Kun. Gnana Pragash Suresh. Kaip suprasti islamą (I)

  fsspx.lt Kun. Gnana Pragashas Sureshas kilęs iš katalikiškos šeimos Pietų Indijos Madraso provincijoje. Baigęs Šv. Pijaus X brolijo...

 fsspx.lt

Kun. Gnana Pragashas Sureshas kilęs iš katalikiškos šeimos Pietų Indijos Madraso provincijoje. Baigęs Šv. Pijaus X brolijos seminariją Ecône, jis buvo 1999 m. birželį įšventintas kunigu ir dirbo Brolijos misijose Šri Lankoje bei Pietų Afrikoje. Versta iš The Angelus, 2001 spalis, p. 5. Korano citatos verstos iš Max Henning, Der Koran. Das heilige Buch des Islam, Heinrich Hugendubel Verl., München, 2003.

Pirmojoje dalyje aprašoma ikiislaminė Arabijos kultūra ir religija bei islamo pradžia. Antrojoje dalyje bus rašoma apie islamo klaidas ir vidinius prieštaravimus. Trečiojoje teksto dalyje - apie islame slypinčią prievartą, Korane aprašytą rojų bei kodėl musulmonai negarbina to paties Dievo kaip krikščionys.

Prieštaravimas nuo Abraomo laikų

Senajame Testamente skaitome, kad Dievo sumanytas šlovingasis atpirkimo planas buvo pradėtas įgyvendinti per Abramą. Su šiuo žmogumi Dievas sudarė amžiną sandorą ir pakeitė jo vardą – jis ėmė vadintis Abraomu, „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5). Ši sandora vėliau buvo įvykdyta per vieno iš Abraomo palikuonių Sėklą, žadėtąjį Mesiją.

„Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios“ (Gal 4, 22). Pirmasis jo sūnus Izmaelis gimė iš egiptietės pribuvėjos vardu Hagara. Antras sūnus buvo Izaokas, gimęs iš Abraomo žmonos Saros. Dievo valia Jo sandoros išpildymas buvo pradėtas per Izaoką, laisvosios moters Saros sūnų. Būtent iš Izaoko palikuonių vėliau kilo Mesijas (Pr 17).

Nors Izmaelis buvo pirmas Abraomo sūnus, Dievas savo sandorai išpildyti pasirinko jaunėlį Izaoką. Visi be išimties būsimieji Dievo pranašai ir Mesijas pasirodys tik iš išrinktojo Abraomo sūnaus Izaoko giminės linijos.

Saros ir jos sūnaus Izaoko naudai Hagara ir Izmaelis buvo išvaryti iš Abraomo namų, vadinasi, jie buvo pašalinti iš Izaoko kilmės linijos ir prarado paveldėjimo teisę (Pr 21,10). Dykumose gyvenančios arabų tautos yra, anot Tradicijos, Izmaelio, bet ne Izaoko palikuonys. Taigi, jau tą dieną įvyko didysis skilimas tarp Izmaelio vaikų ir Izaoko vaikų bei Mesijo.

Arabija iki islamo

Musulmonai dažnai įrodinėja, jog islamas ir Koranas (arab. Qur‘an) yra atsiųsti iš dangaus, todėl jų sudaryme negalėjo būti panaudotas joks žemiškos kilmės šaltinis ar medžiaga. Tokia yra išankstinė prielaida – žemiško šaltinio būti negali. Tačiau iš tiesų islamo tikėjimą ir patį Koraną galima visiškai ir pakankamai paaiškinti ikiislamine arabų kultūra, papročiais ir religija.

Archeologiniai ir lingvistiniai tyrimai, vykę nuo antrosios XIX a. pusės, atskleidė gausių faktinių duomenų, įrodančių, kad Mahometas (ar kažkoks kitas asmuo) sukūrė šią religiją ir Koraną iš jau prieš tai arabų kultūroje egzistavusios medžiagos.

Žodžio „islamas“ reikšmė

Pats žodis „islamas“ nebuvo nei iš dangaus apreikštas, nei Mahometo išrastas. Tai arabų kalbos žodis, reiškiantis vyriškumą, apibūdinantis didvyrišką ir narsų kovoje žmogų.

Pradinė žodžio „islamas“ reikšmė nėra „atsidavimas“, kaip visuotinai teigiama. Iš tikrųjų šis žodis reiškė jėgą, būdingą dykumos kariui, kuris net susidūręs su neįmanomais sunkumais, žūtbūt kovoja, vykdydamas savo pareigą.

Gentinis gyvenimas iki islamo atsiradimo

Gentinis ikiislaminės Arabijos visuomenės pobūdis paaiškina daugelį dalykų, randamų šių laikų islame. Pavyzdžiui, su arabų morale puikiai derinosi kitų genčių užpuldinėjimas, siekiant pagrobti turto, žmonų ir vergų, todėl gentys nuolatos viena su kita kariavo. Šios dykumų gentys gyveno pagal įstatymą „akis už akį, dantis už dantį“. Keršto būdavo imamasi dėl kiekvieno tyčinio veiksmo prieš kurį nors genties narį. Prievartinis žmonių ėmimas į vergovę arba moterų grobimas, laikymas hareme ir prievartavimas kada panorėjus buvo laikomas teisingu ir tinkamu dalyku.

Atšiaurus Arabijos klimatas išugdė šiurkščią gentinę visuomenę, kurioje smurtas buvo tapęs gyvenimo norma. Smurtas tebėra būdingas ir mūsų laikų musulmonų bendruomenėms. Įdomu, kad angliškas žodis assassin, „samdytas žudikas, teroristas“ yra arabiškos kilmės žodis. Jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio assassinus, perimto iš arabiško žodžio haššašin. Haššašin pažodžiui reiškia „hašišo rūkytojai“ – taip būdavo vadinami musulmonai, kurie rūkydavo hašišą, norėdami sukelti savyje religinį įtūžį prieš žudydami priešus. Į europiečių žodyną jis atėjo per musulmonų sektą, vadinamą „asasinais“, kurie tikėjo, kad Alachas juos pašaukęs žudyti žmones, tai esanti jų šventa pareiga.

