Dainius Paukštė: „Civilizacijos nusižudo, o ne yra nužudomos“

Apie Europoje vis dar besitęsiančios migracijos krizės priežastis, pasekmes ir reikšmę civilizaciniame, Europos Sąjungos bei Lietuvos kon...

Apie Europoje vis dar besitęsiančios migracijos krizės priežastis, pasekmes ir reikšmę civilizaciniame, Europos Sąjungos bei Lietuvos kontekstuose kalbamės su migracijos ekspertu Dainiumi Paukšte.

– Vadinamoji „pabėgėlių krizė“ tęsiasi ir apie ją vis dar daug kalbama. Visgi dažnai ji analizuojama tik pavienių įvykių ar paviršinių jos aspektų atžvilgiu. Kaip manote, kokios giluminės „pabėgėlių krizės“ priežastys?

– Europos populiacija sensta ir netrukus ims nykti. Tai reiškia, kad dirbančių ir išėjusių į pensiją asmenų santykis vienos kartos gyvenimo laikotarpiu sumažės taip smarkiai, kad antrieji pirmiesiems taps nepakeliama našta. Mokslininkų nuomone, Europos problema yra ta, kad jos gyventojai nori gyventi gyvenimo būdu, kuris apima ir mažesnį nei populiacijos atsinaujinimui būtiną gimstamumą, 32 valandų darbo savaites, penkias savaites atostogų per metus (neskaičiuojant dar dviejų per Kalėdas), nemokamą sveikatos apsauga, pensiją sulaukus 60 ar 55 metų, po to – dvidešimties metų poilsį gultuose ir galiausiai dešimt metų – globos namuose.

Tokią padėtį dar labiau išryškina bei įprasmina savo vaikų neturintys (reiškia ir ateities!) Europos Sąjungos ir jos pagrindinių narių valstybių vadovai. Ieškant sprendimų, einama lengviausiu keliu. ES vadovų nuomone padėtį išgelbėti gali jauna ir kvalifikuota darbo jėga iš trečiųjų šalių, kuri užkamšytų dabartinės gerovės sistemos spragas. Tačiau toks gerovės sistemos finansavimo problemų sprendimas tegalėtų būti laikinas, nes didelis kitataučių skaičiaus atsiradimas Europoje sukuria naujų, dar didesnių ir nepalyginamai brangesnių problemų. Migrantų nenoras integruotis į jas priimančias visuomenes kelia teisėtas abejones dėl Europos ateities. Tai, kad multikulturalizmas patyrė nesėkmę, dar apie 2007 – 2010 metus pripažino visų didžiųjų ES valstybių vadovai.

Dar praeito amžiaus viduryje Vakarų Europoje tarp mokslininkų dominavo nuomonė, jog tuometinis mokslas, pasitelkęs žinias ir paskutinius laimėjimus genetikoje, sugebės perkonstruoti žmogų ir jo aplinką tokiu būdu, kokiu tik bus panorėta. Matyt, šie teoriniai darbai drąsino ir skatino, nes ES politikai ėmėsi ryžtingų tradicinės visuomenės ir valstybės dekonstravimo bei naujos kosmopolitinės visuomenės kūrimo veiksmų.

Todėl ir nacionalinio pasididžiavimo reiškimas – mojavimas vėliavomis ir himnų giedojimas – imtas sieti su smulkiąja buržuazija ir lumpenproletariatu. Esą universaliame pasaulyje neturi būti tautų, etninių grupių, skirčių ir tautinių istorijų. O pasak ES prezidento Hermano Van Rompuy, tolesnis nacionalizmo laikymasis „vestų į karą“. Tiesą sakant, labai norėčiau, kad pavyzdį šiame taip suprasto universalizmo kelyje pirmosios parodytų Prancūzija ar Vokietija (tik branduolinį ginklą lai duoda pasaugoti kam nors patikimam). Tuomet lengviau būtų sekti kitiems. O mes palauktume šių politikų – radikalių sprendimų įgyvendinimo rezultatų ir pažiūrėtume ar jie mums tinka? Iki šiol man kirba mintis, kad mūsų pasaulyje veikia gamtos dėsniai. Ir jos, gamtos, apgauti niekam nepavyks, todėl kol nepamatysiu dviejų skruzdėlynų gyvenančių draugystėje, kalbėti apie tautų maišymą, manau, yra ankstoka.

