Gintaras Aleknonis. Ar verta šaudyti Dievui į langą?

Žurnalas „Miškai“ „Mano mintys dabar yra kartu su visais katalikais ir visais prancūzais. Kaip ir visi tautiečiai sielojuosi matydama...

Žurnalas „Miškai“

„Mano mintys dabar yra kartu su visais katalikais ir visais prancūzais. Kaip ir visi tautiečiai sielojuosi matydamas, kaip dega dalis mūsų visų“, – užsiliepsnojus Paryžiaus Dievo Motinos katedrai Twiteryje rašė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Į „progresą“ neišvengiamai žygiuojančios Europos numylėtinis staiga pamiršo visas kalbas apie tautų susiliejimą, priekaištus nacionalistams ir religiniams fanatikams. Nenuostabu, kad net viešųjų ryšių produktai krizės akimirką prisimena tris pamatinius žodžius: Dievas, Tėvynė, Artimas. Šių žodžių neturėtume pamiršti ir mes, eidami balsuoti gegužę mūsų laukiančiuose rinkimuose ir referendumuose.

Svarbiausias sprendimas laukia dvigubos pilietybės klausimu. Nesvarbu, kad rinkimų technologų rankose referendumas paverstas žaisliuku, kuriuo siekiama tik privilioti daugiau neapsisprendusių rinkėjų ir bandyti daryti įtaką prezidento rinkimų rezultatams. Tik niekas negalėtų pasakyti, kokia ta įtaka bus. 2008 m. Kazimiera Prunskienė ir Artūras Paulauskas vylėsi, kad už Ignalinos jėgainę referendume balsuojantys neturės kito pasirinkimo ir išrinks juos, skelbiančius, kad nusipelnėme gyventi geriau. Neišsipildžiusios viltys tapo jų partijų laidotuvėmis: referendumas atliko sanitarinę funkciją. Tiesa, būta ir šalutinio poveikio – tie, kurie nežinojo už ką balsuoti, rinkosi ne Prunskienę ar Paulauską, bet Valinską.

Abu gegužės referendumus vienija didelė yda: keisti Konstituciją reiktų kiek įmanoma rečiau, jos pastovumas yra savaiminė vertybė. Du šimtus trisdešimt metų galiojanti Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija turi tik dvidešimt septynias pataisas, kurių pirmosios dešimt priimtos drauge su Konstitucija. Kasmet JAV Kongreso nariai bent šimtą kartų pasiūlo taisyti pamatinį valstybės įstatymą. Paskutiniosios, 1992 m. įsigaliojusios JAV Konstitucijos pataisos patvirtinimas prasidėjo 1789 m. rugsėjį ir užtruko du šimtus dvejus metus ir du šimtus dvidešimt tris dienas.

Dvigubą pilietybę siekiantis įteisinti referendumas grindžiamas nuostata, esą Lietuvoje įtvirtinta pilietybės samprata yra labai senoviška, ji nebetinka dvidešimt pirmajam amžiui, kai žmonės daug keliauja, maišosi tarpusavyje. Tuomet prisirišimas prie vienos pilietybės esą nebetenka prasmės.

Iš tiesų pilietybė, pasai yra dvidešimtojo amžiaus kūriniai. Iki Pirmojo pasaulinio karo po Europą buvo galima keliauti be paso ir be vizų… Dar didesnė svarba pasams buvo suteikta Šaltojo karo metais. Sovietų Sąjungoje didžiausia bausmė buvo pilietybės atėmimas ir išsiuntimas į kapitalistinius Vakarus. Tiesa, valdžia buvo „atlaidi“ – dažniausiai kitaminčių pasigailėdavo, pilietybės neatimdavo ir išsiųsdavo į komunizmą statančius Rytus. Ten neturintys paso ir registracijos iš tiesų buvo beteisiai. Kaip šiandien milijonai iš kaimų į miestus atsikėlusių darbininkų Kinijoje.

Vakaruose žmogus galėjo drąsiai gyventi ir be paso ar su senu okupuotos Lietuvos pasu. Režisierius Andrius Oleka-Žilinskas daugiau nei trylika metų pragyveno JAV, didžiąją to laiko dalį Lietuvos valstybės vardas jau buvo ištrintas iš žemėlapio. Tačiau jis vis užeidavo į Lietuvos konsulatą ir pratęsdavo savo seno paso galiojimą. Šviesios atminties monsinjoras Vincentas Mincevičius beveik pusę šimtmečio pragyveno Romoje, atsisakydamas įtakingų bičiulių tarpininkavimo gauti Italijos pilietybę, ir išsaugojo lietuvišką pasą. Žinoma, tai ypatingi pavyzdžiai. Priimti svetimos šalies pilietybę dažnai yra patogu. Ir nereiktų dėl to smerkti. Tačiau jeigu šalia pilietybės teisių ar privilegijų rastųsi ir, tarkim, pareiga deklaruoti ir mokėti mokesčius Lietuvai (kaip daro po visą pasaulį pasklidę amerikiečiai), norinčiųjų atgauti Lietuvos pilietybę sąrašas iš karto sutrumpėtų. Tai būtų išbandymas, kiek nesavanaudiškas yra siekis turėti dvigubą pilietybę.

