Kazys Misius. Lietuvos istorijos naujausių laikų metraštininkui Albinui Kentrai – devyniasdešimt

lrs.lt nuotr. alkas.lt Šiemet, kovo 29 d., legendinei asmenybei Albinui Kentrai sukanka 90 metų. Sukaktuvininkas su broliais ir ses...

lrs.lt nuotr.

Šiemet, kovo 29 d., legendinei asmenybei Albinui Kentrai sukanka 90 metų. Sukaktuvininkas su broliais ir seserimis vertas atskiros monografijos.

Kentra gimė 1929 m. kovo 29 d. Šilalės valsčiuje, Gūbrių kaime ūkininkų Onos (mergautine Šerpitytė) ir Juozo Kentrų šeimoje. Tėvelis Juozas Kentra buvo gimęs Užsienio kaime, Kvėdarnos valsčiuje. Iš to valsčiaus Alkupio kaimo buvo kilęs ir Albino prosenelis iš tėvelio pusės. Mama Ona Šerpitytė buvo gimusi Amerikoje, tačiau tėvai netrukus grįžo į Lietuvą ir gyveno Lomos kaime. Albino tėvai susituokė 1919 m. vasario 25 d. Vėliau jaunavedžiai su žmonos tėvais persikėlė į Gūbrių kaimą, kur prisipirkę žemės ūkininkavo.

Kentrų šeimoje gimė ir užaugo šeši vaikai: Jonas (g. 1920 m.), Juozas (g. 1922 m.), Leonas (g. 1924 m.), Ona (g. 1926 m.), Albinas (g. 1929 m.) ir Elena (g. 1931 m.). Iš karto norisi pasakyti, kad pirmaisiais pokario metais, išskyrus tėvą, kuris buvo miręs, visi kiti šeimos nariai tapo pasipriešinimo okupacijai dalyviais. O kas apsakys, kiek ši motinėlė patyrė skausmo, netekusi trijų sūnų ir žinodama, kad kiti trys vaikai atlieka bausmes, lageriuose, vargsta tremtyje! Ona Kentrienė mirė 1961 m. ir naktį slapčia palaidota Šilalės kapinėse.

Gresiant Antrajam pasauliniam karui tėvelis siūlė žmonai su šeima emigruoti į JAV, nes ji turėjo teisę į JAV pilietybę, tačiau nesutiko.

1936–1941 m. Albinas mokėsi Nevočių pradinėje mokykloje. Lietuvai praradus valstybingumą, 1941 m. vasario 16 d. Albinas prie mokyklos tarp berželių nutiesė tautinių trispalvių vėliavėlių girliandą ir dar sugadino Stalino portretą. Iš Šilalės atvažiavusiems įvykio tirti milicininkams Albinas neprisipažino. „Kaltininkų“ milicininkai taip ir nesurado.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas. Jau kitą dieną vokiečiai įžengė į Šilalę. Dauguma šilališkių, sukrėsti 1941 m. birželio 14 dienos pradėtų trėmimų, kitų represijų į vokiečius žiūrėjo, kaip į išvaduotojus. Kadangi vokiečiai išvijo okupantus, tuo džiaugėsi ir Kentrų šeima, tačiau greitai teko skaudžiai nusivilti. Vokiečiai apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą nenorėjo nė girdėti. Todėl vyresni Albino broliai nestojo į jokias provokiškas organizacijas.

1941 m. rudenį Albinas pradėjo mokytis Šilalės gimnazijoje (nuo 1943 m. rugsėjo vidurinė mokykla). Ten mokėsi iki 1946 m.

1944 m. frontui artėjant prie Lietuvos, šeima nutarė nesitraukti į Vakarus, o pasilikti Tėvynėje. Broliai po gyvenamuoju namu iškasė ir išbetonavo gynybinį bunkerį, į kurį buvo slaptas įėjimas. 1944 m. spalio 8 d. raudonarmiečiai be kovų įžengė į Šilalę. Tuoj buvo atkurtos represinės struktūros. Jau 1945 m. vyriausias brolis Jonas suorganizavo pasipriešinimo būrį ir jam vadovavo. 1945 m. balandžio mėn. šeima sužinojo, kad juos ruošiamasi ištremti. Todėl visi paliko namus ir ėmė slapstytis. Netrukus visa Kentrų šeima įsijungė į laisvės kovotojų gretas. Būriui vadovavo Jonas Kentra-Rutenis. Vėliau jis tapo Butigeidžio rinktinės vadu. Tiesa, brolis Albino priimti į būrį dar nenorėjo, nes buvo per jaunas.