Dabar, viską supaprastinus, mąstoma maždaug taip: „jeigu imigrantų buvimas kelia pavojų valstybei ir jos suverenui – tautai, tai siekiant išvengti tokių pasekmių, iš proceso reikia pašalinti... valstybę. O tuomet ir jos pagrindas – tauta, ištirps pasaulyje (globalizuosis) kaip cukrus stiklinėje arba indėnai Amerikoje“.

Tokio tipo politika vykdoma ir Lietuvoje. Čia tokios politikos veikiantis pavyzdys – tai konservatorių parengta „Globalios Lietuvos“ programa, kurią kaip nekeista, vadovaujantis valdžių perimamumo principu, klusniai vykdė ir vėliau valdę socialdemokratai. Tą patį daro ir dabartiniai valdantieji valstiečiai. Programos esmė tokia: kol Lietuvos pilietis yra savo šalyje, juo rūpintis valdžiai nereikia, tačiau kuomet jis išvažiuoja, valdžiai privalu pradėti juo rūpintis. Lietuvos perkėlimas į virtualią erdvę, pasak konservatorių, jau ne už kalnų.

Taigi, pirma, išsivysčiusiai ir turtingai Europai reikia jaunos ir kvalifikuotos darbo jėgos. Antra, gimstamumas yra nepakankamas populiacijai išlikti, nes savireguliacijos bei savisaugos instinktai Europoje išnykę.

– Jei yra vidinės ar giluminės „pabėgėlių krizės“ priežastys, tai, matyt, yra ir išorinės priežastys?

– Jų yra kelios. Pirmoji ta, jog pasaulyje klesti didžiuliai pajamų skirtumai. Įvairiose pasaulio vietose šis skirtumas sudaro šimtus, o kartais ir tūkstančius kartų. Todėl žmonės keliasi ten, kur, jų nuomone, gyventi bus saugiau, lengviau ir sočiau. Už teisę „pabūti po saule“ jie pasirengę viskam: atiduoda paskutinius savo pinigus, savo laisvę, o kartais ir gyvybę.

Kita priežastis: šiuo migrantų noru naudojasi daug kas: tiek vykdantys prekybą žmonėmis, tiek mafija, tiek ir suinteresuotos verslo struktūros. Iš šio sąrašo išbraukę nusikaltėlius matome: tam tikros pasipelnyti norinčios struktūros (tarptautinės korporacijos, bankai) žūtbūt nori pigios darbo jėgos, o politikai tuos norus tiesiog įgyvendina, arba apvelka įstatymo rūbu. Šiandien tai dvi jėgos, valdančios pasaulį ir kasdien siekiančios sau vis daugiau galių ir didesnio pelno. Valstybių sienos, skirtingos mokesčių sistemos, muitai, valiutos ir panašūs dalykai trukdo pelnytis. O migracija ir istoriškai, ir ekonomiškai visuomet buvo viena iš pelningiausių sričių. Štai iš kur tas noras valdyti migracijos srautus ir juos nukreipti ten, kur gali tikėtis savo tikslų įgyvendinimo. Šios dienos technologijos net dirbtinai leidžia „paskatinti“ migraciją. Nereikia ir gamtos stichijų: dirbtinai sukeltas pilietinis karas ar dirbtinis žemės drebėjimas tampa pakankamu akstinu susidaryti didžiuliams migrantų srautams. Neseniai politikai ir tarptautiniai biurokratai, aptarnaudami tarptautines korporacijas, priėmė Jungtinių Tautų Migracijos paktą. Juo bandoma įteisinti migraciją pasauliniu mastu. Visos Jungtinių Tautų narės valstybės buvo įpareigotos apsvarstyti šį dokumentą, kad vėliau būtų galima eiti dar toliau.

JT Pakte įtvirtinama galimybė migruoti kiekvienam, kalbama apie migracijos saugumą ir skatinimą. Ypač įdomi mintis, apie būtinybę priimančiai valstybei imigrantą prilyginti savos šalies piliečiui, suteikiant visas piliečio teises, t.y. integruoti į socialinę ir sveikatos sistemą, užtikrinti švietimą, darbinę veiklą ir finansuoti naują kultūrą, pripažinti religinę laisvę bei kitokias išpažįstamas vertybes. Negana to, einama dar toliau: po žodžiu „migrantas“ bus slepiami ir ekonominiai migrantai, ir prieglobsčio prašytojai, ir pabėgėliai. Todėl prieš kelis metus ES ištikusią „Pabėgėlių nuo karo krizė“ ateityje bus jau vadinama „Emigracijos krizė“. Nors, manau, visi pastebėjo, kad didesnė pusė „Pabėgėlių krizę“ sukėlusioje migrantų masėje buvo jauni vyrai ir visai ne karo, o ekonominiai ir kitokie migrantai.

