Peter Kreeft. Keturios pagrindinės dorybės, arba Atgal į ateitį!

tiesos.lt Keturias pagrindines dorybes: teisingumą, išmintį (protingumą), drąsą (tvirtumą) ir nuosaikumą (susivaldymą, santūrumą) – i...


Keturias pagrindines dorybes: teisingumą, išmintį (protingumą), drąsą (tvirtumą) ir nuosaikumą (susivaldymą, santūrumą) – išskyrė ne tik Platonas ir kiti graikų filosofai. Jos minimos Šventajame Rašte. Jos pažinios žmogaus prigimčiai, kurią sukūrė ne Platonas, o Dievas. Platonas tik jas įvardijo, bet jo nuopelnai dorai tokie, kokie Niutono: atrasti ir surašyti reiškiniui būdingi dėsniai.

Šios dorybės vadinamos pagrindinėmis, kardinaliomis (lot. cardo – vyris, ašis). Apie jas sukasi visos kitos dorybės. Ir smulkesnės, kylančios iš pagrindinių, ir didesnės (trys „teologinės dorybės“), šių dorybių žiedas.

Vis dėlto šios keturios dorybės nėra vienintelės ar svarbiausios. Niutoną pranoko Einšteinas, ir Jėzus, be abejo, pranoko Platoną. Bet Einšteinas nepaneigė Niutono atradimų, jis jais naudojosi ir rėmėsi, taip pat ir antgamtiškos Jėzaus dorybės nepaneigia Platono prigimtinių dorybių, jos paremtos tomis dorybėmis. Platonas mums padovanojo dorybių gramatiką, Jėzus – dorybių poeziją.

Atgal į ateitį!

Septintajame dešimtmetyje dėsčiau etikos kursą svajingiems Bostono koledžo pirmakursiams, nekantriems ir neišmanantiems istorijos. Istoriją jie suvokė taip: buvo tamsieji amžiai, o paskui – mes. Jie degė troškimu gelbėti pasaulį, kurti naują visuomenę, išsilaisvinti iš baisios, žiaurios praeities ir išlaisvinti kitus (ypač tuos, kurie nenori būti išlaisvinti), statyti „puikų naują pasaulį“ ir šviesią ateitį. Tad mano sudarytas privalomų knygų sąrašas su Platono, Aristotelio, šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio veikalais jų netraukė. Jie priešgyniavo: „Mes juk žinome daug daugiau nei žmonės senovėje“, ir jokio įspūdžio jiems nepadarė mano atsikirtimas Tomo Sternso Elioto (Thomas Stearns Eliot) eilute: „Taip, bet jie ir yra tai, ką mes žinome.“

Tad jie paprašė, gal užsiimtume kuo nors „aktualesniu“, išmėgintume naujų dalykų, panašiai kaip per kitas paskaitas, kai jie kursą susikuria patys, o ne „vergauja“ praeičiai ir dėstytojo „primestoms vertybėms“. Nusprendžiau pažaisti pagal jų taisykles. Tariau, prisiimsiu Sokrato vaidmenį ir drauge pamėginsime kurti naują etiką naujai visuomenei, nuo pat pradžių. Nedėstysiu, o klausinėsiu juos kaip Sokratas.

Pasiūlymas juos sužavėjo.

Tad mes pasileidome kiek įkabindami, kurį laiką palikome knygas gulėti tarp kitų istorijos šiukšlių ir rėmėmės tik savo brangiąja vaizduote. Taigi, kokias dorybes regime naujoje visuomenėje? Pirmiausia, ar norime dvigubo standarto? Vienokios etikos visuomenei, kitokios individui? Ne, tai praeities ir dabartinės aukštuomenės veidmainystė. Dvigubą standartą atmetame.

Gerai, kas toliau, ko reikia visuomenei? Darnos, bendradarbiavimo, laikymosi išvien, kad kiekvienas darytų tai, ką gali ir kas geriausia kitiems, bendruomenei, užsiimtų savo reikalais ir kartu dirbtų bendram labui. Labai progresyvi teisingumo samprata, tikrai geresnė nei senoji juridinė. Tiesą pasakius, tai skamba kaip muzika, kurios klausytis jie labai mėgo. Tikrasis teisingumas – socialinė muzika, harmonija. Kokia šviesi mintis!

Toliau? Kokios savybės svarbiausios lyderiui? Ne turtai, ne galia, ne privilegijos, net ne žinios ar protas, o supratimas, įžvalga, jautrumas. Kam? Žmogaus prigimčiai, poreikiams, žmogiškosioms vertybėms. Šis supratimas turi būti įgyvendinamas. Lyderiai turi pažinoti žmones, žinoti jų rūpesčius ir juos spręsti, o ne išmanyti abstraktų idealą. Koks gražus, naujas išminties apibrėžimas!

