Kun. Nerijus Pipiras, kun. Robertas Urbonavičius. Vilties mokytoja

  Dievo Tarnaitės Adelės Dirsytės gimimo 110 – tosioms metinėms atminti. Popiežius Pranciškus viešėdamas Lietuvoje, rugsėjo 23 d., ...


 Dievo Tarnaitės Adelės Dirsytės gimimo 110 – tosioms metinėms atminti.


Popiežius Pranciškus viešėdamas Lietuvoje, rugsėjo 23 d., Kauno arkikatedroje bazilikoje vykusiame susitikime su kunigais, pašvęstaisiais bei seminaristais, savo kalbą pradėjo tokiomis mintimis bei paraginimu: „Visų pirma norėčiau išreikšti savo jausmą. Žvelgdamas į jus, už jūsų matau daug kankinių. Nežinomų kankinių. Nežinomų ta prasme, kad net nežinome, kur jie buvo palaidoti. <...> Pirmiausia į galvą ateina vienas žodis – nepamirškite, saugokite atminimą. Esate kankinių vaikai. Tai – jūsų stiprybė. Ir pasaulio dvasia tenesako jums ko nors kita, kas skirtinga, nei tai, ką išgyveno jūsų protėviai. Prisiminkite savo kankinius. Imkite pavyzdį iš jų. Jie nebijojo.“ Keliaudamas Popiežius visada pamini tai, kas tai tautai yra svarbu ir prasminga, tad mums primindamas mūsų kankinius, Šventasis Tėvas trokšta, kad mes atsigręžtume į savo praeitį ir joje pamatytume ne vien blogio padarytą žalą, bet ir gėrio veikimą: kaip silpni vyrai ir moterys sugebėjo atsilaikyti prieš visa griaunančią sistemą ir šis kankinių liudijimas turėtų mums tapti drąsa kurti laisvą ateitį.

Viena iš tokių pavyzdžių - prieš 110 metų gimusi Adelė Dirsytė, kuriai Kauno Arkivyskupija yra pradėjusi vesti beatifikacijos bylą. Kas ji ir koks jos liudijimas?

Mokytoja Ateitininkė

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, Promislavo vienkiemyje, ūkininkų Agotos Ragaišytės ir Antano Dirsės šeimoje. Tėvas nusipirko 30 ha ūkį. Jame dirbo visi šeši vaikai, iš kurių Adelė buvo jauniausia. Tačiau net tris vaikus šeima leido į mokslus. Pradžioje Adelė mokėsi Šėtos progimnazijoje. Vėliau Dirsytė mokėsi Kėdainių gimnazijoje. 1928 metais įstoja į Lietuvos Universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą. Pasirenka germanistikos studijas. Tuo metu, šis universitetas yra naujosios Lietuvos šviesuomenės židinys, subrandinęs daugybę lietuviškosios inteligentijos atstovų. 

A. Dirsytė, dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje, dalyvavo ateitininkų veikloje. Todėl ir universitete ji aktyviai įsijungė į ką tik sukurtos ateitininkų kuopos „Birutė“ veiklą.

Tačiau dėl sunkių gyvenimo sąlygų – staiga mirė tėvas ir pritrūko mokslui reikalingų pinigų – 1932 metais Adelei universitetą teko palikti. Bet ji ir toliau aktyviai dalyvavo  krikščioniškų organizacijų veikloje: Carito, Katalikių moterų organizacijos, ateitininkų veikloje. 1935 metais ji įsidarbino Lietuvių katalikių moterų draugijoje, o nuo 1937 metų pabaigos tapo tos draugijos reikalų vedėja. Uoliai vykdydama tas pareigas, ji tapo viena pagrindinių tos sąjungos veikėjų iki 1940 metų, kai okupuotoje Lietuvoje buvo sustabdyta šios katalikiškos organizacijos veikla. Ypač nuo 1938 metų pradžios jai atsivėrė platus darbo laukas: ji steigė naujus draugijos skyrius, organizavo kursus moterims, tiems kursams vadovavo, skaitė paskaitas. Adelė kaip ir Edita Štein (konvertitė žydė profesorė, tapusi karmelitų vienuole bei kankine) domėjosi tuo, ką galėtume pavadinti katalikišku feminizmu – bandė suprasti moters reikšmę ir vaidmenį tikėjimo, visuomenės lygmenyje. Adelė rašė straipsnius, kuriuose nagrinėjo moters, kaip motinos, vaidmenį šeimoje, gynė žmogiškojo orumo sampratą. Rašė ir literatūrinius kūrinius. Skaitė paskaitas, rengė ir aktyviai dalyvavo įvairiuose kursuose bei renginiuose. Galima sakyti, išvažinėjo visa Lietuvą. 1940 metais gavo universiteto baigimo diplomą. Ką tik gavusi universiteto baigimo diplomą, A. Dirsytė įsidarbina vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o vokiečių okupacijos metu (1941—1944) – antroje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje, kur mokėsi berniukai ir mergaitės. Nuo 1944 metų dirba Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje ir suaugusiųjų Liaudies universitete. 1943 metais vokiečiams suėmus kunigą Alfonsą Lipniūną, kuris globojo ateitininkus,  arkivyskupas Mečislovas Reinys, pats buvęs prie ateitininkijos lopšio, norėjo, kad nenutrūktų organizacijos veikla. Todėl jau 1944 metais jos vadovu paskiriamas tuometinis kunigų seminarijos dėstytojas kun. Bernardas Baliukas (Baliukonis). Buvo sudaryta Vilniaus miesto ateitininkų vadovybė, kurioje mokytoja Adelė Dirsytė prisiėmė pareigas globoti gimnazijų ateitininkus. Ji rūpinosi jais kiek galėdama, ypač savo gimnazijoje.

