Daiva Tamošaitytė. Vapsvos efektas II

propatria.lt nuotr. 2012 metų pavasarį, nerimo išginta į Daukanto aikštę pamačiau daug žmonių, kurie kaip ir aš atėjo pasižvalgyt, tikė...

propatria.lt nuotr.
2012 metų pavasarį, nerimo išginta į Daukanto aikštę pamačiau daug žmonių, kurie kaip ir aš atėjo pasižvalgyt, tikėjosi gaut atsakymus į pradedančią atsiverti kraupią tiesą, jog mes esame kažkieno režisuotame spektaklyje statistai be teisės spręsti savo likimo, ir kad kažkas turi už tai atsakyt. Tada žmonės būriavosi, šnekučiavosi dar laisvai, atvykusieji iš kitų šalių, emigrantai, ir mes, vietiniai. Tada dar niekas nerodė jų per LRT, prieš patenkant į kadrą pliaukštelėjus dryžuota lentele, žmogų priskiriančia tam tikram ideologiniam pogrupiui. Tačiau ir tada buvo aišku, kad vapsvos efektas veikia nuo pat Sąjūdžio laikų. Mėginta iš paskutinių jėgų kurti drąsių ir nepriklausomų žmonių partijas ir visuomeninius judėjimus, telkti grupes, neleisti išparduoti tėvų ir protėvių žemės su piliakalniais ir kapavietėmis, su ištąsytais partizanų kaulais, ant kurių suspėta pristatyti vaikų darželių, apginti šeimas ir vaikus. Tai buvo trumpas metas, kai nuo šias vertybes turėjusių ginti partijų atskilo praregėjusieji, nebijoję to parodyti. Tačiau paveldėta propagandinė struktūra veikė be priekaištų, ir paskutinė jungtinė piliečių santalka buvo išvaikyta. 

Širšių lizdai buvo palikti klestėti dar tada, kai „nematoma laisvos demokratijos ranka“ už visus stovėjusius Baltijos kelyje „Lietuvos ruože“ nusprendė neatimti pilietybės iš okupantų ir kolonistų, nusiteikusių prieš nepriklausomybę. Nusprendė apsaugoti sovietų smogikus ir ideologus nuo pelnyto tautos teismo. Nuginkluotieji tiesiogine žodžio prasme iki šiol klupinėdami žaidžia „aklą vištą“. Širšės susikraustė į visas aukščiausias instancijas. Ne kiekvienas, gamtos nematęs, bitę nuo širšės atskiria. Visų pilveliai ruožuoti.

Už lango 2019-ųjų pavasaris, bet užuot nagrinėję vabzdžių elgseną, stebėkime, kaip žudantieji tautos dvasią taikosi į lietuvio tūkstančius metų kultivuotą darną su gyvąja gamta: tai ne tik neapkenčiančiojo litovcų andai iššaudyti gandrai, bet ir dešimtys neseniai sunaikintų bičių avilių. Sausa džiugiu balsu perskaityta per žinias statistika iš tikrųjų yra smūgis kerziniu batu į paširdžius. Gandrai – šeimos, o bitės – bičiulystės simboliai. Jaunos obelys nulaužtom šakom ir giliom žaizdom ant augančio kamieno, chemija nusvilinti ąžuolai. Plyni kirtimai, kad nebūt kur būsimam partizanui galvos priglaust. Planingas žmonių dusinimas, stekenimas, žeminimas ir apgaudinėjimas. Ilgaamžių etninių tradicijų niekinimas ir naikinimas. Iracionali neapykanta, pasiekusi konclagerio dujų kameros karščio laipsnį. Į geriamą vandenį pilamas arsenas, į patalpas – gyvsidabris. Į ausis, akis ir smegenis teatruose, kinuose ir knygų puslapiuose pumpuojamos keiksmų ir nešvankybių srutos. Beveik sunaikintas kaimas ir darbščių valstiečių luomas, gyvas ir kūniškas lietuvybės šaltinis ir aruodas per visus sunkmečius. Atiduotos ištisos žemės ir grėsmingai prie sienų priartėjusi raudonojo tvano dėmė. Ištuštėję miestai. Kasdien mirštantys senoliai, o su jais ir tikros juodos duonos, taisyklingo lietuviško žodžio, vilties ir tarpukario idealizmo likučiai. Traukę ar netraukę arijų įkandin Virgilijaus išmirs net itališki senjorai. Kai baigsis naktis be ryto, aušrą pasitiks Lietuva be lietuvių. Jų genus ir mėlynas akis dar ilgai nešios vislios gentys, kalbančios nežinoma kalba. Paskutinė stadija. Ar dar ne?

