Ramūnas Aušrotas. Gėriai, dėl kurių nevalia derėtis

bernardinai.lt nuotr. Šių metų rinkimai skiriasi nuo ankstesnių tuo, kad ypač didelė polemika vyksta ne tarp kairės ir dešinės politini...

bernardinai.lt nuotr.
Šių metų rinkimai skiriasi nuo ankstesnių tuo, kad ypač didelė polemika vyksta ne tarp kairės ir dešinės politinių sparnų, kaip įprasta, bet tarp dešiniajame politiniame sparne save pozicionuojančių politinių jėgų. Ypač aštrūs ginčai vyksta krikščioniškoje bendruomenėje, joje netgi jaučiamas tam tikras pasidalijimas. Jei neapgauna atmintis, tokio ryškaus nuomonių išsiskyrimo dėl kandidatų į prezidentus, taip pat politinės jėgos, kurią verta palaikyti artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose, tarp mano tikėjimo brolių dar nebuvo.

Prieš rinkimus Lietuvos vyskupų konferencija priminė tikintiesiems, kad „kiekvieno laisvės ir demokratijos sąlygomis norinčio gyventi piliečio svarbiausia pareiga – dalyvauti rinkimuose ir per tai prisidėti prie visuomenės gerovės. Pagal krikščioniškąją sampratą, pilietinė pareiga neatsiejama nuo pareigų artimui ir bendrajam gėriui“. Lietuvos vyskupai dar kartą priminė, kad politinių kandidatų tinkamumui Bažnyčia taiko de minimis (minimalių reikalavimų) taisyklę: „Bažnyčia palaiko visas geros valios iniciatyvas ir neišskiria jokių politinių įsitikinimų žmonių, kol jie neprieštarauja Bažnyčios mokymui.“

Deja, rinkimų laikotarpiu viešojoje erdvėje taip ir nepasirodė aiškiai ir glaustai išdėstytų gairių, kurios padėtų krikščionims susiorientuoti, ką ši taisyklė reiškia, kokie kandidato įsitikinimai ir kokie veiksmai išeina už Bažnyčios mokymo lauko. Tiesa, visai neseniai buvo publikuotas Vilniaus universiteto profesoriaus Pauliaus Subačiaus tekstas, tačiau, sprendžiant pagal kontekstą, kuriame jis pasirodė, tai buvo greičiau gynybinė reakcija į viešojoje erdvėje pasigirdusią vieno iš kandidatų į LR prezidentus kritiką. Pastarąjį straipsnio autorius viešai palaiko. Būtent pastarojo kandidato pareiškimai šeimos sampratos klausimu sukėlė nemažai abejonių tikintiesiems. Kitaip tariant, straipsniu tęsiama viešoje erdvėje vykstanti polemika, o ne padedama rinkėjui susiorientuoti.

Abejonių sukėlė ir selektyvus profesoriaus Katalikų Bažnyčios katekizmo (toliau – KBK) citavimas bei paradoksali apolitinė mintis nevertinti politikų veiksmų ir žodžių, tarsi tai, ką politikas sako ar daro, jis sakytų ir darytų nepagalvojęs, atsitiktinai ar netyčia. Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius feisbuko paskyroje nusistebėjo straipsnio mintimi, kad katalikams neturėtų rūpėti, ar kandidatas į prezidentus yra katalikas, liberalas ar turintis kitokių įsitikinimų, svarbu, kad jam rūpėtų bendras gėris: „Negaliu tokiai nuomonei pritarti, nes visi kandidatai prieš rinkimus pasako daug gerų žodžių, tačiau, kiek tie žodžiai taps tikrove, labai priklausys nuo kandidato moralinių vertybių.“

Todėl manau, kad reikia pristatyti keletą gairių dėl katalikų moralinių pareigų, susijusių su balsavimu, remiantis amerikiečių katalikiškos žinių agentūros EWNT (angl. Eternal Word Television Network) internete pateikiama medžiaga

Tinkamas kandidatas ir bendrasis gėris

Renkantis, už kurį kandidatą balsuoti, visų pirma reikėtų iškelti klausimą, ką kandidatas ketina daryti su jam suteikta politine galia. Ar jis ir jo komanda tarnaus bendrajam gėriui? Asmeninis moralinis kandidato charakteris svarbus, nes jis leidžia spręsti apie tai, kaip jis vertins viešųjų klausimų moralinius aspektus, bet būtent politiko išreikštas apsisprendimas užtikrinti bendrąjį gėrį yra pats svarbiausias veiksnys, sprendžiant apie kandidato tinkamumą.

