Gintaras Aleknonis. Duoną pažinsi iš plutos, žmogų – iš valdžios

Žurnalas „Miškai“

Visi šių metų Lietuvos rinkimai – jau pasibaigę savivaldybių ir jų merų ar artėjantys prezidento ir Europos Parlamento – tik dar kartą primena svarbiausiąjį dabartinės mūsų politikos ilgesį – asmenybių ilgesį. Kai politinių partijų vadovai skundžiasi, jog visuomeniniai rinkimų komitetai tik griauna Lietuvos politinę sistemą ir skatina populizmą, jie painioja priežastis su pasekmėmis. Asmenybėms dažnai ankšta mūsų politinėse partijose, o politikos nykštukai tik spardosi tarpusavyje ir dar taikosi įspirti didesniems į kulkšnis, nes aukščiau nepasiekia. 

Jeigu nori išgyventi šiandienos politinių technologijų painiavoje, partijos turi susimąstyti, kaip į savo gretas pritraukti asmenybių ir padėti jų raiškai. Ką tik pasibaigę savivaldybių ir merų rinkimai liudija, kad tie, kam rūpi visuomenės reikalai, dažnai neranda vietos partijose ne todėl, kad ten per daug asmenybių. Kai valdininko ar verslininko logika užvaldo tą erdvę, kurioje turėtų vyrauti politinės valios ir socialinio jautrumo dermė, sunku prisiversti patikėti pačia tarnavimo visuomenei idėja. Į politines aukštumas iškilusio biurokrato ar biznieriaus mąstysena lieka primityvi, nes vadovaujasi arba posto išsaugojimo instinktu, arba pelno goduliu. Tokią logiką lengva suprasti, nors ne visada norisi pateisinti. Šiais principais grindžiama politika netenka polėkio ir leidžia naujųjų lyderių aplinkai jaustis saugiai ir ramiai. Tokia kaina pasiektas pastovumas yra vertybė tik tol, kol netampa sąstingiu. Todėl nesunku suprasti tuos, kurie nežinodami, ką rinkti meru, o vėliau ir prezidentu, balsuoti eina su šūkiu „Už pokyčius“. Prezidento rinkimuose pokyčių tikrai bus, bet ar kas pasikeis?

Kas trečio savivaldybių rinkimuose dalyvavusio visuomeninio rinkimų komiteto pavadinime buvo įrašyta jo lyderio pavardė. O kiek Lietuvos politinių partijų šiandien drįstų greta savo pavadinimo rašyti dabartinio pirmininko vardą? Tikriausiai tik tos, prie kurių vairo išliko kūrėjas ar dėl atsitiktinumo šiandieninio lyderio ir įkūrėjo pavardės sutampa. Sakysite, partijos tam ir skirtos, kad bendraminčių grupelės puoselėtų idėjas, o nugalėjusios rinkimuose tas idėjas nuosekliai įgyvendintų. Akimirksnį trunkantis asmenybės žavesys naudingas tik rinkimų vakaronėse, o kasdienis politinis darbas dažnai yra nuobodus ir reikalauja atkaklumo. Taip mąstydami pamirštame svarbiausią partijų pareigą – ugdyti visuomenės veikėjus, išbandyti į politiką einančius žmones. Kai rinkėjai nusivilia partijų iškeltaisiais, sunku grąžinti pasitikėjimą ir partija, ir jos idėjomis, ir politika.

Žinoma, niekas negali būti apsaugotas nuo nesėkmių, tačiau už jas dera prisiimti atsakomybę. Kai visas korupcija įtariamos partijos žiedas nuosekliai tikina esąs niekuo dėtas, o kaltas galėtų būti tik į teisiamųjų suolą pasodintas jų lyderis, darosi nejauku. Jeigu šalia buvusieji nematė, kas iš tikrųjų vyksta partijoje, jiems ne vieta politikoje. Jeigu jie matė, tuomet gali (kol kas) džiaugtis išsisukę nuo kaltinamųjų suolo, bet ne mokyti kitus padorumo. Nedera reikalauti kolektyvinės atsakomybės, tačiau partija, kuri nevykdo savo misijos, t. y. neišbando savo narių atsparumo, tik veltui švaisto iš valstybės biudžeto jai skiriamą dotaciją ir taip vėl savinasi jai nepriklausančius pinigus...

