negali atimti žmogui įgimtos ir pirmykštės teisės arba kokiu nors būdu susiaurinti svarbiausiąjį Dievo iš pat pradžių nustatytąjį moterystės tikslą: "Aukite ir dauginkitės" [2].

Ir taip šeima, arba namų bendruomenė, nors ji ir mažiausia, vis tik palieka tikra bendruomenė ir už visas valstybes pirmesnė, todėl būtina jai turėti tam tikras teises ir pareigas, visai nuo valstybės nepriklausomas. Tai, ką mes esame įrodę, būtent, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą nuosavybės teisę, reikia taikinti žmogui ir kaip šeimos galvai. Toji yra juo didesnė tada, kada asmeniui atitenka daugiau šeimyninių gyvenimo pareigų.

Švenčiausia prigimties įstatymo teisė įpareigoja šeimos galvą aprūpinti maistu ir visa kuo kitu tuos, kuriems jis yra suteikęs gyvybę. Pati prigimtis verčia jį taip pat įgyti bei parūpinti savo vaikams, kuriuose atsispindi ir tam tikra prasme toliau veikia tėvo asmuo, visa to, kas juos nuo pat atsiradimo tinkamai apsaugotų nuo skurdaus būvio. Tai gi pasiekiama tik tada, kai turima nuosavų vaisingų gėrybių, kurias paveldėjimo keliu perteikiama vaikams.

Kaip jau esame minėję, šeima, panašiai, kaip ir valstybė, yra tikra prasme bendruomenė, kurią valdo jos nuosava t. y. tėviškoji galia. Todėl savo tiesioginio tikslo ribose šeima turi bent tokias pat teises, kaip ir valstybė, pasirinktinų bei panaudotinų dalykų atžvilgiu, kurie jos neliečiamumui ir teisėtai laisvei yra būtini. Esame pasakę bent tokias pat teises. Kadangi tačiau šeimyninis židinys savo sąvoka ir pasireiškimu yra pirmesnis už valstybinį susibūrimą, tai išeina, kad ir šeimos teisės bei pareigos yra prigimčiai artimesnės. Jeigu piliečiai ir šeimos, įsijungdami į bendruomenę bei valstybinį gyvenimą, patiria iš valstybės vietoje pagalbos — nepalankumo, vietoje apsaugos — savo teisių su-siaurinimo, tai tokia valstybė būtų labiau atmestina, negu pageidautina.

Būtų didelė ir pavojinga klaida norėti, kad civilinė valdžia savo nuožiūra tvarkytų šeimų vidaus reikalus. Žinoma, jei kuri nors šeima atsitiktinai atsidurtų sunkioje ir be išeities būklėje, iš kurios ji pati jokiu būdu nepajėgtų išsivaduoti, tąsyk būtų visai teisinga, jei valstybė padėtų tą sunkenybę pabalinti, nes šeima juk yra .valstybės dalis. Tolygiai privalo valstybė įsikišti ir kiekvienam jo teisę už- likrinti, jei kartais šeimos židinyje iškiltų abipusių leisiu susikirtimas. Tai nebūtų iš valstybės pusės piliečių teisių pasisavinimas, bet tik jų apsaugojimas ir užtikrinimas, panaudojant teisėtas ir atitinkamas priemones. Tiek toli tegali eiti valtsybė. Peržengti šias ribas neleidžia prigimtis. Tėvo galia yra tos rūšies, kad jos negali valstybė nei panaikinti, nei pasisavinti, nes ji yra tos pačios bendros kilmės, kaip ir pati žmonių gyvybė. Vaikai sudaro kažką tėvo ir yra lyg koks tėvo asmens praplėtimas. Tikrai pasakius, ne jie patys tiesiogiai įsijungia į valstybiną bendruomenę ir pasidaro jos nariai, bet tarpiškai per šeiminę bendruomenę, iš kurios jie yra kilę. Ir kaip tik todėl, kad vaikai natūraliai sudaro kažką tėvo ... jie yra tėvų globojami, kolei pasidaro pilnateisiai. Socialistai gi, paneigdami šią tėvų globą ir į jos vietą įvesdami valstybės globą, elgiasi priešingai prigimties teisei ir ardo šeimos židinio ryšį.

