Rasa Čepaitienė. Šalin gėdą!

Mindaugo Šernos nuotrauka  Amžinoji Rusija / Eternal Russia, kurį matėme vakar, net negali būti pavadinta spektakliu. Nes čia nėra akto...

Mindaugo Šernos nuotrauka 
Amžinoji Rusija / Eternal Russia, kurį matėme vakar, net negali būti pavadinta spektakliu. Nes čia nėra aktorių, tik po sales vedžiojantis palydovas. Nėra ir scenos, kuri keistųsi, tiesiog, keliaujant per „Menų spaustuvės“ erdves, aplankomos skirtingos „scenos“. Tai savitas dokumentinio pasakojimo ir vizualinių menų sintezės bandymas, siekiant perprasti tai, ką dar Fiodoras Tiutčevas vadino neperprantamu: „Protu Rusijos nesuprast“... Tačiau panašu, kad šio kūrinio autoriams visgi pavyko nulaužti „Rusijos kodą“, o gal jis ir nebuvo toks jau sudėtingas, kaip kad paprastai vaizduojama(si).

Šis kodas – tai išlaisvinimo siekis. Politinis, meninis ir seksualinis, kurie visi – šio spektaklio utopijos – galiausiai vėl atveda į despotiją. Kaip ir žiūrovai, iš šių utopijų erdvių vėl ir vėl parvedami atgal į pagrindinę salę – išeities/išėjimo tašką, kuri, nors besikeičiant rekvizitui, išlieka tokia pat. Amžinas ratas. Kruvinoji karuselė.

Siekis perprasti Rusijos istoriją kaip nesibaigiantį absoliutinės valdžios ir maišto prieš ją atsikartojimą. Šalį, kurioje net turčiai, kilmingieji, oligarchai, tėra, kad ir geriau besimaitinantys ir gražiau apsirengę, tokie pat valdovo vergai, kaip ir visi kiti. Klausimas, ar tokioje sistemoje, kurią K. Marksas vadino „azijiniu gamybos būdu“, išvis laisvas yra bent vienas? Netgi valdovas, kuris irgi priklauso nuo šio politinio ir mentalinio algoritmo, negali jo keisti, kitaip viską praras...

Vergu būti gera, saugu, stabilu, ramu. Svarbiausia – visi vergai lygūs, tad neturi dėl ko viens kitam pavydėti. Bet va, atsiranda vienas kitas knygelių prisiskaitęs inteligentėlis ir ima vandenį mutinti... Laikui bėgant jų vis daugiau. Tokių, kurie nori išvaduoti nuo kančių vargstančią liaudį, nes jaučia prieš ją genetinę KALTĘ dėl to, kad jiems patiems tiesiog labiau pasisekė (analogiškai kaip 1968-ųjų metų – universitetų maištininkų - karta Vakarų Europoje, jaučianti kaltę pokolonijinių šalių žmonėms. Iš čia veikiausiai kyla ir garsusis Angelos Merkel svetingumas...). Jie rašo straipsnius, knygas, atsišaukimus, rengia įstatymų projektus, iš nevilties sprogdina savadarbes bombas. Juos karia, šaudo, varo į katorgą, tremia į tolimiausius Sibiro užkaborius. Bet, to nepaisant, jų vis daugiau, kol galiausiai iš jų išauga profesionalūs revoliucionieriai. Pasak ekrane kalbančio aktoriaus, jiems pagaliau pavyksta. Vasario revoliucija, Laikinoji vyriausybė, laisvės, kurių tokia apimtimi tuo metu neturėjo jokia pasaulio šalis. Bet tai ilgai netrunka. Mažai kam žinomi, bet savo įžūlumu ir cinizmu nepranokstami, bolševikai, Vokietijos agento Lenino vedami, sukursto karo dezertyrus kareivius ir matrosus ir sukelia Spalio maištą. Jiems pavyksta nulaužti pirmąją utopiją, vėl įvedant despotiją, klastingai pridengtą kairuoliškais šūkiais. Pirmasis ratas užsidaro.

