Vytautas Sinica. Ozolo pranašystė Europai

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Ištrauka iš V. Sinicos įvado naujai išleistai Romualdo Ozolo straipsnių rinktinei „Pasaulis grįžta namo. Eur...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 
Ištrauka iš V. Sinicos įvado naujai išleistai Romualdo Ozolo straipsnių rinktinei „Pasaulis grįžta namo. Eurorealisto mąstymai“. Nuoroda knygai įsigyti (5 eurai): https://goo.gl/HNy9sZ.

Paviršinis Romualdo Ozolo skaitymas veda į paradoksus ir klystkelius. Menkai su jo mintimi pažįstamiems žmonėms Ozolas yra visų pirma arba Sąjūdietis, arba prieš narystę Europos Sąjungoje pasisakęs „euroskeptikas“. Dauguma iki šiol braidžioja seklumoje, skaitydami Ozolą lozungais, kaip politiką, o ne kaip filosofą. 

Romualdas Ozolas nebuvo principinis Lietuvos narystės ES priešininkas. Jis teigė, kad lietuvių tauta ir ypač valstybei vadovaujanti politinė klasė nėra pasirengusios gyventi tokioje Sąjungoje. 1999 metais Lietuvos mokslų akademijoje jis piktinosi, kad „dėl buvimo [Europos] Sąjungoje prasmės net nekalbama – tai laikoma nekorektiška“, ir retoriškai klausė: „Ar ne laikas mums užuot vien daužius Europos Sąjungos duris, pagalvoti ir pakalbėti taip pat ir apie kitokį Sutarties dėl narystės Europos Sąjungoje pobūdį?“  Tai klausimas, kurio nedrįstama iškelti ir praėjus dar dvidešimčiai metų.

Tai lietuviškas politinis servilizmas neleidžia klausinėti tokių šventvagysčių. Būtent šis servilizmas lėmė Ozolo skepticizmą dėl narystės ES. Ozolas buvo tikras, kad visuomenė ir „politikai“, įpratę tarnauti imperiniam centrui, o ne jaustis valstybės šeimininkais, šitaip elgsis ir atsidūrę naujoje Sąjungoje. Dar daugiau, jis teigė, kad Lietuvos politinė klasė esanti abejinga tautinio tapatumo, suverenumo, kalbos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo, tautos dorovės sampratos ir kitiems pamatiniams klausimams, kuriems kaip tik ir meta iššūkį narystė Europos Sąjungoje. Tai, kas yra viso labo problemiška būnant Europos Sąjungoje ir nesukelia pražūtingų pasekmių brandžios valstybinės sąmonės ir demokratinių tradicijų tautoms, dėl lietuviško politinio servilizmo taptų ir iš tiesų tapo ypač pavojinga. 

Galbūt XX amžiaus pabaigoje Ozolas tikėjosi, kad situacija šia prasme gėrės. Po nepilno dešimtmečio, 2007 metais, jis jau matė, kad situacija kaip tik blogėja: „Komunistų kartą pakeitė ar dar tik keičia komjaunuolių karta, atsinešanti ir vieną naują bruožą. A. Brazausko laikų komunistai dar suvokė esant tautinių vertybių problemą, o G. Kirkilo komjaunuoliai yra visiški kosmopolitai – savo sąmonėje jie jau yra įvykdę pasaulinę proletarinę revoliuciją ir gyvena pasaulyje be sienų, be nacionalinių kalbų, be moralės principų ir atsakomybės, ko iš tautinės valdžios reikalauja aiškiai lokalizuota ir tam tikrais sutartiniais principais paremta nacionalinė konstitucija“.  Šiandien gana aišku, kad jo išsakytas naujosios politikų kartos vertinimas pasitvirtino, o kosmopolitiniai ir nuolaidžiavimo polinkiai Lietuvos „politikoje“ dar labiau išryškėjo. Simboliška, kad būtent 2018–2019 metų sandūroje Lietuvos valstybės vadovai – Prezidentė ir Seimo Pirmininkas – per šventinius sveikinimus savo iniciatyva vėl graso tautai agresyvaus populizmo ir nacionalizmo baubais ir daro tai net per grynai nacionalistinio išsivadavimo valstybės šventes. 

