Popiežius Pijus XI. Enciklika apie krikščionišką jaunuomenės auklėjimą (I)

Garbingieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, pasveikinimas ir Apaštališkas palaiminimas. Atstovaudami pasaulyje Dieviškajam Mokytojui, kuris savo meilės begalybe apimdamas visus žmones, net nusidėjėlius ir nevertuosius, ypač jautrios meilės parodė vaikeliams, išreikšdamas ją šiais įspūdingais žodžiais: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane" (1), — Mes taip pat stengėmės kiekviena proga parodyti pilnai tėvišką jiems meilingumą, kurį jiems pareiškėme, ypač nuolat rūpindamiesi ir tinkamai pamokydami dalykų, liečiančių krikščionišką jaunomenės auklėjimą,

Taip tapdami Dieviškojo Mokytojo aidu, esame tarę kartais įspėjimo, kartais paskatinimo, kartais nurodymo išganingą žodį — čia jaunuomenei, čia auklėtojams, čia šeimų tėvams bei motinoms — įvairiais krikščioniškojo auklėjimo dalykais ir su tuo rūpesčiu, kuris pritinka visų tikinčiųjų bendrajam tėvui ir su tuo, vienam maloniu, kitam nemaloniu griežtumu, kurio reikalauja iš Mūsų ganytojo pareiga ir kuris Apaštalo pabrėžtas: „Nesiliauk laiku ir ne laiku; įrodinėki, ragink, bark visu kantrumu ir mokymu" (2). Tuo labiau tai reikalinga mūsų laikais, nes juose per daug stinga aiškių ir sveikų taisyklių net pačiais pagrindiniais klausimais. 

Bet pati minėtoji bendroji laikų padėtis, aktualus ir nevienodas įvairiose šalyse mokyklų bei auklėjimo klausimo svarstymas, Garbingieji Broliai, ir daugelio Jūsų ir Jūsų valdomųjų tikinčiųjų su sūnišku pasitikėjimu Mums parodytas noras, taip ir Mūsų, kaip sakėme, gili jaunuomenės meilė žadina Mus labiau atsidėjus, jei ne išsamiai spręsti šį klausimą visu neapimamu teoriniu ir praktiniu platumu, tai nors pabrėžti pačius pagrindinius dėsnius, pilnai nušviesti stambiausias išvadas ir prijungti prie jų praktiškus pritaikymus.

Tai tebūna Mūsų kunigystės jubiliejaus atminimas, kurį su ypatinga mintimi ir jausmu skiriame brangiajai jaunuomenei ir pavedame visiems turintiems pasiuntinybę ir pareigą rūpintis jos auklėjimu.

Iš tiesų niekuomet nebūdavo tiek galvojama apie auklėjimą kaip šiais laikais; didėja, antai, naujų pedagoginių teorijų gamintojų skaičius, išrandama, pateikiama ir diskutuojama metodai bei priemonės ne vien tam, kad palengvintų, bet kad atrastų naują be klaidos ir sėkmingą auklėjimo būdą, kuris galėtų naująsias kartas priruošti šiame pasaulyje trokštamajai laimei.

Dėl to žmonės, pagal Dievo paveikslą ir panašumą sutverti ir jam — begalinei tobulybei, skirti, pastebėdami šiandien labiau negu kuomet nors kitados, kad tarp dabartinės medžiaginės pažangos gausybių žemės turtų neužtenka atskirų žmonių ir tautų laimei, dar labiau jaučia savyje aukštesnės tobulybės troškimą, į pačią jų prigimtį Sutvėrėjo įdiegtą, ir nori ją pasiekti labiausiai auklėjimo priemonėmis

Tiktai daugelis jųjų, beveik per daug įknibę į etimologinę vardo reikšmę, bando tobulybę išvesti iš tos pačios žmogaus prigimties ir ją įvykdyti vienomis tik prigimties jėgomis.

Taigi tame dalyke jie lengvai suklysta, nes, užuot kreipę savo žvilgsnį į Dievą, pirmąją viso ko pradžią ir galutinį viso pasaulio tikslą, jie remiasi ir pasikliauja savimi, tebrangindami vien tiktai laikinuosius žemiškus dalykus; taip, kad tęsis ir nesibaigs jų rūpesčiai tol, kol atkreips akis ir pastangas į vienintelį tobulybės tikslą Dievą, pagal gilų šv. Augustino pasakymą: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol ims ilsėtis Tavyje" (3).