Kas tas bendrasis gėris? KBK rašoma: „Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ (KBK 1907). Reikia atkreipti dėmesį, kad KBK minimą tobulumą dera suvokti ne subjektyviąja, bet objektyviąja prasme, viso KB mokymo kontekste. T. y. ne kaip visų asmens norų ir troškimų įgyvendinimą, bet kaip moraliai brandžios, dorybingos ir socialiai atsakingos asmenybės tapsmą. Katalikui čia suskambės analogiškas žodis šventumas.

Toliau KBK vardijami bendrojo gėrio elementai:

1. Pagrindinės ir neatimamos prigimtinės žmogaus teisės (KBK 1907)

2. Oriam žmogiškam gyvenimui užtikrinti reikalingi bendrieji socialiniai gėriai (maistas, apdaras, sveikatos apsauga, darbas, švietimas bei kultūra, tinkama informacija, teisė kurti šeimą ir pan.) (KBK 1908)

3. Stabilumas ir saugumas kylantis iš teisingos socialinės tvarkos (KBK 1909)

Gėriai, dėl kurių nevalia derėtis

Suprasti šiuos bendrojo gėrio elementus mums gali padėti popiežiaus Benedikto XVI kalba per privačią audienciją Europos Parlamento nariams, priklausantiems Europos liaudies partijai, 2006 metais. Joje pontifikas įvardino nediskutuotinus gėrius, t. y. gėrius, kurie negali būti derybų objektas, kurie, kaip tokie, yra bendrojo gėrio šerdis:

Pagrindinis tikslas, kurio Katalikų Bažnyčia siekia tardama žodį viešojoje arenoje, yra asmens orumo apsauga bei skatinimas, todėl ji sąmoningai skiria ypatingą dėmesį gėriams, dėl kurių nevalia derėtis. Šiandien tarp jų aiškiai išnyra šie:

– gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;

– šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį;

– tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.

Čia popiežius Benediktas XVI pabrėžia esminę perskyrą tarp tų gėrių, dėl kurių nevalia derėtis, ir kitų socialinių gėrių. Gėriai, dėl kurių nevalia derėtis, yra susiję „su pagrindinėmis ir neatimamomis žmogaus teisėmis. Jie yra moraliai neabejotini, o jų pažeidimas yra esminis blogis, kurio negalima pateisinti jokiais motyvais ir aplinkybėmis“. Akivaizdu, kad priimant sprendimus šiais klausimais krikščioniui negalima eiti į politinį kompromisą, lygiai taip pat šiais klausimais jam negalima pasitenkinti sutarimo tarp žmonių minimumu.

Visi kiti gėriai yra tokie, dėl kurių įgyvendinimo būdo ir priemonių galima kalbėtis, diskutuoti ir derėtis. Jie neturi vieno moraliai teisingo jų įgyvendinimo būdo. Skirtingai nuo gėrių, dėl kurių nevalia derėtis, Dievo tautos nuomonė dėl to, kaip juos įgyvendinti, gali išsiskirti. Taigi kandidato į prezidentus pozicija gėrių, dėl kurių nevalia derėtis – gyvybės, prigimtinės šeimos ir religinės laisvės – atžvilgiu yra svarbiausias kriterijus, leidžiantis spręsti apie tinkamumą postui.

Keli pastebėjimai Lietuvos kontekste

Kalbant apie Lietuvos realijas, akivaizdu, kad rinkimų kovoje daugiausia iečių laužoma vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimo ir vienos lyties asmenų sąjungos laikymo šeima klausimu. Galima pastebėti, kad vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirsta nuomonė, kad krikščionims svarbiausias klausimas – gyvybės apsauga, o prigimtinės šeimos klausimai yra kito tipo, nesusiję su gyvybės apsauga. Krikščionys raginami būti už (gyvybę), o ne prieš ką nors (gėjus).

