Vytautas Rubavičius: „Politinė Lietuvos sistema yra labai centralizuota“

propatria.lt nuotr. delfi.lt – Stebint gausėjantį kandidatų į merus būrį ir prieš šimtmetį metų sostinėje gyvenusio prancūzų rašyto...

propatria.lt nuotr.
delfi.lt

– Stebint gausėjantį kandidatų į merus būrį ir prieš šimtmetį metų sostinėje gyvenusio prancūzų rašytojo Romaino Gary knygose aprašytus nevalytus Vilniaus šaligatvius, vis dažniau susimąstoma, kaip turėtų dirbti geras miesto meras. Gal ir ne jis atsakingas už kiekvieno sostinės kiemo švarą, tačiau kodėl iki šiol neturime kitose Europos demokratinėse šalyse sėkmingai dirbančių seniūnų ir seniūnaičių?

– Yra daug problemų, susijusių su miesto valdymu. Vakarietiški miestai valdomi savivaldos pagrindais, daug ką lemia vietos gyventojai, net pavienių žmonių balsas. Miestą valdantieji kartu su vietos gyventojais tariasi dėl daugybės urbanistinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės plėtros bei vis labiau suvokiamos gamtosaugos reikalų. Tai, drauge su visuomene, įgyvendinami darnios plėtros sumanymai.

Mūsuose nesama jokių teisiškai sutvarkytų valdančiųjų ir vietos gyventojų santykių. Tokių, kuriuose visuomenė turėtų sprendžiamąjį balsą. Juk net visuomenei piktinantis, o teismams pripažįstant pažeidimus, Lietuvos statytojai toliau sėkmingai tęsia įgyvendina savo projektus. Miesto valdžia atvirai aptarnauja didžiuosius „statybininkus“, kuriems svarbiausia statyti kuo greičiau ir kuo pigiau, o parduoti kuo brangiau. Pridengdama savanaudiškumą valdžia atmeta reikalavimus bendrauti su vietos gyventojais ir atsižvelgti į socialinius bei kultūrinius gyventojų poreikius, kurie didina kaštus ir mažina pelną.

Vilniui nesiseka dar ir dėl to, kad jis valdomas atvykėlių, kuriems svarbiausia – finansinių srautų administravimas ir verslo didžiūnų aptarnavimas. Trūksta didmiestiško gyvenimo patirties. Miesto valdyme urbanistinės vaizduotės nė su žiburiu nerasi. Stokojama, sakyčiau, elementarių žinių apie šiuolaikinių didmiesčių bei vadinamųjų pasaulio miestų ekonomikos ypatumus. Vienas pagrindinių tos ekonomikos barų – vadinamoji kultūros industrijų ekonomika, kurioje svarbi paveldo ekonomika, skatinanti turizmo industrijos plėtrą. 

Kai įdėmiau žvelgi į dabartinių kandidatų pasiūlymus, pastebi vieną dalyką – visi jie stokoja visuminio miesto, jo gyvenimo ir plėtros vaizdinio. Ištraukiama kokia nors blogybė ir siūloma ją „pagerinti“. O jei kreipiamasi į vilniečius, tai tik kai į elektoratą, kuriam nesiruošiama suteikti jokių realių galių tvarkyti savo gyvenamą vietą. 

– Kaip seniūnai ir seniūnaičiai galėtų turėtų daugiau galių ir atliepti visuomenės poreikius? Kur čia šuo pakastas? 

– Priežasčių reikia ieškoti mūsų politinėje sistemoje, kuri iš esmės nepuoselėjo savivaldos. Politinė Lietuvos sistema yra labai centralizuota. Kitaip tariant, valdo partinė nomenklatūra, o kartu su ja ir ekonominė oligarchinė sistema. Ši sistema yra atsiskyrusi nuo visuomenės, jai nebūdinga reali savivalda, grindžiama esminiu tiesioginio atstovavimo principu.