Romualdui Ozolui, priešingai, nacionalizmas yra tikrasis humanizmas. Jis didžiavosi esąs nacionalistas, nors po 1992–1993 metais įvykusios antisąjūdinės kontrarevoliucijos politikoje faktiškai buvo atkurta sovietinės nomenklatūros valdžia, o kultūroje įsitvirtino kosmopolitinio globalizmo tendencijos, „nacionalizmas“ netruko vėl tapti keiksmažodžiu. Romualdas Ozolas niekada nepasidavė šiai tendencijai ir nesileido stumdomas jos šalininkų. Nacionalizmas, suprastas kaip tautos suverenumo siekis, jam atrodė esąs paskutinis likęs žmogaus atspirties taškas ir atrama moderniame pasaulyje, vienintelė veikimo programa, leidžianti iš tiesų būti žmonėmis. 

Ši tautos suverenumo ir jos narių buvimo žmonėmis jungtis nėra savaime suprantama. Kodėl tik suvereni tauta apskritai egzistuoja? Laisvė yra būtina buvimo žmogumi sąlyga. Tačiau laisvė visada dvejopa – negatyvi individo laisvė be išorinės prievartos rinktis asmeninio gyvenimo srityje ir pozityvi politinės bendrijos nario (piliečio) laisvė dalyvauti valdant save ir kitus, tai yra priimant visiems galiojančius sprendimus dėl bendro gyvenimo taisyklių. Nuo politinės minties istorijos pradžios žinoma, kad žmogus nėra sau pakankamas ir gali gyventi iš tiesų žmogišką gyvenimą tik bendruomenėje, kartu su kitais žmonėmis. Žmonių bendrabūvis būtinas žmogiškumui skleistis. Tačiau bet koks žmonių sugyvenimas reikalauja valdžios ir valdinių santykio. Šis gali remtis arba prievarta, arba sutarimu. Tačiau šis pasirinkimas apskritai galioja, kai valdžios–valdinių santykio klausimą sprendžia savarankiška bendruomenė. Okupacijos sąlygomis tokios prabangos nėra: valdžia nelaisvai tautai visada prievartinė. Nelaisvos tautos visada nelaisvas ir žmogus. Jis negali spręsti savo bendrijos likimo. Kad ir kiek laisvės jam būtų suteikta jo asmeninio gyvenimo pasirinkimams, taisyklės, kurios nustato tos laisvės ribas, bus priimtos jam nedalyvaujant arba dalyvaujant kolaboranto sąlygomis. Nėra laisvo žmogaus nelaisvoje tautoje. Tai Ozolo mąstymo pamatas.

Todėl suverenumo atidavimas Ozolui niekada nėra lengvas ir pakankamai pagrįstas. Tik šioje perspektyvoje galima mąstyti Ozolo griežtą poziciją prieš stojimą į ES. Kaip aiškina Ozolo bendražygis VU ir Sąjūdyje, prof. Bronislovas Genzelis: „Romualdas Ozolas yra iki šiol nesuvoktas ir neįvertintas politinis mąstytojas. Didžiausias jo rūpestis visada buvo tautos suverenumo klausimas. Pirmiausiai jam rūpėjo konkrečiai lietuvių tauta. Jis svarstė, kaip lietuvių tautai tapti ir išlikti savo likimo šeimininke, keičiantis Sąjungoms ir koks likimas laukia pačios Europos. Romualdas Ozolas nebuvo nusiteikęs prieš Europos Sąjungą, bet prieš savanorišką suvereniteto atsisakymą, jos virsmą į naują imperiją.“ Skirti Europą ir Europos Sąjungą kaip absoliučiai skirtingus dalykus – viena pagrindinių ir sunkiausiai išmokstamų Romualdo Ozolo pamokų. Šiandien tik pradedame išmokti šią skirtį.

