P. R. Brianas, B. Sixsmithas. Apatija, ne ateizmas kelia pavojų religijai

y-news.lt Naujasis ateizmas, propaguojamas Ričardo Dawkinso, Samuelio Harriso, Danielio Dennetto, Christopherio Hitchenso ir dešimčių...


Naujasis ateizmas, propaguojamas Ričardo Dawkinso, Samuelio Harriso, Danielio Dennetto, Christopherio Hitchenso ir dešimčių kitų sukėlė daug triukšmo ir pasiekė zenitą 2000-ųjų pabaigoje. Šiam intelektualiniam judėjimui, su visais jo nenuoseklumais, teko didelis ir daugiausiai teigiamas žiniasklaidos dėmesys.

Vakariečiai niekada neturėjo progos stebėti tokios viešos diskusijos apie Dievo egzistavimą ir susivilioti paviršutiniškai intriguojančiais, bet galiausiai ir primityviais klausimais, kaip pvz., „kas sukūrė Dievą?“ arba „argi visatos kūrėjas yra ne tiek pat tikėtinas kaip milžiniškas skraidantis makaronų puodas?“

Vakarų liberalai niekino religijos nusikaltimus, svajodami, su Lennonu, apie pasaulį be fanatizmo – tarsi Stalinas, Mao, Pol Potas ir Hoxha nepakankamai įrodė, kad ekstremizmas gali klestėti ir tarp ateistų. Tiesa, religijos šalininkai bandė ginčytis, tačiau pernelyg dažnai jų argumentai buvo prasti ir neįtikinami, kaip pvz. liūdnai pagarsėjęs „krokoantinas“.

Rafinuotesni ir griežtesni kontrargumentai, tokie kaip Edwardo Feserio „Paskutinis prietaras“ ar Davido Bentley‘io Harto „Ateisto kliedesiai“, kažkaip niekada nepasiekė tokios šlovės, kuria mėgavosi jų priešininkai.

Naujųjų ateistų klausimai ir diskusijos dažnai buvo paviršutiniškos ir pernelyg emocingos, tačiau reikia pripažinti, kad jos bent jau bandė dorotis su esminiais tikėjimo klausimais.

Ir vis dėlto, pamišimas dėl naujojo ateizmo tetruko vos dešimtmetį. Jo pretenzijos sukilti prieš išsikerojusį religinį fanatizmą ėmė atrodyti absurdiškai, kuomet naujieji ateistai buvo priimti ne su griežta kritika ar persekiojimu, bet su didžiuliu pripažinimu ir pritarimu. Šalininkai netrukus pavargo nuo nuobodžių ir pasikartojančių diskusijų bei pradėjo tarpusavyje ginčytis ar naujasis ateizmas yra pakankamai socialiai jautrus ir politiškai korektiškas.

Ateizmui truko sensacijų, kad išlaikytų žiniasklaidos dėmesį ir turinio, kad ilgam laikui suvienytų didesnį žmonių skaičių. Dabar pamokslaujantis ateistas yra dažniau jumoristinis personažas, o ateistinės žvaigždės, kaip antai Dawkinsas, pripažįsta, kad Europa po krikščionybės gali būti daug blogesnė už krikščioniškąją Europą.

Bet jei ateistų šlovė šiek tiek prigeso, kodėl vis mažiau žmonių Vakaruose kas savaitę eina į bažnyčią (ar į bet kokią pamaldų vietą)? Kodėl tikėjimas tolydžio traukiasi iš viešosios aikštės?

Naujoji apatija

Atsakymas slypi pilkoje zonoje tarp tikinčiųjų ir ateistų. Jei norite rasti tikrą vilką, viliojanti avis iš kaimenės, ieškokite ne tarp dedikuotų ateistų, o tarp vidutiniškų abejingųjų.

Nors naujasis ateizmas, sunaikinęs daugelio žmonių tikėjimą, buvo pražūtingas krikščionims, žydams, musulmonams ir kitoms religijoms, jis bent jau laikė Dievo egzistavimo klausimą svarbiu. Tačiau šiandien didžiausią grėsmę krikščionybei kelia ne ateistų argumentai, o abejingųjų prielaidos. Pavojus yra ne priešiškumas tikėjimui į Dievą, bet abejingumas ir nesidomėjimas.

