Antanas Maceina. Tėvynė (I)

Įvedamoji pastaba. Tėvynės sąvokos išsivystymas Tėvynės sąvoka, kaip ji suprantama šiandien, yra naujųjų laikų padaras. Tiek senovė...

Įvedamoji pastaba. Tėvynės sąvokos išsivystymas

Tėvynės sąvoka, kaip ji suprantama šiandien, yra naujųjų laikų padaras. Tiek senovėje, tiek viduriniais amžiais ji turėjo kitokią prasmę: ji reiškė arba valstybę, arba tėviškę. Klajojąs Odisėjas, rodos, yra vedamas tėvynės ilgesio: jis leidžiasi pavojingon kelionėn, atsisako Kirkėjos malonybių, atsispiria sirenų viliojimams, nes būtinai nori grįžti mylimon savo Itakėn. Bet šita Odisėjo tėvynė yra dar tik tėviškė: gimtasis namas, Penelopė ir draugai. Jo ilgesys yra dar tik tėviškės ilgesys. „Ten, - sako prof. M. de Munnynckas, - dabartiniai patriotai rastų tik labai siaurą jausmą". [1] Iš kitos pusės, graikai ir rymiečiai, tiesa, garbino mirtį už tėvynę, kaip didžiausią ir kilniausią žmogaus auką. Bet šiuo atveju tėvynė reiškė valstybę (polis, respublica). Romėnų karo šūkis pro arcis et focis aiškiai rodo, kad čia buvo ginama ne pati tėvynė, bet namų židinys ir penatų aukurai.

Kitaip senovėje nė būti negalėjo, nes tuomet dar nebuvo nė tikrojo tautos supratimo. Tėvynės sąvoka iš esmės yra surišta su tautos sąvoka. Kaip suprantama tauta, taip suprantama ir tėvynė. Tautos vietoje senovėje buvo gentis arba didšeimė, todėl ir tėvynės vietą tuomet užėmė tėviškė.

Beveik tas pat buvo ir viduriniais amžiais. Šio meto žmonės dar neturėjo tautinės sąmonės, neturėjo todėl nė tikrojo tėvynės supratimo. „Didžiausia viduriniais amžiais priešingybė buvo ne tarp tautų, bet tarp religijų“. [2] Žmonės tada jautėsi esą sujungti į miestus, į kaimus, į gentis, o „už šitų ankštų ratelių buvo galvojama tik apie Krikščionybę, kaip apie priešginybę Islamui“ [3]. Prisirišimas prie tėvynės tuomet reiškė prisirišimą prie savo siuzereno.

Renesansas iš esmės buvo anttautinis ir todėl tėvynės supratimo išsivystymui maža ką galėjo padėti. Jo nukrypimas į senovę, jo lotynų kalbos pamėgimas dar net kliudė tautiniams elementams išsivystyti. „Šitasai klasicizmas, - sako R. Michelsas, - buvo vieningas ir tautiškai nepadalijamas - net labiau negu Kat. Bažnyčia“. [4] Katalikų Bažnyčia buvo ir yra dabarties dalykas, turįs ryšių su dabarties žmonėmis. Tuo tarpu „humanizmas priklausė seniai praėjusiems laikams“ [5]. Jis nekėlė jokių vaidų ir jokių kovų ir todėl neskaldė vienalytės masės. Tiesa, Renesanso metu užtinkame pirmuosius tautinių sąjūdžių diegus. Italijos respublikos, Vokietijos reformacija, Anglijos išsiskyrimas iš politinės kontinento vienybės - vis tai buvo tautinės sąmonės užuomazgos. Bet tautinis susipratimas tuomet pamažu skleidėsi dar tik atskiruose žmonėse. Tuo tarpu „masė liko nuo šios minties labai toli" [6]. Napoleono kareiviai net dainavo: „Sudarykim amžiną vienybę, jau yra tik viena bendra tėvynė“. Bet griuvus Napoleono imperijai tautinis žmonių susipratimas kas kartą vis darėsi gyvesnis.