O kaipgi heroizmas? Ar vertinsime visuomenės ir individų heroizmą? Žinoma. Laisva valia daryti daugiau, nei liepia pareiga, aukotis, rinktis sunkesnįjį kelią, mėginti. Drąsa. Ne beprotybė, nutrūktgalviškumas, ne tik fizinė jėga, net ne vien fizinė drąsa ar ištvermė kenčiant skausmą, bet ir moralinė drąsa, noras elgtis pagal įsitikinimus, net jei tai kainuotų, pavyzdžiui, patogumą ar visuomenės palankumą. Kokia puiki nauja drąsos samprata! Kaip kultūringa! Kaip gilu! Ir pranašesnė nei tradicinė! Turime suvokti, kada kautis, kada atsitraukti, ko bijoti ir ko ne.

O gobšumas? Ar tai vertybė? Ne. Kapitalizmas pagedęs, nes skatina gobšumą, materializmą, vartotojiškumą, – akivaizdu, tie studentai nebuvo skaitę kapitalizmo moralistų, kaip antai Adamo Smito (Adam Smith), Džono Loko (John Locke) ar Maiklo Novako (Michael Novak). Bet ar materialūs dalykai patys savaime blogi? Tikrai ne. Jautrumą materialiems malonumams turime išlaikyti, bet „gražu tai, ko nedaug“. Turime trokšti, gauti ir naudoti tai, ko mums reikia pagal prigimtį ir iš tiesų, o ne ką liepia įgyti reklamos kūrėjai. Jei būtume kaip Toro (Thoreau) ar Buda nebevaldomi gobšumo, visa ekonomika netrukus žlugtų. Ką gi, tegu.

Sukurkime naują, kur bus tenkinami tik prigimtiniai poreikiai. Neekonomišką ekonomiką, kur žmonės gamins ir naudos tai, ko jiems iš tiesų reikia. Materialūs daiktai yra mūsų tarnai, o ne šeimininkai, mūsų arkliai, o ne raiteliai. Neturime užsileisti jų ant sprando, bet nereikia ir užrakinti jų arklidėje, turėtume vadelioti tuos laukinius arklius – daiktų teikiamus troškimus ir malonumus. Šis pasaulis yra geras ir reikėtų su juo elgtis kaip su meno kūriniu, medžiaga grožiui kurti, o ne stengtis užkariauti. Kokia šviesi nauja alternatyva materializmui ir puritonizmui! – akivaizdu, jie nieko neišmanė apie tikruosius puritonus.

Ir tokios naujos dorybės atitinka naują psichologiją. Froidas išaiškino, kas mes esame: idego ir superego; tad susivaldymas yra id, arba gyvuliškų troškimų, vertybė; drąsa – ego, arba valios, vertybė; išmintis – superego, arba sąžinės, proto vertybė. Naujai mūsų apibrėžtos dorybės atitinka mūsų prigimtį. Teisingumas yra skirtingų dalių darna arba integracija, arba prisitaikymas (puikūs šiuolaikiški žodžiai!). Tikrai šiųdienis paveikslas!

Ar taip gyvendamas žmogus būtų laimingas? Taip. Būti laimingam – štai kas svarbiausia, tai drąsus naujas atsakymas į klausimą, užduodamą dainoje: „Kam visa tai, Alfi?“ (What‘s it all about, Alfie?) Išsivaduokime iš legalizmo, moralizmo ir kaltės, siekime savo laimės. Individas, gyvenantis pagal šias vertybes, būtų išties ir natūraliai laimingas, net jei nebūtų turtingas ir neturėtų galios. Laimė kyla iš vidaus, ne iš išorės – štai kokią didžiulę naują paslaptį atskleidėme. Vaikai išmintimi pralenkė tėvus. Atradome didžiausią savo gyvenimo paslaptį.

Visa tai tiktų ir visuomenei. Bet kuri visuomenė, sukurta pagal šiuos principus, būtų laiminga, kaip ir individas. Nepamirškime – dvigubą standartą atmetėme. Čia turime drąsų naują sumanymą, kaip žmonijai būti laimingai. Mūsų nauja teisingumo samprata – tikroji nauda. Ne pinigai, bet prigimtinis teisingumas yra tikroji nauda. Teisingumas visada naudingesnis nei bet kuri jo alternatyva, nei neteisingumas. Teisingumas naudingiau nei neteisingumas.

Galbūt visus mūsų atradimus reikėtų surašyti į knygą, naują naujojo amžiaus knygą. Kaip įdomu!