Visa tai leidžia tvirtinti, jog JT migracijos paktas yra bene pirmasis globalizaciją pateisinantis ir įteisinantis politinis dokumentas: tarptautinių korporacijų norai sutapo su realybe ir turimomis galimybėmis.

– Ką reiškia jūsų paminėti „ekonominiai ir kitokie“ migrantai?

– Ten, kur daug netvarkos, visuomet slepiasi kieno nors interesai. Kitokie migrantai, gali būti  žmonės, atvykstantys šeimų susijungimo pagrindu, norintys ar dirbti, ar siekiantys mokslo, ar kitaip bandantys realizuoti save. Bet akcentuočiau ne juos. Kalbu apie islamo fundamentalistus. Nuo jų prasideda visos integracijos Europoje bėdos.

Manau, daug kas yra girdėjęs tokį išsireiškimą, kaip „Civilizacijų konfliktas“. Jo autorius – ame­rikiečių politologas Samuelis Hantingtonas, 1993 m. žurnale Foreign Affairs rašė apie Vakarų krikščioniškosios ir Rytų musulmoniškosios kultū­rų priešpriešą. Jis tei­gė, jog pasaulis po Šaltojo karo yra susipriešinęs nebe ideologiniu, o kon­fesiniu ir vertybiniu pagrindu. Su kiekviena diena vis aiškiau matosi, kad kol viena pasaulio dalis lipdys ir konstruos naują ateities žmogų, kita naudosis šio (nepavykusio ar ne laiku atliekamo?) darbo pasekmėmis.

Matome absoliučią netoleranciją, nenorą integruotis pasitinkant su savižudišku svetingumu. Ir visa tai vyksta Vakarų Europoje, kurioje, politikams atmetus istorinį krikščionybės vaidmenį, liko žiojėti vertybinė tuštuma. Šūviai, terorizmas ir vis naujos aukos ES narių sostinėse sunkiai žeidžia eilinių europiečių savivertę.

S. Hantingtono minties teisingumą patvirtina buvęs Libijos vadovas Muamaras Kadafis, išsidavęs: „Atrodo, kad Alachas padovanos islamui pergalę Europoje be kardų, be ginklų ir be užkariavimų. Mums nereikia teroristų, mums nereikalingi mirtininkai. Vos po kelių dešimtmečių virš 50 mln. musulmonų Europoje ją pavers musulmonišku žemynu“. Vokietijos vyriausybė tik patikslina, jog per ateinančius 20 metų musulmonų Europoje padidės dvigubai – iki 104 mln. Islamiškų organizacijų lyderiai tvirtina, kad po 30 metų ir Amerikoje jau gyvens apie 50 mln. musulmonų.

– Matome, kad Europos Sąjungoje dabar formuojasi dvi šalių grupės. Pirmoji grupė – šalys, kurių politikai mano, kad neriboto masto migracija turi būti skatinama. Antroji – šalys, kurių atstovai dabartinei ES migracijos politikai iš principo nepritaria. Kokią poziciją šiame kontekste užima Lietuva? Ar Lietuvai svarbu bendradarbiauti su kitomis dabartinei neribotą migraciją skatinančiai ES politikai nepritariančiomis šalimis?

– Uždavėte visiškai pagrįstą ir Lietuvos žmonėms svarbų klausimą: o kas toliau? Problema ta, kad Lietuvoje vis dar daug tų, kurie šio klausimo vengia. Pavyzdžiui, tokie apžvalgininkai kaip Vytautas Bruveris ar Virgis Valentinavičius šio klausimo tiesiog negali pakęsti, todėl rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse ima šaukti: „Dangus griūva!“ Pasirodo, profesorius Vytautas Radžvilas yra, pasak jų, yra pats didžiausias radikalas, kuris šį klausimą kelia ir net kėsinasi sugriauti ES! Ir, matyt, tas „dangus grius“ tol, kol visi nesutiks būtent su šių žurnalistų nuomone. Į augančią isteriją dėl to, kad atsiranda tų, kurie vis garsiau kelia lietuviams rūpimus klausimus dėl Lietuvos ir ES ateities, būtų galima nekreipti jokio dėmesio, bet atkreipkime dėmesį į vieną esminį momentą – kurstantys isteriją atstovauja oficialias politines jėgas ir konkrečius asmenis. Jie veikia iš esmės reikšdami ne savo, o savo viršininkų nuomones, kurios – jau net nekeista – atitinka Briuselio biurokratų nuomones.

