Vidas Rachlevičius. Rinkimai: navigacija feikinių etikečių raiste

delfi.lt Prisimenate, kokią Europą įsivaizdavome, apie ką svajojome, kai stovėjome Baltijos kelyje, kai darbe ir namuose kalbėjome ti...


Prisimenate, kokią Europą įsivaizdavome, apie ką svajojome, kai stovėjome Baltijos kelyje, kai darbe ir namuose kalbėjome tik apie politiką, kai daugiabučių virtuvėse per kraštus liejosi aistros dėl to, kuris geresnis – Vytautas Landsbergis ar Algirdas Brazauskas? Kai sovietų kariškiai suko ratus aplink Parlamentą, o minios budėjo prie laužų? Apie ramią ir turtingą Europą, kurioje „visko“ yra.

„Ten telefonų būdelėse abonentų knygos guli“, – žinovo tonu aiškino ten pabuvoję. „Eik tu sau! Ir niekas nepaima?“ – stebėjosi klausytojai. Profesorė Kazimira Prunskienė daugiatūkstantiniame mitinge autoritetingai aiškino, kad pakelsim atlyginimus 11 kartų ir gyvensim kaip Švedijoje. Visi audringai plojo. 

Tačiau žmonės, kurie buvo tik ekskursijoje ir nesusigaudo, kas realiai vyksta, eidami balsuoti Europos Parlamento rinkimuose turi labai aiškiai suprasti, kad tos idiliškos Europos nebėra, tai buvo tik svajonė ir tas miražas jau seniai ištirpo ore. 

Tiesa, atokiau nuo turistų išmintų takų dar yra globalizacijos, masinės migracijos ir politkorektiškos beprotybės beveik nepaliestų oazių, kuriose gyvenimas teka sava tradicine vaga, bet tas teritorijas jau dabar reikėtų įrašyti į europinės civilizacijos, tradicijos ir kultūros raudonąją knygą.

Londonas muša nusikaltimų, kuriuose naudojami peiliai, rekordus. Riaušės, smurtas, nusiaubtos gatvės ir ašarinių dujų debesys tapo Paryžiaus kasdienybe. Tai jau savotiška new normal situacija. Nelegalių migrantų būriai Prancūzijos pakrantėje laužiasi į sunkvežimius, važiuojančius į Didžiąją Britaniją ir masiškai vagia mažuosius žvejybos laivelius, kuriais bando perplaukti Lamanšą. Švedai dirba, o šios šalies miestų ir miestelių gatvių lauko kavinės vidury dienos pilnos dykinėjančių tamsaus gymio jaunų ir sveikų vyrų. Italija planuoja bausti baudomis kiekvieną asmenį, atvežusį į šalį nelegalų migrantą, o Švedija grasina sankcijomis šalims, kurios nepriims migrantų. 

Radikalūs kairuoliški ekofašistiniai judėjimai spaudžia vyriausybes ir vis dažniau paralyžiuoja gyvenimą didmiesčiuose. Praktiškai visa viešoji erdvė bei žiniasklaida yra politizuota ir politkorektiškai ideologizuota. Dar niekada pokario Europa nebuvo taip stipriai susiskaldžiusi ir kupina rimtų politinių prieštaravimų bei socialinių įtampų. 

Šių metų gegužės 26-oji gali tapti data, kurią reikės įrašyti į istorijos knygas. Ankstesni Europos Parlamento rinkimai buvo mažai kam įdomūs, o šiemet jų išvakarėse visas žemynas kunkuliuoja tarsi peklos katilas, savo turinį taškydamas į visas puses. ES šalyse bus renkamas 751 EP narys. Jie atstovaus 500 mln. žmonių 28 šalyse. 

Ryškus šių EP parlamento rinkimų bruožas yra tas, kad yra labai aiški riba tarp dviejų oponuojančių pusių. Tai – oficialusis Briuselis ir jo politikai nepritariančios partijos bei judėjimai. Ir viena, ir kita pusė ragina gelbėti Europą. Vyksta nuožmus argumentų teniso mačas. Turbūt esate matę smagius vaizdus iš teniso varžybų, kai televizijos kameros rodo žiūrovus, sėdinčius ties korto viduriu: žaidėjai keičiasi smūgiais, o žiūrovai sutartinai sukioja galvas tai į kairę, tai į dešinę.

Kitas išskirtinis šių EP rinkimų bruožas yra tas, kad kaip niekada anksčiau politinėje kovoje ir viešojoje erdvėje oponentams klijuojamos įvairios etiketės, kurios tampa privalomomis klišėmis. Daugelis dabar naudojamų politinių etikečių – rėksmingos, gąsdinančios ir neišprususiems rinkėjams tai daro įspūdį. Tačiau prieš pradėdami tų europinių etikečių dekonstrukciją, apsidairykime savo kieme.

