Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Mes matėme Viešpatį!

Kuris iš mūsų nesame turėję tikėjimo abejonių? Visi esame panašūs į apaštalą Tomą – norėtume tiesiog fiziškai prisiliesti prie Viešpaties...

Kuris iš mūsų nesame turėję tikėjimo abejonių? Visi esame panašūs į apaštalą Tomą – norėtume tiesiog fiziškai prisiliesti prie Viešpaties, nes antraip, atrodo, abejonių neatsikratysime. Kai visi Tomo draugai kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“, abejojančiam apaštalui to buvo per maža. Jis buvo per daug sukrėstas Mokytojo nukryžiavimo, kad galėtų taip lengvai patikėti, jog Jėzus tikrai yra gyvas.

Tomui pasisekė: ne tik draugai paliudijo matę pasirodžiusį Viešpatį, bet ir pats Jėzus pasirodė ir paliepė: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.

Visų Jėzaus mokinių tikėjimas buvo susvyravęs. Jėzaus nukryžiavimas buvo siaubingas ir akivaizdus ženklas, kad viskas jau baigta. Tai, ką Jėzus ne kartą buvo kalbėjęs, jog Jėruzalėje jam reikės kentėti ir mirti, bet po to prisikels, išsitrynė iš mokinių atminties – liko tik kruvinos mirties vaizdas. Viskas baigta.

Kai į ano meto įvykius žvelgiame iš tolimos perspektyvos, aišku, kad apaštalai egzamino neišlaikė. Gal ir gerai, kad jie neišlaikė tikėjimo, nes, kai mes paskęstame tikėjimo abejonėse, galime bent tuo save paguosti: jei apaštalai tris metus su Jėzumi vaikščioję ir buvę daugybės stebuklų liudininkais , galėjo suabejoti ir išsibėgioti, tai juo labiau nereikia stebėtis dėl tų abejonių, kurios laikas nuo laiko aplanko ir mus.

Atvelykio sekmadienį šv. Jonas Paulius II paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Pasirodęs savo mokiniams Jėzus nepriekaištavo, kodėl jie išsigando ir pabėgo nuo kryžiaus, bet tarsi nieko nebūtų nutikę, palinkėjo ramybės ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,- sulaikytos“. Tomui gi paliepė net paliesti jo žaizdas ir daugiau neabejoti jo prisikėlimu.

Toks Jėzaus elgesys liudija apie begalinį Dievo Gailestingumą. Jis didesnis už mūsų neišmanymą, abejones ir net už mūsų nuodėmes. Kaip gera, kad mes turime tokį Viešpatį, kuris mus pasitinka, kai atsiduriame gyvenimo kryžkelėse. Pasitinka ir nepriekaištauja, kad buvome silpni ir daug kur klydome.

Patyrę tokį didelį Dievo gailestingumą apaštalai taps Jėzaus prisikėlimo liudytojais. Jų liudijimo rezultatai greitai tapo matomi Jėruzalėje: „augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį“. Po dviejų tūkstančių metų tas būrys tapo milžiniškas – šiandien tikintys į Jėzų Kristų žmonės skaičiuojami ne milijonais, bet milijardais.

Apaštalų tikėjimą sukrėtė Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Dabarties tikinčiojo žmogaus tikėjimą gali sukrėsti asmeninė didelė kančia ir mirties kultūra, kai aplinkui matome žmones, tikinčius į pinigus, į krepšinį, bet netikinčius į tai, ko negali paliesti ranka. Jeigu mes, kaip Tomas, galėtume Viešpatį paliesti ranka, tai jau nebūtų tikėjimas, bet žinojimas. Tikėjimui fizinis palietimas nėra reikalingas, bet pakanka sąžiningo liudijimo ir mes tą liudijimą turime.