Todėl labai svarbu yra nesuklysti auklėjimo dalykuose, kaip svarbu yra nesuklysti siekiant galutinio tikslo, su kuriuo auklėjimo darbas labai glaudžiai ir būtinai yra susijęs. Ir iš tiesų, kadangi auklėjimo esmė yra ugdyti žmogų tokį, kokis jis turi būti ir kaip turi elgtis šios žemės gyvenime, kad pasiektų aukštąjį tikslą, kuriam yra sutvertas, lai aišku, jog auklėjimas negali būti geras, jeigu nebus palenktas galutinajam tikslui; dabartinėje Apvaizdos santvarkoje, būtent, po to, kai Dievas apsireiškė savo Vienatiniame Sūnuje, kuris vienas tėra „kelias, tiesa ir gyvenimas", kaip tik vienas krikščioniškasis auklėjimas.

Iš čia aiškėja aukščiausioji krikščioniškojo auklėjimo svarba ne vien atskiriems asmenims, bet taip pat ir šeimoms ir visai visuomenei, nes šitos tobulybė negali nesusidaryti iš tobulybės visų ją sudarančių dalių. Panašiai iš minėtųjų principų darosi aiški ir matoma, galima sakyti, nesulyginama krikščioniškoji auklėjimo kilnybė, kadangi ji pagaliau siekia patikrinti Didžiausiąją Gėrybę, Dievą, auklėjamųjų sieloms ir aukščiausią, kokia šiame pasaulyje galima, gerovę žmonių visuomenei; ir tai pačiu sėkmingiausiu, kokis tik galimas iš žmogaus pusės, būdu, būtent: dirbant iš vieno su Dievu atskirų asmenų ir visuomenės tobulėjimui tąja prasme, kad auklėjimas įdiegia pirmąją galingiausiąją ir pastoviausiąją gyvenimo pakraipą — pagal žinomą išminčiaus pasakymą: „Jaunikaitis iš savo kelio net ir pasenęs nenukryps nuo jo" (4). Todėl teisingai šv. Jonas Auksaburnis pasakė: 

„Kas gali būti svarbiau, kaip sielas valdyti, kaip jaunuolių papročius nustatyti?" (5)

Bet nėra žodžio, geriau išreiškiančio krikščioniškojo auklėjimo antgamtinę didybę, grožybę ir kilnybę, kaip kilnusis žodis, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus, lygindamasis su mažutėliais, yra pasakęs: „Kas tik priima vieną tokį vaiką mano vardu, tas mane priima" (6).

Todėl kad neklystumėte šiame didžiausios svarbos dalyke ir kad įvykdytumėte jį geriausiu, koks lik yra galimas, būdu, su Dievo malonės pagalba, reikia turėti aiškią ir tikslią krikščioniškojo auklėjimo sąvoką iš esmės, būtent: kam tenka uždavinys auklėti, koks yra auklėjimo subjektas, kokių reikia aplinkos sąlygų, koks yra auklėjimo tikslas ir tikroji jo forma pagal Dievo ir jo Apvaizdos nustatytą tvarką.

Kieno yra pareiga auklėti ?

A. Bendrai. Auklėjimas yra ne vieno, bet būtinai bendruomenės darbas. Yra gi trys būtinos, atskiros, bet Dievo suderintos ir sujungtos bendruomenės: jų tarpe gema žmogus. Dvi bendruomenės yra gamtinės, būtent: šeima ir valstybė; trečioji gi antgamtinė — Bažnyčia. Pirmiausia šeima, tiesiogiai paties Dievo įsteigta su savo tikslu, kuris yra vaikus gimdyti ir auklėti. Taigi šeima turi prigimtinę pirmenybę prieš valstybę, ir iš to susidaro teisių pirmenybė. Tačiau šeima yra netobula bendruomenė, nes pati savyje neturi visų priemonių savajai tobulybei pasiekti. Tuo tarpu valstybė, turėdama savyje visas savo tikslui, kuris yra visuomenės laikinoji gerovė, reikalingas priemones, yra tobula draugija. Taigi šiuo atžvilgiu valstybė stovi aukščiau už šeimą, kuri tiktai valstybėje pasiekia sau tinkamą žemiškąją tobulybę.

Trečioji bendruomenė, kurioje žmogus per Krikštą gema dieviškam Malonės gyvenimui, yra Bažnyčia: antgamtinė, visuotinė bei tobula bendruomenė, nes ji turi savyje visas priemones savo tikslui, kuris yra amžinasis žmonių išganymas; taigi yra aukščiausia savo srityje.