Nežiūrint jau neteisybės, pernelyg aišku, koks, socialistų pažiūros laikantis, įvyktų visos tvarkos pakeitimas bei sąmyšis ir į kokią kietą bei nepakenčiamą vergiją patektų piliečiai. Atidarytos būtų durys neapykantai, kivirčams ir nesantaikai. Patys gėrybių šaltiniai turėtų būtinai išnykti, jei atskiro žmogaus sugebėjimai ir uolumo akstinai būtų suvaržyti. Ir toji socialistų svajojamoji lygybė virstų iš tikro ne kuo kitu, kaip visų be išimties skurdžia ir negarbinga būkle.

Iš visa, kas čia pasakyta, aiškėja, jog socialistų pažiūra — privačią nuosavybę pakeisti bendra — yra griežtai atmestina, nes tai daro žalos tiems, kuriems kaip tik reikia padėti. Tai prieštarauja kiekvieno žmogaus įgimtai teisei ir ardo bendrą ramybę. Jei norima vargšų būklę pagerinti, tai pirmų pirmiausia reikia tvirtai laikytis kaip pagrindo [3] to dėsnio, kad privati nuosavybė laikytina neliečiama. Tai nustatę norime nušviesti, kur reikia ieškoti pageidaujamų tai būklei pagerinti priemonių [4]

Šio dalyko imamės su pasitikėjimu ir pilna sava teise. Čia liečiamas klausimas, kuris vargiai be religijos ir Bažnyčios pagalbos galėtų būti sėkmingaf išspręstas. Kadangi religijos saugojimas ir visi kiti Bažnyčiai priklausomi dalykai yra Mūsų aukščiausioje žinioje, tai tylėdami nusikalstume savo pareigoms. — Suprantama, jog toks svarbas klausimas reikalauja dar ir kitų darbo bei pastangų. Čia turime mintyje: valstybių valdovus, darbdavius bei turtuolius, galop ir pačius darbininkus, dėl kurių eina ginčas. Neabejodami tačiau tvirtiname, kad tuščios būtų žmonių pastangos, jei būtų aplenkta Bažnyčia. Bažnyčia juk skelbia Evangelijos tiesas, su kurių pagalba socialinė kova gali būti arba visai sustabdyta, arba pašalinus žiaurumą, tikrai sušvelninta.. Josios pareiga ne tik šviesti protus, bet ir savo įsakymais tvarkyti kiekvieno žmogaus gyvenimą bei dorovę; jinai savo gausiais bei naudingais nuostatais pagerina pačių darbininkų būvį; jinai nori ir trokšta sujungti visų sluogsnių užsimojimus bei jėgas tam, kad ko geriausiai būtų patenkinti darbininkų reikalai. Tam tikslui, Bažnyčia mano, reikalinga panaudoti, atitinkamose ribose, valstybės įstatymus bei galią.

Pirmų pirmiausia reikia imti žmogų tokį, koks jis yra. Negali būti valstybėje pilnos visų lygybės. To nori socialistai, bet jie veltui kovoja su pačios prigimties reikalavimais. Pati prigimtis yra suteikusi žmonėms įvairių bei didžiausių skirtumų. Nė visi yra lygių gabumų, sumanumo, sveikatos bei pajėgumo, todėl savaime būtinai susidaro ir nelygi padėtis. Tas skirtumas atitinka tiek atskirų žmonių, liek ir bendruomenės reikalavimus. Visuomeninis gyvenimas savo įvairiems uždaviniams atlikti reikalingas skirtingų galių. Tas uždavinių įvairumas duoda didžiausią akstiną atsirasti profesijoms, kurios atitiktų darbų skirtingumą.

Ir prieš nupuolimą žmogus nebūtų buvęs laisvas nuo kūno darbų. Tačiau ką tada būtų laisvai daręs savo malonumui, tai dabar verčia jį ne be vargo lai daryti sunki būtinybė, kaip atpildas už nuodėmę. „Tebūnie prakeikta žemė dėl tavo darbo: prakaite veido valgysi duoną visomis tavo gyvenimo dienomis” [5].

Panašiai nesibaigs šioje žemėje ir kiti vargai, nes nuodėmės blogos pasekmės sudaro kietą ir sunkią naštą, kuri turi žmogų slėgti per visą jo gyvenimą. Todėl vargai ir kentėjimai, tai žmogaus dalia. Gali žmonės visa bandyti ir visko imtis, tačiau jokia galia ir jokiomis priemonėmis nepajėgs tų sunkenybių iš savo gyvenimo pašalinti. Jei kas tvirtina tai galįs ir žada vargingai liaudžiai laisvą nuo bent kokių kančių bei sunkenybių gyvenimą, kupiną ramybės bei nuolatinių malonumų, tai težiūrie, kad nesuklaidintų ir neįtrauktų žmonių kartais į dar didesnę negerovę, negu dabartinė. Geriausia yrar kaip kad esame pasakę, imti žmones tokius, kokie jie yra, ir jų būviui pagerinti ieškoti priemonių kur kitur.

