Dale Ahlquist. Klaidingo progreso kultas

Kiekvieną kartą, išgirdus žodį „progresas“, turėtume būti įtarūs ir paklausti: „progresas link ko?“. Neįmanoma progresuoti ir tobulėti, j...

Kiekvieną kartą, išgirdus žodį „progresas“, turėtume būti įtarūs ir paklausti: „progresas link ko?“. Neįmanoma progresuoti ir tobulėti, jei pirmiausia neidentifikuoji, iš kur atėjai ir kur eini. Tam, kad būtų galima pamatuoti progresą, reikia žinoti pradinį tašką ir tikslą. Tik tuomet galima nustatyti, ar esi toliau nuo pradinio taško nei buvai anksčiau ir ar esi arčiau savo tikslo. Bet yra tokių, kurie vadina save „progresyviais“ ir niekada nesivargina mums pranešti, kur jų progresas mus veda. Atrodo, kad jų pradžios taškas yra mums protėvių perduotos tradicijos ir tiesos. Jie mano, kad tuo labiau progresuoja, kuo labiau juda nuo šių tiesų ir tradicijų. Jie išmeta laiko patikrintas garbinimo formas, maldas, muziką, meną, architektūrą, moralinį mokymą, senovės išmintį, mūsų protėvių tikėjimą, tačiau neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti vietoje to. Jų bažnyčios plikomis sienomis, menas beformis, maldos tuščios, muzika bjauri, o mokymas pilnas abejonės. Ir jie nežino, kur eina.

G. K. Chestertonas jau XX a. pradžioje atpažino šį klaidingo progreso kultą. Jis teigė, kad tarp tūkstančio kvailumo, vadinamo laisvu mąstymu, formų yra ir tvirtinimas, jog pasaulis visada žingsnis po žingsnio tobulėja, tačiau šie laisvieji mąstytojai niekada negali pasakyti, koks bus kitas žingsnis. Vienintelis dalykas, dėl kurio jie tikri, kad kitas žingsnis nebus „žingsnis ant šventos žemės, arba to, ką turėtume laikyti tvirtu pagrindu“.

Chestertonas sako:

„Vietoje teiginio, kad visi keliai veda į Romą, jie kaip neklystamą dogmą priima tvirtinimą, kad nei vienas kelias negali vesti į Romą, nors tuo pačiu metu garsiai tvirtina, kad apskritai nežino, kur tie jų keliai veda. Jų keliai, pasak jų pačių, vingiuoja aplink kiekvieną suvokiamą ar nesuvokiamą naują vingį ar nuokrypį; bet šie keliai niekaip negali vesti į centrinį mūsų civilizacijos miestą, nors tūkstančiai, kurie keliavo šiais naujais keliais, vis dėlto į šią senovinę vietą atvyko.“

Jie visada tvirtina, kad nėra galutinių dalykų, kad niekas neturėtų būti priimama kaip absoliutu, tačiau ironiška tai, kad kai kuriuos dalykus jie patys atmeta absoliučiai. Jie atmeta praeitį. Jie priima viską ateityje, net jei nežino, kas tai yra. Nors ir vadina save „progresyviais“, jų filosofijoje yra kažkoks atsilikėliškas užsispyrimas, kad mūsų tėvai klydo, o mūsų vaikai yra teisūs. Jie klausysis bet ko, bet „atsisakys klausytis proto, jei tam reikėtų klausytis Romos“.

Kaip pastebi Chestertonas, klaidingo progreso kultas yra tiesiogiai susijęs su evoliucijos teorija. Kad ir kokių biologinių įrodymų egzistuotų paremti šiai teorijai (šie įrodymai yra ginčytini, nors diskusija šiuo klausimu tarsi uždrausta), esminė problema ta, kad ši teorija pateko ir į XIX a. socialinę bei religinę mintį. T. H. Huxley pasinaudojo Darwino idėjomis tam, kad pagrįstų savo agnosticizmą, ir jis yra atsakingas už darvinizmo išpopuliarinimą pasaulyje, ypač tarp kitų skeptikų, kokiu buvo jis pats. Didieji intelektualai, kurie kažkaip abejojo, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę, dabar staiga sudėjo visą savo tikėjimą į teiginį, kad dangus ir žemė paprasčiausiai sukūrė patys save. Jie nebuvo tikri, kaip tai nutiko ir kaip prasidėjo, tačiau neabejojo, kad viskas nuolatos gerėja ir tobulėja. Mes vis augsime ir augsime. Link ko, mes to nežinome. Tačiau praktinė šios idėjos implikacija buvo keista determinizmo forma: idėja, kad viskas, kas nutiko pasaulyje, buvo būtinas žingsnis link to, kas nutiko po to. Viskas yra proceso ir progreso dalis. Tai buvo panaudota pateisinti vergovę, badą, siaubingą skurdą ir dar siaubingesnį turtą. Didieji ir toliau valgys mažiuosius. Progresas.