Tikrasis tėvynės supratimas atsirado tik romantikos metu, nes ji pirmoji atidengė ontologinį žmogaus ryšį su žeme. Romantikų pažiūros į tėvynę yra išaugusios iš jų gamtos filosofijos, kurią visai teisingai galima pavadinti kraštovaizdžio (Landschaft) filosofija. Kraštovaizdis romantikams virto visumos simboliu, kuris viską apima, kur individas yra papildomas, kur jis gauna net empirinį savo buvimą. Aštuonioliktojo amžiaus žmogus dar buvo atskirtas nuo kraštovaizdžio. Tuo tarpu romantikoj jis yra jojo dalis: jis santykiuoja su gamta ne kaip subjektas su objektu, bet kaip dalis su visuma. Apšvieta norėjo pasaulį suprasti, romantika stengėsi jį pajausti. Begalybės ilgesys rado savo objektą gamtoje, kuri konkrečiai apsireiškia kraštovaizdžiu, slepiančiu savyje idėją [7].

Žmogaus ryšys su gamta, slaptingas jo dalyvavimas gamtos gyvenime nuosekliai vertė romantikus mylėti visą pasaulį ir ypač gimtąjį kampelį, tą šalį, kurioje tauta gyvena, toji, pasak Arndto, „visų pavidalų motina“. Novalio posakis „aš taip myliu žemę!“ gali būti išraiška visos romantikos santykių su savu kraštu.

Tai buvo tiesioginis kelias į tikrąjį tėvynės supratimą. Tiesa, romantiškoje tėvynės sąvokoje yra daug Schellingo filosofijos įtakos, daug perdėto misticizmo. Bet tasai pabrėžimas žmogaus ryšio su gamta, tasai atradimas žmogaus, kaip gamtos padaro, buvo didelis romantikos laimėjimas ir svarbus žingsnis į priekį. Jis ir mums patarnaus kaip pradedamasis punktas tėvynės nagrinėjimui.

1. Tėviškė

Kaip į tautą einama per šeimą, taip į tėvynę einama per tėviškę. Tėviškė yra tėvynės pagrindas. Ji stovi viduryje tarp namų ir tėvynės. Namai išsivystančiam žmogui yra per siauri, tėvynė yra dar per plati. Namuose jis jau neišsitenka, tėvynėje dar paskęsta. Tėviškė užtat šiuo metu darosi tikroji žmogaus vieta. Jis joje sustoja, auga ir bręsta. Joje jis randa kaskart vis naujų dalykų ir kartu nepraranda senųjų. Iš jos jis dar mato namus ir jau žvelgia į tėvynę. Tai, kas buvo namuose, dabar atsiranda tėviškėje: tėviškė darosi išplėstasis šeimos namas. Bet šitas išplėtimas auga kartu su žmogaus išsivystymu, kol apima visą gimtąją šalį: tėvynė tampa išplėstąja tėviške. Todėl tyrinėjant tėvynės sąvoką visų pirma reikia išsiaiškinti, kas yra tėviškė ir kokie yra žmogaus ryšiai su ja.

a. Ontologinis žmogaus ryšys su tėviške

Tėviške vadinama toji vieta, kur gyvena mūsų tėvai ir kur mes patys esame gimę arba bent augę. Tai yra paprastas, pasakytume, kasdieninis tėviškės supratimas. Bet, nagrinėdami šitą sąvoką, randame joje ne tik erdvę, bet ir laiką, ir žmones. Tėviškė nėra tik žemės sklypas. Tėviškė yra ir šito sklypo istorija, ir tie, kurie jame veikė ir šitą istoriją kūrė. Su tėviškės žeme yra neišvengiamai surišti žmonės ir jų darbai. Vis dėlto žemė yra lyg ir pagrindas. Ji nešioja žmones, ir jos erdvėje vyksta jųjų žygiai. Ją mes visų pirma prisimename kalbėdami apie tėviškę. Josios vaizdas mūsų sąmonėje iškyla pirmutinis, nes ji pirmutinė darė mums įtakos ir su ja visų pirma mes esame suaugę.

Tėviškės žemė nėra tik dirva. Tai visa jos gamta, su laukais ir pievomis, su slėniais ir kalnais, su upėmis ir ežerais, su oru, su dangaus sklypu, net su paukščiais ir gyvuliais. Tėviškės žemė yra toji visuotinės gamtos dalelė, kur žmogus pirmą kartą susiduria su materialine tikrove. Vaikas čia pergyvena tai, ką visa žmonija pergyveno savo kūdikystėje, būtent: ontologinį savo ryšį su gamta.