Katalikų Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų liudijimo pamato. Tikėjimo išpažinime kalbame: „Tikiu vieną, šventą, apaštalinę Bažnyčią“. Jėzaus mokinai matė, liudijo ir už savo liudijimą mirė kankinių mirtimi. Šis Apaštalų liudijimas surašytas Evangelijų, Apaštalų darbų ir Apreiškimo knygose ir neiškraipytas pasiekė mūsų laikus. Šias knygas mes turime, jas skaitome ir jų pagalba prisiliečiame prie Jėzaus asmens bei mokymo. Mūsų misija yra toliau nešti šį apaštalų mokymą bei liudijimą.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 8590305991458208339

Rašyti komentarą

  1. "Katalikų Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų liudijimo pamato." Pastatyta, bet ar nenuversta nuo jo 1054 m.? Kiek ji dar išsilaikė ant to pamato?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-04-28 15:25

    Labai seni tolimų ir karštų Azijos šalių, kur dykumos, palmės ir kupranugariai, perpasakojimai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. to unknown 10 16..taip Jus teisus-kataliku baznycios malone tik nukreipiamoji gali but,jei nukreipia atgal i ortodoksija(tai irgi nera visiskai blogai,tokiu atveju)nors sunku diskutuot,jug tas nukryziuotas nusikaltelis kuris ATGAILAVO uz savo nuodemes-jis nebuvo katalikas,baptipstas,ar koks kitoks sektantas-bet jis gavo tai,ka Jezus jam pazdejo.Jis itikejo ir nuosirdziai atgailavo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Visa išgelbėtoji krikščionybė buvo Kristaus širdyje ant kryžiaus, visi, kuriuos Tėvas Jam pavedė. Galėjo tai būti ir katalikai, ir ortodoksai, ir kiti, atėjusieji "prie vaišių stalo iš rytų ir vakarų", - jie mums nežinomi. Ir, be abejo, atgailavęs plėšikas. Juk nė vienas, nepabuvęs ant kryžiaus, nepateks į dangaus karalystę.
      Bet man kilo klausimas, kiek abu plėšikai buvo susiję su kitais? Ar gerasis nusidėjėlis atgailavo vien už save, ar ir su kitais buvo susijęs kokiais nors ryšiais?

      Panaikinti
  4. atgailauti neimanoma uz kitus-tik uz save,reikia visu pirma saves ziureti,isigilinti i save,pazinti savo nuodemes ir aistras-kiek imanoma kovoti su jomis,o pradeti nuo mazu dalyku-palaipsniui.pabreziu-ne grauzti ir esti save,ne medituoti,o pamatyti save toki koks esi,tai ir bus pirmas zingsnis,o atgailavimas pvz uz kitus,paciam esant sventam-katalikybes erezijos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atgailauti už kitus įmanoma ir net būtina. Dėl ko atgailavo ir meldėsi daugybė ortodoksų šventųjų ir dykumų tėvų? Pirmiausia - taip, už savo nuodėmes, tačiau tikra atgaila ir meilė neįmanoma be atgailos už kitus ir ypač už visą pasaulį. Dabar ant greitųjų neberandu, bet žinau, kad seniau buvo tokių dvasios tėvų, kurie pajėgdavo savo mokinių nuodėmes užnešti ant kryžiaus - su sąlyga, jei mokinys pasižadėdavo prisiimti paklusnumo pareigą, t.y. atiduoti visą savo gyvenimą dvasios tėvui. Dabar tokių tėvų nebėra, tačiau man teko laimė pažinti vieną. O juk ir Paulius rašė: "Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia."
      Be abejonės, "kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save", bet tarp to ir už tai, kiek jis atgailavo už kitų nuodėmes. Nes Bažnyčia yra vienas Kūnas, vienas organizmas. Dėl to aš ir svarstau, kiek abu plėšikai galėjo būti susiję su kitais - vienas su atgailaujančiais, kitas su maištininkais.