Pilietybės referendumas griauna trapų pasitikėjimą valdžia. Pažvelkime, kaip Vyriausybės kanceliarijos užsakymu ir mūsų visų mokesčių mokėtojų lėšomis bandoma performuluoti klausimą, kurti įspūdį, kad balsuojama ne už teisę turėti dvigubą ar dauginę pilietybę, bet už teisę išsaugoti pilietybę, kurios niekas neatima. Kai kuriems teisininkams net kyla abejonių, kad taip bandoma klastoti Tautos valią. Esą net reikėtų galvoti apie kitą, „teisingą“ referendumą su „teisinga“ klausimo formuluote. Perdėtas atsargumas. Jeigu per rinkimų vajų žarstytus pažadus lygintume su politine tikrove, balsavimų rezultatus tektų anuliuoti praėjus pusmečiui po rinkimų. Visi, net ir politikai, turi teisę meluoti. Bet mūsų pareiga tai pastebėti ir įvertinti.

Dvigubos pilietybės referendumo manipuliatyvumą atskleidžia ir iki šiol nežinomas, paslaptingus kriterijus atitinkančių ir dvigubą pilietybę leidžiančių turėti valstybių sąrašas, kuris bus skelbiamas vėliau. Todėl net nežinia už ką referendume raginama balsuoti. Jeigu ne už katę maiše, tai už beribį pasitikėjimą Seimo gebėjimu sudaryti nuolat kintantį Lietuvos draugų ir priešų sąrašą. Tačiau jeigu šiame sąraše atsiras tokios sąvokos kaip NATO, ES ar OECD valstybės, ar mes neprarasime teisės patys spręsti, kas turi teisę būti Lietuvos piliečiu. Juk derybos dėl Rusijos narystės OECD 2014 m. buvo tik atidėtos.

Jeigu kada būtų apsispręsta atverti dvigubos pilietybės pandoros skrynią, derėtų ribotis Europos Sąjungos šalimis. Žinoma, būtų nuvilti gyvenantys JAV, Kanadoje, Australijoje ar Izraelyje. Tačiau įstoję į ES mes jau perdažėme žalią lietuvišką pasą raudona (politiškai korektiški sakytų – „vyšnine“) spalva, o virš Lietuvos Respublikos užrašėme Europos Sąjunga. Tai buvo pirmasis, simbolinis žingsnis iliuzinės Europos pilietybės link. Tautos gal ir yra įsivaizduojamos bendruomenės, tačiau jos nepaprastai gyvybingos, nepaklūstančios konjunktūrinėms politikų užgaidoms.

Tautos apsisprendimas dėl dvigubos pilietybės gegužę yra pamatinis. Viešojoje erdvėje jį užtemdo prezidento rinkimai. Ilgas kandidatų sąrašas apsunkina apsisprendimą, kurį daryti raginčiau prisimenant istoriją. Kai 1944 m. buvo išvaduotas Paryžius, Dievo Motinos katedroje laikytos padėkos mišios. Ant dabar jau sudegusio bažnyčios stogo netikėtai kilo susišaudymas, visi tikintieji saugodamiesi krito ant žemės. Pasakojama, kad tuomet Charles de Gaulle’is liko stovėti.

Susiję

Įžvalgos 17702465057957382

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-04-24 12:55

    Teisingas straipsnis, atėjo amžius, kada mada tampa darytis dvigubiems trigubiems, tai darosi panašu į chamelionus, būsiu toks kur patogiau geriau ir saugiau, ir originalas yra išplaunamas, gali ateiti kičas, dirbtinė valstybė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-04-24 13:01

    Nuo kada yra blogai išsaugoti Lietuvos pilietybę? Net Jonas Basanavičius, kuris yra net ant Radžvilo knygos viršelio, turėjo kelias pilietybes, bet tai netrukdė jam pirmam pasirašyti Nepriklausomybės aktą ir tapti vienu garbingiausiu lietuviu.

    Ar tikrai Jonas Basanavičius būtų grįžęs, jeigu jo lietuviška pilietybė būtų atimta?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Reik pasakyt, užkniso veidmainiai, PATYS ATSISAKANTYS pilietybės, bet postringaujantys, kad ji yra ATIMAMA.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-04-25 12:57

      Pažiūrėsim kiek lietuvių savo noru atsisakys pilietybės po referendumo, kai bus įteisinta daugybinė pilietybė.