Esu prieš savižudybę – ne tik savo ar kitų žmonių, bet ir valstybių. Todėl kartu su kitais ieškau ir ieškosiu būdų, kaip mums ir mūsų vaikams, surasti savo vietą šiame pasaulyje. Sakau atvirai – kol kas geresnės vietos nei Lietuva nerandu. Dėl to, norėdamas, kad Lietuva išliktų, nesutinku, kad šalies ir ES problemos gali būti sprendžiamos jas nutylint.

Žinau, kad pranašu savam kieme nebūsiu, todėl savo oponentams siūlau nuomonę iš šalies:

„Jei mes tęsime tokią politiką, tai po 40 metų mes išmirsime ir demografine, ir intelektualine prasme. Masinė imigracija iš Afrikos, Artimųjų Rytų ar Pietryčių Azijos su tolima mums kultūra nieko neišspręs, o kaip tik sukurs naujas problemas. ... Svarbiausios šalies problemos bus – mažėjanti demografija bei dvasinį tautos potencialą gniuždanti imigracija, didėjantis tautų katilas, subujojęs neraštingumas, apačių liumpenizacija. ... Tai kelia grėsmę ne tik šalies sėkmingam vystymuisi, bet ir ... tautos išlikimui“.

Šios mintys ne mano ir ne kokio nors radikalo iš Vakarų Europos. Jų autorius – žinomas ir gerbiamas žmogus Vokietijoje Tilas Sarracinas – buvęs Vokietijos federalinio banko direktorių tarybos narys, parašęs knygą „Vokietijos susinaikinimas“. Dėl savo garsiai išsakytų minčių jam teko patirti stiprų valdžios puolimą, tačiau tuo pačiu ir pelnyti visuomenės pripažinimą. Be šitos knygos Vokietijos kanclerė Angela Merkel nebūtų ištarusi savo garsiosios frazės: „multikultūralizmo politika žlugo“.

Taip, Višegrado šalys (Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija) kalba ne apie savęs izoliaciją ar ES sugriovimą. Jos nori būti ES – nacionalinių valstybių sąjungos – narėmis. Austrija, Nyderlandai, Danija, Italija, manau, nesuklysiu į šią grupę įrašęs ir Didžiąją Britaniją, Švedija, Latvija ir Estija savo pažiūromis į migracijos klausimus vis labiau artėja prie Višegrado šalių grupės. Tą patvirtina ir paskutiniai rinkimų rezultatai ES šalyse, kur nacionalinės (o jeigu kam patinka – nacionalistinės) jėgos, įgauna vis daugiau įtakos ir valdžios. To labai bijo į Briuselio biurokratų burną žiūrintys įvairių ES šalių vietininkai, kurie visais būdais bando išsaugoti turimą valdžią. Tuomet ir kyla tokia piliečiams nenaudinga isterija.

Isterija egzistuoja ir Lietuvoje. Viduje – jokių diskusijų apie ES ar Lietuvos ateitį. Valstybės nuomonė pareiškiama tik išvykus iš Lietuvos ir visuomenė informuojama tik po priimtų sprendimų (pavyzdžiui, apie naujos porcijos imigrantų priėmimą). Todėl galima matyti, kad jokio pasipriešinimo Briuselio iniciatyvoms nėra, o turime nebylų Briuselio veiksmų parėmimą. Bet tokia pozicija, kuomet realiai nėra jokios pozicijos, anksčiau ar vėliau Lietuvą pastatys į labai nepatogią padėtį. Neremdami Višegrado šalių patys save triname iš pasaulio žemėlapių. O tai nėra išmintinga.

– Šioje vietoje kyla klausimas: tai kas yra didesni radikalai – ar V. Radžvilo komitetas, ar tie, kurie norėtų, kad Europoje būtų panaikintos valstybės ir vietoje jų sukurtas tautų katilas?

– Geras klausimas. Atsižvelgus į istorinį Europos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, šiandien sunku įsivaizduoti europietį, neturintį savo tapatybės. Tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek Kanada ar Australija kūrėsi visiškai kitokiame kontekste ir kitokiomis vidaus bei išorės sąlygomis. Esu įsitikinęs: kol išorėje egzistuoja jėgos – nesvarbu, politinės ar religinės – siekiančios visiškai mums priešingų tikslų, Jungtinių Europos Valstijų kūrimo projektas tėra utopija. Todėl radikalais pavadinčiau formalius ES vadus ir jiems nuolankiai pritariančius jų vietininkus, kurie dabar bando dirbtinai naikinti valstybes ir sumaišyti tautas. Na, nebent jie norėtų sukelti karą, po kurio nieko neliktų? Aš to tikrai nenoriu.