Religija iki atsirandant islamui

Arabų kraštų gyventojai daugiausiai buvo animistinės pasaulėjautos. Medžiuose, akmenyse, upėse ir kalnuose gyveno vyriškos bei moteriškos dvasios, kurias jie garbino, jų bijojo. Tikėta, kad gentis apsaugo šventieji akmenys. Kuraišų gentis buvo pasirinkusi juodą akmenį, kurį laikė genties magiškuoju akmeniu ir pastatė jį Kaaboje. Atkeliavę į Kaabos šventovę, žmonės bučiuodavo tą magišką juodąjį akmenį. Neabejotina, kad tai buvo meteoritas, nukritęs iš dangaus ir todėl laikytas dievišku.

Kuraišų gentis, kuriai priklausė ir Mohametas, pasirūpino, kad Kaaba vadinamoje pagoniškoje šventovėje stovėtų stabas kiekvienai religijai. Kaaba arabų kalba reiškia „kubas“; taip pavadinta kubo pavidalo akmeninė šventovė Mekoje, kur buvo garbinami stabai. Šventovėje buvo tikras dievybių „švediškas stalas“ – kiek¬vienas užėjęs galėjo rasti sau ką nors tinkamo. Kaaboje buvo atstovaujama mažiausiai 360 dievų, buvo galima pridėti naują dievybę, jeigu į miestą atvykdavo svetimšalis ir norėdavo garbinti savo dievą, kurio stabo čia dar nebuvo.

Pelningi prekybos keliai ir turtingi karavanai palaikė kultūrinius ryšius tarp Afrikos ir Artimųjų Rytų, Rytų ir Vakarų pasaulių. Todėl nenuostabu, kad Korane yra pasakojimų, kurių kilmė siekia Babilonijos, Egipto, Indijos, Persijos ir Graikijos religinius pasakojimus.

Pagonybės ritualai

Prieš atsiradus Arabijoje islamui, stabmeldžiai arabai mokė, kad kiekvienas tikintysis keliskart per dieną tam tikru nustatytu metu turi nusilenkti ir melstis link Mekos – Arabijos religinio centro su šventove Kaaba. Be to, kiekvienas privalo bent kartą gyvenime nukeliauti į Meką pagarbinti dievus Kaaboje. Atvykęs į Meką, pagonis septynis kartus apibėgdavo Kaabą, pabučiuodavo juodąjį akmenį, o paskui bėgdavo apie mylią į Wadi Mina mėtyti akmenų į šėtoną. Jie taip pat vertino išmaldos davimą ir smerkė lupikavimą. Vieną mėnesį pagal mėnulio kalendorių jie net skyrė pasninkavimui. Visi pripažįsta, kad šie stabmeldiški ritualai sudarė religiją, kurios dvasia savo šeimoje buvo išauklėtas Mahometas.

Tuo metu ėmė vyrauti sabėjų religija, kuri ypač sustiprėjo prieš pat Mahometo laikmetį. Tai buvo astralinė religija, sabėjai garbino dangaus kūnus. Mėnulis laikytas vyriška dievybe, o saulė – moteriška. Drauge jie sukūrė kitas dievybes – žvaigždes. Koranas tai mini Suroje 41:37 ir kitur.

Savo religinius ritualus jie tvarkė pagal mėnulio kalendorių. Pavyzdžiui, pasninko mėnesį nustatydavo pagal mėnulio fazes. Sabėjų pasninkavimo apeigos prasidėdavo pasirodžius pusmėnuliui ir trukdavo iki sekančios fazės. Vėliau ši tradicija buvo priimta kaip vienas iš penkių islamo išminties šulų.

Galiausiai, Arabijoje iki islamo pasireiškė svetimų religijų – judaizmo, Persijos zoroastrizmo, induizmo, budizmo, graikų ir egiptiečių mitologijų, taip pat krikščionybės įtaka. Nenuostabu, kad Korane randami pėdsakai religinių pasakojimų, kurie ištakas galima rasti šiose religijose.

Taigi, islame ir Korane randamose idėjose bei ritualuose galima rasti ikiislaminės kultūros, papročių bei religinio gyvenimo įtaką. Archeologai atskleidė daugybę iki islamo egzistavusio meno pavyzdžių, tarp kurių yra arabų stabų ir kultinių simbolių. Žymiausias yra jau minėtas juodasis akmuo Kaaba Mekoje, seniai tapęs garbinimo objektu.

Islamo pradžia

Nors naujausi radiniai žada, kad netolimoje ateityje istorijos revizionistai tiksliau išnagrinės Mahometo gyvenimą, iki šiol visuotinai manoma, kad būtent Mahometas (570-632 m. po Kr.) yra islamo įsteigėjas. Mahometas gimė Mekoje, Abdullah‘o ir Aminah‘os šeimoje. Ši šeima priklausė kuraišų genčiai, kuri valdė Mekos miestą ir rūpinosi Kaabos ir apie ją besisukančios religinės veiklos priežiūra.

Mahometo tėvas numirė prieš jam gimstant, o motina dar jo jaunystėje. Mahometą pasiuntė gyventi pas turtingus senelius, kurie vėliau jį perdavė turtingo dėdės globai, o jis savo ruožtu – beturčiui dėdei, kuris jį kiek galėdamas auklėjo.

Pasak biografų ir ankstyvosios tradicijos, jaunystės metais Mahometas žymesnių žygių neatliko. Anot senųjų musulmonų pasakojimų, perduodamų iš lūpų į lūpas, jaunasis pagonis Mahometas regėjo įvairias vizijas. Viename pasakojime Mahometas teigia, kad dangiška būtybė perpjovusi jam pilvą, apsukusi vidurius ir vėl užsiuvusi.

Mahometo jaunystė praėjo be didesnių įvykių. Dvidešimt penkerių metų, pirklio našlės paprašytas, jis prižiūrėjo karavaną. Šią 15 metų už jį vyresnę našlę Mahometas vedė. Santuokoje jis gyveno gana laisvą gyvenimą, o jo pareigos apsiribojo prekyba šeimos prekyvietėje turguje.

Keturiasdešimties metų Mahometas dar sykį patyrė viziją. Po to religinio patyrimo jis galutinai pareiškė, kad Al‘lah (arab. Dievas) jį pašaukęs būti pranašu ir apaštalu. Reikia pažymėti, kad arabų religijoje nėra buvimo „pranašu“ ar „apaštalu“ tradicijos.

