Kun. Charles Pope. 10 kultūrinių nuostatų, su kuriomis susiduria nūdienos apaštalas (II)

fsspx.lt Pirmąją straipsnio dalį rasite – ČIA . 6. HEDONIZMAS . Tai požiūris, kad malonumai, arba laimė,  yra pagrindinis gyven...


Pirmąją straipsnio dalį rasite – ČIA.

6. HEDONIZMAS. Tai požiūris, kad malonumai, arba laimė, yra pagrindinis gyvenimo tikslas.

Žinoma, malonumai yra tam tikras gėris, jų netgi galima saikingai siekti, bet tai nėra vienintelis ar svarbiausias gėris. Kai kurie svarbiausi dalykai mūsų gyvenime kaip tik reikalauja malonumų atsisakymo ir aukos: karjerai padaryti reikia daugelio metų studijų ir darbo; vaikams išauginti reikia išlieti daug prakaito ir ašarų.

Tačiau hedonistas siekia bet kokia kaina išvengti nepatogumų ir kančios. Hedonizmas tiesiogiai priešingas kryžiaus dvasiai. Šv. Paulius savo laiku kalbėjo apie Kristaus kryžiaus priešus. „Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.“ (Fil 3, 19) Dargi jis mokė, kad pagonims kryžius yra kvailystė (1 Kor 1, 23).

Nedaug kas nuo to laiko pasikeitė. Pasauliui labai nepatinka, kai minime kryžių ar kančią. Nustebęs ir pasipiktinęs jis retoriškai klausia Bažnyčios: „Ar sakote, kad išprievartauta vargšė moteris turi išnešioti vaisių iki galo ir nesidaryti aborto?“ „Ar sakote, kad gėjai negali vesti savo gėjų meilužių ir privalo gyventi skaistybėje?“ „Ar sakote, kad neįgalus kūdikis turi būti „pasmerkas“ gyvenimui pasaulyje ir negali būti išlaisvintas iš savo likimo?“ „Ar jūs sakote, kad mirštantis asmuo negali būti nužudomas, kad išvengtų skausmo?“

Šiais retoriniais klausimais išreiškiama nuostaba rodo, kaip giliai hedonizmas užkrėtė šiuolaikinį mąstymą. Hedonistinei nuostatai, malonumus laikančiai vieninteliu gėriu, kryžiaus idėja atrodo ne tik absurdiška, bet tiesiog nemorali. Hedonistui gyvenimas be malonumų yra bevertis. Tie, kurie nori kaip nors apriboti jo teisėtus (o kartais ir neteisėtus) malonumus, yra bjaurūs, kvaili, netolerantiški fariziejai ir neapykantos skleidėjai.

Netgi daugelis reguliariai Mišias lankančių katalikų yra giliai persiėmę hedonizmo iliuzija. Jie pasipiktina ir įsižeidžia, vos tik Bažnyčia užsimena apie kryžių arba ragina apsimarinti, pasninkauti, išsižadėti savęs ir elgtis teisingai, net jei tai pareikalaus didelės kainos. Ne vienas tikintysis ima purtyti galvą kunigui išdrįsus priminti, jog abortai, eutanazija, kontracepcija yra moraliai blogi. Katalikus, besimurdančius šiandieninėje hedonistinėje kultūroje, nupurto vien mintis, jog reikia apriboti malonumus, kuriais visi aplinkui be saiko mėgaujasi.

Hedonizmui pagrindinės krikščionybės paslaptys, kryžiaus auka ir atperkamoji kančia atrodo tarsi tolima planeta keistoje, paralelinėje visatoje. Pirmieji vieši Jėzaus žodžiai „Atgailaukite“ atrodo keisti hedonistiniam pasauliui, kuris perdarė Jėzų ir nebegali įsivaizduoti, kad Jis iš žmonių reikalautų ko nors daugiau nei vien šypsotis ir būti laimingiems. Nūdien populiaru klausti: „Argi Dievas nenori, kad būčiau laimingas?“ Taip pateisinamas bet koks nuodėmingas elgesys, o kas tam prieštarauja, yra pikti niurzgos ir fariziejai.