Savivaldoje patys žmonės renka savo atstovus, kurie turi teisę be jokių derinimų tvarkyti tam tikrus, juos išrinkusiems svarbius kasdienio gyvenimo reikalus. Gyventojai renka pažįstamus, žinomus, garbingus žmones, o sykiu ir patys kontroliuoja jų veiklą. Lenkų savivalda yra geras pavyzdys. Mūsų sistema kitokia – savivaldos organai formuojami iš rinkimus laimėjusių „sąrašinių“, o seniūnai skiriami ir yra visiškai priklausomi nuo aukštesnės valdžios, kuri jau gali „duoti“, o gali ir „neduoti“, nelygu kokie jos interesai. Visuomenė, norėdama, kad valdžia atkreiptų dėmesį, turi sulaukti jos malonės.

– Kada ir kodėl tai atsitiko? 

– Apie 1995 m. buvo panaikintas savivaldos subjektas, iš savivaldos įstatymo išnyko vietos gyventojai. Mūsų savivalda liko tik administraciniai organai. Nors įrašytos frazės apie bendruomenę, Konstitucijos teikiamas garantijas, tačiau realiai vietos gyventojai neturi jokių politinės savivaldos galių. To priežastis – neįgyvendinamas pagrindinis vakarietiškos demokratijos principas, tiesioginis atstovavimas, įtvirtintas ir Lisabonos sutartyje. 

Ką reiškia tiesioginis atstovavimas? Kai įteisinami tam tikri, teritoriniai, istoriškai susiformavę savivaldos dariniai, t. y. vietos gyventojų bendruomenės, miesteliai, kaimeliai, tai jų gyventojai patys renka savo atstovus. Žemiausioje pakopoje būtų renkami seniūnaičiai, aukštesnėse – seniūnai, nelygu, kokia kuriama sistema. Tačiau apačioje pirmiausia yra tiesioginis atstovavimas. Jeigu ten ir yra partinių, jie veikia kaip kaimynai, tos pačios gatvės gyventojai, piliečiai. Toks atstovavimas skiriasi nuo mūsuose skiriamų seniūnų ir visiškai beteisių seniūnaičių. 

Visą tą laiką Lietuvoje buvo stiprinamas centrinės valdžios aparatas ir jo galios. Kitaip sakant, visi valdžios svertai sutelkti politikų rankose, o visuomenė tapo politiškai neįgali, ji negali nieko pasiūlyti, tik balsuoti už vieną ar kitą politikų sąrašą. Visuomenė paversta politiškai neįgaliu vadinamuoju elektoratu, kurio prireikia artėjant rinkimams. Tada jau imama kalbėti apie to elektorato „galią“ išrinkti. Vėliau žaidimo gijos vėl pereina išimtinai į partinių žmonių rankas. 

Įstatymuose numatytas tiesioginis atstovavimas priklauso nuo skirtingų valstybių. Esminis dalykas tas, kad išrinktajam atstovui suteikiamos tam tikros kompetencijos, teisės, pareigos, kurios yra paremtos mokesčių mokėtojų finansine dalimi. Tokiu būdu kiekvienas savivaldos vienetas žino savo biudžetą ir gali bendrauti su kitomis institucijomis. Realios savivaldos esmė ta, kad nei valstybė, nei kitos valdžios institucijos nesikiša į vietos gyventojų ir jų atstovų sprendimus. Jeigu bendruomenė kažką nutarė, tai ir įvykdo, jai nereikia prašymų, derinimų, leidimų. Jos darbotvarkėje paprastai yra kasdienio gyvenimo klausimai. O mūsų miestuose labiausiai išplitęs įvairaus lygio administratorių yra „leidimų“ verslas. 

Akivaizdu, kad šiandien aukštesnių instancijų sprendimai dėl ligonių, mokyklų uždarymo, paslaugų reikalingumo primetami vietos gyventojams, nepaisant jų nuomonės. Maža to, bendruomenės neturi net teisės dalyvauti priimant jiems gyvybiškai svarbius sprendimus. Pastaruoju metu kuriama daug imitacinių institucijų, neva galinčių patarti ir pasisakyti, kaip antai, seniūnų sueigos, tačiau, realiai susidūrusios su vienokiais ar kitokiais iššūkiais, bendruomenės pačios nieko negali nuspręsti. 

