Kun. Robertas Urbonavičius. Nekenčiamasis

Ps 42, 1–2. Teisk mane, Dieve, ir apgink mano bylą prieš nešventą tautą; išvaduok mane iš neteisaus ir klastingo žmogaus, kadangi tu esi ...

Ps 42, 1–2. Teisk mane, Dieve, ir apgink mano bylą prieš nešventą tautą; išvaduok mane iš neteisaus ir klastingo žmogaus, kadangi tu esi mano Dievas ir mano tvirtovė.
Ps 42, 3. Siųsk savo šviesą ir savo tiesą – jos nuvedė mane ir parvedė į tavo šventąjį kalną ir tavąsias padangtes.
(Introitas)

Paskutinės dvi Gavėnios savaitės sudaro liturginį Kančios laiką, kuomet mūsų žvilgsnį Motina Bažnyčia nukreipia į Viešpatį Kristų, kuris įžengia į savo Šlovės valandą, kuomet savo kančia, kryžiumi ir mirtimi išvaduos mus iš piktojo priešo vergijos ir prisikėlimu ir mus prikels naujam malonės gyvenimui. Norėdama išoriškai atvaizduoti šio meto rimtį ir slėpiningumą, Bažnyčia nuo šio sekmadienio uždengia kryžius, paveikslus ir statulas. Šis paprotys atėjo iš IX a. germanų Bažnyčios, kuomet Gavėnios pradžioje prie altoriaus būdavo patiesiamas violetinis audeklas, kurį nuimdavo Didįjį Trečiadienį, kuomet buvo sakoma, jog Šventyklos uždanga plyšo pusiau. Praktika apdengti kryžius bei paveikslus šį sekmadienį galutinai susiformavo vėlyvaisiais viduramžiais. Simboliškai ji buvo siejama su tądien skaitoma Evangelijos pagal Joną ištrauka, kuri baigiama žodžiais: „Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.“ (Jn 8, 59)

Mišių kolektoje Bažnyčia meldžia už savo vaikus, - Dievo šeimą, kad Jis iš savo gailestingumo ir meilės saugotų jos kūną ir sielą nuo visokių blogybių.

Epistolės skaitinys iš laiško žydams, kalba apie Viešpatį Kristų, kaip tikrąjį ir amžinąjį Vyriausiąjį Kunigą, kuris vienąkart ir visiems laikams atliko tobulą permaldavimo auką už visos žmonijos nuodėmes, paaukodamas savo kūną ir kraują kaip meilės auką: „jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą Kristuje Jėzuje mūsų Viešpatyje.“

Šventoji Evangelija mums perteikia augančią Išganytojo tautiečių neapykantą Jam, kuri pasireiškia prakeikimais, - Jėzus dukart pavadinamas „velnio apsėstu“, - už tai, kad Jis kalba apie Tėvą ir Jo Valios vykdymą. Negalėdami tverti Kristaus romumo ir Jo žodžių galybės, klausytojai griebiasi akmenų ir trokšta Jį užmušti kaip didžiausią piktžodžiautoją ir nedorėlį. Ši istorija mus pamoko, kad nuodėmė užtemdo ją darančiojo ir joje gyvenančiojo sielą ir jis pradeda mylėti tai ko turėtų nekęsti bei nekenčia to, ką turėtų mylėti. Nuodėmės paveiktasis gėriu laiko tai, kas yra blogis, o Dievą, Bažnyčią, tikėjimą suvokia kaip didžiausią blogį, kurio reikia neapkęsti ir vengti.

Melskime Kristaus Kančios dalininkę ir visų malonių Tarpininkę Mergelę Mariją, kad neleistų mums įkristi į tokią baisią klaidą, idant savo darbais, žodžiais ir gyvenimu neišsigintume Viešpaties ir nepasmerktume savęs amžinai pražūčiai.

Būk su mumis, Viešpatie, mūsų Dieve,
 ir gink savo nuolatine pagalba tuos,
 kuriuos pamaitinai savaisiais slėpiniais.
(Postkomunijos malda)

Susiję

Robertas Urbonavičius 8155858439964647544

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item