Kas tai? Protu nesuvokiama. Per trumpą laiką, per žmogaus amžių tapome blogesni už estus, latvius ir net rumunus. Kasdien vis blogesni ir blogesni. Tiesiog beviltiški. Neturintys teisės ne tik save valdyt, bet iš viso – gyvent. Nepribaigti fašistai. Ar tai žmogaus prigimties kraštutinumus pranokstantis kerštas už turėtus kraštus, galingą valstybę ir dorą valdymą, už tikėjimą ir kietą rezistenciją, už šventvardžiais nusėtą geografiją, už norą būti savimi? 

Kad niekas nepasikeitė. Lietuvis moka dešimtgubai ten, kur kitas gauna už dyka. 

Anoj „Vapsvoj“ rašiau apie pasaulio galingųjų veidmainystę, Dalai Lamai dalijant visas įmanomas premijas, bet nė piršto nepajudinant dėl to, kuo jis gyvena ir dėl ko kovoja. Kovo 11 dieną Seime legendinis rezistentas, politinis kalinys, šviesuolis Albinas Kentra – kovo 29 dieną jam sukanka 90 –  buvo pagerbtas gražiais žodžiais ir visuomeninių organizacijų skulptūrėle „Žinia“, ją įteikė Saulius Pečeliūnas.  Bet ne tik Seime žinoma, kad kantrusis Albinas ne ordinus kolekcionuoja, o geležines kurpes baigia sunešioti vaikščiodamas po nesibaigiančius teismus, niekaip negrąžinančius „Miško broliams“ nuosavybės teisės į istorinį pastatą, iš kurio prieš šimtmetį išėjo savanoriai ginti Lietuvos.

Nesibaigianti tiesą ir melą suplakanti propagandos lavina (gyvenkime taikiai), maskuojančios patriotinės dūmų uždangos (vienykimės). Likimo valiai palikti sąžiningi žmonės ir beveik sunaikinti sąmonės ir atminties nepraradusieji. Stingdantis pragaro šaltis. Meilė – tik romantinė iliuzija. Lietuviui draudžiama džiaugtis gyvenimu ir net jo trupiniais. Lietuvis negali būti geresnis už kitus, o jei buvo, bus sunaikinta ir išsprogdinta viskas, kas jam brangu belikę. Technologijų amžiuj tai ypač lengva, be to, nagai niežti. Stalino „saulės“ palikuonių, įkandin gimdytojų šioje komunizmo stadijoje toliau vykdančių ideologinę priežiūrą, piktdžiuga: mat neilgai teks laukt, kol užaugs savo istorijos visai nebežinanti ir nepasigendanti karta. Už tai mokama personalinė pensija. 

„Dušanskių žirklės“ nerūdija ir darbo turi trisdešimt metų. Karpiniai išradingi, su kiauraraščiais ir papildo paliktąją kolekciją. „Nematoma laisvos demokratijos ranka“ vasario 16-tąją užbaigė „žirklių šimtmečio“ minėjimo fazę, galutinai reabilituodama ir išaukštindama lietuvio sielos išniekinimą keliais planingais akcentais. Visi juos žino, net ir tie, kurie Nemcovo skveru mėgina užkišti nužudytųjų, „nelaimingų atsitikimų“, „savižudybių“ ir persekiojamųjų laisvoje šalyje statistiką. Kai buvo dar gyvas, Vilniuje viešėjęs Nemcovas juk nusistebėjo, kad šioje šalyje svetimų šalių agentai vaikščioja laisvai.