Nuosekliai imant, auklėjimas, liečiąs visą žmogų skyrium ir bendruomenėje, gamtos ir malonės srityse, priklauso toms trims būtinosioms bendruomenėms, kiekvienai atitinkančiu laipsniu, kuris atitinka, pagal esančią Dievo nustatytą tvarką, jų tarpusavį tikslų atžvilgiu santykiavimą.

Bažnyčios dalis auklėjime

B. Specialiai. Taigi pirmiausia auklėjimas priklauso Bažnyčiai ir tai ypatingu būdu, dviem antgamtinės tvarkos dėsniais, kuriuodu Dievas pats jai vienai išimtinai suteikė, ir todėl tuodu dėsniai yra aukštesni už visus kitus dėsnius, kylančius iš gamtinės tvarkos.

Pirmutinis dėsnis yra tiesioginė pasiuntinybė ir aukščiausiasis autoritetas mokyti, kurį jai davė jos Dieviškasis Įkūrėjas: 

„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tad ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir šventosios Dvasios ir mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakąs. Ir štai aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio pabaigai" (7).

Prie to mokymo Kristus pridėjo neklaidingumą drauge su įsakymu skelbti jo mokslą; todėl Bažnyčia „savo Dieviškojo Įkūrėjo buvo pastatyta tiesos pagrindu ir šulu, kad mokytų žmones Dievo tikybos ir saugotų jai pavestąjį palikimą, visą ir nepaliestą, kad rikiuotų ir ugdytų žmones ir jųjų susivienijimus ir darbus įpročių padorumui, gyvenimo grynumui, pagal apreikštojo mokslo taisykles" (8).

Antrasis dėsnis yra antgamtinė motinybė, pagal kurią skaisčioji Kristaus sužieduotinė — Bažnyčia savo sakramentais ir mokslu gimdo, maitina ir auklėja sielas dieviškame malonės gyvenime. Taigi šv. Augustinas teisingai sako: „Nebus Dievas tam tėvu, kas nenorės Bažnyčios turėti motina" (9). Todėl savo auklėjamosios pasiuntinybės tiesioginiame objekte, būtent: „tikyboje ir elgesio nustatyme pats Dievas Bažnyčią padarė dieviškojo mokymo dalininke ir iš Dievo malonės neklaidinga; todėl ji yra aukščiausioji ir saugiausioji žmonių mokytoja, ir ji turi neliečiamąją laisvo mokymo teisę" (10).

Neišvengiamu tad nuoseklumu Bažnyčia nėra priklausoma kurios nors žemiškos valdžios tiek savo kilmės, tiek savo auklėjamosios pasiuntinybės vykdymo atžvilgiais ne vien tiktai savo tiesioginio objekto srityje, bet ir visur ten, kur susidaro reikalingų arba naudingų priemonių tam už¬daviniui atlikti,

Taigi kiekvienas kitas žmonių mokslas ar mokymas, iš esmės priklausąs visiems pavieniams asmenims ir bendruomenėms, priklauso taip pat ir Bažnyčiai, kuri turi teisę nepriklausomai juo naudotis ir pirmų pirmiausia spręsti, kiek jis gali būti krikščioniškam auklėjimui pageidaujamas arba priešingas. Ir tai tiek dėl to, kad Bažnyčia, būdama tobula draugija, turi niekieno nepriklausomą teisę parinkti priemones savo tikslui, tiek dėl to, kad kiekvienas mokymas, kaip ir visi kiti žmonių veiksmai, yra būtinai susiję priklausomybės ryšiu su galutiniu žmogaus tikslu ir dėl to negali nutolti nuo Dievo įstatymo, taisyklių, kurių sergėtoja ir mokytoja yra neklaidingoji Bažnyčia.

Šventos atminties P. Pijus X tai išreiškė aiškiais žodžiais: „Visur, kur krikščionis veikia, net ir žemiškuose dalykuose, jam nevalia nepaisyti antgamtinių gėrybių; taigi jis turi pagal krikščioniškosios išminties nurodymus visus dalykus kreipti į aukščiausiąjį gėrį, kaip galutinį tikslą: betgi visi jo veiksmai, kiek jie yra dorovės žvilgsniu geri ar blogi, t. y. ar jie sutinka su Dievo ir prigimties įstatymais, ar ne, yra Bažnyčios valdžioje, ir ji sprendžia apie juos" (11).