Mano galva, toks atskyrimas yra metodologiškai neteisingas ir pasaulėžiūriškai pavojingas. Popiežius Benediktas XVI sudeda į vieną vietą šiuos tris dalykus kartu ne todėl kad jie „limpa“ ar yra vienodo svorio, bet kad visi trys yra integrali Katalikų Bažnyčios puoselėjamos sampratos apie žmogų, paremtos tomistine filosofija ir prigimtine teise, dalis. Tikrovė apie žmogų yra viena ir negali būti dalinama priklausomai nuo konteksto. Tokia Bažnyčios mokymo fragmentacija gimdo savotišką pasaulėžiūrinę šizofreniją. Žiūrint iš praktinės perspektyvos, jei laikysime, kad, pavyzdžiui, abortas yra absoliutus blogis, homoseksualūs santykiai – iš dalies pateisinami, o valstybės reikalavimas visiems moksleiviams privalomai lankyti lytinio švietimo pamokas – savaime suprantamas, kils klausimas, koks požiūris į žmogų yra teisingas.

Bendrojo gėrio imperatyvas reikalauja, kad bet kuris visuomeninės tvarkos keitimas eitų socialinės gerovės ir visuomenės plėtojimosi, o ne susiskaidymo linkme (KBK 1908). Kaip rodo kitų šalių patirtis, įteisinus vienalytes partnerystes, bendrojo gėrio būklė ne pagerėja, bet pablogėja.

Pirma, vienalyčių partnerysčių pripažinimą paprastai lydi reikalavimai, kad to viešai nepripažįstatiems asmenims būtų taikoma atitinkama atsakomybė (vadinamieji neapykantos (hate speach) nusikaltimai). Savo sąžine ir Bažnyčios mokymu besiremiantis katalikas negali su tuo sutikti, o tokiu atveju atsiranda reali grėsmė, kad jis bus verčiamas tai daryti. Antra, prigimtinės šeimos klausimas yra labai glaudžiai susijęs su laisve auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Patvirtinus, kad tokios sugyvenimo formos yra teisiniu požiūriu galimos, jos taps vadovėline norma, ir bus praktiškai neįmanoma teigti, kad, nors ir galimos, visgi yra moraliai neteisingos. Priešingai, jas bus privaloma vertinti teigiamai, t. y. manyti, jog tai, su kuo turi lytinius santykius, yra toks pat lygiavertis pasirinkimas, kaip kryžkelėje pasukti į kairę arba dešinę. Kad tai pasirinkimas, kuris garantuoja tokią pačią laimę ir meilę, o gal net ir didesnę. Kad tai pasirinkimas, kuris nieko nekainuoja, neatneša jokios kančios ir jokių nusivylimų, o jei ir atneša, tai juos galima išspręsti politine valia ir medicinos galia.

Kai Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje) vienalytė partnerystė buvo prilyginta šeimai, užtikrinant tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, jiems buvo sudaryta galimybė atsisakyti savo vaikus leisti į lytiškumo švietimo programą, jei turinys prieštarauja įsitikinimams. Tačiau šio modelio taikymo praktika rodo, kad vis labiau einama didesnio tėvų teisių šioje srityje siaurinimo kryptimi. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ketinama nuo 2020 m. leisti 15 metų sulaukusiems moksleiviams nepaisyti tėvų sprendimo neleisti jiems lankyti lytinio švietimo pamokų. Viena iš tokio pakeitimo priežasčių yra ta, kad dabar galiojanti lytinio švietimo programa neapima su LGBT susijusių klausimų.

Vietoje apibendrinimo

Tai, kad krikščioniška bendrojo gėro sąvoka tapo viešosios politikos objektu, yra geras dalykas. Tačiau žodis gali būti krikščioniškas, o jo turinys – ne. Pasižiūrėjus į tai, kaip yra vartojama ši savoka lietuviškame politiniame lauke, akivaizdu, kad bendrojo gėrio supratimas yra labiau reliatyvistinis ir pozityvistinis, o ne krikščioniškas. Vieno iš kandidatų politinėje reklamoje skamba žodžiai apie „bendrus troškimus vedančius į bendrą gėrį“. Tačiau bendrojo gėrio išvedimas iš bendrų troškimų atitinka pozityvistinę teisės sampratą, kur visuomenės tvarka ir įstatymai atsiranda socialinio kontrakto pagrindu. Tuo tarpu krikščioniškoje sampratoje pamatiniai gėriai, sudarantys bendrąjį gėrį, iš principo nėra susitarimo dalykas.