Geriausias pavyzdys – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatė prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė. Teoriškai ji turėtų atstovauti ir remtis pamatinėmis partijos vertybėmis. Tačiau pasiskaitykite jos rinkimų programą ir ten rasite visko, išskyrus konservatizmą. 

Štai citata iš I. Šimonytės programos: „Tačiau tai nėra priežastis neieškoti sutarimo, nepaisant to, kad galbūt esame liberalių, socialdemokratinių ar konservatyvių pažiūrų, to, kas turi būti mūsų ekonominio-socialinio modelio elementarūs griaučiai.“ Kandidatė turbūt nesąmoningai būtent tokia tvarka išrikiavo žodžius ir būtent jie, mano nuomone, geriausiai atspindi jos pačios pažiūras, lemia kalbas bei veiksmus. Visiškai akivaizdu, kad konservatoriai ir jų kandidatė perėmė didelę dalį morališkai bankrutavusių liberalų elektorato ir I. Šimonytę dabar supa būtent šie žmonės, o per rinkimų kampaniją ji kalba ir elgiasi kaip nuosekli kairioji liberalė. 

Turbūt svarbiausias kriterijus, skiriantis tikrą konservatorių nuo kairiojo liberalo, yra požiūris į vienalytes santuokas. LGBT bendruomenė prezidento rinkimuose ragina balsuoti už I. Šimonytę, nes, anot jų atstovų, ji yra vienintelė kandidatė, aiškiai išsakanti poziciją, jog tos pačios lyties poros yra šeima. Vadinasi, TS-LKD pasisako už vienalytes santuokas ir tai yra bendra bei suderinta partijos pozicija? Kažin. 

Taigi, I. Šimonytei prilipdyta konservatorės etiketė neatitinka tikrovės ir yra visiškas feikas. Tačiau tai – ne jos problema, nes demokratinėje visuomenėje žmogus ar bet kuris politikas gali turėti įvairias pažiūras. Toks sąmoningas rinkėjų klaidinimas yra rimta partijos atsakomybės problema ir visiškai nesąžiningas politinis žaidimas. 

Jeigu kokia nors garbaus amžiaus konservatorių gelžbetoninio elektorato atstovė sužinotų už ką balsavo, turbūt pirmiausia, ką padarytų, tai nuskubėtų į bažnyčią nuodėmių atleidimo. 

Tačiau tokia vertybių kakofonija ir feikinės etiketės būdingos ne tik mums. Pavyzdžiui, Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) frakcijos Bundestage vadovas Ralphas Brinkhausas prognozuoja, kad jau maždaug 2030 metais jų partija gali deleguoti kanclerį... musulmoną, nes, anot jo, KDS ir ne krikščionims mato galimybių kopti partinės karjeros laiptais. 

O dabar objektyviai ir neapsimetinėdami pažvelkime į Europos problemas, kurios gali nulemti rinkėjų apsisprendimą. Kas atsitiko? Jeigu dabar Europoje tvyrančią nesantaiką palyginsime su Didžiojo sprogimo teorija, tai be jokios abejonės pradinis taškas, savotiškas singuliariumas yra masinė migracija. 

2015 metais A. Merkel vienašališkai nusprendė atverti sienas ir į Europą pradėjo plūsti migrantai. „Jūs visi laukiami!“ – ragino kanclerė, fotografavosi su atvykėliais ir milijonams žmonių įvairiuose žemynuose sukėlė neadekvačius lūkesčius. 

Nekarūnuotoji Europos karalienė darė ir tebedaro milžinišką spaudimą ES šalims, kad šios priimtų kuo daugiau migrantų. ES sienos tebėra atvertos. Tačiau europiečiai palaipsniui praregėjo ir jiems pradeda nebepatikti nei chaosas, kurį kelia atvykėliai, nei jų atsivežtas gyvenimo būdas bei tradicijos, nei augantis nusikalstamumas. 

Visiškai akivaizdu, kad nekontroliuojama masinė migracija iš esmės keičia Europą – jos kultūrinę, socialinę aplinką, europiečių gyvenimo būdą, o pataikaujant migrantams, atsisakoma vertybių ir tradicijų, tuo tarpu pastarieji, atsineša savąsias ir griežtai jų laikosi. 

Kitaip tariant, Europa praranda ne tik savo veidą, bet ir tapatybę. Jei esate blaivaus proto ir neneigiate tikrovės, turbūt suprantate, kad dauguma naujųjų atvykėlių – jokie ne pabėgėliai, o jauni bei drūti vyrukai iš Somalio dideliu darbštumu nepasižymi. 