Pagrindinė svarstomuoju klausimu klaida būtų padaryta, jei būtų manoma, kad vienas žmonių sluogsnis savaime yra priešingas kitam, tarsi pati prigimtis būtų nustačiusi kovą tarp turtingųjų ir vargingųjų ir skyrusi jiems nuolatinę dvikovę. Tai prieštarauja tiek protui, tiek tiesai. Priešingai, teisingiausia yra, kad kaip įvairios kūno dalys tarp savęs derinasi ir tarp jų išlaikomas tvarkingas santykiavimas, kas pagrįstai simetrija vadinama, taip panašiai ir prigimtis yra sutvarkiusi valstybės gyvenimą, kad šie abu sluogsniai darniai vienas kitą papildo ir užtikrina tinkamą abišalę pusiausvyrą. Apskritai, jiems vienam kito reikia, nes nėra daikto be darbo ir darbo be daikto. Darna teikia pasauliui grožį bei tvarką, atvirkščiai, iš nuolatinės kovos kyla sugyvulėjimas ir sąmyšis. Įvairi ir nuostabi tačiau yra krikščioniškųjų nuostatų jėga, kuri ne tik pačią kovą gali sustabdyti, bet ir jos šaknis išrauti

Ir taip pirmiausia visas religijos mokslas, kurio aiškintoja ir saugotoja yra Bažnyčia, gali labiausiai sutaikyti ir sujungti vienus su kitais turtinguosius ir vargšus, būtent, primindama jiems jųjų bendras pareigas, pirmiausia tas, kurių reikalauja teisingumas. 

Pats darbas reikalauja iš darbininko šių pareigų: jis turi pilnai ir sąžiningai atlikti tai, ką savo laisvu noru yra apsiėmęs ir kas atitinka darbo sutartį; jis turi vengti žaloti darbdavio turtą ir įžeidinėti jo asmenį; savo teisių neturi ginti iėga ar maištavimu; jam reikia vengti dėtis drauge su klastingais žmonėmis, kurie veidmainingai žadina jame perdėtų vilčių ir švaisto nepaprastų pažadų, kas dažniausiai baigiasi jų sekėjų per vėlu apgailestavimu ir medžiaginiais nuostoliais.

Darbdavius gi saisto šios pareigos: nelaikyti darbininkų kažkokiais vergais; saugoti jų asmens garbę, kuri jiems, kaip krikščionims priklauso. Prigimtis ir krikščioniškojo mokslo apšviestas protas sako, kad darbas žmogaus nežemina, bet teikia jam garbę, nes jis jį įgalina padoriai pelnytis duoną. Kas tačiau yra gėdinga, tai išnaudoti žmones, kaipo kokius daiktus savo pelnui ir vertinti juos tik tiek, kiek pajėgia jųjų raumenys. Taip pat įpareigojama atsižvelgti ir į darbininkų religinius bei dvasinius reikalus. Todėl darbdaviai turi duoti jiems pakaktinai laisvo laiko jųjų dvasiniams reikalams; neišstatyti jų į pavojingas ir įtartinas aplinkybes, vedančias į nuodėmes, ir nekliudyti jiems rūpintis savo šeima ar susidaryti santaupų. Taip pat neprivalo darbininkas būti apkrautas darbu daugiau, negu jo jėgos valioja, arba tokiu darbu, kuris nesiderina su jo amžiumi ar lytimi.

Viena iš didžiausių darbdavio pareigų — duoti kiekvienam tai, kas jam teisingai priklauso. Tiesa, atitinkamas atlyginimo nustatymas pareina nuo įvairių aplinkybių, bet, apskritai, turtingieji ir savininkai teneužmiršta, kad nei Dievo, nei žmonių teisė neleidžia jiems spausti didesnei savo naudai nepasiturinčiųjų ir vargšų bei lobti svetimu skurdu, lai šaukiasi Dievo atkeršijimo. ,,Štai darbininkų užmokestis . .. kurs jūsų sulaikytas, šaukia; ir jų šauksmas pasiekė kareivijų Viešpaties ausis" [6]. Galop religinis sąžiningumas įsako turtingiesiems nevartoti jėgos, apgaulės ar lupikavimo, kad tuo būdu vargšai darbininkai nepatirtų skriaudos savo uždarbyje, nes ir taip jie nėra pakaktinai apsaugoti nuo neteisybės sauvaliavimų, ir todėl jų turtas, juo jis mažesnis, juo labiau gerbtinas. Argi negalima būtų jau vien tik šių nuostatų laikantis pašalinti socialinės kovos priežasčių arba jos. pagrindo?