Tuo metu Adelė gyveno Stefanijos Ladigienės bute Trakų gatvėje. Šis butas buvo virtęs inteligentų traukos centru. Šiame erdviame bute tuo metu gyveno ne tik S. Ladigienė ir A. Dirsytė, bet ir mokytojas Česlovas Mačys. Prieglobstį keletą metų čia buvo atradusi ir žydaitė iš Kauno geto Irena Veisaitė. Čia lankėsi ir arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigai Alfonsas Lipniūnas, Ladas Tulaba, kiti ateitininkijos veikėjai, dvasininkai, pasauliečiai. Dažnai čia buvodavo rašytojai Faustas Kirša ir Balys Sruoga. Visiškai natūralu, kad gyvenimas šiame bute domino okupacinę valdžią. Dar vokiečių okupacijos metais šio buto langus stebėdavo lyg tarp kitko sėdėdamas ant suoliuko „lenkas“. Sovietų valdžia tiesiog susiaurino Stefanijos būstą iki vieno kambarėlio, kituose apgyvendindama savuosius. Kai buvo suimtas vienas iš ateitininkijos vadovų, Juozas Brazauskas, ir ypač kai jis iš saugumo rūmų pabėgo, prasidėjo tardymai, apklausos, į vieną iš slaptų susitikimų buvo atėjęs net žymusis sovietinės valdžios pažas Juozas Markulis. Praktiškai tuomet ir buvo nuspręstas likimas šio buto gyventojų .

Adelė, kaip ir kiti šio buto gyventojai, 1946 metų kovo 6 dieną suimama. Teisiama už „tėvynės išdavimą ir antikomunistinę veiklą“, kaip ir daugelis kitų iškilių Lietuvos veikėjų. Nors Tėvynė, ko gero, skleidžiant krikščioniškas vertybes ir žmogiškąjį orumą, negali būti išduota… Dirsytė nuteisiama 10 metų.  

Vilties Mokytoja Pragaro ratuose

A. Dirsytei teko patirti kančią tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje...  Net ir čia, rodos, pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis, ji  tęsia savo, kaip mokytojos, misiją. Viena iš kartu tremtų mergaičių, yra užrašiusi tokius žodžius: „Mes buvom nusiminusios. Palikom Lietuvą. Mūsų laukia nežinia. Mes nežinome, ar kada begrįšime. O traukinys vis dunda… Mes tolstam nuo gimtosios žemės, nuo gimtųjų namų. Kažkas sušunka: „Jau Rusija“. Pasidaro taip baisu. Mes pravirkstam. Tuomet Dirsytė mums pradeda pasakoti apie tautos didvyrius, jų drąsą, kančias, pasiaukojimą, skatina mus prisiminti istoriją, pasakoja mums apie mūsų rašytojus, poetus, ragina čia pat, važiuojant, pasimokyti eilėraščių. Ji daug jų mokėjo. Ir mes, monotoniškai dundant traukiniui, kartojam eiles apie tėvynę, ilgesį, meilę. Kartojom, kartojom. Ir – stebuklas! Kur baimė dingo? O prieš akis – mūsų sodas, besileidžianti saulė, mano mėgstamiausias serbentų krūmas. Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras.“ 

Net ir kentėdama lageriuose, Adelė pirmiausia matydavo ne save, ne savas kančias, bet matydavo  artimą, kuris kenčia, kuriam reikia padėti. Ji visuomet surasdavo būdą, kaip pasiekti žmogų. Kartu kalėjusios pasakoja, kad Adelės žodžiai eidavo tiesiai į širdį, jas atgaivindavo, sustiprindavo. Jos tiesiog glausdavosi prie Adelės, nes nuo jos sklido neapsakoma šviesa. 