Chestertonas šią idėją vadino „įdomia gamtos garbinimo versija – ne saulės ar griaustinio, o greičiau rūko“. Progresyvieji yra įsikibę neaiškios ateities miglos. 

XX amžiuje progreso ženklais buvo laikoma nėštumo kontrolė ir abortas. Tuomet sekė eutanazija. Dabar – vienalytės „santuokos“. Ir taip toliau. Šių idėjų palaikytojai visada jas vadina Progresu. Bet link ko?

Ir kas visada buvo kaltinama dėl buvimo kliūtimi visam šiam progresui? Katalikų Bažnyčia, žinoma. Taip, Bažnyčia stovėjo skurstančiųjų ir badaujančiųjų pusėje. Bažnyčia stovėjo skerdžiamų negimusių kūdikių pusėje. Ji stovėjo kaip kliūtis kelyje suklaidintoms sieloms, kurios save naikina elgdamosios pagal savo iškrypusias aistras.

Būtent Katalikų Bažnyčia visada stovėjo tikro progreso pusėje. Mes savo mintyse turime aiškų tikslą – dangų. Pasiaukojimo darbai skirti tam, kad padėtų mums patekti į dangų. Labdaros darbai yra skirti padėti kitiems patekti į dangų. Tikrą progresą lengva išmatuoti. Ar jis priartina mus prie Dievo, ar ne? Ar jis priartina pasaulį prie Dievo, ar ne?

Chestertonas teigė, jog kartais tam, kad galėtume judėti į priekį, mums reikia grįžti atgal. Tam, kad atsidurtume teisingame kelyje, mes turime apsisukti ir į jį sugrįžti. Atgaila yra pats progresyviausias dalykas, kurį dabar galime daryti.

Dale'as Ahlquist yra Amerikos Chestertono brolijos prezidentas, Chestertono akademijos įkūrėjas, daugybės knygų autorius ir šešių vaikų tėvas.


Susiję

Įžvalgos 8185044799219929196

Rašyti komentarą

  1. Aaa... "progresyvuolių" isterija taip pat laikinas dalykas... užėjo "karštis" ir ... praeis ... ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-04-17 14:24

    Labai reikalingas straipsnis- padėsiantis diskutuoti su tais progresyviais bolševikų išgimdytais leftistais ir jų nuoseklia destrukcijos ideologija.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-04-17 17:29

    Pirma, progress angliškai yra pažanga lietuviškai. Antra, „Bažnyčia stovėjo skurstančiųjų ir badaujančiųjų pusėje“ - ar taip? Trečia, implication angliškai yra įtraukimas lietuviškai. Ketvirta, „Jų bažnyčios plikomis sienomis“ – nukabinėtos sienos nėra dvasingumo ženklas, o iš pagonybes likusi tradicija, skirta paveikti dalyvaujančius. Penkta, vienalytės santuokos yra neįmanomos, nes santuoka gali būti tik tarp vyro ir moters. Neteko girdėti, kad tai būtų vadinama pažanga. Mano nuomone, tai laikina „mada“, pasmerkta žlugimui. Gamtos dar niekam nepavyko nugalėti. Tai tik dalis pastebėjimų. Silpnas rašinys.

    AtsakytiPanaikinti
  4. bet gamtoje nugali stipriausi

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-04-17 22:14

      Gamtoje išlieka stipriausi: „pagrindinis natūraliosios atrankos principas yra tai, kad gamtinės sąlygos („gamta“) lemia („atrenka“), kad individai, turintys tam tikrus bruožus, geriau išgyvena ir dauginasi.“ Tai citata iš Vikipedijos.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item