Rasa Čepaitienė. Nesuderinti klausimai, arba Posovietinis Stokholmo sindromas

propatria.lt nuotr. Lietuvoje, kai kalbama apie politikus, ypač aukštuosius, beveik neįmanoma išeiti už myliu/nemyliu rėmų. O juk kai k...

propatria.lt nuotr.
Lietuvoje, kai kalbama apie politikus, ypač aukštuosius, beveik neįmanoma išeiti už myliu/nemyliu rėmų. O juk kai kurie jų veiksmai, juolab ištisa valdymo epocha, prašyte prašosi politinės antropologijos įrankių ir įžvalgų ar bent jau solidesnės, emocijas už durų paliekančios ekspertinės ar visuomeninės diskusijos. Kad ir reakcijos į paskutinėmis Prezidentės antrosios ir paskutinės kadencijos dienomis pasipylusius ir jos valdymo dešimtmetį aptariančius darbus. Turiu omenyje LMT dosniai atriektą finansavimą jos užsienio politikos analizei, pagarsėjusį pseudodokumentinį filmą ar tuoj pasirodysiančius artimos patarėjos D. Ulbinaitės atsiminimus itin charakteringu pavadinimu „Nustokim krūpčioti“ (psichoanalitikas čia išties turėtų ką pasakyti…). Ką ten aptariančius, tiesiog ulvančius-ulbančius liaupsėmis ir pagyromis. Galbūt tai dar ne pabaiga ir veikiai išgirsime apie dar kitokias vizualines ar literatūrines formas įgaunančias Prezidentės į(si)amžinimo pastangas, pavyzdžiui, operą, o gal JE portretą, išaustą auksarankių 10 ant 15 metrų kilime, arba, mažų mažiausia, jos vardu pavadintą mokyklą ar tiltą...?

Ką tai sako apie šių kūrinių autorius, jų heroję, galiausiai, Lietuvos visuomenę? Ir kodėl dabar? Neiškentus iki kadencijos pabaigos ir šių tekstų herojei, užsakovei (?) ir, be abejonės, svarbiausiajai adresatei kukliai nepalaukus, kol pati istorija įvertins jos atliktus žygius?

Dėl ko gi taip skubama?...

Esu tyrinėjusi politinės lyderystės apraiškas posovietinėje erdvėje. Likimas leido gimti ir vėliau nesyk jau suaugus lankytis vienoje iš uždariausių ir autoritariškiausių pasaulio valstybių – Turkmėnistane, pasižyminčiame išskirtiniu valstybės vadovo asmens kultu (plačiau žr. ČIA). Todėl nemažai domėjausi šiuo fenomenu.

Tad leisiu sau tam tikrus pasvarstymus apie paprastąjį autoritarizmą, stengdamasi, kiek įmanoma, atsiriboti nuo simpatijų ar antipatijų konkretiems asmenims. Kalbėkime apie fenomenus, politinio valdymo stiliaus apraiškas, ne apie jiems priskiriamus turinius.

2015 metų rugsėjis. Ašchabadas. Karšta. Antrosios itin prašmatnios konferencijos, kurioje dalyvauja bene 300 svečių iš viso pasaulio, dienos rytą ruošiamės vykti į iškilmingą renginį. Pasipuošusi einu viešbučio holu link išėjimo (iš anksto buvo prisakyta nesinešti jokių asmeninių daiktų, juolab fotoaparatų). Staiga prie manęs prišoka keli iš aplinkui zujančių vyrų juodais drabužiais: „Jūs iš ten ir ten?“ – „Taip… Ir?“ – „Prašom į šį autobusą.“ – Paslaugiai palydi ir įsodina.

Nustebusi ir sunerimusi, mat planavom susitikti su draugėmis seserimis uigūrėmis, imu dairytis aplink. Autobuso bendrakeleiviai irgi nežino, kodėl mus atskyrė nuo kitų. Sėdi tylėdami arba patyliukais šnekučiuojasi. Netoli įsitaisiusi azerbaidžanietė kolegė pasidalina prielaida, kad mums teiks medalius. Medalius? Už ką? Kaip? Bandau tai įsivaizduoti… Pilvą sukutena juoko gumuliukas, bet ir žiauriai keista: kas gi čia vyksta? Nebijau, bet šioje šalyje gali laukti visokių netikėtumų.