Norint grąžinti žmonės prie tikrojo Jėzaus ir tikrosios Evangelijos žinios, apimančios kryžių, kaip kelią į amžiną garbę, prireikia daug darbo ir ilgų pokalbių. Turime būti tam pasirengę.

7. SCIENTIZMAS. Scientizmas yra pažiūra, teigianti, kad objektyviai pažinti tikrovę (net ir socialinę) galima tik remiantis gamtos mokslais ir jų metodais. Problema ta, kad pats šis teiginys nėra gamtamokslinis. Tai yra metafizinis (ir ydingas, beje) teiginys. Šio teiginio neįmanoma patikrinti moksliškai. Taigi tie, kurie drąsiai tvirtina, jog fiziniai mokslai yra vienintelis kelias viską paaiškinti, akimirkai turi atsisakyti šių mokslų iškeldami šį teiginį.

Žinoma, fiziniai mokslai mūsų amžiui atnešė daug patogumų. Tačiau jų metodais galima tyrinėti tik fizinį pasaulį. Jie paaiškina, kaip veikia fiziniai gamtos dėsniai, bet neatsako į gilesnius klausimus, pavyzdžiui: kodėl visata apskritai egzistuoja? Koks viso ko tikslas? Kas yra gera, gražu, teisinga?

Mes gyvename laikais, kai daugelis garbina gamtos mokslus ir atmeta viską, ko negalima išmatuoti, pasverti arba įžvelgti per mikroskopą. Tai labai apsunkina evangelizaciją. Tokiems žmonėms turime parodyti, kad daugybė dalykų, realiai keičiančių žmonių gyvenimą ir net žmonijos istoriją (teisingumas, ištikimybė, meilė ir pan.), yra nematerialūs ir neišmatuojami, bet tikri. Turime pabrėžti tokių disciplinų, kaip menas, etika, filosofija ir teologija, būtinybę ir grožį.

8. REDUKCIONIZMAS (lot. reductio – grąžinimas). Čia vartojama prasme – tai filosofinė nuostata, laikanti, kad sudėtinga sitema tėra ją sudarančių dalių suma ir todėl ją galima paaiškinti supaprastinant. Tai yra ne kas kita, kaip sudėtingos tikrovės apribojimas, supaprastinimas.

Pavyzdžiui, šiandien išplitusi nuostata sudėtingą žmogišką elgesį aiškinti išimtinai fizikos ir biochemijos dėsniais. Žmogaus asmuo sumenkinamas (redukuojamas) iki vien biologinės būtybės. Kiekviena mintis, emocija, aistra, troškimas, noras, valios aktas yra nulemta cheminių reakcijų smegenyse.

Tačiau remiantis priežastingumo principu, sunku paaiškinti, kaip fiziniai ir cheminiai dalykai gali sukurti tai, kas metafiziška (virš fizinio pasaulio). Grožis, gėris, tiesa, teisingumas, moralė nėra fiziniai dalykai, tačiau jie yra tikri – tokie tikri, kad dėl jų sudaromos santuokos ir kyla karai.

Redukcionizmas (kartu su savo giminaičiu, materializmu) taip išplitęs šiuolaikiniame pasaulyje, kad mažai kas besirūpina siela. Sporto klubai pilni, o bažnyčios tuščios. Vakarų pasaulį tiesiog apsėdusi manija rūpintis kūno sveikata, bet retai surasi tokį, kuris nerimautų dėl savo dvasinės sveikatos. Daug kur matome užrašus: „Rūkymas žudo“ ir „Gyvenk sveikai“, bet niekur nematome užrašų: „Nuodėmė žudo“ ir nieką, regis, nejaudina mintis, kad nuodėmingas gyvenimas gali nuvesti mus į kur kas baisesnę vietą nei ligoninė.