      Panaikinti
  5. grazus kriterijai-dykumu tevai,Sventieji.Atgaila yra sielos persimainymas-isivaizduokit,padarau nuodeme ir atgailauju uz kitu padarytas nuodemes-po to uz savo-tarsi,tarp kitko.ne ne-nuoseklumas turi but-mes ne Sventieji Tevai..Tokiu nera-nebent Afone-o jei yra -ju niekas nemato.nereikia sokt i 10 auksta-nesusitvarkius pirmajame.O RASTI DVASINI MOKYTOJA, manau neimanoma sias laikais,belieka skaityti ,zavetis ju ismintim,kuri yra ne is zmoniu ,o is Dievo.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Broli, kam kurti savo nuomonei palankias situacijas? ("isivaizduokit,padarau nuodeme ir atgailauju uz kitu padarytas nuodemes-po to uz savo"). Juk sakiau, kad pirmiausia reikia atgailauti už savo nuodėmes. Apskritai dvasinis dėsnis yra toks, kad dėl visko pirmiausia reikia kaltinti save. Taip, mes - ne šventieji Tėvai, bet turime imti iš jų pavyzdį; skaityti juos ir žavėtis jų išmintim nepakanka, - kas iš to skaitymo, jeigu jo nepritaikome praktiškai? O atgailaujančių Atono tėvų niekas ir neturėtų matyti, nes tas, kuris aukojasi ir atgailauja, paprastai nesiafišuoja ir siekia likti nematomas ir nežinomas. Gruzijos šventasis Šio Mgvimskis pasislėpė giliame šulinyje, norėdamas melstis Jėzaus malda ir susivienyti su Dievu. O vienybė su Dievu reiškia ir vienybę su visais.
    Šv. Paisijus Sviatogorecas ir ne tik jis tvirtina, jog malda už kitus veiksminga tik tada, kai mums skauda dėl kitų likimo, kai jaučiamės atsakingi už juos. Mes prašome Dievą būti gailestingam tiek mums patiems, tiek ir kitiems. Jei nebėra atgailaujančių už kitus, tai nereiškia, kad pati atgaila tapo nebereikalinga. Juk ir Šv. Raštas paremtas būtent tokiu principu: rūpesčiu dėl kitų likimo, skausmu ir atgaila. Prisimink Jėzaus pranašystę, jog laikų pabaigoje DĖL IŠRINKTŲJŲ dienos bus sutrumpintos; arba Sodomos ir Gomoros sunaikinimą - Dievas pažadėjo jų pasigailėti DĖL DEŠIMTIES TEISIŲJŲ, tačiau ten neatsirado nė tiek. Galų gale kodėl Dievas leidžia kentėti nekaltiems vaikams? Manai, jų kančios yra beprasmės? Ir dar mums visiems žinomas Jėzaus pasakymas, jog didžiausia meilė - gyvybę už draugus atiduoti.
    Krikščionys yra šeima, ir kiekvienas turi jausti atsakomybę už save ir savo artimą.

    Dėl dvasios mokytojo pritariu, bet jei nebūčiau jo radusi (tiksliau - jis mane surado), dabar mudu nesikalbėtume arba kalbėtumės kaip tikėjimo priešai:). O dabar aš labai džiaugiuosi, jus čia sutikusi.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Sutinku su tuo,(del atgailos ir maldos uz kitus,Osipovas siulo papasnikaut,besimeldziant uz kita-pabreziu,jis sako ne is saves,o remdamasis Sv.Tevais)tik pabreziau nuosekluma,pritaikau pasaulieciui,zmogui kuri supa erezijos,galu gale rutina,o SV Paisijus Sviatogorecas ir sake,kad setonas valdo sios dienos suirute,zmogus nesugeba net atsikvept ir pasimelst uzstriges iliuziniuose rupesciuose.Isrinktieji-Kurajevo Andrejaus manymu-Ortodosalus krikscionys.:)o vien skaityt Sventuju isminti ir ja zavetis-tikrai nepakanka,tai kaip sekla-pasodini i sirdi ir po to laistyk ir augink,kad isaugtu grazus vaisingas medis,bet jei nesi sodininkas,reikalingi siokie tokie patarimai is tu kurie zino kaip augint tuos vaismedzius.tam reikia nuolankios sirdies-pradziai nekamuojamos aistru,arba bent jau ju prislopinimo stipraus.:)ir noro pazint TIKRA TIESA:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinoma, kad taip. Bet norėjau paklausti, apie kokį Osipovą jūs kalbate?