Antroji utopija – meninė. Veiksmas persikelia į dulkėtą anglies šachtą, kurios tamsoje girdėti Stalino represuotųjų avangardo menininkų balsai. Porevoliucinis rusų avangardas sukėlė nežabotą kūrybiškumo pliūpsnį. Jis buvo žinovų liaupsinamas Vakaruose, juo masiškai sekta. Kol Stalinas nenusprendė kitaip, atsisukdamas į atmestąją carinę estetiką, akademizmą. „Estetika nulemia politiką, o ne atvirkščiai“ – išgirstame iš ekrano. Revoliucija virsta kontrrevoliucija, o revoliucionierius – „kažkuo panašiu į carą“. Taip Stalinas atsakys savo mažaraštei motinai, paklaususiai, kokias pareigas jis dabar užima. 

Trečioji utopija – seksualinė. Dideliuose ekranuose rodomas smagus „kvazisenovinis“ nebylus filmukas. Trys mergelės rymo prie upelio, kol vienai iš jų nešauna į galvą išsimaudyti nuogai. Pati savo drąsos nustebinta ir sužavėta ji įkalba apsinuoginti ir drauges. Veikiai tai išvirsta nuogalių šokiais miestų aikštėse, į revoliucinę tarantelą įtraukiant ir pakeliui sutiktus, negalinčius savo akimis patikėti, bernelius (tiesa, vienas jų, matyt, iki galo neatsikratęs buržuazinių prietarų, lieka pusnuogis – su kelnytėm). Titruose pasakojama apie sovietinio nudizmo judėjimo gimimą ir organizaciją „Дaлой стыд! / Šalin gėdą!“, kuri buvo įtraukusi nemaža visuomenės, jos nariai mėgo viešai vaikščioti nuogi... .Tuo tarpu džiaugsmingai šėlstantys natūralistai užkabina dvi parke ant suolelio sėdinčias „damutes“, kurios aptarinėja naujausias mados tendencijas (viena jų barzdota). Iš pradžių apstulbusios, šios tuometinės drag queens veikiai prisijungia prie veiksmo. Tačiau šiam laisvės proveržiui galą vėl padarys Didysis Ūsuočius, uždraudęs ne tik šią organizaciją, bet ir abortus bei kriminalizavęs homoseksualizmo praktikavimą...

Grįžtame į salę, kurioje jau vaizduojama dabartis – ekrane be garso žiopčioja Putinas, kartu su savo svita įsijautęs traukiantis dainą Krymo okupacijos šventimo proga. Vaizdas vėl ir vėl kartojamas, kol, nepaisant dainuojančių lūpų sinchronijos, ima panašėti į dainą „Вперед, вперед, вперед!“...

Jeigu Rusijos istoriją galima interpretuoti kaip nesibaigiantį sukimąsi maištingo laisvinimosi ir smurtinio laisvės užgniaužimo rate, kaip blaškymąsi nuo kraštutinės dešinės kraštutinės kairės link, tai iš Vakarų ateinančios progresyvios idėjos čia pasitarnauja tik kaip šio uždaro judėjimo alyva, o ne pokyčių variklis. Iš viso spektaklyje galima pastebėti bent tris ratus: jau minėtąjį “vidinį“, įkūnijantį „ypatingojo rusiškojo kelio“ esmę, antrąjį, susiejantį permanentinį Rusijos vadavimąsi iš tradicijos („gėdos“) gniaužtų su Apšvietos išsilaisvinimo projektu Vakaruose ir, galiausiai, trečiąjį, atspindintį dabartinę liberalmarksistinę pastangą jau pabandyti dekonstruoti tradiciją globaliai, ją tiesiog atmetant kaip pažangai trukdančią atgyveną. Tačiau žiauriai ironiška, kad tai, kas šiandien pristatoma kaip be galo progresyvu ir sektina – žmogaus seksualinis išlaisvinimas, visos tos drag queens ir kiti plunksnuoti veikėjai, greitu laiku vėl žygiuosiantys Vilniuje „Pasididžiavimo parade“ - tėra nevykęs to, kas jau kažkada buvo bolševizme, pamėgdžiojimas ir tęsinys...

Ar tik tokios alternatyvos? Kodėl tad Vakarams pavyko išvengti šio pragariško rato, ar kažkada iššokti iš jo be tokių žvėriškų nuostolių?