Pasak musulmonų tradicijų, Mahometui pasirodė Alacho angelas Gabrielius, kad apreikštų Koraną, kurį, kaip buvo manoma, Alachas jau buvo parašęs nuo amžių. Tačiau Mahometui jis buvo apreikštas dalimis. Nėra žmogaus, kuris būtų Korano bendraautorius. Alachas kalba per angelą Gabrielių, o žmogus tėra Korano priėmėjas, bet ne kūrėjas.

Pirmiausia Mahometas papasakojo apie savo pašaukimą šeimai ir draugams. Iš tikrųjų, pirmaisiais atsivertėliais tapo kai kurie jo šeimos nariai. Tačiau netrukus jo misija tapo visiems žinoma, jis tapo gyventojų ir net savo šeimos pajuokos bei priešiškumo objektu. Vienu momentu kilo tokia priešiškumo Mahometui banga, kad Mekos gyventojai apgulė miesto dalį, kurioje jis gyveno.

Norėdamas nuraminti šeimos ir kuraišų genties narius pagonis, jis nusprendė padaryti, jo nuomone, tinkamiausią kompromisą. Jis sutiko, kad visiškai dera melstis ir garbinti tris Alacho dukteris: Al-Lat, Al-Uzza ir Manat. Tai paskatino sukurti žymiąsias „Šėtoniškas eiles“, kuriose Mahometas silpnumo akimirką ir, kaip manoma, šėtono inspiruotas, pasidavė gundymui patenkinti pagonių minias Mekoje (jos buvo įterptos po Suros 53:19). Pasakojimas apie tai, kaip Mahometas laikinai nuramino pagonis – istorijos faktas, patvirtintas Artimųjų Rytų mokslininkų, tiek vakariečių, tiek musulmonų.

Dėl pajuokos ir sparčiai didėjančio priešiškumo Mahometas 622 m. po Kr. pabėgo į Mediną, 250 mylių nuo Mekos nutolusį miestą. Šis įvykis musulmonų vadinamas hidžra ir žymi musulmonų eros bei kalendoriaus pradžią.

Gyvendamas Medinoje, Mahometas planavo ir organizavo savo naujosios religijos skleidimą. Kaip vienintelį veiksmingą metodą, jis pasirinko smurtą Alacho vardu – džihadą. Šis džihadas buvo toks sėkmingas, kad nepaisant daugelio pasipriešinimo atvejų, po Mahometo mirties 632 m. po Kr. pusė arabų pasaulio tapo musulmonais, o iki 750 m. musulmonai nukariavo Persų imperiją ir didelę Bizantijos imperijos dalį. Savo naujos religijos centru Mahometas paskelbė Meką.

Islamo klaidos

Nors galima įrodyti, kad islame daug nelogiškų ir prieštaringų dalykų (plg. Norman L. Geiser & Abdul Saleeb, Answering Islam, Michigan, 1993), čia panagrinėsime tik svarbiausią jo tekstą – Koraną. Kadangi teigiama, kad Koranas yra neklystamas, ir tai laikoma jo apreiškimo įrodymu (plg. Sura 85:21-22), net ir viena Korane atrasta klaida gali tapti pagrindu rimtai tuo suabejoti. Savo pranašavimo pradžioje Mahometas nuolatos griebdavosi Senojo ir Naujojo Testamento Raštų kaip pagrindo ir normos, pagal kuriuos reikėtų vertinti jo mokymą. Jis sakydavo: jeigu norite sužinoti, ar kalbu tiesą, eikite pas Knygos žmones (žydus bei krikščionis) ir paprašykite juos pažvelgti į Raštus, kad išaiškintų, ar tai, ką kalbu, tiesa (Suros 2-13, 16, 17 ir t. t.).

Biblija turi būti etalonas visiems naujiems apreiškimams, įskaitant Koraną. Taip yra grynai chronologiškai – Mahometas pradėjo pranašauti 600 metų po Kristaus. Vadinasi, Koranas atsirado po Naujojo Testamento užbaigimo. Pats Koranas teigia esąs Biblijos tęsinys ir visiškai jam neprieštaraująs (plg. Sura 2:136). Logiškai mąstant, tuo atveju, kai Biblija ir Koranas prieštarauja vienas kitam, nusileisti privalo Koranas, o ne Biblija. Tai ypač teisinga tada, kai Korano tekstas prieštarauja Biblijos tekstui. Musulmonai tiki, kad Bibliją ir Koraną apreiškė tas pats Dievas – Alachas. Taigi, Koranas niekad neturėtų prieštarauti Biblijai, priešingu atveju Alachas prieštarautų pats sau. Musulmonai įrodinėja, jog Koranas turi būti tobulas, kadangi Dievas patikimai išsaugoja savo žodį. Tačiau jeigu Dievas to neužtikrino, kaip jie teigia, Biblijai, kodėl jis turėtų tą padaryti Koranui?

Po šios trumpos įžangos pereisime prie kritiško Korano nagrinėjimo. Kadangi Korane tiek daug problemų, apsiribosime kai kuriomis akivaizdžiausiomis.

Bus daugiau

Susiję

Religija 3265551942985227965

Rašyti komentarą

  1. Na, pradžią perskaičius, norisi būti alach-babachų pusėj: žydas išprievartavo savo vergę, padarė jai vaiką, o paskui abu išvarė velniop. Argi ne "dangaus teisingumo" besišaukiantis poelgis? ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl to jiems kaltinimai antisemitizmais nė motais. Atvirai deklaruoja norą žydus išžudyti per amžius ir ką tu jiems. O vakaruose štai užsižaidė su žmogaus teisėmis ir pagalbomis babachams ir ką dabar daryt nežino. Bėga žydeliai iš Prancūzijos ir Švedijos, žinia. Įdomu, kaip čia žydai nesugeba sušekeliuot stipraus priešnuodžio dabartinei situacijai. Galėtų gi sukelt kokią antimusulmonišką europinę intrigą.

      Panaikinti
    2. "Galėtų gi sukelt kokią antimusulmonišką europinę intrigą." Netikiu, kad jūs nežinot, ką išdarinėja sionistai Palestinoje. Vien 2018 m. areštavo 6500 palestiniečių. Suiminėja ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kankina ir žudo. Susiraskite kn. "Izraelio triumfas ir Palestinos mirtis" kokia nors kalba, žinoma, lietuviškai nerasite. Ten daug statisitikos, kiek kasmet ištremiama, kokios kovos vyksta dėl Al Aksos mečetės ruošiantis sutikti mošiachą ir t.t.