Būtent juos popiežius Benediktas XVI vadina nediskutuotinais, negali būti socialinio ar politinio susitarimo dalykas. Tai gėriai, kurie iš kyla iš žmogaus prigimties, kuri yra duotybė taip pat, kaip ir žmogaus gyvybė. Savo prigimties žmogus pats nesukūrė ir jos nekuria, jis tegali ją arba atmesti, arba priimti. Vienas iš tokių su prigimtimi susijusių dalykų yra biologinis lyčių dvipoliškumas ir iš jo natūraliai kylanti jungtuvinė lyčių paskirtis, socialinėje tikrovėje realizuojama tokiais institutais kaip santuoka ir šeima. Taigi, susitarimas, kad vyro ir vyro gyvenimas kartu yra laikytinas šeima, negali būti bendruoju gėriu, net jei tai būtų absoliučios visuomenės narių nuomonė, troškimas ir siekis, kad ir kiek asmenų (tarp jų ir katalikų) jį palaikytų.


Susiję

Religija 4669908859596969922

Rašyti komentarą

  1. Skaitytojas2019-05-08 21:54

    Kelios pastabos:

    1) Ne „hate speach“, o „hate speech“. Taip, „speak“ su ea, bet „speech“ su ee.

    2) Nuoroda į akademiko Subinės straipsnį neveikia (bet išsigooglinti jį galima).

    3) Kokio tiksliai mokslo profesorius yra minėtas asmuo, iki šiol nesuprantu. Profesoriaus rangas mūsų laikais yra labai devalvuotas.

    4) Ką tiksliai šis straipsnis bando pasakyti, irgi nesupratau. Rinkimuose balsuosiu už Juozaitį.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mano galva, straipsnis ganai aiškiai pasako a) už ką NEBALSUOTI ir b) kas per fruktai yra visokie subačiai ir juos publikuojantys "bernardinai" - ir kiek tie "liberalkrikščionys" yra krikščionys.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-05-09 07:50

    Būti propagandistu, agitatoriumi ne kiekvienam duota. Pertekliniai sakiniai, vinguriavimai ir nuobodūs išvedžiojimai. Yra vyras, yra moteris, yra jų šeima. O apie taip vadinamas tikėjimo „vertybes“ skaityti juokinga, nes karalius - nuogas. Vertybė yra tik tada, kai ji gyvenime. O ne išskirtinai išvedžiota ant popieriaus ir gyvuoja tik popieriuje, kaip komunizmo statytojo moralinis kodeksas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-05-09 11:39

    Labai geras straipsnis ir viskas aišku, o jei neaišku-perskaitykite antrą kartą.Štai autorius net kitokiu šriftu nurodo pagrindinę straipsnio mintį:-----------"Pagrindinis tikslas, kurio Katalikų Bažnyčia siekia tardama žodį viešojoje arenoje, yra asmens orumo apsauga bei skatinimas, todėl ji sąmoningai skiria ypatingą dėmesį gėriams, dėl kurių nevalia derėtis. Šiandien tarp jų aiškiai išnyra šie:

    – gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;

    – šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį;

    – tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga."-------argi katalikas galėtų su tuo nesutikti???

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaitytojas2019-05-09 12:31

      Ankstesnis komentatorius buvo visiškai teisus dėl bereikalingų vinguriavimų. Visą tą ultragriozdišką „straipsnio pagrindinę mintį“ galima sutrumpinti taip:

      Kunigai liepia balsuoti už tuos politikus, kurie sako:

      Jokių abortų ir jokių eutanazijų;

      Jokių tos pačios lyties „santuokų“;

      Tėvai gali neleisti savo vaikų į tas pamokas mokykloje, kur dėstomos jiems nepriimtinos pažiūros (ypač seksualinės; kaip su kitais klausimais, tokiais kaip pasaulio sutvėrimas versus evoliucija, dar neaišku, bet katalikams dėl evoliucijos ir pan. paprastai didelių problemų nekyla, jiems svarbiausia seksas).