Albinas Kentra su Kentrų šeimos ir artimųjų partizanų draugėje Pr. Gerliko pieštas paveikslas | V. Jocio nuotr.
Albinas Kentra rinko kovotojams šovinius ir ginklus. Frontui nuslinkus į Vakarus, Šilalės pušyno pakraštyje apsistojo rusų karinis dalinys. Iš to dalinio vokiško tanko Albinui pavyko paimti kulkosvaidį ir perduoti partizanams. Dar vieną vokišką kulkosvaidį jis surado Šilalės gimnazijos palėpėje, kurį suvyniotą į audeklą išnešė dienos metu ir išgabeno partizanams. Lietuvių persekiotojai buvo sutelkę platų agentų ir informatorių tinklą. A. Kentra irgi buvo šnipinėjamas. Vienas ginklų „tiekėjas“ Apolinaras Damulis dirbo sovietinio saugumo agentu.

1946 m. liepos 7 d. Albinas paryčiais su būriu sugrįžo iš naktinio žygio. Prie Šilalės partizanai išsiskirstė dienoti sodybose. Albinas gavo užduotį nueiti į Šilalę pas pogrindininką. Šilalėje, palei tvenkinį, pastebėjo, kad jį seka ginkluoti asmenys. Albinas ėmė bėgti, dar suspėjo į žolę išmesti kišenėje turėtus šovinius ir sutrintą raštelį. Už Šilalės buvo apsuptas ir sulaikytas. Atvažiavo baudėjų paimtas šienui vežti vežimas. Albinas buvo atvežtas į dvaro parką ir iškrėstas, tačiau jokių įkalčių nerasta. Pastatė jaunuolį prie medžio ir nutaikę ginklus grasino sušaudysią, jeigu nepasakys, kur broliai, kur jų slėptuvės. Albinas žiūrėjo į atstatytus vamzdžius ir kartojo: „nežinau, nežinau“ …

Po valandėlės vėl paguldė į tą patį vežimą ir sakė vešią į mišką sušaudyti. Tačiau atvežė į NKVD būstinę. Siekiant palaužti jaunuolį, jis buvo talžomas lazdomis, pliekiamas gumine žarna. Kad neprarastų sąmonės, Albinas galvą dengė rankomis. Jis iškentė visus kankinimus ir nieko, čekistus dominančio nepasakė. Jau gerokai po vidurnakčio, Albinas buvo uždarytas areštinės rūsyje.

Vėliau apie 5 mėnesius buvo tardomas Tauragėje. Yra tekę skaityti ne vieną šimtą sovietinio saugumo baudžiamųjų bylų. Tačiau taip atkakliai, drąsiai ir tvirtai, kaip A. Kentra neigiant kaltinimus nepasitaikė aptikti. Net liudininkų akistatose Albinas visus kaltinimus neigė. Beje, vėliau tardymo metu taip laikėsi ir abi jo seserys: Ona ir Elena. Puikiai suprantu, kiek jam ir seserims teko iškęsti kankinimų. Iš Tauragės buvo atvežtas į Šilutę, kur Karo tribunolo 1946 m. gruodžio 28 d. nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų lagerio.

Albinas Kentra | R. Stankevičiūtės nuotr.
Neaišku, kodėl teismo nuosprendžio neskubėta vykdyti. Iš Šilutės išgabentas į Vilnių, kalėjo Lukiškėse. Buvo skiriamas į Džeskazgano vario kasyklas. Kadangi turėjo sužalotą dešinę ranką dirbti kasyklose netiko. Po to perkeltas į kitą kalėjimą netoli Misijonierių bažnyčios, tuometinėje Rasų gatvėje. Paties A. Kentros žiniomis tiktai 1949 m. jis etapu išgabentas už Uralo į Spasko lagerį.

Po Stalino mirties A. Kentra iš lagerio paleistas 1954 birželio 19 d. Paleidžiant jis gavo pasą su klaidingai užrašyta pavarde Klentva (rusiškai Клянтва). Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune. Sužinojo, kad visi trys broliai žuvę. Didžioji dauguma partizanų žūdavo dėl išdavysčių, tarp jų ir Albino broliai.

Šnipas slapyvardžiu Kulka 1949 m. spalį pranešė Šilalės MGB skyriaus vadui, kad Lentinės kaime dažnai lankosi partizanai. Todėl buvo surengti siautimai. Trečią siautimų parą spalio 21 d. tas pats agentas pranešė, kad partizanai yra Lentinės kaime, Prano Katausko sodyboje. Baudėjai apsupo sodybą. Partizanai buvo daržinėje. Užpuolikai daržinę padegė. Per mūšį žuvo Leonas Kentra, o Juozas Kentra sunkiai sužeistas mirė miške, sakoma, kad pats nusišovė. Iš viso tada Lentinėje žuvo 5 partizanai.

