Ramūnas Aušrotas. „Bendrasis gėris“, „krikščioniškos vertybės“ ir rinkimai

Bernardinai.lt nuotrauka  Jūsų dėmesiui - truputis džiazo apie krikščioniškas vertybes ir bendrąjį gėrį. Jei nežinojote, tai dvi ko...

Bernardinai.lt nuotrauka 
Jūsų dėmesiui - truputis džiazo apie krikščioniškas vertybes ir bendrąjį gėrį.

Jei nežinojote, tai dvi kodinės sąvokos, apibrėžiančios du skirtingus mąstymo apie krikščionio pilietinį buvimą pasaulyje tipus.

Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kontekste Lietuvos katalikiškoje erdvėje susiformavo įtampos laukas, kuriame ypač stipriai pasireiškė dvi skirtingos mąstymo apie krikščionio pilietinį buvimą pasaulyje prieigos, kurių kodiniais žodžiais tapo „bendrasis gėris" ir „krikščioniškos vertybės“.

Jų galynėjimosi arena tapo postai ir komentarai FB, bei straipsniai katalikiškoje žiniasklaidoje. Tiek Pauliaus V. Subačiaus straipsnis apie bendrąjį gėrį, tiek mano atsakomasis straipsnis apie pamatinius gėrius, dėl kurių negalima dėrėtis, tiek ir Tomos Bružaitės straipsnis, kuriame kvestionuojama „krikščioniškų vertybių" sąvoka yra ne kas kita, kaip vienos krikščionio mąstymo apie politiką prieigos kritika kitai, vykstanti ir vertintina Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kontekste.

Į polemiką neketinu bristi, nes nematau tame prasmės ir vertės. Manau, kad abi stovyklos yra reikalingos, nes padeda viena kitai nenueiti į kraštutinumą. Todėl nei Laisvos visuomenės institutas, nei Kataliko balsas negali ir neturi turėti pretenzijos reprezentuoti Bažnyčios pasaulyje ir pretenduoti į baigtinę tiesą apie krikščionio politinį veikimą. Lygiai taip pat, jos negali reprezentuoti nei vien Subačius su Ališausku, nei Malinauskas su Aušrotu.

Pats nemanau, kad krikščioniška tapatybė turi būti suprantama siaurai, religingumo kontekste ir apsiriboti tik šia erdve. Manau, kad šį vėją sustiprino Audrio Juozo Bačkio paskyrimas Vilniaus arkivyskupu, kuris iš prancūziškos laicistinės terpės atnešė privačios arba religinės katalikybės patirtį. Tokia katalikybė buvo bandoma steigti Lietuvoje dar Smetonos laikais. Aš, dar nuo arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus klebonavimo Kybartuose laikų, turėjau kitą patirtį ir gavau kitą formaciją. Todėl neįsivaizduoju krikščionybės ir savo buvimo krikščioniu be aktyvios pilietinės dimensijos.

Bet kaip nemanau, kad krikščionio tapatybė turi būti apibrėžiama ir apsibrėžti tik religine dimensija, taip ir nemanau, kad krikščioniška tapatybė turi tapti dominuojančia ir uzurpuojančia politine tapatybe. Koks šių dviejų kraštutinumų turėtų būti balansas yra mano apmąstymų šerdis šiuo metu.

Dėl Tomos išreikštos „krikščioniškų vertybių" sąvokos kritikos noriu padaryti vieną metodologinį pastebėjimą. Dėl teisingos dalykų tvarkos.

KB socialinio mokymo turinys remiasi dviem dalykais: Apreiškimu ir prigimties filosofija. Antrasis kyla iš ir yra subordinuotas pirmajam. Nors tiesa, kad šv. Tomas prigimties sąvoką perėmė iš savo Mokytojo Aristotelio, tačiau jis šiam skoliniui suteikė visiškai kitokį (krikščionišką) metafizinį turinį.

Remtis prigimties filosofija atsietai nuo Apreiškimo yra eiti Frensio Bekono pėdomis. Šiuo keliu nuėjo tiek moderni filosofija, tiek ir mokslas, įskaitant ir teologiją. Šuo keliu rizikuoja nueiti ir Bažnyčios mokymas, vis labiau klausantis mokslo kalbos, kuris nuo jau minėto Frencio Bekono laikų yra linkęs aiškinti ir pagrįsti save tik per save. Bet prigimtis pati savęs paaiškinti negali.

Prigimties dalykų neapmąstymas tikėjimo šviesoje sukelia riziką, kad prigimties dalykai bus aiškinami kaip savitiksliai, save pagrindžiantys ir save determinuojantys.

Tai akivaizdžiai įvyko žmogaus teisių srityje: žmogaus teisių sistemos, sukurtos po II PK pagrindas, išreikštas nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės rėmėsi krikščioniška prigimties samprata (kurią pasiūlė nuoseklus tomistas katalikas Žakas Maritenas). Tačiau išimta iš tikėjimo šviesos lauko, ši nuostata su laiku pradėjo deformuotis, ja grindžiamos žmogaus teisės netekti svorio ir virsti vis labiau efemerinėmis žmogaus teisių variacijomis.

Lygiai tas pas redukcionizmas gali grėsti ir „bendrojo gėrio" kategorijai. Tą ir pastebėjo emeritas vyskupas Sigitas Tamkevičius, komentuodamas Pauliaus straipsnį, kad ir sovietai kūrė bendrąjį gėrį. Tik jų bendrasis gėris buvo sąmoningai atkirstas nuo Apreiškimo šviesos.

Mano galva, kai kalbame apie krikščioniškas vertybes, kalbame apie žmogiškuosius ir socialinius gėrius, kurie yra apmąstyti krikščioniško Apreiškimo šviesoje ir įimti į Apreiškimo lauką.

Tad kalbėti apie krikščioniškas vertybes yra kalbėti apie Apreiškimo šviesoje apmąstytus, įprasmintus žmogiškuosius ir socialinius gėrius, kurie turi tikslą (telos), o nėra savitiksliai. Tai kalbėti apie druską, kuria yra pasūdomas maistas, kad jis būtų valgomas ir tvarus.

Sakoma, kad dabartinei Europai trūksta tikslo. Ne nuostabu.

Beje, jo netrūko Europos Sąjungos kūrėjams. Kodėl? Gal dėl to, kad jie, būdami katalikai, nebijojo laikyti krikščionybės visuomenės raugu?


Susiję

Religija 2843253360843633343

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item