Vakarietiškoje demokratijoje paprastas, arčiausiai žmogaus esančias problemas, sprendžia vietos žmonės su savais savivaldos biudžetais. Tokia tvarka yra visose demokratinėse šalyse, Lenkijoje, Estijoje, tačiau ne Lietuvoje. Mūsų savivalda yra perdėm imitacinė, vaizduojamoji, o moksliškiau kalbant – procedūrinė.

– Kodėl tai taip svarbu?

 – Tikra savivalda neleidžia įsivyrauti valstybės ir politikų visagalybei. Vietose sau reikalingus sprendimus priimančios bendruomenės savaip atsveria valstybinės valdžios galią. Kitaip tariant, valstybinė politinė valdžia yra dalijama, ir savivalda turi tikrą politinę savo galią. Tad valstybinei valdžiai tenka aktyviai bendradarbiauti su vietos valdžia, tartis su ja dėl valstybinės svarbos dalykų, kurie numatyti įgyvendinti toje ar kitoje savivaldybėje. Ir verslas pirmiausia kreipiasi ne į aukštesnius valdininkus, o į vietos gyventojų atstovus. Todėl tarp tų valdžių vyksta nepaliaujamas politinis „pokalbis“, kartais ir konfliktinis, tačiau būtent toks dialogas ugdo naują politikų kartą, kuri įgauna politinės patirties savivaldoje. 

Kuriamos bendruomenės niekaip negali pakeisti realios savivaldos, o tik pridengia savivaldos stoką, kad išlaikytume demokratinės valstybės vaizdą. Bendruomenės, kurių veiklą skatina valstybė, tėra imitacinio pobūdžio. Šiandien vietos bendruomenė nėra savo biudžetą turinti ir savarankiškai galintis veikti savivaldos subjektas, inkorporuotas į savivaldos sistemą. 

– Kas tuomet yra bendruomenės? 

– Grupė draugų bei kaimynų. Jie bendrauja, ugdo kaimynystės jauseną, ir tai nėra blogai. Tačiau kaimynystės jauseną dar labiau ugdo realioji savivalda. Kai žmonės žino, kad gali susirinkti ir spręsti, ar tiesti gatvę, ar formuoti naujus sklypus, ar tartis su savo pasiūlymais ateinančiu verslu. 

Jeigu veikia reali savivalda, galima nepaisyti politinių įnorių bei susitarimų ir iškelti savo kandidatus, kurie, gerai pasirodę, gali eiti į aukštąją politiką. Savivalda stringa, kadangi politikai nenori iš rankų paleisti politikos vadžių.

Dar vienas svarbus dalykas – savivaldos finansavimas, kurį būtina aiškiai numatyti. Tuomet dalį centrinio administravimo pinigų tektų perleisti patiems žmonėms. Kitaip tariant, sumažinti savo, kaip pinigų skirstytojų, galią. 

– Savivaldybės pinigai – mokesčių mokėtojų, ne mero ar jo pavaduotojų asmeninės santaupos. Dėl ko čia gali kilti problemų? 

– Tiems, kurie valdo pinigus, atrodo, kad tai jų lėšos. Atsisakydamas pinigų atiduoti ir dalį galios. Dabar meras jaučiasi kaip poras, nori – duoda, nenori – neduoda. Kiti prisitaiko. Todėl ir išplito pavaldumą gerai jaučiančių prisitaikėlių mentalitetas. 

– Kokių dar privalumų turi demokratinė savivalda? 