      Jeigu savo noru pilietybės neatiduodi, tuomet gauni baudą.

      Išsivaizduojat iki ko Lietuva nusirito, kad dėl pilietybės išsaugojimo gauni baudą. Todėl šis referendumas ir reikalingas, Jonas Basanavičius tam pritartų, pažiūrėkit kiek jis pilietybių turėjo.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-04-24 14:18

    Labai vertingas G.Aleknonio straipsnis.Pabrėžtina ir tai,kad ,,dviguba pilietybė"yra politinis veiksmas kenksmingas ir nepageidaujamas Lietuvai,nes:
    -sumenkina pilietybės esmę
    -susilpnina valstybės nacionalinį saugumą;pietryčių Lietuva dezintegruotosi nuo valstybės kultūrinio ir politinio gyvenimo,lenkakalbiai atitolintų nuo lietuviškos visuomenės,o rusakalbiai labiau suartėtų su putiniška valstybe
    -paskatintų didesnį gyventojų išvykimą iš Lietuvos;grįžtančių būtų vis mažiau.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-04-24 16:41

    Anonimiškas 14:18, neklaidink, niekas pilietybės neatiminėja, jos yra atsisakoma, tai kodėl?, paaiškink.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-04-24 17:01

      Pažiūrėsim kiek lietuvių savo noru atsisakys pilietybės po referendumo, kai bus įteisinta daugybinė pilietybė.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2019-04-24 17:28

    „Pasakojama, kad tuomet Charles de Gaulle’is liko stovėti.“ Nežinote gerai istorijos.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ar kalba kas nors apie tai, kokia tiksinti bomba būtų užsukta su Vilniaus kraštu, kurio savivaldybėje valdininkai nenori kalbėti lietuviškai? O kas, jei ženkli rajono gyventojų dalis bus autobusais pavėžėta į Lenkiją ir taps jos piliečiais, tuo pačiu išsaugodami ir Lietuvos pilietybę? Ar negresia bent autonomijos reikalais? Suprantama, vos bet kuris politikas apie tai išsižiotų, tuoj pat būtų įteikta diplomatinė nota ir t.t., ir pan.
    Vadinasi, apie tai turėtų pagalvoti ir pranešti kažkas kitas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nesutikčiau tik su vienu punktu: nereiktų jokio autobuso į Lenkiją - argi lenko kortas dalinant "liankams" reikėjo vargintis į Lenkiją važinėjant? ;)
      Bet šiaip, pilna Pietryčių Lietuva Lenkijos piliečių (su atitinkama Lenkijos politika jų "teisių" klausimu) yra praktiška garantuotas tos "daugybinės pilietybės" rezultatas - bet argi "didžeis patrijotajs" apsimetantiems savanaudžiams tai rūpi? ;)

      Panaikinti

  7. Sakiau ir sakysiu, kad daugybinė pilietybė yra nesąmonė. Pavyzdys: vyko karas (1974 m) tarp dviejų NATO narių Graikijos ir Turkijos dėl Kipro. Kurią šalį privalėjo ginti žmogus, turintis abiejų šalių pilietybes?

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2019-04-25 00:34

    Šio referenduo (pilietybės referendumo) pasekmes nuspėti sunku - gali būti, kad šitaip atsirastų įstatyminė spraga gauti LR pilietybes ne tik ,,pabėgėliams'', bet ir trečiųjų šalių piliečiams.
    Reikia turėti omeny, kad dabartinėmis sąlygomis Lietuvos valdžia priima įstatymus, nepaisydama Lietuvos visuomenės nuomonės ir Lietuvos interesų.
    Taip pat reikia nyžumatyti ir ES federalistų siekį sukurti visuomeninius darinius, kurie nebūtų netgi valstybė, o jos nariai - asmenys be tikėjimo, be tautybės ir be pilietybės, jau nekalbant apie įsitikinimus, kultūrines tradicijas ir nacionalinį paveldą.
    Todėl reikia taip nustatyti, kad antros pilietybės Lietuvoje galėtų prašyti tik tie, kas turi Lietuvos pilietybę nuo gimimo ir tai yra jų pirmoji pilietybė ir tie, kurių MOTINA IR TĖVAS turi Lietuvos pilietybę nuo gimimo - tai apie Lietuvos emigrantų vaikus.
    Visi kiti negali prašyti antros pilietybės Lietuvoje, jeigu jų pirmoji pilietybė yra ne Lietuvos.
    Pradinė pilietybė, t.y. pilietybė nuo gimimo turi tapti atskaitos tašku, kurio pagrindu būtų sprendžiama, ar priimti paraišką dėl antros pilietybės.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item