Linkimas į gamtą yra stipriausias vaikystės metu. Jau vien tai, kad kūdikis gana ilgai neturi tolio nuovokos, kad visi daiktai jam atrodo esą čia pat prie jo ir net jame pačiame, jungia jį su aplinka, ir jis save jaučia kaip šitos aplinkos dalelę. Dvasinis pradas atbunda jame gana vėlai. Kūdikis ir vaikas gyvena daugiausia gamtinių veiksnių įtakoje. Gamta jame turi didžiausią veikimo dalį. Jis todėl prie jos ir glaudžiasi. Vaiko santykiai su gamta yra kaip lygaus su lygiu. Vaikas myli gamtą ir šitoje meilėje jis ją pergyvena. „Meilė, - sako Novalis, - yra gamtos idėja. Tik per meilę galima prieiti prie gyvybės prasmės. Tik mylinčiam gamta atskleidžia savo paslaptis“. [8] Vaikas įsijungia į gamtą, į josios ritmą, jis gyvena josios gyvenimu, jis pirmiausia yra josios poveikyje. Čia apsireiškia ontologinis žmogaus ryšys su gamta. Vaikas šito ryšio nekuria. Jis jį tik apreiškia ir aktualizuoja. Gamtoje jis suranda tarsi savęs dalelę - ir net visą save, nes dvasinis aš, kuris nėra iš šio pasaulio, vaikystės metu dar tebemiega.

Ir štai šito ontologinio ryšio aktualizuotoja yra tėviškės gamta arba tėviškės žemė - terra patria. Ji pirmoji patraukia vaiką prie savęs, ji pirmoji jį pažadina, joje jis pirmiausia suranda pats save ir jai jis visų pirma parodo savo meilę. Visa toji apsprendžiamoji įtaka, kurios žmogus patiria iš gamtos, visų pirma ateina vaikui iš tėviškės žemės. Žmogaus linkimas į gamtą realiai eina tik per tėviškę. Todėl ir pirmasis žmogaus ryšys su tėviške yra ontologinis, arba pačios buities ryšys. Tai yra „pirmykštis pergyvenimas kosminio ryšio su dangumi ir su žeme“ [9]. Tiesa, sąmonei išsivystant ir dvasiniam pradui vis labiau įsigalint, šito ryšio jautimas silpsta. Suaugusio žmogaus jis yra tik silpnas kažko tolimo atbalsis. Bet jis niekados neišnyksta. Jis lieka pačiose prigimties gelmėse ir ten gyvena. Užtenka tik atvykti į gimtąją savo sodybą, ir tasai, rodos, išnykęs pergyvenimas grįžta visu savo stiprumu. „Tėviškė, - sako E. Sprangeris, - priklauso prie subjektyviausių žmogaus gyvenimo dalykų“. [10] Bet kaip tik dėl to ji yra ir galingiausia. Ji apsupa žmogų iš visų pusių ir tarsi į jį įauga, tapdama jo buities dalimi. „Į tėviškės žemę, - sako tas pats E. Sprangeris, - mes esame įsišakniję ne tik kaip gamtos sutvėrimai, bet visu mūsų dvasiškumu ir kultūra“. [11]

b. Psichologinis tėviškės pergyvenimas

Ryšys su gamta nėra vienintelis žmogaus ryšys su tėviške. „Šitoji mažutė tėvynė, - sako J. Joosas, - yra daugiau negu biologinis ryšys; tos pačios žemės gyventojai turi ir išvidinį dvasinį ryšį, sukurtą papročių, įpročių ir bendro likimo svyravimų“. [12] Čia J. Joosas iškelia naują veiksnį, kuris riša žmogų su tėviške ir kurį mes pavadintume tėviškės istorija. Žmogus yra surištas ne tik su tėviškės erdve, bet ir su josios laiku arba su tuo, kas toje erdvėje vyksta: su josios istorija ir su josios likimu.