      Panaikinti
    3. Ponia, aš ne apie jų lokalkę kalbu. Aš kalbu apie visuotinį tsunamį, teutonų lygio. O šiaip nėra jokios Palestinos, perėjus sieną uoj kaip norisi atgal pas žydus. Jau jeigu smėlnegriai ant tiek apšakalėjo, kad Europon atsibastę maitinančią ranką kramto, bažnyčias verčia, Marijos statulas daužo, tai gal sakau laikas jų tą kubą pusiau perskelt? Ir šiaip dar matant Putiną valiūkiškai petakus daužant su S. Arabijos princu išvis viduj užverda kaka išvadas daryt, ar aš klystu?

      Beje įdomus momentas, baltas žmogus, laikantis save ateistu, naiviai mano, jog šis konfliktas esą jo nepalies. Tai patampa kažkokiu kvailu liberalios visuomenės meta-naratyvu. Ataka prieš katalikų bažnyčią jam nekelia sentimentų kadangi tai tik pastatas, tai neva nėra ataka prieš krikščionybę ar Vakarus, vienok patrynus dešrigaliu kokios mečetės rankeną iškart išskleidžiamos pajėgos saugoti mečetes o ir spauda klykia užkimdama apie atakas prieš Islamą ir taikos religijas.

      Taip kad ruoškitės.

      Panaikinti
    4. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-04-23 09:09

    Žydas,manau, neprievartavo savo vergės, nes jis tai darė pagal teisę...O straipsnis labai logiškas, pamokantis.Straipsnis padeda, kad "sueitų galai" žmonių mąstyme apie islamą.Dievas myli visus savo vaikus....Jis veda savitais keliais, pagal vaikų sugedimo lygį link išganymo.Koks bebūtų didelis Dievo vaikų sugedimas, atitolimas nuo Jo, neišmanymas ...Bet Dievas kalba tiesą, Jis nekalba melo...belieka melstis, ir tikėtis, kad islamo atstovai pagaliau susitaikytų, suprastų , kad,vistiktai, jie iš vergės Hagaros gimusio Izmailo vaikai...Pasikartoju, tai nereiškia, kad jie mažiau mylimi...Bet ir išrinktojo Izaoko vaikai turi kalbėti tiesą-nepasiduoti nei spaudimui, nei melui...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Savotiškai originalus Kažinkavičiaus požiūris. Kad ir ką, bet man net patiko:).

      Panaikinti
    2. Na, mano akimis žiūrint, santykiavimas su moterimi prieš jos valią YRA prievartavimas. O kad to meto įstatymai tą leido - esmės nekeičia. Jie ten DAUG KĄ leido (pasiskaitykite kad ir Senajame testamente, ką žydai su nugalėtais priešais išdarinėjo - pamatysite, kad nuo arabų jie nė velnio nesiskyrė).
      O mintis, kad masiškai žmones skerdžiančios, luošinančios, pavergiančios ir prievartaujančios laukinių ordos, pasirodo, buvo (ir tebėra) visus mylinčio Dievo taip vedžiojamos išganymo link - gana savotiška, sakyčiau. Įdomu, kokia būtų tų "mylinčio Dievo vedžiojamųjų" aukų nuomonė šiuo klausimu? ;)

      Panaikinti
    3. supratingas2019-04-23 23:54

      Mano manymu, didelė dalis tikinčiųjų turėtų mažų mažiausiai nepatogiai jaustis dėl to, kad ateistas daug aiškiau už juos suvokia reikalo esmę :)

      O dėl vergės galite ir klysti, kadangi Biblija neskelbia ar sueitis įvyko prieš ar ne prieš jos valią.

      Panaikinti
    4. Vergių paprastai apskritai niekas neklausia. Lygiai taip pat "pagrįstai" galima kelti abejonę, ar ji verge patapo prieš savo valią, ar ne. O Biblija rašyta pagal to meto "paniatkes" ir to meto publikai, tad tokie klausimai jos autoriams apskritai nebuvo aktualūs. Jiems, ko gero, mūsų diskusijos būtų panašūs kliedesiai, kaip mums - rūpestis dėl kokio nors šaldytuvo jausmų. :)
      P.S. Jei epitetas "ateistas" buvo taikomas man, negalėčiau visiškai sutikti, nes aš "ateistą" suprantu kaip neigiantį Dievo egzistavimą - t.y. irgi tikintįjį. Nes, objektyviai žiūrint, nei krikščionis žino, kad Dievas egzistuoja, nei ateistas žino, kad jis neegzistuoja. Abu tiesiog tuo egzistavimu ar neegzistavimu tiki. Gi aš sakiau, kad nesu tikintis, kas reikštų, kad negaliu tapatintis nei su viena iš tų dviejų grupių. Be to, kadangi krikščionio ir ateisto tikėjimai priešingi, jie paprastai vienas kitam yra priešiški, o aš nejaučiu priešiškumo nei krikščionims, nei ateistams. Nes nesu tikintis. :) Vis dėlto, krikščionių (konkrečiau, RKB) moralinė pozicija (bent jau anksčiau) buvo artima mano paties moralinėms nuostatoms - dėl to ir simpatija, nors ir be tapatinimosi.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-04-23 13:03

    Galimai religinio fanatizmo komentaruose pasitaiko.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-04-23 16:05

      Ar ,,galimai'', ar ,,pasitaiko''? Nurodykite pavyzdžius.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2019-04-23 16:08

    Pikc, iš kur taip gerai žinote to meto, tos kultūros ,tos rasės moters požiūrį į tą, kaip Jūs sakote, santykiavimą? Ar Abraomas, kuris buvo Dievui paklusnus, galėjo būti grubus?girtuoklis?nevaleika?Ar jis negalėjo būti vergei Hagarai nepaprastai švelnus? ar jis negalėjo jai kalbėti pačių meiliausių žodžių?Na???Kodėl sumastėte , kad prievartavo?O ir išvarė su skaudama širdimi, nes nebuvo geresnio pasirinkimo.Išvarymas buvo geresnis pasirinkimas už neišvarymą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kai noras tikėti nugali sveiką protą... :D
      O dabar pabandykite perskaityti savo komentarą įjungę smegenis. ;)