      Panaikinti
    2. Panašu, kad problema kaip tik ta, kad tie kunigai (bent jau grietinėlė) nieko panašaus NESAKO, o visokie subačių tipo "liberal-katalikai" kaip tik agituoja balsuoti už tuos kurie yra PRIEŠ tuos tris punktus.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2019-05-09 11:44

    O dabar pamąstykime: kurie kandidatai į prezidentus "skiria ypatingą dėmesį geriams, dėl kurių nevalia derėtis"?Tvirtai žinau, kad peršama trijulė nepasižymi šiomis gėrio savybėmis.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Hm, tikrai įdomu, kodėl skirtingos krikščionybės atšakos turi problemų su skirtingomis tikrovės sritimis. Kaip žinome, Amerikos protestantams labai svarbu evoliucija versus „kreacionizmas“; o va Europos katalikams evoliucija praktiškai nerūpi, o svarbiausia seksas, kad jo būtų kuo mažiau ir kuo vėliau, ir kad mokyklose nebūtų lytinio švietimo. Abortai irgi labai svarbūs. Galbūt tai susiję su Karolio Wojtylos (Jono Pauliaus II) popiežiavimu. Kas pamena, jo laikais svarbiausias kosmogoninio masto klausimas buvo tai, ar galima katalikui mautis prezervatyvą, ar ne; iš esmės apie tai buvo dauguma jo bulių, brevių ir enciklikų. Kaip rašoma, Wojtyla nuo jaunystės turėjo girlfriend'ę (tais laikais kunigai dar nebūtinai būdavo gėjai), kuri, nabagė, dėl kažkokių siaubingų medicininių problemų negalėjo mėgautis tais malonumais. Taigi ji tapo vienuole ir pašventė savo gyvenimą tam, kad ir kiti galėtų jais mėgautis kuo mažiau. Kai jos draugas tapo popiežiumi, jis pasikvietė ją į Vatikaną ir įsteigė jai ten postą, o ji praktiškai diktuodavo jam tas enciklikas. Taip bent esu skaitęs; ar tikrai taip buvo, negaliu pasakyti, bet skamba įtikinamai.

    Beje, kaip žinome, prieš kelis šimtus metų tie dalykai kunigams mažai rūpėjo, o svarbiausias klausimas buvo, kas apie ką sukasi, ar Žemė apie Saulę, ar atvirkščiai. Būtų įdomu pabandyti suprasti kodėl.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mano akimis žiūrint, čia GEROKAS supaprastinimas - netgi suprimityvinimas. Nereikia pamiršti, kad Vakarus užvaldžiusio liberal-neomarksizmo (juokingiausia, kad Vakarai iki šiol tiki Šaltąjį karą LAIMĖJĘ :)) tikslas yra Vakarų civilizacijos griovimas BŪTENT per tvirkinimą - o vaikai yra pažeidžiamiausias taikinys. Šeimų kūrimosi ir gimstamumo slopinimas bei europiečių pakeitimas kitarasiais nelegalais irgi yra to visuomenės (tuo pačiu ir civilizacijos) naikinimo dalis, todėl suvesti viską tik į seksą yra, kaip ir sakiau, problemos suprimityvinimas.

      Panaikinti
    2. Nesu liberastas, bet dėl to tvirkinimo man nėra visai aišku. Kol neįrodyta kitaip, suprantu tai šitaip: krikščionybė nuo seno buvo prieš seksą ir skyrybas (o tai reiškia, prieš seksą su daugiau nei vienu partneriu). Dėl ko? Nes senovėje buvo per daug gyventojų pagal turimus maisto išteklius. Santuoka su įsipareigojimais buvo būtina norint išmaitinti palikuonis, o tų palikuonių neturėjo būti per daug, nes su tų laikų žemdirbystės lygiu jiems būtų neužtekę maisto. Kitaip tariant, kodėl dabar daugelis žmonių, laikančių kates, jas sterilizuoja? Nes nebus kur dėti kačiukų. Senovėje nebūtų buvę kur dėti visų tų vaikų, taigi mokymas apie skaistybę ir pan. buvo tokia tarsi psichologinė sterilizacija. Dabar yra priešingai: valgio Europoje visiems užtenka, o vaikų gimsta per mažai (tuo kai kurie nupušėliai grindžia tariamą būtinybę prisileisti imigrantų ir t.t., kaip visi žinom), o Bažnyčia iš tradicijos laikosi senosios linijos, kuri dabar yra netekusi prasmės. Kitaip tariant, kas sterilizuoja kates, kai kačiukų trūksta ir visiem jų labai reikia? Bet jie tai tebedaro, nes tokia sena tradicija, o jei per dažnai kaitaliosi nuomonę, prarasi autoritetą.