Jau nuo pat gimimo vaikas vienokiu ar kitokiu būdu tampa tėviškės įvykių dalyviu. Pats vardo parinkimas, krikšto puota, gimimo sukaktuvės ir vardo dienos šventė, šeimos ir kaimo iškilmės, vėliau mokyklos gyvenimas, jaunuolių sueigos ir darbai visa tai vyksta pagal tėviškės papročius ir sąlygas. Net ir plataus pasaulio įvykiai čia ateina jau kitokiu pavidalu: tėviškė juos laužia, kaip prizmė laužia spindulį. Būdamas kūdikis, žmogus pasyviai visa tai priima ir stebi. Paaugęs jis pats gyvai dalyvauja tėviškės gyvenime, kenčia josios vargus ir džiaugiasi josios laimėjimais. Visais savo pojūčiais ir jausmais jis pergyvena tėviškės istoriją, kuri atgyja senelių pasakojimuose ir kurią jis patiria dabartyje. Šitie pergyvenimai pamažu renkasi sielos gelmėse, ten formuojasi patys ir formuoja žmogų.

Šiandien psichologijai yra visai aišku, kad visa, kas tik bent kokiu būdu buvo mūsų patirta ar pergyventa, visa mumyse lieka. Niekas nežūva ir niekas nenyksta. Tai yra savotiškas amžinybės atspindys. Iš kitos pusės, aplinka, kad ir kokia ji būtų, daro mums didelę įtaką. „Niekas iš to, kas mus supa, - sako prof. M. de Munnynckas, - nėra indiferentiška, nes visa mus keičia ir formuoja. Realybės, rodos, labiausiai nepastovios, labiausiai subtilios, mums net nė nespėjant įsiskverbia į slaptą mūsų psichikos konstrukciją ir vėliau gali iškilti dvasios horizonte ir pakeisti visus mūsų užsimojimus“. [13] Patirti įspūdžiai mus riša su juos sukėlusiais daiktais, ir mes dažnai nė patys nežinome, iš kur mumyse kyla patraukimas ten ar kitur.

Taip yra ir su tėviškės įvykių pergyvenimu. Ir jie skverbiasi į „slaptą mūsų psichikos konstrukciją“, ir jie mus keičia, sudarydami tam tikrą ryšį tarp mūsų ir tėviškės. Jaučiamės esą artimi tam, kas vyko gyvenamojoje mūsų vietoje, nors nuo tų įvykių jau būtų praėjusi ilga metų eilė. Juose mes esame, rodos, palikę savęs dalį. Kaip tėviškės erdvėje mes save surandame, taip tėviškės laike mes save tarsi paliekame. Bet ir vienas, ir kitas dalykas mus lygiai stipriai traukia. Tėviškės erdvė labiau traukia fizinį mūsų pradą, tėviškės laikas - labiau psichinį. Su tėviškės žeme mes daugiau suaugame kūdikystės ir vaikystės metais, su tėviškės istorija daugiau susijungiame jaunystėje. Bet tėviškės žemė daro įtakos ir jaunystėje, o tėviškės laikas mus formuoja jau kūdikystėje. Jų veikimas niekados neišnyksta: keičiasi tik pirmenybė. Vaikystėj daugiausia veikia žemė, jaunystėje daugiausia istorija. Prie ontologinio vaikystės ryšio, kuris lieka visados, prisideda psichologinis ryšys, atsiradęs iš pergyventų tėviškės įvykių. Suprantama, linkimas tėviškėn dabar žymiai sustiprėja, nes žmogus čia yra traukiamas visas. Prie instinktyvaus linkimo prisideda dar sąmoningas ilgesys. Tėviškė tuomet darosi sava ir mylima.

Iš kitos pusės, jeigu žmogus palieka tėviškę su ja susirišęs tik ontologiškai, jis greitai gali ją visai pamiršti, nes nauji pergyvenimai nesiderina su pirmykščiais. Štai dėl ko tie žmonės, kurie dažnai keičia gyvenamąją vietą, neturi tikra prasme tėviškės (pvz., čigonai). Vienas tik psichologinis ryšys taip pat nestipriai jungia žmogų su tėviške, nes jis neturi ontologinės atramos. Jei žmogus pradeda kurioje nors vietoje gyventi tik nuo 14-15 savo amžiaus metų, šitoji vieta nebus jam taip sava ir brangi, kaip tam, kuris joje gyvena nuo pat gimimo dienos. Tik tada, kai prie ontologinio ryšio prisideda psichologinis ir kai psichologiniai pergyvenimai atsiremia į buities ryšį, tik tada žmogus tikrai įauga į savo tėviškę: į josios žemę ir į josios įvykius.