      Panaikinti
    2. Ne, Kažinkavičius čia viską (žr. Pr 16) "išanalizavo" kaip netikintis, ir iš tokių pozicijų vertinant viskas išeina logiškai (pagal netikintį protą). Tačiau tikinčio požiūris į šią situaciją yra kitoks. Pirmiausia žydams neturėti vaikų yra didelis pažeminimas ir Dievo bausmė. Dėl to jau dešimt metų Sarai nesusilaukiant palikuonio, ji pati pasiūlė savo vyrui "įeiti pas Hagarą". Taigi jokios prievartos nebuvo, o Abraomo irgi neapkaltinsi svetimavimu ir ištvirkavimu, kadangi jis taip elgėsi dėl palikuonių ir dėl to, kad leido žmona. Žydų tekste - "kad sukurtų savo namus", kad "įsitvirtintų per ją". Saros poelgis irgi darosi suprantamas, jei turėsim galvoje tos epochos paprotį, kai vyro vaikai, pagimdyti tarnaitės, buvo laikomi teisėtais jo vaikais ir šeimos nariais (plg. Pr 30,3). Vėliau tarp Saros ir Hagaros (šis vardas reiškia "bėgimas") kilo vaidas, ir Hagara pabėgo.
      Senovės žydai nebuvo "laukinių ordos", tai buvo klajoklių gentis, kurią Dievas vedė pagal savo valią ir sumanymą, kad toji gentis, vėliau tapusi tauta, pagimdytų žmonijai Išganytoją. Tuo įvykiu jos misija ir pasibaigė, nors žydai išrinktumą neteisingai tebesisavina ir dabar (valdžios, turto, žemiško valdovo - mošiacho laukimas, - visa tai pildosi ir yra akivaizdu. Iš žydų atėjo Išganytojas Kristus, o koks dabar "išganytojas" gali ateiti, irgi akivaizdu.
      Jeigu Pikcui artimas šis portalas su krikščioniškomis idėjomis, tai jam turėtų būti ir bent kiek suprantamos Senojo Testamento nuostatos sulaukti Mesijo.

      Panaikinti
    3. Galiu tik pakartoti:
      "Kai noras tikėti nugali sveiką protą... :D"
      Kas TIKRAI įdomu, tai kad moterėlė aiškina, jog vyro seksas su kita moterimi BE jos sutikimo "nėra prievarta", nes taigi to "dulkintojo" žmona leido. Vadinasi, jeigu tamstelę koks atmata "išgvaltavos" su savo žmonos leidimu, tai reikš, kad jokios prievartos nebuvo, ne? ;)
      Bet žiūrim toliau į fanatikų "logiką":
      Straipsnio tekstas: "Saros ir jos sūnaus Izaoko naudai Hagara ir Izmaelis BUVO IŠVARYTI iš Abraomo namų"
      "jotos" interpretacija: "Vėliau tarp Saros ir Hagaros (šis vardas reiškia "bėgimas") kilo vaidas, ir Hagara PABĖGO."
      Na, čia, turbūt, kaip ir nėra ką komentuoti. ;)
      Žiūrim dar: "Senovės žydai nebuvo "laukinių ordos", tai buvo klajoklių gentis, kurią Dievas vedė pagal savo valią ir sumanymą" - aha, o mongolai irgi "nebuvo "laukinių ordos", tai buvo klajoklių gentis, kurią Dievas vedė pagal savo valią ir sumanymą". Arabai irgi. Netikite - pasiklauskite jų. Juk jeigu šventai tikite tuo, ką žydai apie save sako, kodėl neturėtumėte tikėti, tuo, ką apie save sako kitos tautos? Jos juk irgi turi savo mitologiją, kuo puikiausiai pateisinančią savo protėvių elgesį. :D
      Ir dar kartelį: objektyviai žiūrint, jeigu priimame, kad laukinių ordos, siaubiančios savo kaimynų žemes, žudančios, luošinančios ir grobiančios žmones, yra iš tikrųjų NE gyvuliškais instinktais besivadovaujančios laukinių ordos, bet pagal Dievo "valią ir sumanymą" veikiančios gentys, KĄ tai sako apie tokią "valią ir sumanymą" turintį Dievą? ;)

      Panaikinti
    4. Tavo "sveikas protas" nesiekia dangaus, nes tu jo nežinai ir nepažįsti. Tikinčiojo protas sujungia žemiškąją tikrovę ir antgamtinę. Kaip tau mintis, kad Hagara IRGI tikėjo? Ar tokia situacija gali būti laikoma prievartavimu?

      Toliau - Biblijoje rašoma, kad Hagara buvo išvaryta po to, kai Sara pamatė Išmaelį žaidžiant su Izaoku (pats paskaityk Pr 21, Hagaros ir Išmaelio išvarymas). O kad išvaryta bėgo, nesikabinėk prie smulkmenų.

      Tu pripažįsti tik tokį tikrovės pažinimo būdą, kuris apsiriboja šiapusybe. Iš tiesų tavo "sveikas" protas niekaip negali sutapti su tikinčiojo "nesveiku" protu. Tauta, kuri buvo vedama Dievo, negali vadovautis laukinių logika ir negali lygintis su laukinių ordomis. Nebent ji prarasdavo tikėjimą ir atsimesdavo nuo Dievo. Kaip, beje, yra su buvusiais išrinktaisiais ir dabar.