Kita vertus, ar robotizacijos ir blokčeino technologijų eroje ES, norinčiai konkuruoti su Kinija ir JAV, reikia visiškai nekvalifikuotos darbo jėgos armijos? Net ir iš aukščiausių Europos tribūnų viešai pripažįstama, kad masinė migracija neišsprendžia jokios problemos nei migrantų šalyse, nei Europoje. 

Be to, niekas neįvardija apibendrintų skaičių, kiek tie naujieji išlaikytiniai kainuoja ES mokesčių mokėtojams. 

Tai kas čia vyksta? Nesu sąmokslo teorijų šalininkas ir neketinu jų svarstyti, tačiau kai apie reiškinį, kuris keičia žemyno istoriją, iš aukščiausių Berlyno tribūnų tepasakoma, kad „XXI amžiuje uždaryti sienas – ne išeitis“, kyla įvairių minčių. 

Mano požiūriu, didžiausia problema ir pavojus yra tas, kad nei A. Merkel, nei kiti masinės migracijos buldozerininkai iš Briuselio neįvardija galutinio tikslo. Gerai, laikom ES sienas atidarytas dar metus, kitus, trečius, dešimtmetį. Europa juk ne guminė, o jos ištekliai taip pat yra baigtiniai. Kas toliau, koks planas, ar yra kokia nors pabaiga, ar tiesiog plaukiame pasroviui tol, kol susinaikinsime? Juk tik tokia gali būti šio chaoso pabaiga. 

Praėjusį mėnesį paskelbti „Eurobarometro“ duomenys rodo, kas labiausiai rūpi europiečiams ir pokyčiai akivaizdūs. Pavyzdžiui, 2011 metais 90 proc. ES rinkėjų didžiausią rūpestį kėlė ekonomikos problemos. Praėjusių metų pabaigoje šis skaičius nesiekė 20 proc. Tais pačiais 2011 m. migracija kėlė rūpestį tik maždaug 24 proc. europiečių, o pastaraisiais metais tai yra didžiausią susirūpinimą kelianti problema ir 2015–2018 m. šis skaičius svyruoja 40–60 proc. ribose. 

Jeigu norime rimtos diskusijos, turime labai aiškiai suvokti, kad masinė migracija yra pagrindinis ES skaldantis veiksnys ir esminė krizės priežastis, o visa kita yra tik antrinės, su tuo susijusios arba išvestinės problemos. Tačiau Briuselio elitas ir jam visiškai atsidavusi kairuoliška politkorektiška žiniasklaida viską apverčia aukštyn kojom ir priežastis sąmoningai sukeičia vietomis su pasekmėmis, ir būtent šis duetas yra pagrindinė skambių politinių etikečių spaustuvė bei klijuotoja. 

„Euroskeptikai“, „kraštutiniai dešinieji“, „populistai“... Nežinau šios „kūrybinės“ virtuvės kriterijų, tačiau atidžiau pažvelgęs į politines jėgas, kurioms klijuojamos šios etiketės, nesuprantu, kodėl vieniems klijuojama viena, o kitiems kita.

Štai visiškai šviežias pavyzdys. Turbūt neneigsime, kad estai visomis prasmėmis yra arčiau Skandinavijos ir puikiai mato, kas vyksta Švedijoje ir kuo virsta politkorektiškoje beprotybėje ir fanatiškoje tolerancijoje paskendusi šalis. 

Štai Växjö municipalitete sparčiai auga musulmonų skaičius ir jie dabar rengiasi statyti megamečetę su dangoraižio aukščio minaretu. Tai bus aukščiausias pastatas regione, o jis bus statomas su užsienio parama. Panašus principas kaip ir stalininės architektūros Kultūros ir mokslo rūmai Varšuvoje. 

Maža to, nepaisant opozicijos, kuri tradiciškai vadinama „populistais“, protestų, vietos musulmonų imamas išsireikalavo ir gavo leidimą kvietimus maldai viešose vietose transliuoti per garsiakalbius. Beje, iki šiol didžiausia mečetė Skandinavijoje yra Malmėje. Ją finansavo Kataro vyriausybė, o atidarė šios šalies islamo reikalų ministerijos vadovai. Tačiau tai dar ne pabaiga: organizacijos SKL, vienijančios šalies municipalitetus ir vietos tarybas vadovo Anderso Knapes teigimu, šalies laukia antroji didelė imigrantų banga, kurią lems „šeimų susijungimai“. 

