Šv. Augustinas. Apie Kristaus prisikėlimą

bernardinai.lt Pateikiame šv. Augustino 232 homiliją apie Velykas, pasakytą antrąją Velykų oktavos dieną. Vyskupas kreipiasi į dviejų kat...

bernardinai.lt

Pateikiame šv. Augustino 232 homiliją apie Velykas, pasakytą antrąją Velykų oktavos dieną. Vyskupas kreipiasi į dviejų kategorijų klausytojus: katekumenus ir penitentus.

Trokštantys priimti krikštą katekumenai turėjo pereiti kelis etapus. 1) Katekumenato metu jie turėdavo išklausyti namų ir krikščioniškų sueigų katechezę, lydimą atgailos praktikų. 2) Maždaug dvi savaites prieš Velykas jie gaudavo „Apaštalų tikėjimo išpažinimo“ tekstą, o 8 dienas prieš Velykas turėjo jį pasakyti mintinai per viešas apeigas. 3) Prieš Velyknaktį katekumenai buvo panardinami į krikšto vandenį ir prieš gausią tikinčiųjų sueigą viešai turėjo dar kartą pasakyti „Apaštalų tikėjimo išpažinimo“ tekstą. Po to vyskupas tris kartus jų klausdavo, ar jie atsižada velnio vilionių, ar jie gręžiasi į Dievą ir ar juo tiki. 4) Išlipę iš krikšto vandens, jie būdavo patepami katekumenų aliejumi ir vyskupas melsdavosi už juos uždėdamas rankas. 5) Pakrikštytieji, jau vadinami „naujagimiais“, įeidavo į baziliką lydimi sueigos džiaugsmo išraiškų ir pirmą kartą dalyvaudavo Eucharistijoje.

Po Velyknakčio sekė Velykų oktava, dar vadinama „naujagimių oktava“, kurios metu naujai pakrikštytieji turėjo likti šalia vyskupo ir kiekvieną dieną klausytis jo katechezių. Žemiau pateikiama homilija yra antrosios aštundienio dienos mokymas, kuris taiko tiesiai į krikščioniško gyvenimo šerdį – tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Iškeldamas apaštalų ir Emauso mokinių netikėjimą, vyskupas parodo, kad tikėti Kristumi – tai tikėti jo prisikėlimu.

Tačiau šv. Augustino homilijų klausėsi ir kita tikinčiųjų kategorija – penitentai. Homilijos pabaigoje vyskupas bara būtent juos. Tuo metu Bažnyčioje nebuvo privačios atgailos praktikos. Nusižengę Dievo įsakymams (paprastai tai buvo svetimavimas, žmogžudystė, stabmeldystė, girtuokliavimas, astrologija, raganavimas), tikintieji turėjo atlikti viešą atgailą. Jei jie rodydavo atgailos ženklus, vyskupas juos grąžindavo į Bažnyčios bendrystę Didįjį ketvirtadienį. O po Velykų penitentais pasilikdavo tie, kurių atgailos laikas dar nebuvo pasibaigęs. Greičiausiai kaip tik į šiuos penitentus kreipiasi vyskupas. Kaip ir katekumenai, tikinčiųjų sueigoje penitentai atsistodavo į atskirą vietą ir šitaip pripažindavo savo nuodėmingą gyvenseną. Tačiau ne visi buvo sąžiningi. Išoriškai jie atsistodavo į penitento vietą, tačiau realiai jie ir toliau gyvendavo nuodėmingą gyvenimą. Ir čia Augustinas sako: „Patikrinu juos ir randu tokių, kurie blogai gyvena […] esate vadinami penitentais, tačiau jais nesate […] Prašau jūsų: keiskitės, keiskitės.“

Šv. Augustino homilija

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas ir šiandien buvo perskaitytas, bet iš kitos Evangelijos knygos, kuri yra pagal Luką. Pirmiausia buvo perskaityta pagal Matą, vakar – pagal Morkų, šiandien – pagal Luką. Tokia yra evangelistų tvarka. Kaip ir jo kančia yra aprašyta visų evangelistų. Tačiau šios dienos pateikia septynių arba aštuonių dienų laiką, kad Viešpaties prisikėlimas būtų skaitomas pagal visus evangelistus. Tuo tarpu kančią galima skaityti tik pagal Matą, nes ji turi būti perskaityta per dieną. (...)