c. Moralinis tėviškės pobūdis

Tėviškė mums yra sava ir brangi ne tik dėl to, kad mes esame suaugę su josios gamta, kad esame dalyvavę josios įvykiuose, bet dar ir dėl to, kad esame ypatingai surišti su joje buvusiais ar dar ir esančiais žmonėmis: su tėvais, su broliais ir seserimis, su giminėmis, draugais, pažįstamais. Prisirišimą prie savųjų, o per juos ir prie visų daiktų, turėjusių su jais santykių, lotynai vadino žodžiu pietas. Jis reiškia kartu ir pagarbą, ir maldingumą. Iš tikro, savų žmonių pergyvenime yra kažkoks maldingas gerbimas, kažkoks gilus ir žodžiais sunkiai išreiškiamas pietizmas. Jis nėra kilęs tik iš to, kad su savaisiais esame surišti krauju, kad iš jų esame gavę buities dalį. Bet jis nėra nė grynas psichologinis pergyvenimas. Jis yra viskas kartu. Jis apima visą žmogaus būtybę ir todėl įgyja moralinio pobūdžio. Tikrąją jo prasmę ir vertę žmogus suvokia tik suaugęs. Vaikas labiau pergyvena savuosius fiziniu būdu. Jaunuolis yra labiau su jais susirišęs dėl psichologinės įtakos. Bet tik subrendęs žmogus pajaučia etinį ryšį. Suaugusiojo ryšys su savaisiais yra pietizmas tikrąja šito žodžio prasme.

Per savuosius pietistinio pobūdžio įgyja ir tėviškė. Be ontologinio ir psichologinio ryšio, subrendęs žmogus dar jaučia moralinę jungtį, kuri jį riša su tėviške. Tėviškė yra tėvų gyvenamoji ar gyventoji vieta. Tėvai yra šitos vietos centras ir turinys. Pati tėviškė yra tik šeimos lytis, tik rėmai, kuriuos pripildo ir įprasmina žmonės. Be žmonių negali būti tėviškės. Bet ne visi žmonės kuria tėviškę. Našlaičiui prieglauda nėra tėviškė. Svetimoje šalyje be tėvų išaugusiam žmogui jo gyventoji vieta taip pat nėra tėviškė. Tėviškė iš esmės yra surišta su tėvais. Kur nėra tėvų, ten nėra nė tėviškės. Ten gali būti būstinė, prieglauda, mokykla, bet ne tėviškė.

Su tėviške visų pirma mes esame surišti per motiną. Motina, pasak H. Heineno, mūsų sąmonėje apsireiškia „kaip kosminio ryšio simbolis“ [14]. Joje mes jaučiame namų, o per juos ir visos tėviškės palaikomąją galią. Ji tarsi savimi nuolatos kuria ir įprasmina visa, kas mums artima, ir kaip tik dėl to tai darosi artima, kad motina savo buvimu tai pašvenčia. Per motiną tėviškė tampa res sacra. Šitą josios pobūdį mes suvokiame tik vėliau, dažnai tik tada, kai motina jau yra mirusi ir kai savo mirtimi tėviškei yra suteikusi kažkokio mistinio dvelkimo. Tai nėra įsivaizdavimas arba įsikalbėjimas. Tai realus išvidinis patyrimas, toks pat tikras kaip meilė ir neapykanta.

Kiek motina simbolizuoja išvidinį-kosminį tėviškės pagrindą, tiek tėvas yra simbolis išviršinės tėviškės apraiškos. Motina duoda tėviškei prasmę, tėvas šitą prasmę apreiškia regimais ženklais. Jis keičia tėviškės pavidalą, jis ją formuoja savo darbais ir bendrą šeimos - pirmiausia motinos - dvasią perkelia į materialinę aplinką. Trobesių padėtis ir konstrukcija, sodo tvarka, laukų apdirbimas, tvenkinys, ežių medžiai - visa tai yra vaisius tėvo žygių, kurie gamtai įspaudžia šeimos bruožų ir per juos apreiškia išvidinę namų nuotaiką. Kai po kelių ar keliolikos nebuvimo metų atvykstame į tėviškę, mes jaučiame savo tėvų dvasią: ji gyvena jųjų sutvarkytoje ir perkeistoje aplinkoje. Apie motiną kalba neužčiumpamos tėviškės gelmės, o tėvo dvasia atgyja jau išaugusiuose medžiuose ir jau pakrypusiame prie seklyčios lango kryžiuje.