Jeigu nacionalizmas yra naujasis humanizmas, tai globalizmas kaip jo priešybė – žmogų nužmoginanti mūsų dienų ideologija. Globalizmas yra radikali doktrina, pagal kurią globalizacija yra skatintina, o nacionalinės valstybės turi netekti reikšmės, užleisdamos savo vietą globaliems veikėjams (tarptautinėms korporacijoms, tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms). Žmogus, savo ruožtu, turi būti išlaisvintas iš tradicinių kolektyvinių tapatumų ir elgesio normų.

Pasak Romualdo Ozolo, globalizmas ir Europos integracija kaip konkreti jo raiškos forma žmogų išvietina, nulaikina ir nukalbina. Išvietinimas reiškia, kad žmogus praranda ryšį su gimtąja žeme ir pasijunta pasaulio piliečiu, nulaikinimas – kad prarandamas ryšys su tautos ir valstybės istorija, o nukalbinimas – kad prarandamas išskirtinis ryšys su savąja kalba ir paneigiamas valstybinės kalbos monopolis. Lietuvių tautai ryškiausias ir skaudžiausias yra išvietinimo poveikis. Lietuviai – emigrantų tauta, išsivaikštanti po pasaulį greičiausiai iš visų Europos tautų. Tai galima suvokti kaip grėsmę, kurią būtina įveikti, arba kaip neišvengiamybę, su kuria belieka susitaikyti. Ozolas nuosekliai kritikavo susitaikymo strategiją, paskutinį jo gyvenimo dešimtmetį itin plačiai paplitusią lietuvių „politinio elito“ mąstyme. Globalios Lietuvos strategija „Lietuva 2030“ yra susitaikymą su tautos išvietinimu įkūnijantis dokumentas. Ji skelbia, kad Lietuva yra visur, kur gyvena Lietuvos piliečiai, o dėl komunikacijų „susitraukusiame“ pasaulyje išlaikyti ryšį su valstybe ir gyventi visavertį jos piliečio gyvenimą galima ir per atstumą, kitoje šalyje. Strategija kvietė kurti tokio gyvenimo „globalioje Lietuvoje“ sąlygas. Ozolas baisėjosi tokiu projektu ir kvietė jį atmesti, vienintele realia tautos išlikimo strategija laikydamas emigrantų grįžimą ir gyvenimą čia, Lietuvoje. „Tik atėjus į tą ar kitą vietą, tik „įsivietinus“ galima kurti kultūrą – stiprinti savąją arba periminėti kitą.“  Bet periminėti kitą – reiškia susinaikinti. Globalizmo siūlomas tautų išvietinimas jam reiškė tautų naikinimą, o kartu ir žmogaus nužmoginimą. Visoje Ozolo kūryboje kartojasi konkretybės reikalavimas: savo gyvenimus turime kurti ir pasirinkimus priimti čia ir dabar. „Čia“ – vadinasi ne bet kur, o savo žemėje – „savo“ ne nuosavybės, o „tėvų žemės“ prasme. Tik tai supratus, pasaulis grįžta namo. 

Ozolui nepriimtinas dabartinis Europos Sąjungos projektas, tačiau jam brangi ir net jo aukštinama pati Europa. „Tik Europa sukūrė tai, ko nesukūrė nė vienas kitas Žemės kampelis: žmonių bendriją, kuri buvo pavadinta etnine tauta. Tai – kultūriškai konsoliduota bendruomenė, o tos konsolidacijos pamatas – tautos žemė, istorija ir kalba. Bendras istorinis likimas. Niekas, tik Europa taip nuosekliai, su tokiomis kančiomis, neiškėlė tokio istorijos subjekto. Ir negalėjo iškelti, nes tik žemę plikomis rankomis purenę, bet dangų virš savęs matę ir mąstę žmonės tegalėjo savo svajones paversti nacionalinėmis valstybėmis. Sunkus tas vilčių virsmo valstybe kelias, bet jis vienintelis. Nacionalinė teisė – tūkstantmetė Europos proto patirtis, išversta į tautos protą ir kalbą.“  Iš pažiūros paradoksalu, bet su kosmopolitiniu tautų neigimu paties autoriaus pagrįstai tapatinama Europos Sąjunga slepia savo priešybės – etninių tautų, jų kultūrų ir valstybių išradimą, XIX ir XX amžiais europiečių eksportuotą į visą pasaulį. 