Agentas Bronius Grakalskis buvo čekistams pranešęs, kad Laukuvos valsčiuje, Dvarviečių kaime dažnai lankosi partizanai. Kartą šnipo žmona pastebėjo, kad to kaimo gyventoja Bronė Racevičienė pirko mašininės alyvos. Ji žinojo kad M. Racevičienė siuvamos mašinos neturėjo. 1951 m. spalio 18 d. į susitikimą su MGB pareigūnais šnipas B. Grakalskis atėjo su žmona. Ši papasakojo apie B. Racevičienės pirkinius Laukuvoje ir savo įtarimus, kad jos name arba aplinkinėse sodybose turėtų būti partizanai. Tuoj į Dvarviečius pasiųsti baudėjai. Mėgindamas pasitraukti iš supamos B. Racevičienės sodybos žuvo tuometinis Šalnos tėvūnijos vadas Jonas Kentra, o su juo buvusiam kovotojui Algirdui Liatukui pavyko pabėgti.

1955 m. iš tremties sugrįžo sesuo Onutė. Ji buvo suimta 1947 m. liepos 14 d. Žiauriai tardoma Ona nieko neišdavė: nei bunkerių, nei vadaviečių, nei partizanų rėmėjų pavardžių. Sovietinio saugumo Ypatingasis pasitarimas 1947 gruodžio 27 d. jai skyrė 5 metus tremties. Išvežė į Užpoliarės salą prie Salechardo (Tiumenės sritis). Mirė 1986 m.

1956 m. paleista ir sesuo Elena. Turint šnipų žinias ji buvo suimta 1950 m. liepos 28 d. Genioto kaime Petro Varaniaus gyvenamajame name buvusiame bunkeryje bespausdinanti partizanų dokumentus. Tardoma ji teigė į Varanių sodybą atėjusi prieš parą. Į bunkerį patekusi atsitiktinai iš smalsumo. Nors trys Varanių šeimos nariai prisipažino, kad jų name partizanų Šalnos rajono vadavietės bunkeris įrengtas 1949 m. rudenį, o jame nuo to laiko kartu su kitais partizanais būdavusi ir Elena Kentraitė. Mergina tvirtai pareiškė nepatvirtinanti Varanių parodymų, tą patį teigė ir per akistatą su Petru Varaniumi. Čekistams nepadėjo ir agentūrinė kombinacija. Vežamą Eleną „išlaisvino“ partizanais apsimetę agentai smogikai. Tariamieji partizanai reikalavo įrodyti, kad ji tikrai partizanė, o ne išdavikė. Klausinėjo iš kurio būrio, kur jų bunkeris. Stebėtinas dalykas: jauna mergina suprato klastą. Ji pareiškė esanti partizanė ir visas žinias išlaisvintojai galintys sužinoti iš jos brolio partizanų rajono vado Rutenio. Daugiau nieko nekalbėjo. Dėl žiaurių kankinimų Elena visam gyvenimui liko sugadinta sveikata. Elena Kentraitė mirė 2015 rugpjūčio 19 d., palaidota Šilalės kapinėse.

Albinas Kentra Kaune išlaikė vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus ir 1955 m. įstojo į Vilniaus universiteto neakivaizdinį skyrių studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Vėliau perėjo į dieninį skyrių. Baigęs universitetą, 1960–1962 m. mokytojavo Laurų 8-metėje ir Nemenčinės (abi Vilniaus r.) vidurinėje mokykloje. 1962–1965 m. tobulinosi Leningrado (Sankt Peterburgo) aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose. 1965–1991 m. Vilniaus universitete dėstė anglų kalbą. Įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame studentai galėjo mokytis gyvos anglų kalbos. Nuo 1965 m. pradėjo filmuoti Vilniaus universiteto įvairius įvykius ir renginius. Jis 1970 lapkričio 20 d. Vilniuje, Saulės kapinėse filmavo ir neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio ar nužudyto (kūnas rastas Neryje) žymaus kalbininko Jono Kazlausko laidotuves.

Kentra buvo senojo Vilniaus universiteto puošimo istorinėmis mitologinėmis freskomis ir kitais meno kūriniais iniciatorius. Tam buvo ir proga – 1979 m. Vilniaus universitetas ruošėsi minėti 400 metų jubiliejų. Nors tuometinis rektorius Jonas Kubilius tokius siūlymus palaikė, tačiau ideologai tai buvo praminę „Kentros folkloriniu nacionalizmu“. A. Kentros rūpesčiu senojo Vilniaus universiteto rūmų sienos buvo papuoštos menininkų sukurtomis freskomis, tapyba, mozaika ir gobelenais tautine bei istorine tematika. Ši puošyba ir šiandien žavi lankytojus.