Nors, kaip aprašyta Roberto Wrighto knygoje „Dievo evoliucija“, žmonijos samprata apie Dievą ar dievus keitėsi ir progresavo, žmonėms visada rūpėjo, ar virš jų yra dieviškoji galia bei kokie galėtų būti dieviškumo ypatumai. Šiandien vis dažniau taip nėra.

Apatiją, įsišaknijusią Apšvietos idėjose, gerai iliustruoja prancūzų filosofo Deniso Diderot’o garsioji pastaba, kad „labai svarbu nesupainioti petražolių su nuodingomis piktžolėmis, bet visai nesvarbu – tikėti ar netikėti Dievu.“

Bažnyčios lankymas Amerikoje per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažėjo, ypač tarp jaunų žmonių. […] Europa yra dar labiau sekuliari; čia dauguma šešiolikos – dvidešimt devynerių metų amžiaus žmonių neturi jokių religinių įsitikinimų. Dauguma žmonių, tiesa, nepasakysi, kad kategoriškai netiki į antgamtinę tikrovę ar į Dievą: jiems tai tiesiog nerūpi ir jie nenori šia tema kalbėti ar apie tai galvoti. […]

[…] Mes visi esame susidūrę su abejingais žmonėmis. Jų atsakas į Dievo buvimo klausimą yra trūktelėjimas pečiais, atodūsis ar vyptelėjimas. Yra du pagrindiniai abejingųjų tipai: apatiški agnostikai ir apatiški ateistai. Apatiški agnostikai mano, kad nėra verta diskutuoti ar Dievas egzistuoja, ar ne; galbūt todėl, kad žmonės negali žinoti atsakymo į šį klausimą ir galbūt todėl, kad – jei Dievas egzistuoja – jam nerūpi, ar kas juo tiki. Tiesa, jų teigimu, yra tai kuo jūs tikite, o velnias ir Dievas, viso labo – metaforos. […]

Apatiški ateistai mano, kad akivaizdu, jog Dievas neegzistuoja, bet nėra jokios prasmės apie tai kalbėti, nes ginčas jau yra laimėtas.  Kai kurie iš jų tiesiog vadovaujasi filosofija „gyvenk ir leisk gyventi“ ir dėl to šiek tiek toleruoja tikėjimą į Dievą. […]

Net kai įtakingi visuomenės veikėjai rimtai kalba apie religiją, jie dažniausiai ją vertina kaip metaforą, kaip tradicijos, poezijos ir prozos šaltinį, o ne kaip atsaką į objektyvų Dievo egzistavimo klausimą. (Netgi vadinamoji „Šėtono bažnyčia“ savo tinklalapyje nurodo, kad jos nariai netiki bibliniu šėtonu, bet tik naudoja terminą „šėtonas“ kaip savęs sureikšminimo ir išorinės valdžios atmetimo simbolį.)

Kai kurie [krikščionys] žavisi klinikinio psichologo ir įkvepiančio kalbėtojo Jordano Petersono „kultūrine krikščionybe“ – pirmiausiai dėl paties Petersono tradicinių vertybių gynybos ir jo entuziazmo Biblijos pasakojimams. Tačiau reikia pripažinti, kad Petersonas aiškiai „nestato“ ant Dievo egzistavimo, Kristaus prisikėlimo ir kitų esminių tikėjimo dalykų. Jam šių klausimų akcentavimas yra tarsi nukrypimas nuo temos. Biblija jam svarbi ne tiek dėl to, kad atskleidžia antgamtinę tiesą, o dėl savo simbolinio krūvio ir moralinio autoriteto.

Kad ir kaip įkvepiančiai skamba tokia pasaulietinė tikėjimo interpretacija, jos krikščionims akivaizdžiai neturėtų pakakti. Biblijos Dievas reikalauja tikėjimo į Kristų kaip į gelbėtoją, o ne tik pragmatiško vertybių priėmimo. Mes kviečiami Jį garbinti ir Jam paklusti, ne tik tvarkyti savo namus, tuoktis ir turėti vaikų. Mes gyvename ne dėl pasaulietiškų, o dėl dangiškų tikslų. Be tikėjimo į antgamtinį Dievą religinis gyvenimas visada bus tuščias, kad ir kiek Petersono paskaitų išklausytume. […]

Krikščionių atsakas

[…] Jei naujieji ateistai bandė kapoti religijos šaknis, apatiški netikintieji pjauna šakas. Jie tingi galynėtis su kertinėmis sąvokomis, bet greitai pasmerkia religijos apraiškas, kai tik jos meta iššūkį patogiam sekuliaraus gyvenimo būdui.

Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, Timas Farronas, ne itin sėkmingas liberalų demokratų lyderis, buvo kritikuojamas ne už tai, kad yra krikščionis, bet už tai, kad nepasmerkė krikščioniško mokymo apie homoseksualaus sekso nemoralumą. Buvimas religingu yra tinkamas, kol religijos išpažinimas dera su mūsų pasaulietinėmis normomis.

Todėl krikščionims labai svarbu neapsnūsti palyginti ramiame amžiuje naujojo ateizmo saulėlydy, nepaisant net kai kurių laimėjimų. […] Tikėjimas į Dievą yra viskas.  Be jo kultūrinės religijos pozicijos viešajame gyvenime yra pasmerktos nykti.

Krikščionys ir kiti religingi žmonės turėtų pasekti naujųjų ateistų retorinių pastangų pavyzdžiu. Nereikia mėgdžioti jų nenuoseklumo ir arogancijos, bet verta pasimokinti iš jų geresnių savybių: nepajudinamo atsidavimo tiesai ir ryžto atkakliai įrodinėti tiesą. Edvardo Feserio knyga „Penki Dievo buvimo įrodymai“, ir panašūs veikalai įneša labai reikalingos gyvybės į šiuos debatus.

Žinoma, tikėjimo Dievu nebūtina įgyti vien argumentais ar analize. Tai gali lemti daug labiau emocinės patirtys. […] Taigi krikščionys turėtų stengtis supurtyti apatiškų žmonių emocinį užtikrintumą. Galbūt galima iškelti klausimą apie sekuliarios pasaulėžiūros galutinį telos (tikslą, vert. past.) arba jo trūkumą. Kokia prasmė svarstyti ar yra Dievas? Gerai, o kokia prasmė gyventi grynai materialistinį gyvenimą be menkiausios nuovokos apie galimą viso ko prasmę?

Net jei mesdami iššūkį abejojantiesiems rizikuojame paversti juos ateistais, drąsiai kelti didžiuosius tikėjimo klausimus visada yra geriau nei tingiai priimti drungną status quo.


Y-News

Susiję

Religija 3984350399022871566

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-04-14 19:28

    Nuo pačių pradžių buvo ir tikintys, ir netikintys. Taip yra ir šiandien. Nieko čia naujo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Problemos klerikams manau prasideda tuomet kai i universiteto destytoja, profesoriu kreipiama daugiau demesio negu i kuniga. O gal daugiau demesio ka sako pop ar rock zvaigzde, zmones diktuojantys kulturos madas? Kodel taip?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kodel baznycia prarado autoriteta?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-04-14 21:14

    Bažnyčia įsivėlė į politiką vietoj savo tikrosios paskirties, bandė daryti įtaką ne savo srityje ir prarado savus įgūdžius. Dabar, kai mažėja lankomumas, jie nieko nekeičia ir tikisi, kad žmonės patys pasikeis be jokios paskatos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. I politika baznycia ir turi kistis antraip netures galios. O gal baznycia, krikscionybe tikejima apskritai vakaruose pakirto Apsvieta?

      Panaikinti
    2. Kur Naujajame Testamente randamas nuoseklus mokymas akcentuojantis baznycios kisimasi i politika? Niekur tokio nerandu. Atvirksciai, kisimasis ar ne kisimasis i politika tikram Kristaus mokiniui neturetu buti esminis faktorius.
      Nuosirdus tikejimas Kristaus zodziais yra viskas. Kristus nesivele ir niekada nemoke veltis i politika. Atvirksciai Jo isakymas skamba:" Visu pirma ieskokite Dievo karalystes...."

      Panaikinti
  5. Mano akimis žiūrint, darvinizmas yra patogiau (galbūt teisingiau būtų sakyti - morališkai priimtiniau), kadangi jame nėra VALIOS vaidmens - nes jei ji yra, tai ją reiškiantis padaras (dievas) yra pikta, pagiežinga, neapykantos pritvinkusi būtybė, kuri nuo velnio skiriasi tik tuo, kad velnio pyktis yra chaotiškas, o ne sistemingas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Yra pasakyta vieno zmogaus, kad Dievas yra ir piktas ir silpnas...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-04-15 08:03

      O aš galvojau, kad Pick yra protingas žmogus ...