Be tėvų, esame surišti su broliais ir seserimis, kurie buvo pirmieji mūsų likimo dalyviai; su draugais, kuriems patikėjome pirmas savo paslaptis, su pažįstamais, kurie sudarė pirmųjų mūsų idėjų skleidimosi aplinką. Jiems visiems mes jaučiame kažkokio pietizmo, ir tie visi šventi ryšiai pašventina ir žemę, ir darbus. Su žmogumi galima santykiuoti tik etiškai. Dėl to žmonės, būdami tėviškės turinys ir prasmė, ir pačią tėviškę paverčia etine vertybe, o mūsų su ja santykiai taip pat virsta moraliniais santykiais.

Moralinis žmogaus ryšys su tėviške yra ne mažiau stiprus ir reikšmingas už ontologinį ar psichologinį. Jis net gali juos pavaduoti, kai dėl kurių nors priežasčių jųjų trūksta. Jei, pvz., žmogus užaugo vienoje šalyje, o jo tėvai gyveno kitoje, jojo tėviškė vis tiek bus jo tėvų gyvenamoji vieta, nors jis pats joje būtų net visai negyvenęs. Pietistinis jausmas, toji motinos ir tėvo žygių pašvęsta žemė jį trauks ne mažiau kaip tą, kuris turėjo laimės augti savo tėvų namuose. Tiesa, šitasai ryšys, kad būtų stiprus ir vaisingas, reikalauja didelės tėvų meilės ir pagarbos, reikalauja pietatem erga varentes. Būdamas iš esmės etinis, jis ir pats atsiremia į etinę žmogaus vertę. Priešingu atveju, svetur išaugęs žmogus neturi tėviškės. Bet kam tėvai yra šventas dalykas, tam ir tėvų žemė yra šventa. Žinoma, šitas pietizmas tėviškės atžvilgiu bus dar stipresnis, jei savo pagrindu turės ontologinį ir psichologinį ryšį.

d. Tėviškės apimtis ir reikšmė

Etinis žmogaus santykiavimas su tėviške atbaigia jo ryšį su šita vertybe ir kartu atskleidžia josios esmę. Į tėviškę žmogus įauga ir kaip fizinė būtybė, ir kaip psichinė, ir sykiu kaip moralinė, vadinasi, kaip žmogus tikrąja šito žodžio prasme. „Mūsasis aš giliai įsišaknija tėviškėje... Joje daugiausia glūdi mūsų žinojimas ir veikimas, dvasinis mūsų nusistatymas ir etinė mūsų struktūra“. [15] Su tėviške mes esame surišti visapusiškai, ir šitie ryšiai siekia ligi slapčiausių mūsų buities gelmių. E. Sprangeris iš dalies teisingai tėviške vadina pilnutinį susirišimą su žeme (Totalverbundenheit mit dem Boden). Sakome iš dalies, nes tėviškė yra daugiau negu žemė arba gamta, lygiai kaip ji nėra tik įvykiai arba tik žmonės. Tėviškės sąvokoje telpa visi šitie dalykai ir visi jie organiškai tarp savęs susijungia. Gamta arba žemė duoda tėviškei pagrindą. įvykiai ir žmonės šitą pagrindą įprasmina. Be žemės nėra tėviškės. Bet be veikiančių žmonių žemė darosi tuščia ir šalta. Tėviškė yra tėvų gyvenimo žygių patyrusioji žemės vieta.

Tie patys trys dalykai - žemė, tėvai ir jų žygiai - grindžia ir subjektyvų mūsų linkimą tėviškėn. Subjektyvus linkimas tėviškėn yra psichologiškai pergyventas ir pietistiškai pajaustas ontologinis žmogaus ryšys su gamta. Žmogus yra susirišęs su visa gamta. Bet ypatingai jis linksta ten, kur šitą ryšį pergyveno ištisoje įvykių eilėje ir kur šitų įvykių centras buvo jojo tėvai.