– Jeigu savivalda išlaisvinama ir tampa realia, joje labai gerai jaučiasi smulkus ir vidutinis verslas. Būtent toks verslas veikia žmonių kasdienio gyvenimo srityje. Toks verslas apima kaimynus, gimines, pažįstamus. Kodėl prieš kokius tris dešimtis metų iš amerikiečių ir kitų šalių didmiesčių buvo imti vyti didieji prekybos centrai? Todėl, kad smulkiųjų prekybos įmonių tinklai, smulkus ir vidutinis verslas, yra socialiai teisingesnis. Negali sunkti kaimyno ar kaimynės dukters ir versti juos dirbti per naktis už minimumą. Priešingu atveju negalėsi kaimynams pažiūrėti į akis. Kita priežastis – duoną kaimynui savo kepyklėlėje pardavęs žmogus vėliau eina kirptis pas netoliese dirbančią kirpėją, o ji uždirbtus pinigus išleidžia toje pačioje gatvėje veikiančioje automobilių remonto dirbtuvėje. 

Pinigas, patekęs į smulkaus ir vidutinio verslo įmones, apeina didelį ratą. Vakariečiai suskaičiavo, kad pinigai, išleisti smulkaus ir vidutinio vietinio verslo įmonėse, apsisuka iki šešių kartų. Tuo tarpu nuvažiavus į didelį prekybos centrą, visi pinigai išleidžiami vienoje vietoje. Aišku, vienoje vietoje juos skaičiuoti yra lengviau, tačiau vietiniam biudžetui parankesnis per kelias kasas perėjusių pinigų ratas.

– Kaip paaiškinti, kad ydinga reforma įvykdyta 1995 m., kuomet valdžioje buvo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), o dabar už lango – 2019-ieji. Per tą laiką valdžioje ne kartą spėjo pabūti dešinieji, deklaruojantys paramą smulkiam ir vidutiniam verslui? 

– Kalbėjau su ne vienu įtakingu dešiniuoju ir visi pasisakė prieš vakarietišką savivaldą. Vieni teigė, kad tam dar esame nepribrendę, kiti aiškino, kad reikėtų pertvarkyti administracinį tinklą, o be to, reforma daug kainuotų ir nepasiteisintų. 

Žinoma, kad kainuotų, tačiau valstybei atneštų daug daugiau naudos, nes naudinga yra pati demokratija. Naudinga yra išlaisvinti žmones. Tuomet žmonės turėtų savo atstovus ir patys galėtų spręsti savo reikalus pagal įstatymuose numatytas kompetencijas. 

Prancūzijoje veikia komunų sistema. Daugelį metų ji veikia ir Švedijoje, kitose šalyse. Komunų tvarkomose šalyse net žemėtvarka ir žemėvalda yra atiduota į žemiausios grandies rankas. Jeigu tai būtų padaryta Lietuvoje, meras negalėtų valstybinės žemės tvarkyti kaip panorėjęs, tektų bendrauti su žmonėmis ir klausti jų nuomonės. O tai juk yra didžiulis vargas! Dabar merai gali tenkinti verslo interesus ir nepaisyti žmonių, kurių teritorijose norima statyti naujas kiaulides ar krematoriumus, nuomonės. Žmonės dažnai tokiems valdžios užmojams priešinasi dėl to, kad nemato sau jokios naudos. 

Jei verslas su pasiūlymais kreiptųsi į politiškai įgalius vietos gyventojus, tai susiderėtų ir dėl naudos, ir dėl apsaugos, ir dėl gamtosaugos. Tačiau tektų derėtis. O dabar užtenka kad ir brangiai kainuojančio mero parašo arba Tarybos sprendimo. Taip galima „sutaupyti“ ir gamtosaugos sąskaita. Nuotekas ir oro taršą turinčioms prižiūrėti instancijoms irgi tai nerūpi. Jų atstovai suką galvą dėl finansinės apytakos ir pinigų srauto, plūstančio į jų sąskaitas ir yra įsitikinę, kad žmonės vis tiek kaip nors prisitaikys... 

– Visgi, kodėl visiems politikams, ir kairiesiems, ir dešiniesiems, tinka tokia valstybės gyvenimo kraujotaką trikdanti sistema? 