Dar vienas be galo svarbus klausimas, kurį inspiravo vakarykštis reginys - jeigu Rusijos istorija yra VA TOKIA beviltiška ir be išeities, tai kokia tad Lietuvos istorija? Kokia ta Amžinoji Lietuva/ Eternal Lithuania? Koks tas mūsų politikos ir kultūros algoritmas, paaiškinantis, kodėl mūsuose „yra taip, kaip yra“, aišku, atsižvelgiant ir į tai, kad jį neišvengiamai bus paveikęs priverstinis ilgaamžis buvimas Rusijos/SSRS imperijos priklausomybėje? Manyčiau, esminė skirtis tarp mūsų būtų laisvųjų kiekis. Jei Rusijos despotijoje jis buvo ir tebėra (nes putinizmas šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo carizmo ir stalinizmo) suvedamas iki vieneto - caro (kas irgi yra kiek abejotina), tai LDK tokių būta kažkur apie 5 procentus, o RENKAMAS karalius čia buvo tik pirmas tarp lygiųjų. Atmetę nelaisvės metus carizme ir sovietijoje, kur laisvi iš tiesų buvo tik partizanai miškuose ir disidentai psichūškėse, turime šiuo atžvilgiu absoliutų unikumą – pirmąją Lietuvos Respubliką ir trumpą Sąjūdžio epochą. Visa kita – stabilus grįžimas prie tų penkių procentų. Prie sistemos, kurioje kokie nors pokyčiai tampa įmanomi ir tikroji valstybės padėtis atsidengia tik galingiems oligarchų ir įtakos grupių klanams rimtai tarpusavyje susiniovus. Kurios esmę dangsto patrauklūs, bet niekuo nepagrįsti demokratiniai lozungai, o netyčia ir tik trumpam atskleidžia koks nors „tulpių paštas“...Juk čia valdovas tėra tik "lygiausias tarp lygių", o ne virš visų ir visko... tokia ta mūsų valstybės paslaptis. 

Taigi, ko mes iš viso šito galime pasimokyti? Kaip ir Rusijoje, vienintelis tikrasis pokyčių variklis Lietuvoje buvo ir tebėra inteligentija, bet ne nominaliai, o tik ta jos dalis, kurią galima būtų vadinti dvasios aristokratais. Ne diduomenė, puikiai prisitaikanti prie bet kokios sistemos, visų tų valdžios-pavaldumo hierarchijų, nardanti jose kaip žuvis vandenyje. Ne liaudis, priversta kasdien galvoti tik apie tai, kaip išgyventi ar tiesiog nematanti platesnių, anapus siauro materializmo ir buitinio pragmatizmo nuvedančių horizontų. Taigi lieka tik žmonės, kurie nebijo, arba jau nebebijo, supratę, kad nėra ko bijoti, jeigu tik save gerbi. Sauja. 

Taip buvo tautinio atgimimo metu, atvedusio į pirmąją Respubliką. 

Taip buvo Sąjūdžio metu, atvedusio į Antrąją. 

Gal ir vėl pavyks pakelti bangą?


Susiję

Rasa Čepaitienė 6036055272129759860

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-04-16 10:49

    Teisingas filosofinis straipsnis, gerai aprašytas amžinas Rusijos variklis, kada jis sustos pasakyti sunku, per daug ji didelė, todėl turi ir didelę inerciją, o dėl antrosios Sąjūdžio bangos, tai nieko neišeis, nes nėra vėjo, pirma banga buvo,nes vėjas buvo , be vėjo banga nekyla, jei gali kilti banga be vėjo, tai cunamis, kuris jau griauna.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, kaip jūs čia gražiai išdėliojote žodžius. Be vėjo....cunamis. Tik ar tas cunamis nenušluos Lietuvos? Taip gera, gražu....nausėdos, šimonytės, skverneliai....jokio ''ciongo'', tiksliau, patikimi banglaužiai, bet patikimiausias - abejingumas.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-04-16 11:51

    O spektaklis apie Lietuvą kada bus? Bet gal jo ir nereikia, nes ir taip jį regime kasdien?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-04-16 22:32

    Straipsnyje trūksta įžangos tiems, kurie nežino ir nematė to, ką matė autorė, ir kuriems (be įžangos) sunku suprasti, apie ką eina kalba.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-04-18 08:46

    Nebegalima nepastebėti, kad čia į madą nachališkai braunasi užsiiminėjimai fantazijomis pateikiant jas už tikrovę.
    A vosj, užkibs kažkas ir patikės...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item