Šiandien visuomeniniai rinkimų komitetai tapo karčiais vaistais, kuriais gydomas politinių partijų neįgalumas ir jų alergija asmenybėms. Tačiau idealių vaistų nebūna, daugelis jų turi šalutinį poveikį. Didžiausią grėsmę politinei sistemai kelia visuomeninių rinkimų komitetų panaudojimas susikompromitavusių partijų reanimacijai. Sumanesni morališkai bankrutuojančios partijos nariai „principingai“ išsisklaido į skirtingus komitetus, pasikliauja trumpa rinkėjų politine atmintimi ir samdytų įvaizdžių kūrėjų apsukrumu. Nereikia stebėtis, kaip į laisvų ir nepriklausomų kanalų ekranus su nauju įkvėpimu sugrįžta jauni senų partijų nariai. Jų ryžtas tarnauti visuomenei nėra išbandytas, tačiau ištikimybė buvusios partijos buvusiems rėmėjams nekelia abejonių. Taip ne pirmą kartą „perkraunama“ Lietuvos politinė sistema.

Asmenybių ilgesys šiandien kausto ne tik Lietuvos politikos pagairę. Bene labiausiai kenčia Europos Sąjunga. Ir čia nereikėtų mums guostis senu valstietišku persergėjimu, kad tai kaimyno kluonas dega. Tai ir mūsų kluonas. Kai Briuselyje ir kitose Europos šalių sostinėse dūsaujama dėl „Brexito“ negandų, verta prisiminti tuos, kurie atvedė ir ilgus dešimtmečius išsaugojo britus šioje bendrijoje. Jei Londone ir Briuselyje šiandien būtų Margaretos Thatcher lygio asmenybių, tokios sumaišties, o gal ir paties „Brexito“ nebūtų. Vadinamoji geležinė ledi ne tik gebėjo pasakyti „Ne, ne ir ne…“ biurokratų svajonėms paminti valstybių suverenumą, bet ji drįso ir pareikšti, kad britams nereikia Europos Sąjungos pinigų, kad jie tik nori susigrąžinti tai, kas jiems priklauso. Racionalus M. Thatcher požiūris į Europos vienybę rėmėsi ne tik tradiciškai skeptiškomis britų nuostatomis į žemyno politiką, bet ir į visą jos biurokratinę struktūrą. Kaip prisiminė buvęs Didžiosios Britanijos premjerės užsienio politikos patarėjas Charlesas Powellas, Thatcher visada įtariai žvelgė į užsienio reikalų ministeriją ir jos valdininkus, manė, kad tarpusavyje susigyvenę diplomatai dažnai negeba pakilti virš klano interesų, pernelyg susitelkia į tarptautinės erdvės žaidimus, o ne rūpinasi Britanijos interesais. Premjerės nepatiklumas kartais keistai pasireikšdavo. Prieš susitikimą su Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu ji panoro pati pamatyti komunistų vadovui parengtas asmenines dovanas. Paaiškėjo, kad buvo paruošti dailūs sidabruoti plaukų šepečiai. 

– Bet juk Gorbačiovas plikas! – pasipiktinusi sušuko M. Thatcher. 

Iš Londono buvo skubiai pasiųstas kurjeris su naujomis dovanomis. Sunku pasakyti, kaip šiandien vertintume tokią istoriją. Kaip kandų biurokratų norą slapta įkąsti asmenybei? Nesvarbu, kad ji – vyriausybės vadovė. O gal tai buvo subtiliai parengtas niuksas nekenčiamam komunistų vadovui, kuris iš tikrųjų atskleidė toliau savo stalo nematančių valdininkų bukumą ar neapdairumą? Dabar Briuselio taisyklių palaužtas tarnautojas tikriausiai galėtų pasiūlyti ir išmoningesnį pasiteisinimą: „Dovanoms pirkti paskelbėme viešųjų pirkimų konkursą. Laimėjo geriausią kainą pasiūliusi bendrovė…“