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2019-04-15 08:25

      Žmogui nereikia tarpininkų (bažnyčios) kad bendrauti su dievu. Čia galite pažiūrėti lekcijas http://www.vodaspb.ru/index.php?dn=down&re=tags&to=tag&id=44 Введение в Богословие.

      Panaikinti
    4. Anonimiškam 08.03: Tik dabar pamatei?

      Panaikinti
    5. 08.25: O Slavoliubovas ne tarpininkas?;)

      Panaikinti
    6. "Anonimiškas 2019-04-15 08:03" - nes taigi kvaila kelti klausimą, kaip čia yra, kad kūrėjas, kuris yra "gėris meilė, užuojauta", sukūrė pasaulį, kuris pagrįstas visuotiniu vieni kitų galabinimu (ir be jokios anestezijos ;)), o kiekvienas gyvas padaras turi iš anksto užprogramuotą "laikroduką", kurio "dėka" visi, kas tau brangūs, anksčiau ar vėliau pavirs pūvančios mėsos krūvomis? O štai jokių klausimų nekelti ir tiesiog palaimingai tikėti negalvojant yra protinga. Na, čia mūsų požiūriai, panašu, kiek skiriasi. ;)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2019-04-15 08:08

    Dievas yra gėris meilė, užuojauta, velnias yra blogis, pyktis, pagieža, melas, tokia takoskyra yra amžina, kodėl taip yra, vieni renkasi Dievą, kiti velnią, atsakymo nėra ir matyt nebus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kam taip mistifikuoti ir fatalizuoti? Atsakymas, manau, aiškus: laisvė.
      "Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų."

      Panaikinti
  7. tikrai geriau but ateistu,bet mastanciu ateistu ir nuosirdziai ieskanciam tiesos(Dievas atveria akis tokiems ir yra pavyzdziu, nei tokiu abejingu niekuo nesidominciu gyvuliu,pavalgyt pasidulkint apsirengt uzsidirbt nesusirgt ispuikusiam ir aklam,nenorinciam matyt tiesos,netolerantiskos tiesos(tolerancija medicinos terminas,blogai butu jei organizmas toleruotu visus virusus)kazkas pasake ATEIZMAS TAI ATSARGINIS IEJIMAS I TIKEJIMA..bet salyga,turi but,noras ieskot,noras yrodyt sau paciam,kad Dievo nera..nuosirdus noras..Beda ta kad nei noro ieskot Dievo nera,nei noro isitikint,kad Jis yra -nera!!kaip sake Serafim Rouz-mes labai pavirsutiniski ,tai trugdo ,labai trugdo,o mokslininkams trugdo siuolaikiniams,ju paciu puikybe ir aklumas-jie patys laiko save dievais..-geras straipsnis,svarbus klausimas iskeliamas-gerai kai zmoguss nera abejingas ir iesko-blogai kai jis -budamas vartotojas,patenkintas savim ir jam patogu taip ir nieko nebereikia..netgi sektantai geriau,jei jiems atsiveria akys anksciau ar veliau-nei krikscionis kuris suzinojo tiesa ir nuklydo nuo jos..abejingumas baisiausia.-straipsnis geras,verciantis budeti susimastyti..papasnikaukim iki Velyku,ir pakelkim akis i dangu dazniau kaip sake Serafim Rouz.

    AtsakytiPanaikinti
  8. labai taikliai..Būtent abejingieji visais laikais yra takas į katastrofas. Idealistų visada mažuma, jiems sunku...Bet jų darbai kalba net ir jiems mirus..Bėda, kad kol gyvi esam, gyventi reikia čia ir dabar..Ir kartais (dažnai) yra patogiau su Dievu būti per atstumą - "tu man - aš tau"

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2019-04-15 16:54

    Unkrown kad pakrovė, tai net įdomu tapo, pasirodo atejistas gali mąstyt, tai naujiena, bolševikai atėjo ir pradėjo ,,mąstyt'', griovė kovojo , ir įdomiausia, kovojo su tuo ko jų mąstymu nėra, o mąstyt gali tik protingas filosofas, ir ieškoti vadinamos tiesos, kurios gali ieškoti, bet rasti niekada, begalybėje ieškoti galo ar pradžios yra juokinga.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item