Dabar atkreipkime dėmesį, ką šiandien išgirdome iš skaitymo. Mat, ką vakar nurodžiau jūsų broliškai meilei, šiandien išgirdome aiškiau – mokinių netikėjimą. [Visa tai], idant suprastume, kokia jo pagalba mums yra suteikta, kad tikėtume tuo, ko nematome. Jis juos pašaukė, juos mokė, gyveno su jais žemėje, jų akivaizdoje nuolat darė tiek stebuklų. Prikėlė ir mirusiuosius. Bet jie netikėjo, kad jis gali prikelti savo kūną.

Moterys atėjo prie kapo. Kūno kape nerado. Angelai joms pranešė, kad Kristus prisikėlė. Moterys [tai] paskelbė vyrams. Ir ką sako Raštas? Ką išgirdote? Jie tai palaikė kliedesiais. Štai didžioji žmogiškos būklės nelaimė. Kai Ieva papasakojo, ką jai kalbėjo žaltys, tuoj pat buvo išgirsta. Buvo patikėta meluojančia moterimi mūsų mirčiai. Nebuvo patikėta moterimis, sakančiomis teisingus dalykus mūsų gyvenimui. Jei moterimis nebuvo galima tikėti, kodėl Adomas patikėjo Ieva? O jei buvo galima tikėti moterimis, tai kodėl mokiniai nepatikėjo šventomis moterimis?

Dėl to šiame veiksme reikia pamatyti geranorišką mūsų Viešpaties tvarkymą. Pirmiausia Viešpats Jėzus Kristus paskelbė savo prisikėlimą moterims štai dėl ko: kadangi per moterį žmogus nupuolė, per moterį jis ir pakeltas. Mergelė pagimdė Kristų, moteris paskelbė jo prisikėlimą. Per moterį – mirtis, per moterį – gyvenimas. Tačiau mokiniai nepatikėjo tuo, ką sakė moterys. Jie pamanė, kad jos paisto niekus, o vis dėlto jos skelbė tiesą.

Štai kiti du ėjo keliu ir kalbėjosi apie tai, kas įvyko Jeruzalėje: apie žydų nedorumą, apie Kristaus mirtį. Pasakodami jie ėjo sielvartaudami tarsi mirusiojo, nežinantys jį esant prisikėlus. Šis pasirodė ir jiems, tapo trečiasis keliauninkas, prisijungė prie jų maloniu pokalbiu. Jų akys buvo aptrauktos migla, idant jo neatpažintų.

[Šitai] derėjo, kad geriau būtų pamokyta širdis. Pažinimas atidedamas vėlesniam laikui.

Jis jų paklausė, apie ką jie kalbą, idant šie pripažintų tai, ką jis žinojo. Ir ką išgirdote? Šie nusistebėjo šiuo klausimu, nes jis klausė, tarsi nežinodamas, jog atsitiko garsūs ir plačiai nuskambėję įvykiai. Nejaugi, tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko? Jėzus paklausė: O kas gi? Su Jėzumi Nazariečiu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Kaip, o mokiniai, Kristus pranašas? Kristus, pranašų Viešpats, buvo pranašas?

Jūsų teisėjui duodate pasiuntinio vardą. Jie prisiėmė svetimųjų kalbą. Kodėl pasakiau „svetimųjų kalbą“?

Prisiminkite, kai Jėzus paklausė mokinių, kuo žmonės laiko Žmogaus sūnų? (Mt 16, 13), jie jam perteikė svetimųjų nuomones. Jie atsakė: Vieni Eliju, kiti Jonu Krikštytoju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų (Mt 16, 14). Šie žodžiai buvo svetimųjų, ne mokinių. Ir štai šiuos žodžius mokiniai prisiėmė. O kuo mane jūs laikote? (Mt 16, 15). Jūs man persakote svetimųjų mintis, bet aš noriu išgirsti jūsų tikėjimą.

(...)

Iš kur mums ateina gyvenimas, iš kur jam ateina mirtis?

(...)