      Panaikinti
    5. Apskritai tau reikėtų ne Bibliją skaityti, o atidžiau pažvelgti, pvz., į gamtą. Sakoma, kad vieno drugelio sparno pakanka, jog įsitikintum Dievo buvimu. Netikėti yra daug didesnis absurdas, nei tikėti. Mūsų žinios, gautos tikėjimu, sudaro 90 proc. Tu nežinai, kas bus, tarkim, rytoj, bet tiki, kad rytojus ateis ir kad atliksi darbus, kuriuos esi suplanavęs. Tiki, kad egzistavo tam tikros senovės kultūros ar rašytojai, nors kartais nėra jokių apčiuopiamų įrodymų.
      Antgamtinis tikėjimas, beje, remiasi tam tikru žinojimu; kokiu - sunku netikinčiam paaiškinti. O netikintis dažnai tiki nežinodamas.
      O pats kokią žmogaus egzistavimo prasmę gali pasiūlyti? Mano supratimu (ir nebūtinai mano), netikinčio žmogaus gyvenimas yra beprasmis. Gyvenimas apskritai būtų beprasmis, jei nebūtų Dievo.
      Atsiprašau, aš tave esu ne kartą pavadinusi kvailiu. Tačiau visai ne ta prasme, kokią įsivaizduoji. Psalmė sako: "Ir tarė kvailys savo širdyje: 'Nėra Dievo'"

      Panaikinti
    6. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    7. "Kai noras tikėti nugali sveiką protą... :D" - atrodo, tai taps standartine diagnoze, nes įrodymai kaupiasi tiesiog kalnais. ;)
      Galima tikėti, bet paistyti "šyzą", bandant išvedžiojimais apeiti ne tik logiką, bet ir istorinius faktus - čia jau fanatizmas.
      O šitas "Apskritai tau reikėtų ne Bibliją skaityti, o atidžiau pažvelgti, pvz., į gamtą." tai GERAS! Tas "atidesnis pažvelgimas į gamtą", kur viskas pagrįsta tarpusavio naikinimu, kaip tik yra vienas veiksmingiausių būdų "atbaidyti" nuo tikėjimo "geru beigi gailestingu" Dievu. Ar tik ne Darviną gamta (berods, vapsvos lervos, iš vidaus ėdančios gyvą vikšrą) ir "įkvėpė" (https://motherboard.vice.com/en_us/article/4x38gj/darwins-monsters-parasitoid-wasps). O drugelio sparnas kaip "įrodymas" jau seniai nuvalkiotas - ir nė velnio jis nieko neįrodo. Nėra ten jokių argumentų - paprasčiausias "pažiūrėk ir įtikėk!". ;)
      P.S. Įdomus šizofrenijos atvejis: iš vienos pusės - vos ne fanatiškas priešiškumas žydams (nes gi rasiejos "dūchovnū skriepū" puslapiai taip rašo - reiškia, taip ir yra!), iš kitos - fanatiški bandymai senovės žydus trūks-plyš pateisinti, dėl "švento reikalo" nevengiant nei prieštaravimų pačiai sau, nei atvirų nusišnekėjimų. :D

      Panaikinti
    8. Tikėjimas, viltis ir meilė yra didžiausios žmonių dorybės. O noras tikėti yra Dievo laiminamas. Tikėjimas - Dievo dovana, tačiau kai kuriems žmonėms Dievas jos neduoda. Ir būtent dėl to jiems tikėjimas yra "diagnozė".

      Kalbėdama apie gamtą aš turėjau galvoje jos grožį. Kokia gamtos ir kitokio grožio prasmė, Pikc? "Ir nė velnio jis nieko neįrodo"?

      Priešiškumas ne žydams kaip tokiems, o jų antikristinėms nuostatoms. Ir taip rašo ne "rasiejos "dūchovnū skriepū" puslapiai", o Šv. Raštas, ypač Evangelija. O tu ką nors skaitei iš tų "duchovnų skriepų" ir Šv. Rašto?

      Panaikinti
    9. Diagnozė yra ne tikėjimas, o fanatizmas ir atsisakymas vadovautis protu. ;)
      O dėl "gamtos grožio prasmės" - švelniai tariant, keistas klausimas. Gamtoje (pakartosiu) vyksta visuotinis galabinimas, ir nieko gražaus tame nėra. Na, o tai, kad žmonės renkasi žiaurios realybės ignoravimą ir vadovaujasi savo estetiniais pojūčiais - tai jau paties žmogaus smegenų veikimo specifika. Drugio sparnų raštai skirti ne pasigėrėjimui sukelti, o maskavimuisi, kad nesuėstų, o kitų padarų ornamentai padeda pasislėpus ką nors nugalabinti ir suėsti. Tiek tat to "grožio". ;)
      O patarimą nerti į rusiškos "šyzos" kloakas "užskaitau", kaip sako. :) Maždaug, "paskaityk šizofreniškus kliedesius - ir atrasi TEISIBE". :D
      Kalbant apie "Šventą Raštą" - taip, skaičiau. Tiek Senąjį Testamentą (kurio remiantis ir kalbėjau apie laukinių ordas ir faktą, kad žydai nė velnio ne geresni už arabus buvo), tiek Naująjį (kuris iš esmės prieštarauja Senajam, bet krikščionys kažkaip sugeba tuo pat metu garbinti abu :)).
      P.S. Tamstelės čia komentaruose ginami žydai jokių "pro-kristinių nuostatų" irgi neturėjo ir vadovavosi savo "paniatkėmis", kurios su krikščionybe kaip ir nelabai ką bendro turėjo. Tad kuo jie geresni už lygiai taip pat savo "paniatkėmis" besivadovaujančius žydus, kuriuos tamstelė puolate? ;)

      Panaikinti
    10. Manau, Pikc, kad tavo problema (nežinau, ar tau ji didžiausia) yra blogio kilmės nesuvokimas. Darvinas (tavo nuorodoje) irgi niekaip negalėjo išspręsti kančios klausimo - pasaulyje per daug kančios. Jis niekaip savęs neįtikino tuo, kad gerasis Dievas galėjo sukurti monstrus, ėdančius vienas kitą sudėtingiausiais būdais, kad išgyventų.
      Iš tikrųjų, Dievas tokio pasaulio nesukūrė (ir mąstant bet kokiu protu, negalėjo sukurti). Jis sukūrė gerą pasaulį, kuo ne kartą teko įsitikinti.
      Krikščionybė paaiškina blogio kilmę - pirmoji nuodėmė (abejonė Kūrėju) buvo ne šiaip pigus triukas su obuoliu, bet nesuvokiamo masto katastrofa, suardžiusi harmoniją ir nutraukusi ryšį su Tuo, kas ją palaiko. Ir tik pats Dievas galėjo vėl atkurti tą ryšį. (Ką krikščionys ir švenčia šiuo metu).
      Aš žinau daugybę pavyzdžių, kai per maldą buvo pakeisti gamtos ir žmogaus santykiai. Pvz., aršus šuo nepuola švento ir pamaldaus žmogaus; vienuoliai, kalnuose persekiojami saugumiečių ir priėję bedugnę, pereina ją ORU; arba žvėrys padeda vieni kitiems, - nejau negirdėjai nieko panašaus? Gamtoje visur galima pastebėti Dievo ženklus. Ir jokio atsitiktinumo, kaip rašo Darvinas, pasaulyje nėra.
      Šiaip giliau pasiknisus, kaltinti reikia ne Dievą, bet save. Aš esu kaltas, kad pasaulyje tiek blogio; jei būčiau geresnis, blogio būtų mažiau. Aš esu egoistas ir savimyla; aš trokštu valdžios ir nekenčiu, kai mane žemina.
      O ką pats gali geresnio pasiūlyti? Nejau materializmą? "Drugio sparnų raštai skirti ne pasigėrėjimui sukelti, o maskavimuisi, kad nesuėstų" - tipiško materialisto samprotavimas. Kodėl gi - maskavimosi aš neneigiu, - gamta ginasi, kad išgyventų. Paskaityk Laiško romiečiams 8 sk.:
      "Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo."