Nebent… nebent tai gal jau surašyta? Kaip žinoti, surašyta ar ne? Atmetėme praeitį. Ar bent žinote, ką atmetėte? Iškaskime vieną pavyzdį iš praeities dirvos. Pasižiūrėkime į pirmąją seniausią mūsų civilizacijos filosofinę etiką ir politiką – Platono Valstybę. Išmėginkime Platoną naująja mūsų išmintimi ir pažiūrėkime, kaip jam eisis. Ar jis galėjo numatyti kurią nors mūsų idėjų?

Jei skaitėte Platono Valstybę, žinote, kas buvo toliau. Studentus pribloškė, kad barzdotasis klasikas jau buvo išdėstęs aštuonias ką tik jų atrastas įžvalgas: jokio dvigubo standarto, teisingumas kaip harmonija, išmintis kaip supratimas, drąsa nėra fizinis narsumas, nuosaikumas priešinamas materializmui; trys dorybės atitinka tris sielos dalis; teisingumas veda į individo ir visuomenės laimę, „teisingumas naudingiau nei neteisingumas“; ir apskritai verčiau pasitelkti ne jėgą, o proto atradimus ir įtikinėjimą.

Visa tai perskaitę Valstybėje, jie panoro paskaityti daugiau „senienų“. Tad skaitėme Platono Gorgiją, Aristotelio Nikomacho etiką, Augustino Išpažinimus ir net Tomo Akviniečio Summa Theologiae dalis. Tomo Akviniečio veikalas apie laimę (Summa I–II, 2 klausimas, „Apie tuos dalykus, kuriuose glūdi laimė“) pasirodė itin „aktualus“, nes studentai galėjo suskirstyti savo draugus ir visus pramanytus veikėjus pagal tai, kokius šv. Tomo Akviniečio išvardytus, ištirtus ir atmestus kandidatus į laimę jie atitinka.

Sveika siela

Kodėl tie senieji filosofai aktualūs ir šiandien? Nes įkvėpimo jie semiasi ne iš laikotarpio – niekas taip greitai nepasensta kaip naujausi dalykai, bet iš nekintančios žmogaus esmės, pačios sielos sandaros. Platonas pirmas tai atrado ir nubraižė žemėlapį, pirmas pateikė psichogramą. Keturios kardinalios dorybės – teisingumas, išmintis, narsumas ir nuosaikumas – svarbios bet kuriais laikais gyvenančiam žmogui, nes jos svarbios pačiam žmogui, ne laikams. Tai atitinka mūsų prigimtį ir prigimties reikmes.

Žmogaus kūno sandara įgimta – ji nėra socialiai keičiama, ir jos sveikatos dėsniai taip pat įgimti ir nekintantys, jie objektyvūs. Tas pat pasakytina ir apie sielą. Dora – paprasčiausia sielos sveikata. Teisingumas, absoliuti dora, yra sielos harmonija – kaip sveikata yra kūno harmonija. Teisingumas nereiškia tiesiog atsiteisti, tai ne tik išorinis dviejų ar daugiau žmonių ryšys, bet ir svarbiausias vidinis kiekvieno individo sielos dalių ryšys.

Harmonija yra ne egalitarinė, o hierarchinė. Kai pasaulis paklūsta žmogui, o žmogaus kūnas – jo sielai, kai instinktyvūs sielos troškimai paklūsta valiai, o valia – protui (išminčiai), tai yra teisingumas. Kai hierarchija apverčiama, randasi neteisingumas. Protui nurodinėjanti valia – tai racionalizacija ir propaganda; valiai nurodinėjantys troškimai – tai gobšumas; sielai nurodinėjantis kūnas – tai gyvuliškumas, žmogui nurodinėjantis pasaulis – tai nelaisvė.

Teisingumas pirmiausia yra asmeninis, paskui socialinis. Robinzonas Kruzas, būdamas vienas negyvenamoje saloje, kol nepasirodė Penktadienis, gali būti teisingas ir neteisingas. Mes esame teisingi ar neteisingi sau prieš tapdami teisingi ar neteisingi kitiems. Teisingumas yra teisumas, teisėtumas. Teisingumas – sielos grožis, sielos menas, sielos muzika.

Bet ar sielos sandara tokia kaip kūno? Gal tai tiesiog sąmonė, neturinti formos, spalvos ar dydžio šviesa, kuri įgauna daiktų struktūrą ir formą? Šviesos nušviečiami daiktai yra apibrėžtos struktūros, o pati šviesa – ne (bent jau ne tokios pat, pvz., šviesa neturi spalvos). Ar siela nėra kaip šviesa?