Verta pažymėti, kad tą pagrindinę katalikų tiesą sugebėjo gerai suprasti ir išreikšti pasaulietis nuostabus rašytojas, gilus ir sąžiningas mintytojas: 

„Bažnyčia nesako, kad dorovė priklauso jai vienai (ekskliuzyvistine prasme), bet sako, kad jai priklauso visiškai. Niekuomet nesakė, kad šalia jos ir be jos pamokymo žmogus negali pažinti nė vienos dorinės tiesos: ji tą pažiūrą, kuri buvo beiškylanti keleriopais pavidalais, net keletą kartų atmetė. Tačiau sako, kaip yra sakiusi ir visuomet sakys, kad dėl to, jog yra Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigta, jog Šventąją Dvasią jai pasiuntė Dievas Tėvas, ji tiktai viena iš pat pradžių turi ir niekuomet negali prarasti dorovinės tiesos pilnybę, kurioje sueina visos atskirosios dorovinės tiesos, kaip tos, kurias žmogus gali patirti paprastomis proto priemonėmis, taip ir tos, kurios sudaro apreiškimo dalį, arba gali būti iš jo išvestos” (l2).

Taigi Bažnyčia pilna teise palaiko literatūrą, mokslus ir meną, kiek to būtinai reikia arba nors naudinga krikščioniškajam auklėjimui ir visam josios uždaviniui — gelbėti sielas, be kita ko, kurdama savo mokyklas ir įstaigas kiekvienoje mokslo srityje ir visokiame kultūros laipsnyje (13). Dargi nereikia manyti, kad ir vadinamasis fizinis auklėjimas būtų svetimas motiniškam jos auklėjimui, nes ir jis yra priemonė, galinti krikščioniškam auklėjimui padėti ar pakenkti. Ir tas Bažnyčios darbas visose kultūros srityse yra didžiai naudingas šeimoms ir tautoms, kurios be Kristaus prapuola, kaip teisingai yra pastebėjęs šv. Hilarijus: „Kas pasauliui pavojingiau, kaip Kristaus nepriimti" (14). Tai visai nesu¬daro nė mažiausio nepatogumo valstybės potvarkiams, nes Bažnyčia savo motinišku išmintingumu nesipriešina, kad jos mokyklos bei auklėjimo įstaigos, skiriamos pasauliečiams, kiekvienoje tautoje susiderintų su teisėtais pasaulinės valdžios įsakymais ir visais būdais yra pasirengusi susitarti ir surasti bendrą išeitį ten, kur kyla sunkenybių. Vistiek yra nenusavinama Bažnyčios teisė ir drauge nepakeičiama jos pareiga žiūrėti viso jos vaikų ir tikinčiųjų auklėjimo visose įstaigose, viešose ar privatinėse, ne tiktai vien dėstomų tikybos dalykų atžvilgiu, bet ir visų kitų mokslų ir visų patvarkymų, turinčių santykio su tikyba ir dorove (15).

