Arūnas Svitojus: „ES parama Lietuvos ūkiams turi būti lygiavertė ir proporcinga“

Mindaugo Šernos nuotr. Apie Lietuvos žemės ūkio sektoriaus padėtį, neproporcingą Europo Sąjungos išmokų ūkininkams skirstymą ir kitok...

Mindaugo Šernos nuotr.
Apie Lietuvos žemės ūkio sektoriaus padėtį, neproporcingą Europo Sąjungos išmokų ūkininkams skirstymą ir kitokios žemės ūkio politikos reikiamybę kalbamės su Žemės ūkio rūmų pirmininku dr. Arūnu Svitojumi.

– Kokios pagrindinės šiandienos Lietuvos žemės ūkio sektoriaus problemos?

– Tai gyventojų kaime mažėjimas ir neproporcinga žemės ūkio paskirties žemės koncentracija mažos grupės rankose. Šių problemų gylį iliustruoja statistiniai duomenys. Štai 2016 m., lyginant su 2010 m., ūkių, kuriuos valdo 35-44 m. amžiaus žmonės, sumažėjo net 41,4 proc. Nuo 2004 m. iki 2018 m. gyventojų kaimuose sumažėjo 210 tūkstančių. 2003-aisiais ūkiuose dar dirbo 545 tūkst. darbuotojų, o 2016 m. liko tik 257 tūkst. Jei nieko nedarysime, tendencijos tikrai nesikeis.

Istorinė Lietuvos patirtis mums gali padėti suprasti, kodėl situacija yra tokia. Dar prieš I Pasaulinį karą Lietuvoje 4 proc. savininkų valdė 36 proc. žemės. Šis santykis radikaliai pasikeitė, kai įsteigus tautinę valstybė, buvo įvykdyta žemės reforma – dvarų dydis apribotas iki 150 ha. Kodėl tai svarbu? Turime pripažinti, kad šiandien turime į prieš šimtmetį buvusią padėtį panašią situaciją: 3,5 proc. ūkių subjektų valdo net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Ir dėl to turime imtis priemonių, kad ši neproporcingos monopolizacijos situacija būtų sprendžiama iš esmės.

– Europos Sąjungos tiesioginių išmokų (TI) ūkininkams vidurkis – 266 eur/ha. Tuo tarpu vidutinis Lietuvos ūkininkas 2018-aisiais tegavo 174 eur/ha. Lietuva pagal TI dydį yra trečia nuo galo visos ES mastu – mus lenkia ir Estija, ir Latvija. Kodėl mūsų ūkininkams galima mokėti ženkliai mažiau?

– Derybose Europos Komisija (EK) Lietuvai pateikia mums nepriimtinus ir neteisingus argumentus. Pavyzdžiui, jie sako, kad Lietuvos ūkininkams ženkliai padidinti TI jie negali, nes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė yra pigesnė nei kitose ES šalyse. Esą pigesnės ir žemės ūkio technikos paslaugos, ir lietuviai ūkininkai samdomiems darbuotojams moka mažesnius atlyginimus nei mokami, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse. 

Toks požiūris nėra pagrįstas. Žemės ūkio technikos kaina tokia pati visoje ES rinkoje, o neretai čia, Lietuvoje, net didesnė. Be to, žemės ūkio produktų supirkimo kainos Lietuvoje yra mažesnės nei daugelyje ES šalių, todėl tie ūkininkai, kurie norėtų samdomiems darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus, neretai neišgali to padaryti, nes neturi tiek lėšų, kiek turi daugiau paramos gaunančių valstybių ūkininkai. 

Žemdirbiai 2018-aisiais surengė net dvi tarptautines protesto akcijas Briuselyje – reikalaujant, kad ES bendroji žemės ūkio politika tikrai būtų bendroji, o ne dviejų greičių, kuomet vienų valstybių ūkininkai vertinami labiau nei kitų. Neprašome to, ko nenusipelnėme, neprašome jokių išskirtinių lengvatų – tereikalaujame vienodų konkurencijos sąlygų. Labai gaila, kad bandydami inicijuoti pokyčius ir nuvažiavę į Briuselį iš Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių reikalingo palaikymo nesulaukėme.