Išlaipinti prie baltu marmuru ir auksu tviskančių rūmų kylame jų plačiais laiptais. Didžiuliame rūmų hole paslaptis pagaliau atidengiama. Iš visų konferencijos dalyvių buvome atrinkti į maždaug trisdešimtuką tų, kurie asmeniškai susitiks su Turkmėnistano Prezidentu. Mūsų tarpe žymūs regiono kultūros veikėjai, pati UNESCO generalinė sekretorė su svita… Geras pusvalandis skirtas repeticijoms – instruktuoja, kur stovėti, ką daryti. Belaukdami turime galimybę kalbėtis tarpusavyje, vaikščioti. Tuo tarpu kiti, ne tokie sėkmingi renginio dalyviai, klusniai nuobodžiauja salėje nedrįsdami nė pajudėti.

Gavę signalą išsirikiuojame vorele. Ir štai vyrų juodais drabužiais apsuptyje pasirodo Jis. Su kiekvienu sveikinasi, persimeta keletu šiltų frazių, juokauja. Po to, kaip iš anksto repetavome, sustojame bendrai nuotraukai. Galiausiai visi sugužame į didžiulę pilnutėlę salę, kurioje Jis pasako iškilmingą, vis audringų plojimų ir šūksnių bei karts nuo karto iš vietos pašokančių entuziazmo pagautų dalyvių pertraukiamą kalbą. Po to išties dalina ordinus ir medalius. Atrodo, apdovanojamųjų eilė niekada nesibaigs. Po visų ceremonijų pagaliau susitinkam su Giulbahram ir Elvyra. Sužinojusios, kodėl buvau dingusi, seserys iš Kazachstano sunkiai slepia pavydą ir puola su didžiule pagarba ir dėmesiu spausti mano ranką, kurią neseniai lietė Jis…

Nors tuomet medalio negavau, nuoširdžiai sveikinu jais ir garbės raštais apdovanotuosius pažįstamus konferencijos rengėjus. Nedrįstame klausti, ar apdovanojimai buvo tik tokie, simboliniai. Žinome, kad šioje šalyje valdovas teikia ir kitokias, labiau apčiuopiamas dovanas – vardinius laikrodžius, premijas ar pan., o labiau nusipelniusiems – net raktelius nuo mašinos ar buto… Toks malonus aksesuaras, pavyzdžiui, gresia universiteto profesoriaus vardą gavusiam mokslininkui.

Eh, nukrypau… Grįžkime namolio. Kaip matėme, autoritarinė lyderystė jokiu būdu nesiremia vien tik baime. Saviškiams, lojaliesiems, gausiai byra malonės, užsakymai, privilegijos, postai… Skirtumas tik tas, kad jei posovietinėje Vidurio Azijoje režimui neįtikę ar nepaklusnūs būna fiziškai eliminuojami arba priversti sprukti užsienin, mūsų „gintaro lašelyje“ jie tiesiog dingsta iš viešosios erdvės, tampa nematomi arba su jais susitvarkoma tyliai sugriaunant karjerą ar reputaciją... Laimei, skirtingai nei ten, čia dar neuždrausti socialiniai tinklai. Bet net TEN žmonės įsigudrina apeiti šiuos draudimus, bendrauti FB.

Visi autoritarai labai mėgsta kurti ir uoliai palaikyti savo idealų viešąjį įvaizdį, nepakenčia, jeigu jo kontrolė slysta iš rankų, užduodamų iš anksto nesuderintų klausimų... Užbėgant įvykiams už akių stengiamasi suformuoti ir įtvirtinti vienintelę teisingą oficialią valdovo biografijos versiją, apvalytą nuo visų dėmių ir šešėlių, kaip ir vienintelį teisingą jo viešąjį vaizdinį ir daromą įspūdį. Tam negailima pastangų ir mūsų su jumis pinigų...

Bet yra ir kita reikalo pusė. Kai pagalvoji, argi normaliam žmogui reikėtų šlovinimo, pagyrų, padlaižiavimo, baimės pavaldinių akyse (pamenate, kaip Prezidentė su pasimėgavimu kažkada vaikams pasakojo, kad jos belaukiantys ministrai drebina kinkas?)? Kai myli ir esi mylimas, pasitiki savimi ir esi užtikrintas, kad esi savipakankamas, orus ir vertingas, tada nebereikia į žiojėjančią sielos tuštumą nuolat pilti aukso statulas, garbinimo ritualus, susižavėjimo šūksnius, valdžios svaigulį. Tik to stokojantis ieškos meilės kompensacijų ir pakaitalų. Tačiau net ir jie negelbsti, nepadeda užpildyti šio vakuumo. Dar baisiau, kad negali pasitikėti niekuo, nes vakarykščiai liaupsintojai rytoj gali lengva ranka išduoti, pirmai progai pasitaikius perbėgdami pas kitą, galingesnį patroną. Todėl tenka viską tvarkyti pačiam, savomis rankomis.

