Artūras Judžentis. Valstybė ir valstybinė kalba

propatria.lt nuotr.

Bręstant tautai, kyla reikalas kurti jos bendrinę kalbą. Juk tautos iškeltiems šviesuoliams reikia telkti, vienyti tautą. Vadinasi – kurti jai bendrą kalbą, diegti bendrą istorinę ir etninę savimonę. Bendrinę lietuvių kalbą kūrė ne tik kalbininkai (jų iš pradžių mūsų tauta nė neturėjo), bet įvairių profesijų atstovai: kunigai (A. Baranauskas, K. Jaunius, A. Kašarauskas, M. Miežinis, J. Ambraziejus, J. Laukaitis ir kt.) gydytojai (J. Basanavičius, J. Šliūpas, J. Spudulis, P. Avižonis, V. Kudirka, V. Pietaris ir kt.), mokytojai (J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Gylius ir kt.), spaudos darbuotojai (M. Akelaitis, M. Šernius, A. Lelys ir kt.). Tik kiek vėliau (apie XIX ir XX amžių sąvartą) jai galutinį pavidalą suteikė ir jos priežiūrą perėmė profesionalūs kalbininkai – J. Jablonskis, K. Būga, K. Jurgelionis ir kt. Daugelis šių šviesuolių aiškiai suvokė, kad kurdami bendrinę kalbą, jie kloja pamatus tautinei valstybei. Bendrinė lietuvių kalba buvo sukurta anksčiau, nei tautinė Lietuvos valstybė, ir tapo vienu iš jos steigimo įrankių.

Valstybė yra tautos valia įsteigta politinis tautos gyvenimo tvarkymo kūnas. Tauta, būdama ir bendrinės kalbos, ir valstybės suverenas, įgalioja savo įsteigtą valstybę rūpintis bendrine kalba, sudaryti jai būtinas teisines, finansines, specialistų rengimo ir kitas sąlygas. 

Valstybinė kalba yra valstybės teisiškai įtvirtinta bendrinė kalba. Teisiškai įtvirtinta – vadinasi, tapusi teisės subjektu, įtraukta į valstybės teisės sistemą, turinti nustatytus teisinius santykius su kitais teisės subjektais. Valstybė užtikrina bendrinės kalbos sklaidą visose valstybės gyvenimo srityse. Ji sudaro sąlygas bendrinei kalbai skleistis visais pavidalais. Valstybė užtikrina jos apsaugą. Valstybinis statusas reiškia, kad bendrinė kalba gyvuoja palaikoma, puoselėjama, ginama ir saugoma valstybės.

Tačiau šios funkcijos nepadaro valstybės bendrinės kalbos savininke, t. y. valstybei nėra perleidžiamos bendrinės kalbos suvereno teisės. Valstybė bendrinės kalbos atžvilgiu tik įgyvendina tautos valią (arba yra jos valios vykdymo politinė priemonė) vykdyti vieningą kalbos politiką. Todėl valstybinė kalba yra vienas svarbiausių tautos suverenumo ir valstybės nepriklausomybės bei vientisumo rodiklių.

Bendrinės kalbos paskelbimas valstybine nereiškia naujos jos kokybės, tačiau sudaro sąlygas jai rastis. Tai yra jau gyvuojančios bendrinės kalbos įteisinimas, teisinio statuso jai suteikimas. Taigi bendrinė kalba, viena vertus, yra tautinės valstybės steigimo priemonė. Kita vertus, bendrinės kalbos skelbimas valstybine yra naujas jos raidos tarpsnis. 

Naujausias valstybinės kalbos apibrėžimas pateiktas 2018 m. birželio 27 d. Seimo nutarimu patvirtintose „Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gairėse“. Jame valstybinė kalba apibrėžta taip: 

„Valstybinė kalba – Lietuvos oficialiajame ir viešajame bendravime vartojama lietuvių kalba, kurios statusas įteisintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme“.

Iš šio apibrėžimo nematyti, kad valstybinė kalba yra ne kas kita, kaip ta pati bendrinė kalba; todėl ji ir vartojama viešai ir oficialiai bendraujant. Apibrėžimas taip pat neatskleidžia valstybės įsipareigojimų bendrinei kalbai – tai nėra vien įrašymas į Konstituciją ar Valstybinės kalbos įstatymo parengimas. Tuo valstybinės kalbos gyvavimas tik prasideda. Ji nuolat turi būti palaikoma bei skatinama – juk valstybinio statuso suteikimas turi teisinių, finansinių, administracinių ir kitokių pasekmių.

Valstybinė kalba – taip pat ir tautos įkurtos valstybės būklės veidrodis.