Jame nebuvo mirties, mumyse nebuvo gyvenimo. Jis prisiėmė mirtį iš mūsų dalies, kad duotų mums gyvenimą iš savo dalies. Kaip jis prisiėmė mirtį iš mūsų dalies? Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Šituo jis prisiėmė mūsąją dalį, kurią paaukojo už mus. O iš kur mums gyvenimas? Ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Jis mums gyvenimas, mes jam – mirtis. Bet kokia mirtis? Ji kyla iš jo palankumo, o ne iš jo būklės. Mat jis teikėsi, norėjo, gailėjosi ir mirė turėdamas tam galią. Aš turiu galią ją [gyvybę] atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti (Jn 10, 18).

Šito Petras nežinojo, kai išgirdęs apie Viešpaties mirtį pasibaisėjo. Bet štai Viešpats jau pasakė, kad mirsiąs ir prisikelsiąs trečiąją dieną. Ką jis skelbė, įvyko, bet anie, kurie girdėjo, netikėjo. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko (Lk 24, 21).

Vylėtės, o dabar nusivylėte. Nuo vilties [aukštumų] kritote žemyn. Tas, kuris eina su jumis, kelia jus. Jie buvo mokiniai, jo klausėsi, su juo gyveno, jį laikė savo mokytoju, jo buvo mokomi ir neišgalėjo sekti bei turėti plėšiko, kabančio ant kryžiaus, tikėjimą.

Bet galbūt kai kurie iš jų, neklausę kančios pagal visus evangelistus, nesupranta, ką pasakiau apie plėšiką. Tai, ką kalbu, papasakojo evangelistas Lukas. Kad du plėšikai buvo nukryžiuoti su Kristumi perteikia ir Matas (Mt 27, 38). Bet kad vienas iš plėšikų užgauliojo Kristų, o kitas juo įtikėjo, Matas nepasakė; tai pasakė Lukas.

Pažvelkime į plėšiko tikėjimą, kurio Kristus po prisikėlimo nerado pas savo mokinius. Ant kryžiaus kabėjo Kristus, kabėjo ir plėšikas. Anas viduryje, šie – šonuose. Vienas užgauliojo, kitas patikėjo, o jis, būdamas viduryje, juos teisė. Pirmasis užgauliojęs pasakė: Jei esi Dievo sūnus, išgelbėk save (Lk 23, 39). O antrasis: Ir Dievo tu nebijai. Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs (Lk 23, 41). Ir atsisukęs į jį tarė: Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę (Lk 23, 42).

Koks didis tikėjimas! Nežinau, ką dar galima pridėti prie šio tikėjimo. Tie, kurie išvydo Kristų prisikėlusį, suabejojo. O šis, matydamas kabantį su juo ant medžio, patikėjo. Kai anie svyravo, šis patikėjo. Kokį vaisių Kristus nuskynė nuo sauso medžio!

O ką pasakė Viešpats? Paklausykime. Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje (Lk 23, 43). Tu atidėlioji, aš tave atpažįstu. Ar galėjo plėšikas tikėtis iš plėšikavimo pereiti pas teisėją, iš teisėjo – į kryžių, iš kryžiaus – į rojų? Pagaliau, suprasdamas, ką užsitarnavo, jis nepasakė: atmink mane, kad išgelbėtum mane šiandien, bet: Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę (Lk 23, 42), nors ir man privalu kankinimai, kol nueisi į savo karalystę.

O Viešpats nesako: įsiveržei į dangaus karalystę, panaudojai jėgą, įtikėjai, užgrobei. Šiandien su manimi būsi rojuje. Neatidėsiu tavęs vėlesniam laikui. Dar šiandien tokiam tikėjimui duodu tai, kas privalu. Plėšikas sako: prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę. Jis tikėjo ne tik tuo, kad šis prisikels, bet ir karaliaus. Prikaltam, nukryžiuotam, pasruvusiam krauju, kabančiam jis sako: kai ateisi į savo karalystę.

O mokiniai sako: O mes tikėjomės. Kur plėšikas surado viltį, ten mokinys ją prarado.