      Panaikinti
    11. Pardon, bet nusišnekėjimas po nusišnekėjimo.
      1. Dievas, atseit, sukūrė gerą pasaulį (nes gi toks gerulis kitokio sukurti negalėjo) - bet kadangi tas pasaulis nė velnio nėra geras, tai a) arba čia ne tas pasaulis, arba b) ne tas Dievas jį sukūrė? ;) Jeigu viskas dėl "pirmapradės nuodėmės" - tada kuo čia dėti gyvi padarai, kurie su tuo nieko bendro neturėjo (nieko sau "gerumas" - versti kentėti nekaltus), o jei tas Dievas kažkokį ryšį atkūrė, tai kodėl gamtoje to nė velnio nesimato?
      2. Su aršiais gyvūnais man pačiam yra tekę turėti reikalų - nėra čia jokio šventumo. Išsigandusio žmogaus organizmas išskiria adrenaliną - "pulti ar bėgti" hormoną, kurį gyvūnai ir vabzdžiai užuodžia, o kadangi baimės nuo agresijos neatskirai, tai reaguoja kaip į agresiją. Supanikuokite prie bičių avilio ir suprasite, apie ką kalbu. ;) Aš ne vieną ant manęs "besiraunantį" šunį nuraminau - reiškia, aš dėl to šventas ir pamaldus, ar kaip? O kad žvėrys kai kada vieni kitiems padeda - tai čia irgi iš pamaldumo? ;) Apie "vaikščiojimą oru" net nekomentuosiu. :)
      3. Save kaltinti dėl to, kaip "surėdyta" gamta yra paprasčiausiai kvaila - nei aš, nei tamstelė NIEKAIP prie gamtos dėsnių nustatymo neprisidėjome ir NIEKAIP negalime jų pakeisti. Lygiai taip pat kvaila save kaltinti dėl "pasaulio blogio". Jei tamstelei smagu jaustis kaltai dėl to, kad kur nors Afrikoje Matumbos genties negrai išpjovė kažkiek Mubwangos genties negrų, o tie atsikeršydami išpjovė kažkiek Mumbubwės genties negrų, arba kad koks nors alach-babachas vėl kur nors susisprogdino - prašom. Aš jokios kaltės nejaučiu, nes niekaip tų įvykių nepaveikiau ir paveikti negalėjau.
      Galiausiai, apie kokį Dievo kaltinimą kalba? Pirma, aš net nežinau, ar apskritai yra KĄ kaltinti, O jei yra - tai tas Dievas neblogai pasidarbavo: sukūrė sistemą, kuri veikia. Žiaurią, cinišką, pagimdytą grynos neapykantos - bet veikiančią. Aš ne kaltinu - aš tiesiog sakau, kad toks Dievas nuo velnio skiriasi tik tuo, kad jo cinizmas, pagieža ir neapykanta yra "sutvarkyta", o ne chaotiška, ir tiek. Tokį veikėją vadinti "geru" yra nemenkas sarkazmas.
      Na, bet čia tik mano nuomonė - suprantu, kad tikėti yra saugiau, negu galvoti. ;)

      Panaikinti
  5. Susipešė dvi semitų gentys, o dabar nuo to dreba visas baltųjų pasaulis. Perkūne, įkvėpk kai kam sveiko proto.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jūs visiškai teisus, tačiau šioj vietoj neutraliems pabūt ir vėl neišeis. Neutralumo siekis lietuviams kaip prakeiksmas, amžinai neįmanoma siekiamybė.

      Panaikinti
  6. Didejant musulmonu skaiciui valstybese, dides musulmonu skaicius valstybes institucijose. Jie, budami stipriai religingi sekuliarioje aplinkoje, kis Islamo ideologija. Taip atsiras sliauzianti islamizacija. Si sliauzianti islamizacija susidurs su sekuliariuju pasipriesinimu. Kils klausimas koks gali buti tas pasipriesinimas - stiprus ar silpnas? Silpnas bus iveiktas, o stiprus isauks kara. Ziauru kara. Yra rusu kareiviu dainos atsinestos is Afganistano ir Cecenijos karu. Augant toliau musulmonu populiacijai Rusijoje taip kaip auga dabar kyla gresme Rusijai tapti Afganistanu ar Cecenija. Tik si karta rusams reikes kovoti ne del dominavimo, bet del islikimo. Kaip ir europieciams. Laimejus Islamui, naujosios musulmoniskos valstybes kaip Vokietija, Svedija ir Rusija kartu gali skelbti Dzihada i Lenkija ir kas yra aplink ja (pvz. Lietuva) ir sutriuskinti. Galimas gyventoju  genocidas.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Islamas igyja galia tik tada ir tik ten,kur krikscionybe susilpneja,kur krikscionys politkorektiskai tyli,istraukinet is konteksto pavienius staciatikiu dvasininkus lendancius islamistams i viena vieta ir juodint juos,kaip visuma-siokia tokia sektantiska manipuliacija-pasakyt A ir neparodyt B.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne islamistams, o žydams (judams). Pavyzdžių apstu, o B su nuotraukomis rodyti tikrai nesinori, nes visi atpažins. O ir katalikai garsėja "vyresniųjų brolių" liaupsinimu, Evangelijos iškraipymu, Bažnyčios Tėvų nepaisymu. Galiu ištrinti tą komentarą, bet tiesos ir faktų neištrinsi.