Žmogaus linkime tėviškėn nesunku įžiūrėti miniatiūrinę viso gyvenimo sintezę. Ontologinis jojo ryšys kyla iš prigimtosios srities. Jis yra instinktyvus, ir žmogus jame dalyvauja kaip prigimties būtybė. Psichologiniuose pergyvenimuose šitas ryšys tampa kultūriniu. Žmogus čia daros aktyvus: jis veikia ir kuria. Pietistiniame nusiteikime ryšys su tėviške įgyja religinio pobūdžio. Žmogus nusilenkia aukštesniam pradui, kuris glūdi jojo tėvų asmenyse. Linkimas tėviškėn darosi tobulas tik tada, kai jame organiškai susijungia visi šie elementai: prigimtinis, kultūrinis ir religinis. Tuomet tėviškė žmogui darosi ir jo nešiotoja, ir ugdytoja, ir įkvėpėja. Jis yra ne tik joje gimęs, jis ne tik ją lanko ir globoja, bet nori ir miręs joje ilsėtis.

Čia išeina aikštėn ir didi tėviškės reikšmė žmogui. Apglobdama visą jojo būtybę, atskleisdama jam gamtos paslaptis ir išvidinę josios prasmę, ji darosi pirmutinis šaltinis, iš kurio žmogus semia sau jėgos ir savo darbams lyčių. Ji įveda žmogų į platų pasaulio gyvenimą, pati pasilikdama jam visados tikra ir realia atrama. „Be šito konkretaus tėviškės vaizdo, visuomet esančio prieš akis, žmogus, kuris nėra filosofas, greit praranda supratimą tikrų santykių, rišančių jį su kitais jojo rasės žmonėmis. Jis jaučiasi pasinėręs bevardėje masėje. Jis egoistiškai izoliuojasi, darosi viso ko centru ir pačiame savyje susikuria savo pasaulį“. [16] Išplėštas iš tėviškės, jis netenka savo buities šaknų, kurios jį maitina kūdikystės atsiminimais ir saugo nuo ištirpimo žmonių masėje.

Devynioliktame šimtmetyje manyta, kad prisirišimas prie tėvynės bus sustiprintas tada, kai bus išnaikintas bet kuris regionalizmas. Tai buvo klaida. Regionaliniai tėviškės elementai yra pirmasis tautinių dalykų šaltinis. Tik iš tėviškės kyla tautos ir tėvynės supratimas bei meilė. Fr. de Ricard'as yra teisingai pasakęs: „Jei nenorite, kad aš mylėčiau savo žemės kampelį, kaip galite norėti, kad mylėčiau kaimyno žemę?“. [17] Jei nėra prisirišimo prie tėviškės, nebus jo nė prie tėvynės. Į tėvynę einama tik per tėviškę. Tėviškė darosi pagrindas ne tik žmogiškajam asmeniui, bet ir Tėvynei.

***

1 Psychologie du patriotisme , „La Suisse Latine“ , 1 sąs., 1914, p. 3. 
2 R. Michels. Zur historischen Analyse de s Patriotismus , „Archiv fūr Sozialwissenschaft u. Sozialpolitik“, 36 Bd., 1913, p. 15. 
3 M. De Mimmjnck, op . cit., p. 4. 
4Op . cit., p . 17. 
5 R. Michels, op . cit., p. 18. 
6 R. Michels, op . cit., p. 21. 
7 Plg. H. Rehder. Philosophie der unendlichen Landschaft. Ein Beitrag zur Geschichte der romantischen Weltanschauung , Halle, 1932. 
8 Cit. H. Rehder, op . cit., p. 98. 
9 A. Heinen. Staatslexikon, II, 1148 šp. hrsg. v. H. Sacherer. 
1 0 Cit. Die weltkundliche Jugendbildung in Heimatu. Erdkundev. P. Zepp ir kt., München , 1931, p. 122. 
11 Cit. P. Zepp. op . cit. 4 p. 
1 2 Enquête sur le nationalisme, ed. par. M. Vaussard, Paris, 1922, p. 152. 
13 Psychologie du patriotisme, p. 62-63. 
14 J. Fels. Staatslexikon, II 114 šp. hrsg. v. H. Sacherer. 
1 5 P. Zepp. Die weltkundliche Jugendbildung , p. 122. 
1 6 G. de Montenach. Formation et education du patriotisme , St. Mauri ce, 1910, p . 13. 
1 7 Cit . G. de Montenach , op . cit., p. 14. 

Iš veikalo „Tautinis auklėjimas. Antanas Maceina. Raštai VII: Pedagogikos filosofija („Minties“ leidykla, 2009 Vilnius).

Šaltinis: www.maceina.lt

Susiję

Įžvalgos 7645482246006019443

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item