Žemės ūkio rūmų informacija


– Nors nuo 2004-ųjų Lietuvos žemės ūkio sektoriui ES ir skiria milijardines lėšas, tačiau Lietuvos ūkių skaičius per pastaruosius penkiolika metų sumažėjo perpus, o skurdo lygis kaime toliau auga. Kaip manote, kodėl, nepaisant tokio gausaus finansavimo, ūkių skaičius Lietuvoje menksta taip sparčiai, o kaime gyvenantys žmonės vis labiau skursta?

– Nors ES parama galėtų ir turėtų būti didesnė, tačiau svarbia problema yra ir gaunamos paramos teikimo tvarka. Parama yra skirstoma netikslingai. Kodėi? Todėl, kad, žiūrint absoliučiais skaičiais, ES parama ūkio sektoriui kasmet auga, o žemės ūkių ir dirbančiųjų juose skaičiai mažėja. 

Taigi, susidaro situacija, kuomet stambiausieji ir turtingiesieji ūkiai gauna vis daugiau ir daugiau ES paramos ir vis labiau turtingėja, o smulkieji ir vidutiniai ūkiai arba gyvena vis sudėtingesnėmis sąlygomis, arba išvis išnyksta. 

Deja, tokio tipo ES parama pasiekia ne visus ūkius, kai kurie tegauna tiesiogines išmokas. Kalbėkime aiškiai – 1 proc. Lietuvos ūkių gauna net 50 proc. visos ES paramos. Remiantis skaičiavimais, per 7 metų laikotarpį vidutiniškai kiekvienas Lietuvos ūkis turėtų gauti apie 50 tūkst. eurų dydžio paramą. Deja, realybė gerokai kitokia. Šiandien vieni yra gavę net po kelis milijonus eurų paramos, kuomet kiti tegauna supaprastintą 15 tūkst. eurų paramą, o treti tenkinasi tiesioginėmis išmokomis arba išvis nieko negauna. 

Taigi, jeigu nepakeisime dabartinės ES paramos skirstymo tvarkos, tai socialinė atskirtis kaime tik didės, vis daugiau kaime gyvenančių žmonių gyvens ties ar net žemiau skurdo ribos.  

– Ar toks ES lėšų įsisavinimo būdas, kuomet didžioji dalis finansavimo atitenka mažai grupelei didžiųjų ūkininkų, yra ir kitose ES šalyse įprasta praktika?

– Vakarų Europos šalyse padėtis skiriasi iš esmės. Pavyzdžiui, Lietuvoje vidutinis ūkio dydis siekia 20 ha, tačiau manoma, kad toks ūkis neperspektyvus. Vakarų Europos šalyse toks požiūris nėra savaime suprantamas, ten tokio dydžio ūkiai išgyvena. Žinoma, turėdamas tokio dydžio ūkį, daug neuždirbsi, tačiau negyvensi skurde. Ir toks požiūris į ūkį nėra būdingas tik Vakarų Europai – juk ir kaimyninėje Lenkijoje smulkūs bei vidutiniai ūkiai išgyvena.

– Kokia ES žemės ūkio politika reikalinga Lietuvai?

– Nereikia išradinėti dviračio – naudokimės Austrijos, Vengrijos ir ypač kaimyninės Lenkijos patirtimi. Būtinai turime suteikti galimybes rinkoje išlikti 15-20 ha ūkiams. Tokie ūkiai yra mobilūs, gali labai greitai prisitaikyti prie pasikeitimų rinkoje. 

Tačiau tam turi būti priimami politiniai sprendimai, tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos lygmeniu. Politikams trūksta argumentų? Tuomet atsigręžkime į savo aukštos kvalifikacijos mokslininkus, kurie sugeba apdoroti šiais laikais ne taip lengvai surenkamą informaciją ir pateikti profesionalias išvadas. Argumentų yra, reikia politinės valios.

Tam, kad galėtume realiai formuluoti efektyvią žemės ūkio politiką, turime suprasti, jog didelės dalies to, ką kaime praradome, jau nebesugrąžinsime. Visgi galime ir privalome padėti išlaikyti dabartines darbo vietas. Pirmiausiai kalbu apie paramą gyvybingiems smulkiesiems ir ypač vidutiniams ūkiams. Neleiskime jiems žlugti. 

Susiję

Įžvalgos 8425408485046680302
item