Tačiau Bažnyčia, sekdama savo Mokytoju ir Vadu Jėzumi Kristumi, siekia dar daugiau. Duodama pilnesnių nurodymų, ji nori abu sluogsnius glaudžiau ir draugiškiau vieną su kitu susieti.

Mes negalime teisingai suprasti ir tinkamai įvertinti šio pasaulio, neatsižvelgę į kitą, amžinąjį gyvenimą. Jį paneigus, tuojau išnyktų tikroji gėrio sąvoka bei matas ir net visas pasaulis pasidarytų žmogaus protui nebeįmanoma mįslė. Taigi, ką pati prigimtis mums nurodo, tai drauge yra ir krikščioniškoji dogma, sudaranti patį mūsų religijos pagrindą, būtent, kad išėję iš šio pasaulio tikrai gyvensime. Dievas juk sukūrė žmogų ne šiems nykstamiems ir einamiems dalykams, bet dangui ir amžinybei. Žemę gi davė kaip ištrėmimo vietą, o ne kaip pastovią būstinę. Turi ar neturi turtų ar kitų šio pasaulio gėrybių, tai visai nesvarbu amžinąjai laimei, bet be galo svarbu, kaip jais naudojaisi. Jėzus Kristus gausiu savo atpirkimu anaiptol neatpalaidavo mūsų nuo įvairių sielvartų, kurių pilnas beveik visas mūsų gyvenimas, bet juos pavertė dorybių akstinu ir nuopelnų priemone. Iš tikrųjų joks žmogus negaus amžinybei nuopelnų, jei neis kruvinomis Jėzaus Kristaus pėdomis. „Jei drauge kentėsime, drauge ir viešpatausime" [7]. Laisvai pri" siimdamas darbus ir kentėjimus, Jėzus nuostabiai sumažino jų sunkumą. Tačiau ne tik savo pavyzdžiu, bet ir malone bei amžinojo atlyginimo pažadu palengvino jis mums kentėti skausmus. ,,Nes mūsų dabartinis vargas, kurs yra trumpas ir lengvas, gamina mumyse kilniausią, amžiną, visa viršijančią garbę" [8]. Todėl įspėjami turtingieji, kad nemanytų, jog skausmai neturi prasmės ir jog turtai gali būti kiek naudingi amžinajai laimei. Jie jai veikiau žąlingi [9]. Juk gąsdinti turi turtuolius neįprastas Jėzaus Kristaus grūmojimas [10], kad jiems reiks duoti savo metu griežta apyskaita iš to, kaip vartojo turtus.

Kilnus ir labai reikšmingas yra mokslas, nurodąs, kaip vartoti turtus, kuriam pradžią davė filosofija. Bažnyčia gi tobulai jį išvystė ir padarė, kad jis būtų ne vien žinomas, bet ir gyvenime vykdomas. Jo pagrindas yra tas, kad reikia skirti teisėtą turtų turėjimą nuo teisėto jų sunaudojimo. Iš to, kas kiek pirmiau pasakyta, yra aišku, jog pats prigimties įstatymas duoda žmogui teisę turėti privačia nuosavybę. Naudotis tąįa teise, ypač kadangi žmogus gyvena ne vienas, jam ne tik galima, bet tiesiog reikia. Leista žmogui turėti nuosavybę. Tai net būtina jo gyvenimui [11].

Į klausimą, kaip turtais naudotis, Bažnyčia nesvyruodama atsako: žmogus neturi žiūrėti į šio pasaulio gėrybes, kaip į visiškai nuosavas, bet kaip į bendras ir prireikus noromis jomis su kitais dalytis. Todėl pareiškia Apaštalas: Šio pasaulio turtingiesiems įsakyk: noromis dalinti, suteikti [12]. Niekam, be abejo, nėra įsakyta teikti pagalbos kitiems iš to, kas pačiam ar artimiesiems būtinai reikalinga. Netgi neliepiama atiduoti kitiems tai, kas reikalinga pačiam deramai pagal savo luomą pragyventi: nes niekas neturi pareigos gyventi ne pagal savo luomą [13]. Tačiaus patenkinus tai, kas sau pačiam būtina ir derama, likusiais turtais yra pareiga gelbėti stokuojančius. „Tačiau duokite išmaldą iš to, kas lieka" [14].