Nors esamas Europos Sąjungos projektas Ozolui atmestinas, nes nepataisomas (jos pagrindas – beviltiškai skurdi vienmačio fizinio žmogaus samprata), po jos griuvėsiais slypi Europa kaip civilizacija, žmogiškosios kūrybos lobiais turtingesnė už visą likusį pasaulį. Dar 2012 metais Ozolas buvo įsitikinęs, kad „Europos tautos jau šiandien rengiasi atsinaujinusių nacionalinių valstybių gyvenimui. Po Europos Sąjungos“. Europos Sąjungai galimos alternatyvos, ji pati tėra radikali transformacija, turinti mažai ką bendra su pirminiu pokario vieningos Europos projektu. Ko kartą buvo atsisakyta, prie to galima grįžti. Ozolas „nelaidoja“ Europos, priešingai – skelbia jos iškilimą ir būtinumą, o pirmiausia – visai kitokius, nei kritikuojami, Europos vienybės pagrindus. Pasak Ozolo, „mes negalime gyventi niekaip kitaip, kaip tik europietiškai“, o „Europai reikia pabandyti atsikurti trečiąkart“. 

Atvirumą Europai kaip civilizacijai galiausiai atskleidžia požiūris į krikščionybę: „Ką mums daryti tame toli civilizacijos kryžkelėn nuėjusiame pasauly? Man rodos, mums reikia sparčiai baigti tai, ką – tegul ir nenoromis – pradėjom. Mes visų pirma turim baigti priimti krikščionybę – užbaigti procesą, vykusį jau Lietuvos Respublikos laikais: leisti įsigalėti krikščioniškajam monoteizmui tiek, kiek jis pajėgus įsigalėti šioje tautoje, kartu, kaip priešnuodžio tikėjimo nirvanai, reikalaudamas žinojimo nešamos kančios. Be krikščioniškojo tikėjimo negali būti europietiško žinojimo. Be katalikybės Lietuva niekada nesukurs tikrojo intelektualinio potencialo. O juk tik intelektas grynina tikėjimą ir kuria tautos dvasios brandą – žmogaus gebėjimą iš metafizinės erdvės tikrumo sėkmingai nusileisti į gyvenimo konkretumą, į visų jo formų realumą ir vėl pakilti į metafizikos teikiamą erdvinių ir laikinių pasaulio bendrumų aiškumą.“  Ilgą laiką spekuliuota Ozolo požiūrio į krikščionybę klausimu. Nėra abejonių, kad krikščionybė Ozolui yra lietuvių tautos brendimo ir tikrosios integracijos Europoje programa. 

Romualdo Ozolo išvados ir pats žodynas dviem dešimtmečiais pralenkė laiką. Tai ypač akivaizdu kalbant apie Europos Sąjungą. Jau 1999 metais Ozolas pastebi, kad „itin problemiškai Europos Sąjungos ateitis iškilo po to, kai nacijų Europos koncepcija buvo pakeista Europos nacijos koncepcija. Apie tai, kad Europos Sąjunga bus griežta federacija, pastaruoju metu prabilta labai aiškiai. Ar ne dėl federaciškai centralizuotos tvarkos ir sudegė rusų komunizmo idėja? Jeigu Briuselio koridoriuose tikrai įsitvirtins federalizmo idėja, Europos Sąjungos projektą kada nors – drąsiai drįstu taip teigti – turėsime vertinti kaip labiausiai nevykusį pokomunistinio pasaulio politikos paieškos projektą.“  Sekantys Europos politikos naujienas žino, kad visa tai su kaupu išsipildė. Šiandien Europoje vykstant Brexit`ui, masinei imigracijai, nacionalistinių partijų iškilimui, o taip pat vis augant įtampai tarp ES lyderių ir JAV, Lietuvai vis aiškiau iškyla Ozolo teiginių įžvalgumas. 

