Popiežius Pijus XI. Enciklika apie krikščionišką jaunuomenės auklėjimą (II)

Pirmąją dalį rasite – ČIA. 

Šeimos

Pirmiausia auklėjamasis šeimos uždavinys nuostabiai gerai sutinka su auklėjamuoju Bažnyčios uždaviniu, nes abu priklauso nuo Dievo ir tai gana panašiu būdu. Ir iš tiesų, Dievas gamtinėje srityje šeimai tiesiogiai teikia vaisingumą, kuris yra gyvybės ir auklėjimo gyvenimui pradžia, ir autoritetą, t. y. tvarkos principą.

Angeliškasis Mokytojas praprastu savo minties aiškumu ir posakių tikslumu sako: „Kūniškas tėvas ypatingu būdu yra priežastis pradžios, kuri bendrai yra Dievuje. Tėvas yra pradžia ir gimdymo, ir auklėjimo ir drausmės, ir viso to, kas reikalinga žmogaus gyvenimo tobulybei“ (20). Taigi šeima tiesiog iš Sutvėrėjo turi pareigą, o tuo pačiu ir teisę auklėti vaikus, teisę neperleidžiamą kitam, nes ji yra neperskiriamai sujungtą su tiesiogine pareiga; teisę pirmesnę už visokias visuomenės ir valstybės teises, todėl jokia žemiška valdžia neturi teisės jos liesti.

Šv. Tomas nurodo ir pagrindą, dėl kurio ta teisė yra neliečiama „Iš prigimties vaikas yra šis tas tėvo... todėl pagal prigimtąją teisę yra, kad vai­kas, prieš ateidamas į protą, būtų tėvo priežiūroje. Todėl būtų priešinga prigimtam teisingumui, jei kūdikis prieš ateidamas į protą būtų atimtas iš tėvų globos arba būtų prieš tėvų norą auklėjamas (21). Ir kadangi globos pareiga priklauso tėvams tol, kol vaikai tampa pakankamai subrendę patys apsirūpinti, taigi tokio ilgumo yra ir ta pati neliečiamoji tėvų auklėjamoji teisė. „Nes prigimtis siekia ne tik vaikų gimdymo, be taip pat jų ugdymo ir jų pažangos iki pilnutiniam žmogui, t. y. iki pilno dvasiško subrendimo“, sako tas pat Angeliškasis Mokytojas (22). Todėl juridinė Bažnyčios išmintis šituo dalyku išsitaria aiškiai, tvirtai ir tiksliai. Gimdytojai turi labai svarbią pareigą pagal išgales rūpintis religiniu, doroviniu, kūniniu ir pilietiniu vaikų auklėjimu bei tuo, ko reikia jų kūnams gyventi (23).

Šituo dalyku taip sutaria žmonių visos giminės bendroji išmintis, jog į aiškų prieštaravimą įgimtajam protingumui įsipainiotų tie, kurie drįstų sakyti, kad vaikai pirmiau priklauso valstybei negu šeimai ir kad valstybės teisė auklėti esanti neribota. Nepastovus taip pat yra jų skelbiamas pagrindas, kad žmogus jau gemąs piliečiu ir dėlto pirmiausia priklausąs valstybei, nes neimama dėmesin, kad prieš tampant piliečiu žmogus turi jau būti, o buvimą žmogus gauna ne iš valstybės, tik iš gimdytojų, kaip išmintingai pareiškia Leonas XIII: „Vaikai yra šis tas tėvo ir tarsi tėvo asmens tąsa ir, jei norime teisingai kalbėti, jie ne patys savaime, bet per savo namų bendruomenę kurioje yra gimę, įeina į valstybę ir ima joje dalyvauti“ (24). Dėl to tėvų valdžia yra tokia, jog negali nei išsibaigti, nei valstybėje paskęsti, nes vieną ir bendrą su žmogaus gyvybe turi pradžią (25), sako Leonas XIII toje pačioje Enciklikoje. Tačiau iš to neišeina, kad auklėjamoji gimdytojų teisė būtų neribota arba despotiška, nes ji vis dėlto yra nedalijamai pajungta galutiniam tikslui, prigimties ir Dievo įstatymams, kaip tat pareiškia tas pat Leonas XIII kitoje savo Enciklikoje: „Apie svarbesniąsias krikščionių piliečių pareigas“, kur trumpai suima tėvų teises ir pareigas šiais žodžiais: „Prigimtis uždeda tėvams savo teisę mokyti tuos, kuriuos yra pagimdę, pridėdama tą pareigą, kad drauge su tikslu, dėl kurio iš Dievo malonės susilaukė vaikų, susiderintų ir jų auklėjimas ir mokymas. Todėl tėvams būtinai reikia stengtis ir rūpintis, kad šitoje srityje apsigintų nuo visokios žalos ir visiškai patikrintų sau galimybę išauklėti vaikus, kaip tinka, krikščioniškai, ir labiausiai apsisaugotų nuo tų mokyklų, iš kurių eina pavojus apsigerti piktais nedorybės nuodais“ (26).