Kai kurie redukcionistai, keisto įkvėpimo pagauti, kartais apsisuka 180-čia laipsnių ir puola į kitą kraštutinumą: ima laikyti savo kūną tam tikru nereikšmingu priedu, įrankiu. Šiuo atveju žmogaus asmuo redukuojamas į „sielą“ (nors paprastai redukcionistai šio termino nevartoja), kažkokį „aš“. Iš to kyla tokie absurdiški teiginiai kaip: „Aš esu moteris, įkalinta vyro kūne.“

„Tai nelogiška, – pasakysite. – Kas galų gale yra žmogus: kūnas ar siela?“ Ką gi, pirmoji jūsų klaida yra ieškoti nuoseklumo šiais tamsiais laikais. Antra, kokia redukcionizmo forma bus pasirinkta tam tikru momentu, priklausys nuo to, kas labiau tinka siekiant pateisinti tai, ko užsimanoma. Ir čia visai nereikia vargintis norint atrodyti nuosekliam, nes dauguma žmonių nūdien intelektualiai atbuko ir nebepastebi nenuoseklumo. Šiomis dienomis galima skelbti kone bet kokius beprotiškus nelogiškumus.

Pasidavus redukcionistiniam įkarščiui galima redukuoti ir visa kita: santuoką – visą gyvenimą trunkančią vyro ir moters sąjungą, nešančią meilės vaisius, vaikus – sumenkinti iki dviejų žmonių gyvenimo kartu, kol jie to nori; seksą, susijusį su naujos gyvybės pradėjimu, meile, ištikimybe ir malonumu, sumenkinti vien iki malonumo; tėvystę, kylančią iš santuokos ir susijusią su daugybe pareigų, sumenkinti iki paprasto eksperimento ar dar vieno poreikio patenkinimo. Taip, viską išnarstykime į sudedamąsias dalis ir išsirinkime iš jų tai, kas mums patinka.

Priešingai, katalikiškas požiūris kalba apie tikrovę kaip apie nuostabų, turtingą Dievo išaustą kilimą, kurio dalys susijusios nenutraukiamais ryšiais. Tačiau kai žmonės nutraukia ryšį su Dievu, ima trūkinėti ir visi kiti ryšiai. Turime padėti jiems nusigręžti nuo vartotojiško požiūrio į pasaulį ir liautis atsirinkinėti tai, kas patinka, atmetant visa kita. Redukcionistinis požiūris yra kvailas ir galiausiai veda į katastrofiškas pasekmes. Religijos srityje redukcionizmas pasireiškia „savos“ religijos konstravimu:

9. „SUSIKURTA“ RELIGIJA. Net tarp katalikų yra daugybė tokių, kurie jaučiasi turį visišką teisę susikurti savo pačių religiją ir savo pačių Dievą. Anksčiau tai buvo vadinama erezija.

Ankstesni eretikai bent jau turėdavo padorumo atsiskirti nuo Bažnyčios ir įkurti savo atskirą religiją. Tačiau šiais tingiais laikais daugelis renkasi oficialiai likti savojoje religijoje, kurios esmines tiesas atmeta. Jie toliau įžūliai naudojasi jos ištekliais, paslaugomis, privalumais bei pastatais, kartu niekindami jos skelbiamą tikėjimą. Juk kam vargintis statant naujas šventoves ir ieškant pasekėjų. Taigi šiuolaikinis tingus žmogus sako: „Aš esu praktikuojantis katalikas, bet manau, kad...“ – toliau seka įvairių išsirankiotų krikščioniškų ir nekrikščioniškų tiesų sąrašas.