Galiausiai, Ozolas yra ne tik aktualus, bet ir optimistas: „Ar atsikovos teises nacionalinės valstybės? Į klausimą atsakau vienareikšmiškai: taip. Pridurdamas: kurios išliks“. Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkius ir mūsų dienų iššūkis yra globalizmas įvairiais savo pavidalais, tarp jų ir Europos Sąjungos. Nacionalinei valstybei – vienintelei tautų išlikimą ir politinį stabilumą laiduojančiai politinio bendrabūvio formai – jis grėsmingas, bet įveikiamas. Ir lietuvių tauta nėra pasmerkta išnykti globalizmo verpetuose. Ji turi visas sąlygas išlikti, bet privalo to norėti ir aktyviai siekti. Svarbiausia Ozolo pamoka apie Europą – tai, kad Europa netapati jokiai vienai Sąjungai, jokiai imperijai ar kitam dariniui. Mes esame Europa ir niekaip negalime to atsižadėti. Kita vertus, neturime ir mėginti tapti europiečiais. 

Pagaliau Ozolo pranašystė Europai – visos Sąjungos keičiasi ir ši Sąjunga grius, o Europa buvo ir bus, joje gyvuos Europos tautos. Tos, kurios išliks. Ozolui svarbiausia buvo, kad tarp išliekančių tautų būtų ir lietuviai. Mums lieka daryti viską dėl to išlikimo. 


Susiję

Vytautas Sinica 1179382990033503984

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-02-03 11:17

    Teisinga analizė, visada geriau analizuoti po audros, nei audros metu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-03 12:10

    Per EP rinkimus rinkime tokius politikus, kurie kurtų Europą, kaip tautų šeimą, bet ne globalią Europą su išsilydžiusiomis tautomis

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-02-03 13:25

    Siūlyčiau pagalvoti, kaip vietoje „politinio servilizmo“ taikyti lietuvišką atitikmenį: pvz., „politinis pataikūniškumas“. Matome, kad yra vergiškumas, nusižeminimas išskirtinai tik asmeninės gerovės, savivertės nebuvimas, išsilavinimo ir intelekto stoka, drumsta praeitis ir t.t.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-03 14:31

      Gal - politinės tarnaitės, politiniai patarnautojai?

      Panaikinti
    2. ARGI JŪSŲ TIKSLAS PAKALBĖTI TIK SU SIAURA GRUPE FILOSOFUOJANČIU? Mūsų filosofų kalba prikimšta tarptautinų žodžių. Bet dalis tautos narių turi ir karves auginti. Jie puikiai suprastų ką kalba intelektualai, besirūpinantys valstybės išlikimu, jei ne tie tarptautiniai žodžiai ir sudėtingiausios sakinių konstrukcijos. Didelis laimėjimas ar net pergalė - mokėti kalbėti pagal klausančių sąmonę. Kodėl "blogiukai" puikiai išaiškina visą ką tautiečiams, o filosofuojantys lieka suprasti tik savo siaurame rate?

      Panaikinti
    3. Ir R. Ozolo vos ne vienintelis minusas - nemokėjimas kalbėti didžiulei margaspalviai miniai jai suprantamesne kalba. Atsirado, kas kalbėjo paprasčiau ir R. Ozolas - Sajūdžio ir būsimos valstybės formuotojas liko antrose gretose...

      Panaikinti
  4. yra seniai žinomas ir taiklus apibūdinimas. politinė prostitucija

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item