Tuo tarpu politikai daro spaudimą Švedijos policijai ir dabar svarstoma viešai nebeskelbti papildyto „pažeidžiamų teritorijų“ sąrašo, pranešė STV. Jame – 23 šalies vadinamieji no-go rajonai, daugiausiai apgyvendinti imigrantų, kuriuose nepatartina lankytis saugumo sumetimais. 

Todėl Estijos konservatyvios liaudies partijos (EKRE) trečioji vieta neseniai vykusiuose rinkimuose (19 proc. balsų) – visiškai dėsningas rezultatas. Mūsų žiniasklaida, aklai kopijuodama Briuselio inicijuotą politinių etikečių klijavimo praktiką, po rinkimų EKRE pavadino „kraštutiniais dešiniaisiais“, tuo tarpu Europoje jie vadinami „populistais“. Tai kokie tie Estijos „kraštutiniai dešinieji“ ir kokia yra jų pagrindinė idėja? 

EKRE lyderis Martinas Helme prieš keletą dienų pareiškė, kad nemato priežasčių gilesnei integracijai ir jis pasisakys prieš dar didesnę ES centralizaciją. Mano požiūriu, visiškai normali opozicinė nuomonė. 

Tuo tarpu kovo pradžioje Vokietijos Bundestago prezidentas, artimas A. Merkel bendražygis ir bedramintis Wolfgangas Schauble davė interviu „Westfalische Rundschau“. Anot jo, dėl inbrydingo (artimos giminystės individų, t. y. asmenų, turinčių nors vieną bendrą protėvj, poravimasis) ir be masinės „praturtinančios“ imigracijos bangų iš trečiojo pasaulio šalių Vokietijos visuomenė „išsigims“. Nesiimu komentuoti šios pozicijos, todėl jūs patys pasvarstykit, kokia yra politinio spektro kairė ar dešinė, ir kur yra jos kraštai. 

Dar vienas rimtas ES vidaus nesutarimų šaltinis yra ES federalizacija arba galių centralizacija Briuselio elito rankose. Kažkada vieninga Europos supervalstybė atrodė kaip visiškai įmanomas tolimos idiliškos ateities scenarijus. 

Pastarąjį dešimtmetį integracijos lygmuo daugumai atrodė visiškai pakankamas, o aistringi federalistai atrodė kaip savotiški minkšti radikalai. Dabar federalizacija ir nuoseklūs bandymai perimti valstybių galias yra vyraujanti Briuselio elito politinės dienotvarkės dalis. Tačiau masinės migracijos kontekste, viskas apsivertė aukštyn kojom ir pasikeitė iš esmės: jei anksčiau federalizacija buvo tik rožinė ateities vizija, tai dabar ji yra spaudimo ir Briuselio valios primetimo ES šalims instrumentas, ir tokia laikysena tik dar labiau gilina nesantaiką. 

Būtina pripažinti ir faktą, kad visa ta marga kariauna, kurią Briuselis apklijavo „euroskeptikų“, „kraštutinių dešiniųjų“ ir „populistų“ etiketėmis, yra be jokio tikro europinio konsensuso buldozeriu stumiamos masinės migracijos politikos rezultatas.

Prieš kelis dešimtmečius Jeano-Marie Le Peno „Nacionalinis frontas“ atrodė kaip tikra išsišokėlių grupė, o dabar tokie judėjimai kuriasi vienas po kito. Dauguma šių jėgų pasisako prieš masinę migraciją, Briuselio galių didinimą ir nori išlaikyti suverenias valstybių galias sprendžiant esminius klausimus, o tų, kurie reikalauja išstoti arba visiškai išmontuoti ES, yra visiška mažuma. Todėl visiškai akivaizdu, kad tos tikrovės neatitinkančios ir visiškai feikinės etiketės klijuojamos visiems, kas oponuoja dabartinio Briuselio elito politikai. 

Nuotaikas Europoje EP rinkimų išvakarėse turbūt geriausiai iliustruoja du renginiai. Prieš keletą dienų Zagrebe kalbėjo kanclerė A. Merkel. Ji akcentavo, kad populistai yra „priešai“, kurie nori sugriauti žemyno vertybes. Anot jos, patriotizmas ir parama federacinei Europos supervalstybei, kai nacionalinis suverenitetas perduodamas Briuseliui, neprieštarauja vienas kitam. Tuo tarpu, nors EP rinkimų išvakarėse „Facebook“ cenzoriai užblokavo 23 svarbiausių Italijos tinklalapių, oponuojančių Briuseliui, paskyras, Milane įvyko masinis mitingas, kuriame vidaus reikalų ministras Matteo Salvini paragino išvaduoti Europą nuo nelegalios okupacijos, kurią organizuoja Briuselis. 