Anglų mokslininkas, istorikas ir sociologas Arnoldas Toynbee, visą gyvenimą paskyręs įvairių civilizacijų atsiradimo, evoliucijos ir jų išnykimo klausimams, konstatavo, kad civilizacijos galop nusižudo pačios, jos nėra nužudomos kokios nors pašalinės jėgos. O ar ši išvada yra neprimena to, kas dabar vyksta Europos Sąjungoje?

– Kadangi migracijos krizė yra visos Europos Sąjungos masto problema, būtų logiška manyti, kad prie jos sprendimo prisidėti turėtų ir Lietuvos europarlamentarai. Ar, vertinant šios krizės kontekste, jie tinkamai atstovauja Lietuvos interesams?

– Daugelį metų bandau pasakyti, kad Lietuvos atstovai Europos Parlamente neatstovauja Lietuvos interesams. Gerai žinodami apie emigracijos situaciją Lietuvoje jie nesiėmė atsakomybės ar iniciatyvos bent pabandyti realiai spręsti šią problemą ES lygmeniu. Juk mūsų europarlamentarai per visus tuos metus tikrai galėjo imtis iniciatyvos ir suburti parlamentarus šalių, iš kurių daugiausiai piliečių emigruoja į turtingiausias ES nares (pavyzdžiui, Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Bulgarijos, Slovakijos ar Slovėnijos atstovus). Suburti juos į šalių grupę, kuri galėtų vadintis taip: Grupė naujai prisijungusių ES šalių migracijos problemoms spręsti. Po susitikimų ir diskusijų tokia grupė galėtų Europos Parlamente inicijuoti naujos direktyvos priėmimą. Tokioje direktyvoje būtų sakoma, kad migrantus priimančios ES valstybės privalo sumokėti emigrantų kilmės valstybėms tam tikras sumas už emigrantų išsilavinimą ir parengimą darbui. Įvedus tokį principą ES, būtų aišku, kad valstybė privalo susimokėti už kiekvieną priimamą emigrantą. Po to jau būtų galima kalbėti apie tokio principo priėmimą platesniu mastu, kad ir Jungtinėse Tautose. Manau, jog pasaulyje po tokio sprendimo priėmimo būtų žymiai saugiau. Nereikėtų gyventi pagal tam tikrų įtakingų grupių, bet ne Europos gyventojų interesams tarnaujantį ir sprogstamosios medžiagos pripildytą Migracijos paktą.

Migracija turi savo specifiką. Emigracijos būdu tauta netenka energingiausių savo žmonių. Ir tai emigrantų tėvynėms kainuoja be galo daug. Pavyzdžiui, daugelyje dar tik besivystančių šalių akivaizdus medicinos darbuotojų stygius, nes Vakarų šalys juos įdarbina išvengdamos pareigos sumokėti už jų parengimą šalims, kuriose jie išmoko savo amato. Sunku suprasti, kodėl tai laikytina etišku elgesiu. Jungtinės Tautos yra išleidusios net tris rezoliucijas – 1967 m. 1968 m. ir 1972 m. – kuriose aiškiai smerkiamas procesas, kurio metu Vakarų valstybės tiesiog neatlygintinai perima besivystančių šalių talentus.

O emigracijos nuostoliai valstybei – milijardiniai. Net baisu pažvelgti į nuostolį žyminčius skaičius, kurie vis kyla dėl niekam neatsakingų Lietuvos politikų neveiksnumo. Bendra suma gali siekti net 200 milijardų dolerių! Na, gerai, ne visi emigrantai buvo auksarankiai, bet ir 100 milijardų mūsų šaliai yra beprotiški pinigai. Šie skaičiai tik dar kartą patvirtina, kad pats brangiausias valstybės turtas yra ne finansai ar resursai, ne gamyklos, ar bankai, ne tankai, ar raketos, bet žmonės. Mes atidavėme ir atsisakėme brangiausio savo turto, kad gerovė būtų kuriama kitur, bet ne Lietuvoje. Daugiau taip tęstis nebegali.

Kalbino Rokas Gasparaitis.

Susiję

Įžvalgos 7738489233041397056
item