      Panaikinti
    2. Kita vertus, jei jau užėjo kalba apie islamo galią, tai kaip jūs žiūrite į tai, kai dvasininkai tvirtina, jog mes (krikščionys ir musulmonai) meldžiamės vienam ir tam pačiam Dievui? https://3rm.info/main/74257-musulmane-byli-na-messe-soglasovannost-eretikov-papa-rimskij-sovershil-messu-v-abu-dabi.html
      Stilius šioje nuorodoje gana žaismingas, tačiau nereiškia, kad aš viskam pritariu.

      Panaikinti
  8. supratingas2019-05-01 22:22

    > Pikc Kažinkavičius2019-04-26 00:12

    Pikc: „P.S. Jei epitetas "ateistas" buvo taikomas man, negalėčiau visiškai sutikti, nes aš "ateistą" suprantu kaip neigiantį Dievo egzistavimą - t.y. irgi tikintįjį.

    Taip, epitetas taikytas jums. Turėjau omenyje tiesiog netikintį žmogų. Jūsų apibrėžimas yra vienas iš galimų, tačiau jeigu abu pritarsime jūsiškiam „ateisto“ apibūdinimui, tuomet turėtų kilti klausimas koks tarptautinis žodis tiktų apibūdinti jums? Truputį panaršiau ir atradau, kad yra netgi sąvoka „agnostinis ateistas“. Ar tamstai toks savęs apibūdinimas tiktų ar jūs, visgi, pageidautumėte apsiriboti lietuvišku žodžiu? :)
    Man jūsų pateiktas „ateisto“ apibūdinimas niekuomet nepatiko dėl jį menkinančio religingumo. Skepsis lyg ir turėtų būti privaloma sąlyga norint vadintis ateistu, tačiau tokiu atveju skepsis turėtų būti vienodas viskam, įskaitant ir abejonę Dievo nebuvimu. O jei skepsis nukreiptas tik Dievo buvimo atžvilgiu tuomet ateistas tampa paprasčiausiu jūsų jau minėtu religinguoju.
    Grįžtant prie temos, mano žinutė buvo nutaikyta ne į vergės atvejį, o į „gerojo“ ir „mylinčio“ Dievo problemą kurią jūs užkabinote. Mano požiūriu psichiškai sveikam ir doram žmogui nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo turėtų kilti rimta abejonė minėtomis savybėmis. Apskritai derėtų kelti klausimą ar ST aprašomas žiaurus tironas gali reikšti teisę į Aukščiausiojo titulą, nors kai kam ši mintis ir gali pasirodyti šventvagiška.
    Jei daugelį dalykų, įskaitant vergės atvejį galėtume nurašyti tų laikų kultūriniam kontekstui kurį tamstą pavadinote „ paniatkėmis“, tai tokias teksto vietas kaip Adomo ir Ievos istorija, reikalavimas žudyti sūnų Izaoką kaip paklusnumo ir ištikimybės įrodymą, nesveikai žiaurų elgesį Jobo atžvilgiu, mirties bausmę už šabo nesilaikymą, milžiniško masto žudynes už žiūrėjimą į skrynią arba tokį įvykių surėdymą kurio pasekoje „mylimiausias“ sūnus kalamas prie kuolo kad išpirktų tariamą pirmapradę nuodėmę (sąrašas tęstinas), nėra kam daugiau nurašyti išskyrus patį despotą.
    O gal ST yra tiesiog tų laikų tam tikros genties savotiška psichologinė projekcija į kažką, ką jie laikė Dievu, ir tikro dieviško įkvėpimo mišinys? Esant tokiai prielaidai tektų pripažinti, kad nei ST yra nuo pradžios iki pabaigos Dievo įkvėptas, nei, kad to etnoso aspiracijos visuomet krypo į Visagalį (neskaitant keleto išrinktųjų) ir klausimas ką tiksliai jie garbino lieka atviras. Priešingu atveju reikėtų nustoti vadinti ST veikėją tuo kuo jis nėra, t.y. geru ir mylinčiu Dievu.
    Dėl vieno dalyko esu visiškai tikras - šiuolaikinis žmogus perskaitęs tokį pasakojimą dažniausiai rinktųsi likti bedieviu.
    Pikc: „ Nes, objektyviai žiūrint, nei krikščionis žino, kad Dievas egzistuoja, nei ateistas žino, kad jis neegzistuoja.

    Dėl ateisto neprieštaraučiau, o štai teiginio dalimi apie krikščionį nebūčiau tikras. Mano galva, taip teigdamas tamsta kaip tik aunate save tikinčiojo batais. Iš kur jūs tuo tikras ir kokiu rodikliu vadovaujatės vadindamas žiūrėjimą objektyviu? Aš manau, kad teisinga būtų teigti, kad nei vienas, nei kitas negali įrodyti Dievo buvimo pasitelkus logiką, su sąlyga, kad abiejų pusių intelektas vienodai gerai išlavintas kas įgalintų lygiavertį ginčą. Mano galva jūsų teiginys tiktų apibūdinti nebent aklai tikinčius, kurių daug esama dabartiniais laikais, bet tai neturėtų stebinti turint omenyje religijų masiškumą, dogmatiškumą ir tai, kad religijos tapo labiau sociokultūriniu reiškiniu nei kelrode žvaigžde Dievystės link.
    Tačiau būtų neteisinga tvirtinti, kad visi krikščionys ar bet kurio kito tikėjimo išpažinėjai tiki aklai.
    Nežinau kiek giliai ar paviršutiniškai tamsta esate susipažinęs su krikščionybe, bet siūlyčiau pasidomėti pačio žodžio „tikėjimas“ (hebrajiškai „aman“ ir graikiškai „pisteuō“) konotacijomis idant įsitikntumėte, kad tikėjimas dar ir kaip susijęs su žinojimu ;)
    Jau nekalbant apie pačius pirmuosius krikščionis buvusius gyvu jūsų teiginio paneigimu.

    O jūsų paminėtą simpatizavimą RKB panašiai ir supratau iš jūsų ankstesnių pasisakymų.





    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item