– Todėl, kad politinis elitas, kuris susiformavo iš kairiųjų ir dešiniųjų, yra šiuo požiūriu labai vieningas. Jie sako: Mes turime galią ir žinome, kaip valdyti pinigus. Jeigu nuspręstų dalytis su visuomene ir ši įgytų galios, tektų visuomet su ja tartis. Tuo tarpu politiškai neįgali visuomenė yra tik elektoratas, ne visuomenė. Pilietinės visuomenės iš viso neturime, ji gali rastis tik iš savivaldos. Tad visos kalbos apie pilietiškumą yra iš piršto laužtos. O juk pagrindinis, kol kas istorijos taip ir nepaneigtas politinis valdžios principas yra labai paprastas – kuo daugiau valdžios ir kuo mažiau atsakomybės. Valdžia niekada nenori dalytis valdžia, kol nėra priverčiama. Valdžia visada geidžia tik stiprinti valdžią, kaupti daugiau galių. Tačiau kaupti galima tik visuomenės sąskaita.

– Kaip priversti politinį elitą atsigręžti į žmones ir sudaryti sąlygas pilietinei visuomenei vystytis?

– Yra du būdai. Kai valstybę ištinka didelė katastrofa ir valdantysis elitas susimąsto, ką daro blogai, arba kai prasideda masiniai nepasitenkinimai. Lietuvoje nei vieno, nei kito nėra, gyvename stagnacijos būsenoje, todėl belieka tik tyliai stebėtis, kodėl taip sparčiai augant bendrajam vidaus produktui (BVP) vis labiau didėja socialinė atskirtis, daugėja skurstančių, o žmonės vis labiau nepatenkinti. 

– Ar dar yra kitokių, ne tokių baisių scenarijų, galinčių pakeisti dabartinę padėtį? 

– Mes išgyvename baisų, tyliai vykstantį scenarijų. Netekome milijono gyvybingiausių, reproduktyviausių asmenų. Tuo pačiu netekome istorijos, kūrybinės galios. Išvykę žmonės nekuria Lietuvos, ir tai yra didžiulis nuostolis, kurio niekaip nekompensuosi. Politikų paistymai apie išvykusiųjų sugrįžimą nepadės. Pervažiavęs per rajonus, pamatai, kas ten įvyko. Kiek kaimų ir miestelių išnyko! Visa tai skatino ir realios savivaldos stoka – beteisiams geriau išvykti. Jeigu žmonės patys būtų galėję veiksmingai tvarkytis savo aplinkoje, nebūtų tokios didelės, staigios ir visa apimančios emigracijos. 

Pažiūrėję į Lenkiją, matome kitokį pavyzdį. Tai viena šalių, kuri puikiausiai atlaikė 2008 m. finansinę krizę. Kodėl? Viena priežastis ta, kad ji turėjo savo finansų sistemą su savais pinigais, zlotais. Kita, dar svarbesnė priežastis ta, kad ji turi labai gerą savivaldos sistemą, kuri ir atlaiko įvairius iššūkius. Žmonės, matydami į jų gyvenimą ateinančias blogybes, patys greitai gali pasitvarkyti, nes turi tam reikalingas galias. Jiems nereikia kreiptis aukščiau, aiškinti, kas vyksta ir laukti malonės. Lietuvoje tokiu atveju valdžia dažniausiai atsako: Taip, matome problemą, renkite projektą. Vėliau vyksta ilgas projekto rengimas. Argi gali būti veiksmingas toks atsakas į greitai besikeičiančias finansines ekonomines aplinkybes? Kadangi mūsuose kilus krizei rengiami projektai, todėl ir gyvename tokioje valstybėje... 

– Kas toliau laukia Lietuvos? 

– Dar didesnė emigracija, o po to – darbo jėgos įvežimas iš kitų šalių. Tai jau prasidėjo. Lietuvoje neįmanoma pragyventi už tiek, kiek savo darbuotojams nori mokėti mūsų verslininkai. To pakanka pusbadžiu besimaitinantiems atvykėliams, kurie galės dalį uždarbio siųsti giminaičiams į šalis, kuriose pragyvenimo minimumas dar mažesnis negu Lietuvoje.