      Žinau, visa tai skamba nelabai gražiai ir galbūt tai yra supaprastinimas, bet vis dėlto, kol neįrodyta kitaip, tai panašu į racionalų paaiškinimą.

      Dar, žinoma, buvo tas faktorius, kad Kolumbas iš Amerikos kartu su bulvėm bei pomidorais parvežė ir sifilį (o mūsų laikais kažkas iš Afrikos AIDS). Iki tol seksas niekada nebuvo mirtinai pavojingas (kaip kokia rusiška ruletė), taigi nebuvo ir laikomas kažkokiu blogiu.

      Taip, žinoma, yra daug ir kitų faktorių, ne vien šitie.

      Panaikinti
    3. "dėl to tvirkinimo man nėra visai aišku" - žr. H. Markuzės poziciją. Ir su krikščionybe tai NIEKO bendro neturi (užtat su marksizmu - LABAI daug ką). ;)
      "krikščionybė nuo seno buvo prieš seksą ir skyrybas" - pardon, bet "šyza" - vien tikinčiųjų ir ateistų šeimų gausumo palyginimas turėtų būti pakankamai iškalbingas.
      "prieš seksą su daugiau nei vienu partneriu" - čia, šiaip jau, NE krikščioniškas, o tiesiog žmogiškas požiūris.
      "Santuoka su įsipareigojimais buvo būtina norint išmaitinti palikuonis, o tų palikuonių neturėjo būti per daug, nes su tų laikų žemdirbystės lygiu jiems būtų neužtekę maisto" - pardon, bet "šyza" - gausios žemdirbių šeimos (nes paprasčiausiai reikia, kad kas nors tą žemę dirbtų) yra akivaizdus įrodymas, o "santuoka su įsipareigojimais" yra elementarus civilizacijai būtinas gyvuliško prado ribojimas (vėlgi visiškai ne išimtinai katalikiškas).
      Summa summarum: turiu nuliūdinti, bet ištvirkimas NĖRA panacėja. ;)


      Panaikinti
  6. Dėl "bendrojo gėrio" Pranciškus net Kristų parduoda visai nesiderėdamas: https://rorate-caeli.blogspot.com/2019/05/de-mattei-most-terrible-schism-world.html

    AtsakytiPanaikinti
  7. Skaitytojas2019-05-09 20:49

    Pritariu. Jie dėl to ir yra grietinėlė, kad turi jautrias antenas, kurios visada pasako, iš kur vėjas pučia ir ką dabar kalbėti, o ko ne. Kas tų antenų neturi, tas grietinėle netampa, o lieka amžinas maištininkas. Pažvelkite kad ir į minėtą „akademiką“: jo antenos dabar veikia taip pat gerai, kaip ir 1985-aisiais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaitytojas2019-05-09 20:52

      Čia buvo atsakymas į Pikc Kažinkavičius 2019-05-09 19:21. Nežinau, kodėl čia pakliuvo, lyg tai spaudžiau, ką reikia.

      Panaikinti
    2. Blogai, kad NORMALIEMS žmonėms tokių "jautrų antenų turėtojų", kaip visokie subačiai, tapinai ir pan. fauna, "pelengatorius" neveikia...

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2019-05-10 07:48

    Tiek šnekėjimo apie gėrį, o gyvenime kiek to gėrio iš tikėjimo ir jo vadybininkų sklinda? Kiek mokesčių mokama valstybei, kiek kasos aparatų pastatyta bažnyčiose, kiek gaunama iš visų mokesčių mokėtojų, kurie toli gražu ne visi yra krikščionys...? Ką čia ir kalbėti. O kur dar pedofilijos skandalai pasaulyje? O gal jų net nebuvo, juk taip patogiau?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip dažniausiai ir esti, didžiausias kaimietis garsiausiai rėkia velniažin kuo dėdamasis. Taip ir su tikėjimo dogmų bei Dievo neigimu - yra kokios trys dogmos - pedofilai, kryžiaus žygiai ir mokesčiai. Rėkia garsiausiai apie priespaudas, patys nieko nei centu nesušelpę, ir iš pačių Bažnyčia paėmus nieko nėra.

      O ir mokesčių geriausiu atveju nuo minimalkės.
      Jeigu išvis ne pirštais sulipusiais koks geltondėmis pašalpinis.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item