Kun. Robertas Urbonavičius. Du atsimainymai

Ps 24, 6, 3 ir 22. Atmink savo gailestinguosius darbus, Viešpatie, ir savąjį gailestingumą, kuris tveria per amžius, kad mūsų niekada nev...

Ps 24, 6, 3 ir 22. Atmink savo gailestinguosius darbus, Viešpatie, ir savąjį gailestingumą, kuris tveria per amžius, kad mūsų niekada nevaldytų mūsų priešai; išlaisvink mus, Izraelio Dieve, iš visų mūsų neramumų.
Ps 24, 1–2. Į tave, Viešpatie, pakėliau savąją sielą, mano Dieve, į tave viltį sudėjau, lai nebūsiu sugėdytas.
(Introitas)

Antras Gavėnios sekmadienis mus vis labiau paruošia Atpirkimo slėpinių šventimui. Šį sekmadienį Motina Bažnyčia mus lydi ant šventojo kalno ir leidžia kontempliuoti atsimainiusio Viešpaties dievystę idant Didįjį Penktadienį, regėdami ant kito kalno Mirštantįjį, mes suprastume, jog tai tas pats šlovingasis Visatos Valdovas, kuris dėl mūsų išganymo tapo visų paniekintu Skausmų Vyru.

Mišių kolektoje Dievo Tauta kunigo lūpomis meldžia, kad Visagalis Dievas apsaugotų ją ne vien nuo išorės ir vidaus blogybių, bet apvalyti nuo kūno ir sielos negerovių, idant galėtume vėl ištikimai Jam tarnauti.

Epistolės skaitinyje Apaštalas mus ragina išlaikyti pradinius gavėninius pasiryžimus bei apsimarinimus ir daryti kuo daugiau pažangos, nes to iš mūsų nori pats Viešpats: „Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas.“ Garbingasis Mokytojas mus ragina ypatingai vengti bet kokio netyrumo, kuris ne tik sutepa mūsų kūnus ir užteršia sielas, tačiau sužeidžia kitus žmones.

Šventoji Evangelija mus iš gundymų dykumos nuveda į Atsimainymo Kalną, kad regėdami Viešpaties Šlovę ir mes taptume vis labiau panašūs į mūsų dieviškąjį Mokytoją.

Taip, yra gera būti ant Taboro kalno ir gėrėtis Viešpaties palaima. Tačiau, tai mūsų laukia ateityje, - Amžinybėje galėsime paskęsti Viešpaties grožyje, o dabar esame kviečiami lipti žemyn ir kopti į kitą kalną, kur vyksta mūsų ir viso pasaulio išganymo darbas. Pasaulis trokšta Bažnyčios, kuri liktų ant Taboro kalno, užsidariusi savo dvasingume. Bažnyčios, kuri nesikištų į pasaulio reikalus, kuri rūpintųsi vien „dvasiniais“ reikalais. Argi ne nuolat girdime: „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“, „kunigai kišas į politiką“ „primetamos dogmos“, „tikėjimas tėra tik asmeninis reikalas“ Ne, neišsigąskime šių purkštavimų ir nepasiduokime „mokslinių autoritetų“ veidmainystėms. Esame pašaukti keisti pasaulio veidą, o ne pasyviai stebėti kaip jis darkomas. Esame atsakingi už visas sielas ir jų išganymą.

Išgirsk mano šauksmą,
atkreipk akį į mano maldavimą,
mano Karaliau ir mano Dieve,
nes tave maldauju, Viešpatie.
(Komunijos antifona)

Susiję

Robertas Urbonavičius 3053285050933559806

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item