Toliau reikia išmanyti, kad šeimos auklėjamoji pareiga apima ne vien tikybos ir dorovės mokslą, bet taip pat ir kūninį ir pilietinį (27), o visų labiausiai, kiek šiuodu rišasi su tikyba ir dorove. Toji nenuginčijamoji šeimos teisė įvairiais atvejais buvo įstatymais pripažinta tose tautose, kur tebesirūpinama pilietinėje santvarkoje gerbti prigimties teises. Taip, teminint iš tarpo paskučiausių tik vieną pavyzdį, Aukščiausias Šiaurinės Amerikos Jungtinių Valstybių Teismas, išspręsdamas labai svarbų ginčą, pareiškė: „Nepripažįsta valstybei nei kokios visuotinės valdžios vienodinti jos vaikus, verčiant juos mokytis tik viešosiose mokyklose“ ir pridėjo įgimtosios teisės pagrindą: „Vaikas nėra vien valstybės padaras: kas jį maitina ir duoda kryptį jo ateičiai, tas turi teisę, drauge su aukšta pareiga, jį auklėti ir jį prirengti pridedamosioms pareigoms eitį“ (28).

Istorija liudija, ypač mūsų laikais, kaip būdavo. Bažnyčios ir kaip tebėra, kada valstybė ima laužyti teises, kurias Tvėrėjas yra suteikęs šeimai; iš to aiškiai pasirodo, kad Bažnyčia visuomet jas globojo ir gynė. Geriausias to fakto įrodymas yra ypatingasis šeimų pasitikėjimas Bažnyčios mokyklomis, kaip tai neseniai rašėme laiške Kardinolui Valstybės Sekretoriui: „Šeima greitai pajuto, kad taip yra, ir iš pirmųjų krikščionijos dienų iki mūsų dienų tėvai ir motinos, net mažai tetikintieji, siunčia savo vaikus — ir jų skaičius išauga į milijonus, — pavesdami juos auklėti įstaigoms, Bažnyčios įkurtoms arba jos vedamoms (29). Tai seka iš to, kad tėvų instinktas, kuris taip pat eina iš Dievo, su pasitikėjimu kreipiasi į Bažnyčią, tikrai žinodamas rasiąs šeimos teisių apsaugą ir, apskritai, tą harmoniją, kurią Dievas skyrė dalykų tvarkai. Ir iš tikrųjų, Bažnyčia, nors žinodama tiek savo visuotinius Dievo duotus įgaliojimus, tiek visų žmonių gautąją pareigą sekti tikrąją religiją, nesiliauja žymėjusi jų teises ir priminusi gimdytojams jų pareigas krikštyti ir krikščioniškai auklėti katalikų tėvų vaikus, tačiau taip uoliai saugoja šeimų įgimtąją auklėjimo teisės neliečiamybę, jog neleidžia, išskyrus griežtai nustatytas sąlygas su apsaugomis, krikštyti netikinčiųjų vaikus arba kitais būdais tvarkyti jų auklėjimą prieš gimdytojų valią, kol vaikai patys dar nesugeba savarankiškai apsispręsti, laisvai priimdami tikėjimą (30).

Taigi, iš to, ką žymėjome minėtoje prakalboje, turime du didžiai svarbiu faktu: „Bažnyčia primena šeimoms naudotis savąja mokytojos ir auklėtojos pareiga; šeimos skuba tuo naudotis ir paveda Bažnyčiai savo vaikus šimtais ir tūkstančiais. Ir tuodu faktu primena ir skelbia didžią tiesą, svarbiausią dorovės ir visuomenės srityje. Juodu sako, kad auklėjimo pasiuntinybė tarp visa ko ir labiausiai už visa ką, visų pirma priklauso Bažnyčiai ir šeimai, kad ji jiedviem priklauso iš prigimties bei Dievo teisės ir dėl to yra neliečiama, neišvengiama ir nepakeičiama“ (31).

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Išnašos:

20)  S. Thomas, Sum. The- ol. 2a 2ae. Q. CII, a. 1;
21)  Ten pat Q. X, a. 12;
22)  Supi. P. 3, Q. 41, a. 1;
23)  Cod. Jur. Can. c. 1113;
24)  Enc. Rerum novarum, 1891 m. gegužės 15 d.;
25)  Ten pat.
26)  Enc. Sapientiae Christianae, 1890 m. sausio mėn. 10 d.;
27)  Cod. J. C. c. 1113;
28)    U. S. Supreme Court, Decision in the Oregon School Case, June 1, 1925;
29)    Laiškas Valstybės Sekretoriui 1929 m gegužės 30 d.;
30)  Cod. J. C. c. 750; S. Th. 2a 2ae Q. X, a. 12;
31)  Prakalba Mondragone Koleg. aukl.;