Po to, brangieji, jau pažįstame didį sakramentą. Paklausykite. Jis vaikščiojo su jais, jie jį priėmė pas save, jis laužė duoną, jie jį atpažino. Ir mes nesakykime, kad Kristaus nepažįstame; pažįstame, jei tikime. Maža pasakyti: pažįstame, jei tikime. Mes jį turime, jei tikime. Anie Kristų turėjo prie stalo, mes – širdyje. Yra daugiau Kristų turėti širdyje nei namuose. Mat mūsų širdis mums yra intymiau nei namas. Tad kur dabar tikintysis turi jį atpažinti? Tikintysis tai žino, bet katechumenas – nežino. Tačiau durys prieš jį neuždarytos, idant įeitų.

Vakar atkreipiau dėmesį ir vėl pakartojau jūsų broliškai meilei, kad Kristaus prisikėlimas veikia mumyse, jei teisingai gyvename, jei mūsų senas blogas gyvenimas miršta, o naujas – kasdien daro pažangą. Čia gausu penitentų. Kai jiems uždedamos rankos, išsirikiuoja ilga eilė. „Melskitės penitentai“. Ir penitentai meldžiasi. Patikrinu juos ir randu tokių, kurie blogai gyvena.

Kaip atgailaujama dėl to, kas padaryta? Jei atgailauja, tenebedaro. O jei daro, vardas gali klaidinti, nes nusikaltimas išlieka. Vieni patys pasirinko atgailos vietą. Kiti, mūsų atskirti, į ją buvo nuvesti. Kurie patys to pasiprašė, nori daryti tai, ką ir darė, o per mūsų atskyrimą nuvesti į atgailos vietą, nenori iš jos išeiti, tarsi būtų pasirinkę šią vietą. Turėjusi tapti nusižeminimo vieta, tapo nedorumo vieta.

[Šitai] sakau jums, kurie esate vadinami penitentais, tačiau jais nesate. Jums sakau: Kas man belieka sakyti? Pagirti! Ne! Už tai nepagirsiu (I Kor 11, 22), tik aimanuoju ir dejuoju. Ir ką man daryti? Tapau sena dainuška. (plg. Rd 3, 14). Prašau jūsų: keiskitės, keiskitės. Nežinia, kada baigsis gyvenimas. Kiekvienas vaikščioja su savo baigtimi. Jūs nukeliate galimybę gyventi teisingai, manydami, kad gyvenimas bus ilgas. Manote, kad gyvenimas ilgas ir staigios mirties nebijote. O jei būtų ilgas, tai žiūrėkite, kad būtų teisingas.

Ieškau [bent] vieno atgailautojo ir nerandu. (...)

Pasakyk man, ko bloga sieki visuose savo veiksmuose, mintyse ir geismuose? Žemėje nenori blogo pasėlio, nenori blogo, bet gero. Trokšti gero arklio, gero vergo, gero draugo, gero sūnaus, geros žmonos. Ir kam priminti šiuos didelius dalykus, jei net sunešioto drabužio nenori, bet gero. Taip pat apavo nori tik gero. Pasakyk man ką kita, ko norėtum blogo, o ne gero. Manau, kad netrokšti blogų namų, bet gerų. Vien tik blogą sielą nori turėti.

Kam save sužeidei? Kam sau pakenkei? Niekam iš savo gerovės netrokšti blogo, išskyrus sau pačiam. Manau, kad kalbu kaip esu įpratęs ir kiti daro, kaip galbūt yra įpratę daryti. Nesakiau „tikriausiai“, bet „galbūt“. Tegu niekas manęs nekaltina, kad kalbėjau daugiau bijodamas nei stiprindamas. Prieš Dievą nusipurtau savo drabužius (Apd 18, 6). Baiminuosi, kad manęs neapkaltintų, jog bijau.

Ko iš manęs norite? Aš atlieku savo pareigą, ieškau jūsų vaisiaus. Iš jūsų gerų darbų noriu turėti džiaugsmo, o ne pinigų. Mat kas gerai gyvena, manęs turtingo nepadaro, ir vis dėlto tegu jis gyvena gerai ir mane praturtins. Mano turtas – ne kas kita, kaip tik jūsų viltis Kristuje. Mano džiaugsmas, paguoda ir dvasios atgaiva visų išbandymų pavojuose yra niekas kita, kaip jūsų geras gyvenimas. Karštai prašau, jei užmiršote save, pasigailėkite manęs.

Iš lotynų kalbos vertė br. Lukas Skroblas OSB



Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Susiję

Šv. Augustinas 1545230928347084085
item