Kita vertus, Briuselio elito ir pačios A. Merkel politinis diktatas paskatino ir europinę integraciją. 

„Visi nori daugiau ES, o mes norim mažiau, – kalba Derkas Janas Eppinkas. – Atsiimkime galias iš Briuselio ir sugrąžinkime jas šalims narėms. Kartu su mūsų Prancūzijos, Italijos, Lenkijos, Ispanijos partneriais mes būsime vieningas frontas.“ 

D. J .Eppinkas yra buvęs EP narys ir EK funkcionierius, o jo iš niekur atsiradusi partija „Forum voor Democratie“ (FvD) sėkmingai pasirodė Olandijos vietos rinkimuose ir dabar į EP ji gali deleguoti 5 narius. Naujausios visuomenės apklausos rodo, kad susivienijęs dabartinei Briuselio politikai oponuojančių europinių partijų blokas gali laimėti maždaug 35 proc. vietų 751 narį turinčiame EP, o tai iš esmės pakeis jėgų pusiausvyrą. 

Ir pabaigai. EP rinkimų išvakarėse šimtai nelegalių migrantų okupavo antrą didžiausią Europos Paryžiaus „Charles de Gaulle“ oro uostą, sutrikdė jo darbą, tūkstančiai keleivių negalėjo išskristi. 

„Prancūzija nepriklauso prancūzams! Visi turi teisę būti čia!“ – per garsiakalbius skandavo „Juodųjų liemenių“ judėjimu pasivadinę protestuotojai. Jie reikalavo susitikimo su prezidentu E. Macronu ir nurodinėjo, kad oro bendrovė „Air France“ jokia forma nedalyvautų nelegalų deportacijose. 

Belieka tik paklausti: kaip manote, už ką EP rinkimuose balsuos tądien neišskridę keleiviai?

www.DELFI.lt

Susiję

Vidas Rachlevičius 4825371398448230119

Rašyti komentarą

  1. Skaitytojas2019-05-23 18:54

    Šaunuolis p. Vidas. Puikus straipsnis.

    Bet atkreipkit dėmesį, perspausdinta iš delfio. Kas pasidarė delfiui, kad drįsta tokius dėti? Ar tik tai, kad nebėra Monikutės, ar Grybės kadencijos pabaiga, ar dar kas nors?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-05-23 19:24

      Delfi apsidraudžia dėl visa pikta. Juk dar tiksliai nežino kokią dūdą pūsti:)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-05-23 21:01

      Be to, Delfi puikiausiai supranta ir kitka: net jeigu sistema ir sustabdytų V. Radžvilą Europarlamento rinkimuose, reali situacija nuo mažai keičiasi.
      Būsimoji ES valdžia - Junckeris labai, labai laiku leptelėjo apie ,,savo valstybes įsimylėjusius nacionalistus'', iš to bus nemažai naudos - tikrai atkreips dėmesį į situaciją Lietuvoje.
      Aišku, mūsų sąjungininkai ir kaiynai dėmesį į tai jau seniai atkreipė, ir, reikia manyti, kaimynai tikrai nenori prie savo sienų Sorošo fortposto, o sąjungininkai - tokio ,,bendražygio''. Delf šitai bus numatę. Kad iš manistreaminių tinklalapių čia ateina pasiskaityti straipsnių ir komentarų - dėl to nėra nei mažiausių abejonių, nes čia aptariama reali situacija, skelbiami tikri faktai ir pateikiama objektyvi informacija. Kai tik pasirodo kas nors įdomesnio Propatria - taip iškart manistreamuose pateikiama kas nors priešingo - iš mainstreamuose skelbiamų rašinių nelogiškumo ir nevykusių bandymų kontrargumentuoti iškart aišku, kas viską vertina teisingai, ir kalbamuoju momentu to visiškai pakanka.
      Dar toliau - dar gražiau: iš tiesų į Europaprlamentą besibalotiruojantys Lietuvos euroliberastai, apie kuriuos nuolat trimituoja mainstreamas, tiksliau - du tinklalapiai, Europarlamente gali patekti į opozicinę stovyklą, o valdančioji dauguma bus nacionalinės Europos idėjinės platformos atstovai.
      Tada netgi nebus taip svarbu, ar informacija apie Lietuvą ES valdančiąją daugumą pasieks iš Lietuvos atstovų Briuselyje, ar iš pačios Lietuvos: tik laiko klausimas, kada Lietuvos valstybingumo atkūrimas įgis dar realesnius kontūrus ir pagreitį nei dabar.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item