– Iš kokių šalių turi atvykti žmonės, kurie, kaip naujieji pensijų išnešiotojai, sutiktų apeiti 120 senjorų ir per mėnesį dirbti už 500 eurų „ant popieriaus“? 

– Lietuvoje suformuotas mechanizmas: kuo didesni bus ekonominės raidos skaičiai arba BVP vienam gyventojui, tuo labiau daugės skurdo ir augs socialinė atskirtis. Sukuriamos pridedamosios vertės paskirstymas mūsuose ydingas, jo santykis 60:40. Kitaip sakant, darbdaviai gauna didžiąją liūto dalį, o darbuotojai – trupinius. Europos vidurkis priešingas, tame slypi Lietuvos atskirties didėjimas. 

– Atrodytų, kad pastaruoju metu tiesioginio atstovavimo sritis yra išplėsta ir vyksta tiesioginiai merų rinkimai. Kur buksuoja ši sistema? 

– Reforma pradėta ne nuo to galo. Sąmoningai nenorėta eiti prie šaknų. Merų rinkimai, aukštesnio lygio pakopa, kurioje labiau veikia politikai. Matome visuomeninius rinkimų komitetus, kurie yra tam tikra demokratijos išraiška, tačiau pastaruoju metu išryškėjo, kad vyksta ne apačių demokratizavimas, o partinė sistema ima juos naudoti kaip būdą išlikti valdžioje. Pažiūrėkite į Remigijų Šimašių, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) sulaikytą Anykščių merą Kęstutį Tubį ir kai kuriuos kitus politikus. Visi jie kuria rinkimų komitetus, palankius politinei sistemai. Tuo tarpu susiburti paprastiems žmonėms ir surinkti du kartus daugiau žmonių nei yra taryboje, labai sunku. Nėra paprasta išeiti į gatvę ir Vilniuje surasti 102 bendraminčių. 

Reikia ne tik 102 asmenų sąrašą sudaryti, bet ir tarp jų rasti kandidatus, kurie sutiktų burtis į sąrašą, apimantį pusę Tarybos narių, t. y. 26. Tai - beveik neįvykdoma užduotis. Manau, toks ir buvo sumanymo tikslas. Šią sunkią užduotį gali įgyvendinti nebent stiprūs visuomeniniai judėjimai arba didelę valstybės tarnybos administravimo patirtį turintys asmenys, pasireiškę politikoje, versle ir turintys savo komandas. Tokie ir yra Kauno, Alytaus, Panevėžio ir kai kurių kitų miestų pavyzdžiai. 

Kaip greta Visvaldo Matijošaičio komiteto Kaune galėtų atsirasti kitas tolygus kauniečių darinys? Jeigu būtų kitokia sistema ir rinkimų komitetus galėtų burti ne 102, o 15 arba 20 žmonių, turinčių teikti vieną-du kandidatus į Tarybą, vaizdas būtų kitoms. Tuomet kandidatu būtų galima iškelti aktyvų mokyklos direktorių, gerą mokytoją, gydytoją. Už gerą žmogų neabejotinai daugelis balsuotų.

– Kokius įstatymus tam reikia keisti? 

– Daug teisės aktų, tačiau pirmiausia reikia politinės valios ir sutarimo dėl vakarietiškos demokratijos principų. Reikia sutarti, ar mes įgyvendiname vakarietiškąją savivaldą, ar ne. 

– Užsiminėte, kad kandidatai į merus turėtų turėti išmanyti šiuolaikinio miesto valdymą ir suvokti šiuolaikinę urbanistiką. Į ką dar žmonės turėtų atkreipti dėmesį rinkdami naują merą? 

– Peržiūrėdamas kandidatų programas nė vienoje neradau net savivaldos plėtros užuominų. Mačiau gražių pasiūlymų, tačiau nutiesus vieną arba du aplinkkelius miestas nepasikeis. Kol žmonės nepajus, kad patys gali tvarkytis, jų gyvenimas nepagerės, bendrumo jausmo neatsiras ir miestietiškumo nepadaugės. 