Nedera manyti, kad šios teisės vykdymas būtų netinkamas kišimasis, bet, priešingai, tai yra brangus motiniškas Bažnyčios rūpinimasis saugoti savo vaikus nuo rimtų pavojų ir nuo visokių protinių bei dorovinių nuodų. Taip pat šis Bažnyčios budėjimas, kaip negali sudaryti nė mažiausio nepatogumo, taip negali netekti sėkmingos naudos tvarkai ir šeimos bei valstybės gerovei, laikant toli nuo jaunuomenės tuos nuodus, kurie šitame ne- prityrusiame ir judriame amžiuje tikrumoje paprastai greičiau kimba ir greičiau plinta. Taigi be tinkamo tikybinio ir dorovinio auklėjimo, kaip išmintingai yra įspėjęs Leonas XIII, „nesveika bus kiekviena sielų kultūra: jaunieji, neįpratę gerbti Dievo, negalės vykinti jokios padoraus gyvenimo drausmės ir, pripratę niekuomet nevaldyti savo aistrų, lengvai bus prikalbinami ardyti valstybės tvarką" (16). Auklėjamoji Bažnyčios misija yra tokia plati, jog apima visas tautas, neišskyrus nė vienos, pagal Kristaus įsakymą: „Mokykite visas tautas" (17), ir nėra pasaulyje valdžios, galinčios teisėtai jai priešintis arba trukdyti. Tas įgaliojimas pirmiausia apima visus tikinčiuosius, kuriais ji rūpinasi kaip meilingiausioji Motina. Todėl jiems visais amžiais ji yra įkūrusi ir šelpus didžiausią daugybę mokyklų ir įstaigų visose mokslo šakose, kaip neseniai pasitaikius progai esame sakę, net ir tuose tolimuose viduriniuose amžiuose, kuriuose buvo tiek daug (kai kurie bandė sakyti perdaug) vienuolynų, konviktų, bažnyčių, kolegijatų, katedrinių ir nekatedrinių kapitulų. Prie kiekvienos šių įstaigų buvo mokslo židinys, židinys krikščioniško mokymo ir auklėjimo. Prie viso to dar reikia pridėti visus universitetus, pasklidusius po visas šalis ir visuomet Šventojo Sosto ir Bažnyčios iniciatyva įkurtus ar globojamus. Tas didingas reginys, kurį šiandien geriau matome, nes mums artimesnis ir geresnėse sąlygose, negu anais laikais, buvo ir visais laikais; ir tie, kurie tyrinėja įvykius, juos lygina, stebisi tuo, ką Bažnyčia sugebėjo padaryti šitoje srityje, stebisi būdu, kuriuo Bažnyčia sugebėjo atlikti Dievo jai pavestą uždavinį — išauklėti žmonių kartas krikščioniškam gyvenimui ir pasiekti tokių didelių bei gražių vaisių, gauti tokių puikių išdavų. Bet jei žadina nusistebėjimą tas, kad Bažnyčia visais laikais mokėjo sutelkti aplink save šimtus, tūkstančius ir net milijonus savo mokytojiško uždavinio auklėtinių, dar didesnė nuostaba apima pamąsčius, ką ji sugebėjo padaryti ne vien auklėjimo, bet ir tikrojo tiesioginio mokymo srityje, nes jei tiek kultūros, civilizacijos, literatūros brangenybių galėjo išlikti, tai tas priklauso nuo Bažnyčios sugebėjimo net anais tolimiausiais, barbariškiausiais laikais uždegti skaisčią šviesą literatūros, filosofijos, meno, o ypač statybos srityje (18).

Čia pirštu prikišamai įrodyta, kad auklėjimo uždavinys priklauso Bažnyčiai tiek teisės, tiek ir faktų atžvilgiu ir kad kiekvienam nuo prietarų laisvam protui stačiai nesuprantama, kokiais motyvais galima priešintis Bažnyčiai ar trukdyti jai dirbti tą darbą, kurio naudingiausiais vaisiais šiandien džiaugiasi pasaulis.

Dar daugiau, Bažnyčios vyresnybė ne tik nesipriešina, bet pilniausiai sutaria su šeimos, valstybės ir net atskirų žmonių teisėmis dėl pažiūrų į tinkamą mokslo, mokslinių metodų ir apskritai į visokios pasaulinės kultūros laisvę. Neatidėliojant pažymėtina pagrindinė to sutarimo priežastis, būtent, kad antgamtinė sritis, kurioje yra Bažnyčios teisės, anaiptol neardo gamtinės srities, kurioje yra kitų minėtųjų teisės, bet dar ją pakelia aukštyn, patobulina ir abidvi sritys viena kitai padeda, tarsi viena kitą papildo pagal kiekvienos prigimtį ir vertybę, nes abi sritys eina iš Dievo, kuris negali pats sau prieštarauti: „Dievo darbai yra tobuli ir visi jo takai teisingi" (19). Tat dar aiškiau bus matyti svarstant skyrium ir vis iš arčiau šeimos ir valstybės auklėjamuosius uždavinius. 

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Išnašos:

1) Mork. 10, 14;

2) II Tim. 4. 2;

3)  Cofess. I;

4) Patr. 22, 6;

5) Homil. 60 in c. 18 Math;

6) Mork. 9, 36;

7) Mat. 28, 18-20; 

8) Pius IX, Epist. Cum non sine, 14 Jul. 1864; 

9) De Symbol,, ad Cath. 13;

10) Enc. Libertas 20 Jun, 1888;

11) Enc. Singulari quadam, 24 Sept. 1912;

12) A. Manzoni, Osservazioni sulla Morale Cat- tolica, c. III;

13) Codex Juris Can., 1375;

14) Commentar, in Math. c. 18;

15) Codex Juris Can., can. 1381. 1382;

16) Enc. Nobillįssima Gal- lorum Gens, 8 Febr. 1884;

17) Mat. 28, 19;

18) Prakalba Mondragone kolegijos auklėtiniams 1929 m. gegužės 14 d.;

19) Deut. 32, 4;