Tuo metu, kai šioje kinų iki dausų pakelto gintaro šalyje pataikaujama mėnuliaveidžiams, vienintelis Donaldas Trumpas tiesiai ir garsiai jų šaliai priminė Tibeto okupaciją. Kodėl tai prisiminiau čia ir dabar? Nes tai buvo vienintelė į realų laiką grąžinanti žinutė bendros dezinformacijos kurtinančiame sraute. O toliau ir vėl – sąmoningai sumegztos kontroversijos rinkimų fone. Tarsiu porą žodžių apie Vilniaus Forumą ir tuos, kurie įrašyti tarp 141 visuomeninio komiteto „Vytautas Radžvilas: Susigrąžinkime valstybę!“ nario. Pakanka kelių tikrų disidentų pavardžių,  – jas galima susirasti sąraše. Taip pat ten yra žmonių, tvirtų kaip uola. Jie perėję ugnį ir vandenį. Ir tuo viskas pasakyta. Į faktą sudūžta bet kokie bandymai šią grupę žmonių panaudoti, paimti po sparneliu, prijungti prie LYČ ar kitų darinių arba patiems prisijungti. VF su kirpėjais ir jų nukirptomis avimis niekaip nesijungia. 

Stebint begėdišką ir tikrovės jausmą praradusią žiniasklaidą, taip pat nesusigaudančius žmones, galima užduot tik vieną klausimą: nejaugi tauta, 30 metų į Europos Parlamentą siuntusi kone išimtinai aršius lietuvių tautos ir nepriklausomybės priešus, neokomunistus ir federalistus, pagailės vienintelės vietos principingam sąjūdininkui, profesoriui, daug laiko skyrusiam Europos politikos klausimams, žmogui, kuriam nuoširdžiai rūpi Lietuvos ateitis regione, kuris niekada nepardavė sąžinės, nebijojo prisipažinti klydęs?  Aš iš principo palaikiau nemaža politikų ir visuomenininkų, stebėjau juos, ir taip pat esu už vienybę, bet kudirkiškąja prasme. Daugybę metų vykdomos makiaveliškos politikos akivaizdoje, kada žmonės beveik atvirai stumiami „vienytis“ su buvusiais budeliais ir jų darbų tęsėjais, kada degraduota iki visiško pasitenkinimo verdant bendrame katile su genocido vykdytojais, kada iš tautininkų vejama virvė ir eilinį kartą mėginama juos priešinti su „krikščionimis“, pasakykime: „Gana!“ Lietuvos katalikų sparnas, kuriam atstovauja, įvardinkime sąlyginai, „tautiniai katalikai“, XX amžiaus tremtyse ir rezistencijoje, per „Kronikas“ ir uolią maldą, per kraują ir prakaitą autentiškomis patirtimis suformavo lietuvišką šio tikėjimo pavidalą ir sukūrė visavertę religinę filosofiją gimtąja kalba. Jie moka dainuoti partizanų dainas. O jūs?

Kažkaip neišeina tapatintis su buvusiais ir tebesamais bičiuliais ir kolegomis, nūnai įkopusiais į šlovės ir valdžios zenitą. Tai vitališkieji ir bandantys išgyventi, gudresnieji – rašantys vienintelį šiuolaikinės istorijos variantą, idant ainiai ją matytų per jų akuliorius. Kasdien internetan dedantys šeimyninius ir augintinių postus, palaikantys oficialų šalies veidą žavingu feisbuko čiauškėjimu. Žinau jų aną pusę, lyg pati jos neturėčiau (tai yra artimieji ir aplinka, kurią reikia ginti, net tavo katinas ir šuva, dėl kurių svarbu daryti nuolaidas, priimt kompromisus, nepraleisti progos patylėt, ir...). Va čia ir supasuoju. Negaliu. 