Ne tik leidimus statyti išduodantys pareigūnai ir verslininkai turi lemti, bet ir bendruomenės bei visuomenės turi būti įtrauktos į miesto planavimo ir projektavimo veiklą. Verslui patogiau gauti sklypą ir pastatyti, ką yra sumanęs. Įsitraukus visuomenei, atsiranda nemenkų išlaidų. Atvykę į svarstymą žmonės ims domėtis, ar numatyta mokykla, vaikų darželis, stadionas bei baseinas. O jei dar jie įgautų ir sprendžiamojo balso teisę? Baisu! Tuomet vyktų rimtesnis savivaldos, verslo ir visuomenės atstovų pokalbis dėl socialinių reikalų, aplinkosaugos, darnaus miesto vizijos, kuri tokia populiari Skandinavijos šalyse. Tačiau tai kainuoja. 

Užsienyje negali geruose senamiesčio vietose statyti pastatų ir papildomai uždirbti iš gero vaizdo. Jeigu atimamas geras vaizdas iš visuomenės, jai turi būti kompensuojama, kad galėtų tenkinti kitas bendruomenės reikmes ir, pavyzdžiui, statyti naują mokyklą. Tai puikiai supranta ir politikai, kurie dažnai būna susiję su nekilnojamojo turto plėtotojais.

Nei politikų, nei prakutusių verslininkų kalbose bei pasiūlymuose negirdžiu šiuolaikinio urbanizmo idėjų, urbanistinio audinio suvokimo. Demokratiname pasaulyje įvairių sričių žmonės telkiami į miestų konsultacines tarybas, bendruomenių plėtros tinklą, kad miesto gyvenimas būtų kuo gyvybingesnis. 

Vilnius turi didžiulį turtą, savo senamiestį, kuris gerai žinomas pasaulyje. Tačiau, ar teko girdėti idėjų, kaip bus plėtojama Vilniaus kultūrinė industrija? Juk viena iš didžiausių šiuolaikinės ekonomikos sričių yra kultūrinis turizmas. Kultūriniam turizmui svarbi „kultūrinė prekė“, Vilniaus senamiestis. Akivaizdu, kad reikia didinti šios „prekės“ vertę. Tačiau apstatant Senamiestį naujais pastatais, jo vertė mažėja, nes menkėja jo vaizdas ir išskirtinumas. Tai patvirtins bet kuris urbanistas. Tam, kad galėtume Vilnių matyti kaip ypatingą brangakmenį, reikia dermės. Ar teko girdėti bent vieną kandidatą į Vilniaus merą kalbantį apie šį didžiulį turtą? Lukiškių aikštės pavyzdys rodo, kad mieste su nuostabiu senamiesčiu nėra aikštės su valstybingumo simboliu. Tokioje svarbioje vietoje mes įrengėme čiuožyklą. Turistams iš išpuoselėtų Vakarų ir Rytų tai rodo beviltiškai primityvų miesto valdytojų mentalitetą. 

– Stebėdama dabartinių merų veiklą pastebėjau keistų dalykų. Biržų meras Valdemaras Valkiūnas 2017 m. rudenį uždraudė spausdinti leidinį su iš Biržų kilusių menininkų, tarp jų Jono Meko tekstais, kurie kam pasirodė „šizofreniški, nuo kurių įsiskausta galva.“ O J. Meno nuotraukos, dėl kurių meras konsultavosi su fotografų kursus lankiusia savo žmona, atrodė „atgrasios“, todėl buvo nuspręsta neleisti spaudai parengtos reprezentacinės knygos, nes ji „tikrai svečių neskatins važiuoti į Biržus“. Kaip visuomenė galėtų apsisaugoti nuo tokių merų? 

– Iš vieno pavyzdžio daug spręsti negali. Ji tik liudija savivaldos būseną. Jeigu taip meras gali valdyti, vadinasi, tokia yra politinė sistema. 

– Kitoje savivaldybėje lyg savo namuose šeimininkauja mero žmona. Ką tai liudija? 