Adelė, kaip minėta, bendravo ir su kunigu Alfonsu Lipniūnu, Dievo tarnu, kuris ypatingai mylėjo Eucharistiją. Tikriausiai iš jo ji ir perėmė tą meilę Eucharistijai. Ne kartą ji buvo pasirūpinusi, kad atsirastų galimybė priimti Komuniją net pačiomis atšiauriausiomis kalinimo sąlygomis. Jei ne fiziškai, tai bent dvasiškai...

Be galo išraiškingi vienos liudytojos žodžiai: „Buvo Kolymos pūga, verpetais sukdama sniego sūkurius. Mus, einančias į darbą, surikiuodavo po penkias ir skaičiuodavo. Skaičiuodavo tuos penketus be galo. Kai trūksta, ar vienu per daug – vėl iš naujo. Šaukia pavarde. Mes turime pasakyti numerį, prisiūtą prie nugaros ar skverno. Nuo šalčio kalena dantys. Nejaučiame nei rankų, nei kojų. O jei kuri išdrįsdavo pusbalsiu atsidusti, reikėdavo sėst ar gult, nesvarbu į sniegą ar į purvyną. Viską turėdavom nuleisti tylomis. „Mergaitės“, - sakydavo mūsų geroji mokytoja, - „Dabar – jų valia. Turime klausyti. O jei atodūsis veržiasi iš širdies – kalbėkit su Dievuliu mintimis. Niekas nežinos, o Jis – išgirs“. Ir išmokė ji mus maldelių, kurias kalbėdavom eidamos į darbą ir grįždamos į zoną, tuometinius savo namus. Ji išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švenčiausiąjį Sakramentą“. Labai svarbus akcentas kalbant apie A. Dirsytę yra tai, jog ji buvo maldos ir vilties mokytoja artimui sunkiausiais momentais. Pati Adelė savo kančias, savo aukas aukodavo už Lietuvą.
Dažnai ją kviesdavo tardyti, dažnai jai tekdavo pabuvoti ir karceryje, kur ją tiesiog daužydavo budelis tiek, kiek norėdavo. Ji niekam nesiskųsdavo, nesakydavo, kad ją taip kankina. Nuėjusios į pirtį, kartu kalinčiosios matydavo vis naujas dėmes ant Adelės kūno. Dirsytė visas savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą. Viena liudytojų, Kazimiera Dambrauskienė, pasakoja: „Akyse stovi vienas vaizdas. Mes prie tiesiamo kelio. Gale geležinkelio. Dirsytė stovi prie akmenų krūvos. O iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės. Tačiau akyse – lengva šypsenėlė. Į Magadaną atplaukėm rudenį, spalio mėnesį. Gyvenom palapinėje. Atsimenu, Dirsytė vieną rytą niekaip negalėjo atplėšti plaukų, prišalusių prie palapinės. Tuo metu į darbą ėjom tik norinčios. Pagalvojau, kad Dirsytei būtų geriau truputį pajudėti, padirbėti. Tačiau ji liko palapinėje. Netrukus buvo ruošiamas etapas. Mus išvežė nuo Magadano. Būdavo, gaudavau laiškelių iš mylimos mokytojos. Paskutinį gavau, kai buvo gavėnia. Klausė, koks momentas iš Kristaus kančios man daro didžiausią įspūdį?“. 

Adelė, kai tik galėdavo, bendraudavo su visomis ten esančiomis. Kai negalėdavo bendrauti gyvu žodžiu, bendraudavo laiškeliais. Kviesdavo kartu mąstyti. Žmogus gali daug daryti, veikti, bet labai svarbu yra ir žmogaus mintis, jo vidinis pasaulis, į kurį Adelė visada kreipdavo dėmesį. Ji užvesdavo „ant tokios paguodos“, kuri nustebina. Pavyzdžiui, Adelė drauge kenčiančių rate iškelia klausimą, kas yra geriau: laisvė ar laisvės ieškojimas? Jos, visos susirinkę, duoda atsakymą: „Mes nusprendėme, kad geriau – laisvės ieškojimas, taigi, mūsų dalia – rinktinė“. Liudytoja sako gerai prisimenantį tą dvasios pakilimą. Ši mintis apie laisvės ieškojimą šildė dar ilgai. Įdomu: „Neturiu laisvės, bet laisvės ieškojimas – geriau…“