      Panaikinti
  8. Aleksey Iljich Osipov.Profesorius,jo polemika su protestantais pakankamai issami ir argumentuota.ironiska,kad pro patrijoj-nuorodas kreipiu i Rusija,bet cia kita plotme-religine .nors jos yra susijusios,-politika tik pasekme-pro patrija-pasekmiu analize-bet kartu,neuzmirstant ir ieskant priezasciu-portalas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Krikščionybė aukščiau teritorijos ir politikos, tad propatrija neturėtų labai baimintis, kad mes jos problematiką įsprausime į kokią nors ribotą žemišką sritį. Na taip, aš rytą irgi galvojau, kas gali išeiti iš tokios diskusijos - ekumenizmas, ortodoksijos propaganda, politika? Man rodos, geriausia gairė, kurią jūs nurodėte 11.57: noras pažinti tikrą tiesą. O ortodoksų tinklalapio, kuriame būtų galima pasidalyti žiniomis ir patirtimi, Lietuvoje aš nematau. Yra keli portalai, bet jie tarytum negyvi, juose kalba tik viena pusė, "viršūnės". Diakono G. Sungailos tinklaraštis apmiręs, apie kitus išvis beveik nėra ko kalbėti. Lietuvos ortodoksai tarsi nedalyvauja šalies gyvenime nei aktyviau išpažįsta savo tikėjimą. Reiktų kažką daryti. Gerai, kad čia pasirodėte jūs. Bet mes irgi vis dėlto turime savo polemiką tam tikru mastu riboti.

      Šit norėčiau su jumis plačiau pakalbėti apie A. I. Osipovą, A. Šmemaną, apie kai kuriuos kitus Ortodoksų Bažnyčios skaudulius, bet čia ne vieta. Nors vieną nuorodą vis dėlto pateiksiu, nes nustebino jūsų užsiminimas apie Osipovą.
      http://karelin-r.ru/books/info/23/index.html

      Panaikinti
  9. Igumenas Vorobjovas palaimino ji pries savo mirti,ir klausant jo,jauciasi-zmogus turi talenta kalbet auditorijai,bet cia tik mano patebejimas,esme-jis sako ir pripazysta,negaliu visko zinot,Daniyl Sesojev-taip pat kalbejo-manau tai ismintinga(nuzudytas misiu aukojimo metu,Sysojevas,nemego Osipovo,susidaro toks ispudis,bet jie abu ir ne tik jie-moka ir parodo visa gyli ir begalybe Ortodoxijos-ju kriterijai,Sventieji Tevai ir tai geras ivadas pradedantiesiams krikscionims-pradinukams-sakysim taip.katalikybe-toks seklus upelis,vietomis isdziuves,o Ortodoxija-vandenynas -kosmosas ir begalybe.Serafim Rose,Daniil Sysojev,atsakymai slypi net ju gyvenimo istorijose,nuotraukose,biografijose-abu nemylejo sio gyvenimo-politika kele sypsena abiems,nors zinojo politika ir istorija ir visas ideologijas kuo geriausiai.Serafim Rose-zmogus kuris atrado absoliuta,jo veidas po mirties..o jug amerikietis-gimes protestantu seimoj,gilinosi i budizma taip,kad net kinu kalba ismoko tobulai-ir pats paneigia budizma isnarsto ji po kauleli-paneigia ir kitas ideologijas,taip jas isnarstydamas,liberalizma,komunizma,nihilizma,humanizma..ir taip neigdamas jas-veda link tikros krikscionybes-gyvenimo pabaigoj-nebepolimizavo-uzsikonservuot Meileje-toks buvo jo NUOSIRDUS troskimas..Jam pavyko)jauciasi net:)Idomi mintis Ignatijaus Brencianinovo-jis pasake,kaime mociute turi didesni tikejima,nei archivyskupas -jis tai pasake 19 amziuj.-taigi polemikos ir diskusiju turi but ne per daugiausia-daug kas jau parasyta ir pasakyta-kas nori tas tegu iesko,butu gerai,kad nuosirdziai,ir tikimybe-ras!

    AtsakytiPanaikinti
  10. jo-i skaudulius stipriai nereiketu gilintis.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item