– Tai liudija feodalinių santykių atgimimą. Taip valdė ponai, atėję nuo žagrės. Tai liudija, kad turime sistemą, kuri leidžia taip elgtis. Jeigu sistema būtų sustyguota, niekam nekiltų noras taip elgtis. 

– Gal ne visada reikia įstatymų, pakaktų tvirto savivaldybės darbuotojų stuburo? 

– Stuburas neatsiranda savaime, tam reikalingi jį stiprinantys įstatymai. Jeigu departamento direktorius jaučia, kad yra priklausomas nuo mero valios, niekada nedrįs iš savivaldybės išvaryti mero žmonos, supainiojusios vyro darbovietę su savo virtuve. 

Daugelio rajonų gyventojai žino, kad valdo kelios šeimos bei jų giminaičiai, įdarbinti aukščiausiuose postuose. Vietiniams aišku, kad leptelėjus blogai apie valdžią, gali nukentėti jų savivaldybės įmonėse dirbantys šeimos nariai. 

– Kaip keisti šią ydingą sovietinę tradiciją? 

– Tai ne tik sovietinė, tik esame įpratę taip manyti. Kai kurias ydas paveldėjome iš senesnių laikų. Be to, yra universalesnių dalykų, pavyzdžiui, kuo daugiau valdžios, tuo mažiau atsakomybės. Tai veikia ir užsienyje, skirtumas tas, kad demokratinėse šalyse blogybės negalėtų taip įsivyrauti, nes yra įtvirtintos tam tikros savivaldos atsvaros. 

– Kaip tai keisti? 

– Tik keisdami savivaldą. Politinis elitas privalėtų susėsti ir atsisakyti dalies politinės valdžios. Visgi norisi tikėtis, kad rasis naujų žmonių ir politikų, kurie susimąstys apie mūsų valstybės sąrangą. Reikia gyvenimą kurti taip, kad kuo daugiau žmonių, įskaitant vaikus ir senjorus, gerai jaustųsi. Nusprendus statyti naują rajoną, turime pirmiausia galvoti apie naują mokyklą, polikliniką ir vaikų darželį.

Kalbino Ramunė Sakalauskaitė.

www.DELFI.lt

Susiję

Vytautas Rubavičius 4117098687166386766

Rašyti komentarą

  1. Tekstas geras, bet abejoju, ar reiktų tokio griežto smerkimo dėl atsisakymo reklamuoti visokius J. Meko tipo pseudo-"mianinykus". Vis dėlto, tarp meno ir "miano" yra skirtumas, ir "mianinykų" garbstavojimas gerokai trenkia provincialumu, kurio vertėtų vengti. Bet čia tik detalės - apskritai tekstas geras (nors Vakarų liaupsinti per daug irgi nevertėtų - ten "bardako" užtenka: pvz. vietinių gyventojų norai niekam neįdomūs, apgyvendinant nelegalus,, o nelegalų užgrobtų rajonų "savivalda" irgi kažin, ar būtų tinkamas pavyzdys).

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-26 21:38

    Savivaldybių administracijų kompetencijos klausimas yra labai skausmingas. Savivaldybių administracijų darbuotojų profesinis lygis koks? Teko susidurti. Vaizdas neįtikėtinai liūdnas... Bet biurokratizmas klesti! Kompetencija, kaip parašyti ilgiausią atsakymą, kuriame nėra atsakymo, bet ne daugiau. Čia ne apie Vilnių, gal sostinėje viskas kitaip?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-02-26 22:07

    Gerb.V.Rubavičiau,pateikėte prasmingas įžvalgas,-ačiū.Vis dėlto pasiklydote vertinant Biržų mero Valkiūno sprendimą dėl Meko meno ,,moderniškumo".Išties Meko menas yra ,,meniškas" tik keistuoliams ir kosmopolitams.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-02-26 23:02

    Tai kas iš tikrųjų bus sekmadienį? - savivaldybių rinkimai ar Kaziuko mugė?

    Nu nors tu persiplėšk.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item