Valdžia, šalia sekso, pinigų ir šlovės, yra vienas iš keturių mygtukų, ant kurio užlipęs dažniausiai jau nebepajėgia išsilaisvinti, tampa jos vergu. Ar tikrai atsilaikytume gavę tokią progą? Juo baisesnis likimas tų, kurie, išoriškai turėdami viską, viduje kenčia nuo vienatvės, nemeilės, nepasitikėjimo savimi ir kitais, nuolat gyvena šiame tuščiažiedžio viešojo įvaizdžio ir nepasotinamos alkanos sielos pragare… Nėra jiems ko pavydėti, juolab iš ko tyčiotis. Priešingai, reikėtų už juos melstis.

Tai, ką dabar matome vykstant su Dalia Grybauskaite, su jos desperatiškomis pastangomis išlikti mūsų atmintyje tik iš pozityvios, fasadinės pusės, verčia susimąstyti apie Lietuvos kaip neobrežnevizmo persmelktos valstybės padėtį. Padėtį šalies, kurios viešojoje erdvėje nėra nė vieno analitiko, išdrįstančio užduoti nepatogius ir nemalonius klausimus apie mūsų politinės kultūros esmę ir (rytietiškus) pagrindus.

Nereikia juoktis iš turkmėnų – tiesiog ten tęsiamos tūkstantmečius susiklosčiusios tradicijos ir politikos stilius. Betgi kas atsitiko mūsų drąsiai ir laisvai šaliai, kur net karaliai buvo renkami, ir per amžius klestėjo veikiau didikų nei monarchų savivalė, kartais išvirstanti į bajoriškąją anarchiją?

O šiaip šitas reikalas atrodo tragikomiškai. Komiškai, nes uolios ir išpūstos pastangos parodyti Prezidentę tik iš gerosios pusės ne prideda jai gerbėjų, o tik didina pašaipūnų gretas. Ir tragiškai, kadangi tai leidžiantis sau daryti žmogus turėtų visiškai netikėti kitų nuoširdžia meile ir pagarba…

Susiję

Rasa Čepaitienė 8814822019860690894

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-05-01 16:15

    Parašytai įdomiai, bet paviršutiniškai - nei lašo giluminės priežasčių analizės. Sindromas labai dirbtinai pripaišytas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip tik atvirkščiai: labai taikliai ir tiesiai į "šaknį". Ir sindromas diagnozuotas labai tiksliai. Bet juk stabo garbintojams tą pripažinti niekad "smarvės" neužteks - nes jei tas pagrindas, ant kurio jie patys sumontavo savąjį "aš", tėra tai, apie ką autorė ir rašo, tai ko tada vertas tos faunos susikurtasis "aš"? Baisu net pagalvoti, ne? Todėl ir stengiatės gintis visokiais "če paviršutiniška!" ir "dirptinaj pripaišė!". ;)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-05-01 19:04

    Labai taikliai pastebėta.Gyvename /gyvenome visą dešimtmetį/ neobrežnevizmo laikais.Būtina atsakyti sau į klausimą :kodėl?Matyt todėl,kad išleidome iš rankų Sąjūdžio vairą,jį perėmus KGB emisarui,kurį savo plačiais pečiais ir naudodamasis mūsų nepatyrimu pridengė a.a. AMB.Tą patį darė ir Adamkus.Desovietizacija taip ir neįvyko,jaunoji karta išsibarstė po pasaulį ir turime,kąturime.Tautai reikia stipraus sukrėtimo,kaip sakė tas vienuolis TV laidoje,arba laukti,kol kagėbizmo šaknys pačios nupus.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-05-01 22:13

    Teisingas logiškas straipsnis, tiems kuriems tikra visuotinė laisvė, tai valdžios ir biurokratų, jie vis tik ir kartoja mūsų laisvės metai, ir nejučiom šliaužiama, į tą patį komunizmo-Stokholmo sindromą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Skaitytojas2019-05-02 21:11

    Labai teisingas straipsnis. Kad Grybė turi Nijazovo-Nazarbajevo bruožų, pastebėjau dar prieš keletą metų, kai buvo patvirtintas jos „oficialus“ portretas, turėsiantis kabėti valdiškose įstaigose. Jau tada kilo mintis, kad kažkas čia negerai: juk prezidentas yra viso labo renkamas pareigūnas, ne karalius koks, ir visų geriausiai įstaigos atrodytų, jei jose kalbėtų ne Grybcės veidai, o, pavyzdžiui, gražūs šalies vaizdai, herbai, istorinių paveikslų reprodukcijos ar senovės valdovų portretai.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Patarėja Čiulpinaitė2019-05-02 21:14

    Nustokit myžčiot!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item