Paminklo Jonui Kentrai atidengimas Dvarviečiuose 2016 m. | lrs.lt nuotr.
Įsisteigus Sąjūdžiui, A. Kentra filmavo svarbiausius Lietuvos atgimimo įvykius. Rengė 1991-ųjų metų sausio įvykių vaizdo reportažus daugelio kraštų televizijoms. Jis dalyvauja Šilalės kraštiečių draugijos veikloje, filmuoja šios draugijos renginius.

Kentra 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus ordinu, 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu – Kalbos premija, 2010 m. – medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 2013 m. jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas, o 2016 m. įteikta šv. Kristoforo statulėlė už gyvenimą, skirtą Vilniui.

Daugiau negu penkis dešimtmečius su filmavimo kamera nesiskiriantis A. Kentra savo archyve yra sukaupęs didžiulį Vilniaus universiteto kultūrinio gyvenimo archyvą, Lietuvos nepriklausomybės siekius įprasminančius renginius. Tai apie 2000 kino juostos ritinių, maždaug 1000 fotojuostų ritinėlių ir apie 1000 magnetinių garso įrašų.

Kentra 1989 m. kartu su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ draugiją. Rūpinantis draugijos patalpomis buvo pastebėtas Vilniuje (Totorių g. 9/Labdarių g. 10) griuvėsiais virstantis be vandens, kanalizacijos ir šildymo sistemų pastatas. 1992 m. Vyriausybė patenkino prašymą ir tą pastatą perdavė „Miško brolių“ draugijai. Remontui šiek tiek lėšų skyrė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Buvo organizuojamos talkos, draugijos nariai prisidėjo savo lėšomis. Dailininkas Antanas Kmieliauskas paaukojo savo gautą Nacionalinę premiją.

2000 m., kai jau buvo atlikta dalis atstatymo darbų atsirado JAV gyvenanti pilietė, kuri pateikė pretenziją į pastato nuosavybę. Kadangi statybų metu buvo pakeista 63,5 proc. nekilnojamojo turto, sukurta 44,36 proc. naujo ploto, todėl neliko teisėto pagrindo JAV pilietei atkurti nuosavybės teises. Pasirausus archyve, paaiškėjo kad tas namas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įkeistas vienai kredito unijai ir net atiduotas išvaržyti. Taigi pastatas nebebuvo pretendentės turtas.

2011 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi pripažino tą pastatą draugijos nuosavybe. Deja, Registrų centras, savaip interpretuodamas teismų nutarimus, pastatą draugijos nuosavybėn atsisakė registruoti. 2012 m. Vyriausybė pareikalavo pastatą perduoti Turto bankui. To namo likimas neaiškus iki šiol. Susirašinėjimų, dokumentų dėl minėto pastato Albinas turi didžiulį šūsnį. Vietoj to, kad ramiai vadovautų draugijai, tvarkytų savo milžinišką archyvą, pagaliau džiaugtųsi nepriklausomybe, pelnytai ilsėtųsi, A. Kentra įveltas į nesibaigiantį bylinėjimąsi. Jam tenka vargti renkant įvairias pažymas, dokumentus, o tai garbaus amžiaus Lietuvos Laisvės kovų dalyviui darosi sunkai pakeliama.

Albinas Kentra | K. Šiaulyčio piešinys – šaržas
Šilalės kraštiečių draugija taip pat sveikina Albiną Kentrą sulaukus garbingo jubiliejaus ir dėkoja už jo nuveiktus darbus Tėvynei Lietuvai. Tikime, kad už jo vaizdo ir garso sukauptus lobius ateityje bus dėkingi lietuvių kultūros tyrinėtojai.

Susiję

Kazys Misius 662967615350395619

Rašyti komentarą

  1. Garbingas žmogus - skirtingai, negu atmatos, įvėlę jį į bylinėjimosi "maratoną". Beje, dėl tos godžios "amerikietės" tautybės beveik galėčiau kirsti lažybų. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ale vat gaus pilietybę, jei mes už tai nubalsuosim, ir tada jau atsiims namą...Ir brangiai parduos.. Ir gražų paminklą sau pasistatys...vargsta žmonės dėl proto....

      Panaikinti
  2. nuostabus žmogus, nuostabus didvyriškas gyvenimas..Ir visada sugebėjo dirbti be noro gauti atlygį. Tokie žmonės yra tikroji Tauta ir tikroji Lietuva

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item