Ir pabaigai: užkankinote negyvai, konjunktūrininkai ir nieko amžinai „nesuprantantys“ geriečiai. Atėjo galbūt paskutinis šansas, kai dar leista pačiam ką nors suprasti. Gal po visų rinkimų audros to nebegalėsite. Pasukite galvą, prašau. Išsiimkite iš savo akies žirkles. Ardom širšių lizdą, ar paliekam?

Susiję

Įžvalgos 8273572041185071524

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-03-14 11:59

    Žmonės, kur mieste galima pasirašyti už V. Radžvilą ir A.Juozaitį? Per swedbanką kažkaip man nesigauna.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kontaktai norintiems prisidėti, savanoriauti, pasirašyti
      http://www.radzvilas2019.lt/p/kontaktai.html

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-03-14 12:07

    Ardom širšių lizdą, ardom!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-03-14 12:45

    Tikrai gaunasi per swedbanką.Aš pasirašiau už abu visai laisvai.Gal kažką ne taip padarėte, pabandykite dar,nes tai patogus būdas. Bet aš dar ir apie kitką...Pritariu autorės visoms mintims, kurias suprantu, bet...."Į faktą sudūžta bet kokie bandymai šią grupę žmonių panaudoti, paimti po sparneliu, prijungti prie LYČ ar kitų darinių arba patiems prisijungti ".???Kodėl, autore, LYČ susijungimas su V.Radžvilu yra negerai?Juk susijungę panašūs dariniai sustiprina ir praplečia visą kūną.Pirmasis į prezidentus, antrasis į ES parlamentą.Tai įdealu. Reikia daugiau šviesti žmones-kad vienintelis tinkamas prezidentas iš visų pretendentų-A.JUOZAITIS.Stebiu, kad jis labai juodinamas, stengiamąsi nupiešti jį kaip kremliaus kažkokį agentą. Šmeižimas geras dalykas, nes išmintingam žmogui tuojau pat duoda suprasti, kad tas pretendentas į prezidentus eina teisingu keliu...Prisiminkime, kaip mūsų mylimas Išganytojas buvo šmeižiamas, niekinamas, kankinamas ir nukryžiuotas. Tokia tiesos kaina šioje žemėje...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-03-14 12:55

    Karo ir pokario metais Lietuva prarado daugeliu atveju geriausį tautos genofondą.Tad,nūdienos lietuviška visuomenė per 70% yra kairuoliškų ir sovietinių pažiūrų bei neturinti tvirtaus tautinio ir krikščioniško stuburo.Tautos žemą politinę ir moralinę laikyseną patvirtina ypač įvairių pakopų rinkimai: į Prezidento postą,Seimą,merus,Savivaldybių tarybas daugeliu atveju neišrenkami piliečiai turintys pasaulėžiūrą pagrįstą valstybiniu mąstymu,tautinėmis-krikščioniškomis vertybėmis.Dabar į Vilniaus mero kėdę išrenkami itin prastos kiekvienu- moralės,patriotizmo,lietuviškos tautinės savigarbos,valstybinio mąstymo -atžvilgiu prastos ,,prabos"politikai.Kovo 11-osios Lietuva per beveik 30 m.nesugebėjo išugdyti ir išauklėti naujos kokybiškos tautos,tad turime ženklia dalimi tiktai žmones/liaudį/.O juk žmonės niekad nesukuria valstybės,jos neįtvirtina ir nestiprina.Ką daryti? Būtina pradėti nuo kokybiško ir patriotinėmis vertybėmis grindžiamo švietimo ir visų pirma nuo tautinės kultūros kūrybos ir jos sklaidos.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2019-03-15 09:51

    Ačiū! Pasirašiau, už abu vyrus.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item