Žodis „erezija“ kyla iš graikiško žodžio, reiškiančio „išsirinkti“. Daugelis tikėjimo tiesų yra paradoksalios ir nelengvai suprantamos. Tarp kai kurių, regis, kyla tam tikra įtampa. Jei Dievas visagalis, kaip galime laisvai rinktis? Katalikų tikėjimas sako, kad ir Dievas yra visagalis, ir mūsų valia yra laisva, ir kad ši įtampa natūrali, nes mūsų protas turi ribas ir šiame gyvenime negali aiškiai suvokti visų Apreiškimo paslapčių. Tačiau eretikas nepakenčia šios įtampos, todėl pasirenka vienas tiesas, atmesdamas kitas. Ar Dievas geras ir gailestingas? Taip! Ar yra teismas bei pragaras? Ortodoksija sako, kad taip ir kad šie dalykai paslaptingai yra susiję. Į tai erezija atsako: „Jokiu būdu“ ir atsikrato įtampos, perkurdama Dievą savaip ir atmesdama aiškius Apreiškimo liudijimus apie teismą ir pragarą.

Šiandien daugelis vadina save katalikais ir krikščionimis, bet išsirenka iš krikščionybės tai, kas jiems patinka. Juos palaiko sinkretistinis „New age“ judėjimas ir Bažnyčioje išplitęs modernizmas, kalbantis apie „tikėjimo patirtį“ bei „vidinį Dievą“. „Turiu būti savimi; turiu būti ištikimas sau.“ Tikrasis Jėzus man nerūpi.

Kadangi daugelis šių „naujųjų“ krikščionių nepakenčia Apreiškimo Jėzaus, jie jį perdaro ir „prijaukina“. Jie išsirenka kai kurias malonias Jo savybes – Jo meilę bei rūpestį vargšais – ir atmeta ausiai ne taip maloniai skambančius Jo žodžius apie Paskutinį teismą, raginimus daryti atgailą, nešti savo kryžių, laikytis skaistybės.

Galite nesivarginti cituodami jiems Šventąjį Raštą. Jie jau pakankamai subrendę, kad kreiptų dėmesį į Apreiškimo smulkmenas. Juk Dievas su jais kalba asmeniškai. Dievas yra meilė, todėl esą niekada nesakys ir nedarys to, kas juos nuliūdintų.

Tai ir yra erezija: kai išsirenkamos vienos tiesos ir atmetamos kitos. Tai „pagerintas“ (o iš tiesų – nuskurdintas) Jėzus, sutinkantis – koks sutapimas! – su viskuo, ko tik šie eretikai užsimano. Ir nė nesumanykite jiems cituoti šv. Pauliaus.

10. SUSTOJUSI BRANDA. Tai ne tiek nuostata ar pasaulėžiūra, kiek paprasčiausias brandos trūkumas. Mes, vakariečiai, gyvename kultūroje, kurią tinkamiausiai apibūdinčiau kaip sustojusią ties paauglystės problemomis. Dauguma elgiasi kaip klasikiniai paaugliai: nekenčia valdžios ir autoritetų, reikalauja visų teisių, bet atmeta bet kokias pareigas, pernelyg daug dėmesio skiria seksui, kaip apsėsti siekia teisingumo (bet egocentrine prasme), nuolat laužo ribas, manosi viską žiną ir todėl nebereikalingi pamokymo, elgiasi beatodairiškai, nepagalvodami apie pasekmes, vaikosi madų, pernelyg stengiasi pritapti ir t. t.

Mes, evangelizuotojai, turime elgtis protingai, brandžiai ir priminti kitiems pareigą subręsti. Negali visi būti vaikai, kas nors turi elgtis kaip suaugęs. Turime nepasiduoti pagundai taikytis prie pasaulio, kuris galbūt norėtų, kad kunigai dėvėtų džinsus ir atsiduotų paaugliškoms linksmybėms. Bažnyčia turi kalbėti maloniai, bet atvirai, reikalaudama, kad kiekvienas „suaugtų Kristuje“.

Šaltinis: 'Community in Mission'.

Susiję

Skaitiniai 4267709180468888125

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item