Šioji teikti pagalbos pareiga neina iš teisingumo, nebent artimas būtų paskučiausiame vargę, bet iš artimo meilės, ir neturima teisės reikalauti jos įstatymo ar teismo keliu. Bet už žmonių įstatymus bei I eismus yra svarbesnis įstatymas ir sprendimas Viešpaties Kristaus, kuris įvairiais būdais ragina mus būti duosnius: „Laimingesnis dalykas duoti, kaip imti" [15]. Suteiktą ar atsakytą pašalpą stokuojantiesiėms laiko jis tolygia jam pačiam suteiktą  ar atsakyta. „Kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" [16]. Iš visa, kas pasakyta, peršasi ši išvada: kas yra gavęs iš Dievo daugiau gėrybių, ar tai kūno jėgų, ar turtų, ar sielos gabumų, tas jų yra gavęs tam, kad jas panaudotų sau pačiam ištobulinti ir, kaip Dievo Apvaizdos tarnas, kitiems pagelbėti. Kas turi buklų protą, težiūri, kad jis nebūtų be darbo; kas yra turtingas, tesistengia neapleisti gailestingumo darbų; kas geba gerai verstis, teneužmiršta savo sugebėjimo vaisiais dalytis su artimu [17].

Šio pasaulio gėrybių stokojančius Bažnyčia moko, kad neturtas nėra Dievo akyse pažeminimas ir kad nereikia to gėdintis, jog tenka darbu pelnytis duona. Tai yra patvirtinęs savo pavyzdžiu ir veiksmais pats Kristus, kuris nors būdamas turtingas, žmonių išganymui pasidarė beturtis [l8]; nors būdaas Dievo sūnus ir Dievas, reiškėsi ir norėjo būti laikomas dailydės sūnumi; netgi didesniąją savo gyvenimo dalį praleido bedirbdamas dailydės darbą. „Argi jis ne dailydė, ne Marijos sūnus" [19]. Turint prieš akis šį dieviškąjį pavyzdį, lengviau suprantama štai kas: tikrą žmogaus vertę ir garbę sudaro doras gyvenimas, atseit, dorybės. Dorybės gi yra bendras visiems turtas. Jų lygiai gali įsigyti aukštieji ir žemieji, turtingieji ir beturčiai. Amžinąja laime bus atlyginta ne už ką kita, kaip tik už dorybes ir nuopelnus, nežiūrint to, kieno jie būtų. Dievui yra vargstantieji mielesni, nes Jėzus Kristus beturčius vadina palaimintaisiais [20], maloniai kviečia ateiti pas save ir atsigaivinti visus, kurie vargsta ir yra apsunkinti [21], o ypatingu būdu myli žemuosius bei skriaudžiamuosius. Tai gerai žinant, darosi aišku, jog turtingieisems nėra ko būti pasipūtusiems, o beturčiams nusiminusiems, ir vienų prislėgta dvasia pakyla, o kitų pasidaro kukli. Tuo būdu puikybės iškastasis tarp abiedviejų sluogsnių griovis tampa nebe toks platus, ir nebe taip sunku yra įvykdyti, kad juodu draugiškai paduotų viens kitam dešinę.

Šiuodu sluogsnius, jeigu tik būtų laikomasi Kristaus įsakymų, jungtų ne tik draugiškumo, bet ir brolybės ryšiai. Tada žinotų juodu ir suprastų, kad visi žmonės kilę iš to paties Tėvo, Dievo, kad visų svarbiausiasis tikslas yra tas pats Dievas, kuris tik vienas tegali suteikti tiek žmonėms, tiek angelams tobulą ir aukščiausią laimę, kad visi yra lygiai Jėzaus Kristaus atpirkti ir į Dievo vaikų garbę pašaukti, idant tvirti broliškumo saitai jungtų juos vienus su kitais ir su Kristumi, kurs yra pirmgimis tarpe daugelio brolių [22]. Taip pat suprastų, kad šio pasaulio gėrybės ir Dievo malonės dovanos priklauso bendrai visiems žmonėms ir tik nevertieji negali paveldėti dangaus gėrybių. ,,O jei mes esame vaikai, tai ir tėvoniai: tėvoniai Dievo ir bendratėvoniai Kristaus" [23]. Tokias tad pareigas ir teises rodo krikščionių tikėjimo apšviestas protas. Argi greitu laiku nepasiliautų bet kokios kovos, jei jų būtų laikomasi gyvenime?

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję

Socialinis mokymas 8390220020541683652

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item