Ne. Ji kaip pasaulis – turi struktūrą. Galime apie ją kalbėti ir susieti su etika. Pavyzdžiui, sieloje galime aptikti tris ryškius gebėjimus ar galias. Tai patiriame, – pirmasis įrodinėjo Platonas, – per vidinį konfliktą: kai troškimas stumia prie vieno dalyko, o protas įspėja to nedaryti, tada kažkas trečias paremia protą arba troškimą ir priima sprendimą. (Tik Platonas dar labai elementariai suprato tą trečią, tai yra valią. Jis tai siejo su tuo, ką viduramžių scholastai vadino laisvos valios spontaniškumu, arba su gebėjimu teisingai pykti.) Nuo Platono iki Froido mąstytojai, filosofai ir psichologai svarstė šią trijų dalių sielos idėją, o dorą laikė sielos sveikata. Tai natūralu, kaip natūralu, kad aukštyn išmestas kūnas krinta atgal ar klajūnas grįžta namo.

Neteisingi supratimai

Taip dažniausiai neteisingai suprantamos keturios pagrindinės dorybės:

1. Tai susiję su Platonu arba graikiškuoju mąstymu, arba ikikrikščioniškąja pagonybe.

2. Jų svarbumą ir universalumą rodo tai, kad jos yra išganingos, kad jų laikydamasis pateksi į dangų. (Logiškai mąstant, tai labai paikas nesusipratimas, bet dažnai susiduriu su taip manančiais evangelikais ir fundamentalistais.)

3. Tai ne universalu, kaip anatomijos principai, o subjektyvu – kaip maisto skonis.

4. Jos remiasi pasenusia, pernelyg supaprastinta psichologija. (Žinoma, psichologija augo, bet augo ant šio pamato.)

5. Išmintis yra tik žinios, o ne supratimas – sumanumas painiojamas su įžvalgumu, apskaičiavimas su svarstymu.

6. Išmintis yra šališka, nutolusi nuo gyvenimo, ne šio pasaulio, nepraktiška.

7. Išmintis yra tiesiog subjektyvus proto įprotis, o ne žvilgsnis į objektyviai egzistuojančius dalykus.

8. Narsumas tereiškia riziką arba beprotišką drąsą.

9. Narsumas yra kareivių specialybė, o ne visiems būtina dorybė.

10. Narsumas reikalauja daug pastangų, yra pasenusi ir niekam nebereikalinga dorybė. (Paskaitykite Aleksandro Solženicyno 1978 m. pasakytą kalbą teikiant diplomus Harvardo universitete.)

11. Saikingumas reiškia nuslopinimą arba numalšinimą.

12. Saikingumas greičiau bailumas nei aistra.

13. Saikingumas nuobodus. (Paskaitykite G. K. Čestertono Ortodoksiją ir Žmogų, kuris buvo Ketvirtadienis, kur griaunama ši klišė.)

14. Teisingumas nėra intuityvus kaip muzikos dermė, jis – matematiškas, nuasmenintas, viską apskaičiuojantis dalykas.

15. Teisingumas yra tik išorinis ir socialinis.

16. Teisingumas būtinas, bet nevilioja, kaip vaistai ar įstatymas.

Tokių neteisingų supratimų, žinoma, yra daug daugiau, bet visiems ištirti prireiktų atskiros knygos ir išsprogdinti modernaus mąstymo pamatus.

[...]

Mūsų pamatai

Šios keturios pagrindinės dorybės nėra vienintelės, tačiau jos yra cardes, „vyriai“, kurie laiko visas kitas dorybes. Tai būtinas pagrindas ir išankstinė sąlyga. Pavyzdžiui, jei asmuo nėra narsus, jis neįveiks sunkumų, kurie kyla ugdantis bet kurią dorybę. Jei nėra išmintingas, nesuvoks, ką darąs, ir jo dora smuks iki aklo gyvuliško instinkto.

Dorybių yra daug daugiau, čia jos toli gražu ne visos, nes „daugiau dalykų paslėpta yra, negu sapnavo jūsų išmintis“. Bet su mažiau neapsieisime.

Tai pamatai. Pirmiausia reikia juos pakloti ar perkloti. Socialiniai ir edukaciniai eksperimentai turi būti grindžiami šiuo pamatu, arba visai neatliekami. Jei norime perkurti savo civilizaciją ar sukurti naują, turime statyti ant pamatų, kurie siekia bent jau mūsų pačių esmę. Galiausiai jie turi remtis į Dievą, nes esame Dievo paveikslas.

Peter Kreeft. Grįžti prie dorybių. Doros tradicijos išmintis šiandienai, 2011, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 59–68. Iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė.

Susiję

Peter Kreeft 2051090219933370463
item