Adelė drauge kalinčioms moterims, kurioms per tą laiką gal ir piktumas kildavo, išgyvenimai, didžiulis stresas, pyktis ant prižiūrėtojų, kurie niekindavo, tyčiodavosi, žemindavo, nuolat primindavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti“. Ji tuo tiesiog gyveno, skatindama drauge kalinčias pagal galimybes užrašyti kokią mintį ar maldą. Taip, tikriausiai, visai neatsitiktinai toli nuo Lietuvos, 1953 metų vasario 16–ąją dienos šviesą išvydo maldų rinkinėlis „Marija, gelbėk mus“. Ši knygelė buvo kaip mažas Dovydo akmenėlis prieš milžiną Galijotą. Vien tas pavadinimas „Marija, gelbėk mus“ simbolizuoja begalinę viltį, kad per galingą Marijos užtarimą mes galim gauti viską – stiprybės, vilties.  Pats knygelės „išleidimas“ vyko  slaptai. Jei kas iš prižiūrėtojų būtų sužinoję, visas, kurios tik prisidėjo prie šios knygelės, būtų nubaudę. Dabar ši knygelė paplitusi po visa pasaulį milijoniniu tiražu, išversta į daugybę kalbų ir yra pati žinomiausia lietuviška knyga pasaulyje.

Pradėjus plisti vadinamajai Sibiro lietuvių maldaknygei, suintensyvėja ir tardymai. Sovietinės valdžios funkcionieriai, ko gero, įtaria, kas prie šios maldaknygės gimimo yra prisidėję. Pasirodo, kad blogis bijo ne tankų bei automatų, bet nuoširdžios maldos, einančios iš kenčiančios širdies, maldos, kuri šaukiasi ne Dangaus keršto, bet meldžia gailestingumo...

1954–1955 m. žiemą Adelė buvo kažkur išvežama, ko gero, į Vladivostoką, kankinta, mušama, patyrė daugybinius sužalojimus. Buvo grąžinta pašlijusia sveikata ir psichika, kankinimų palaužta. 1955 metų vasarą Dirsytė buvo taip vadinamajame 18-ame lageryje, ligoninės psichiniame skyriuje. Čia jos sveikata buvo visiškai palaužta. Maitinta priverstinai, sutinusi. Reikėtų pažymėti, kad jos buvimo lageryje terminas turėjo baigtis tų pačių metų lapkričio mėnesį. Tais metais laivu ji turėjo būti išgabenta iš Madagano ir grąžinta į Lietuvą. Kelionė jai buvo labai sunki. Žinoma, kad ji buvo atplukdyta į Vaniną, o iš ten nugabenta į Chabarovską. Paguldyta į centrinę ligoninę. Oficialiame dokumente užrašyta, kad ji mirė Chabarovske 1955 m. rugsėjo 26 d., ir palaidota prie ligoninės esančioje politinių kalinių kapavietėje.

Pavyzdys mums

Dievo Tarnaitė mums liudija, kad tas, kuris tiki ir turi viltį, tas, kuris myli Dievą ir artimą, tas iš tiesų yra laisvas. Priešas nesikeičia, jis tik apsivelka kitą uniformą ir užsideda kitą kaukę. Ir šiandien esame bauginami nesirinkti tiesos, prisitaikyti, patylėti, užsimerkti. Tegul Mokytojos Adelės pavyzdys ir užtarimas mus drąsina likti ištikimiems tiesai ir teisingumui, nes tik taip galime kurti saugią savo ir tėvynės ateitį.

Malda prašant Adelę Dirsytę paskelbti palaimintąja

Visagali Viešpatie Dieve, Tikėjimo, Vilties ir Ištvermės šaltini! Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi. Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir būtų pamokančiu pavyzdžiu artimui. Viešpatie, suteik malonę, kad Tavo tarnaitė, mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, ir tikėjimu paliudijusi kankinystę, galėtų tapti mūsų Užtarėja Danguje. Amen.

Susiję

Skaitiniai 1361302206525230208

Rašyti komentarą

  1. Dievo Tarnaitė mums liudija, kad tas, kuris tiki ir turi viltį, tas, kuris myli Dievą ir artimą, tas iš tiesų yra laisvas. Priešas nesikeičia, jis tik apsivelka kitą uniformą ir užsideda kitą kaukę.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item