Kard. Gerhardas Mülleris. Tikėjimo manifestas

Katholisches.info nuotrauka bernardinai.lt Buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Mülleris paskelbė „Ti...

Katholisches.info nuotrauka

Buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Mülleris paskelbė „Tikėjimo manifestą“, kuriuo, anot kardinolo, reaguojama į Bažnyčioje didėjančią sumaištį dėl mokymo apie tikėjimą. G. Mülleris ragina Bažnyčios lyderius atlikti savo kaip ganytojų pareigą skelbti Apreiškimo tiesą ir vesti tikinčiuosius išganymo link. Vasario 8 d. septyniomis kalbomis paskelbtame dokumente, remdamasis Katalikų Bažnyčios katekizmo autoritetu, kardinolas pristato Bažnyčios mokymą klausimais, kuriais pastaraisiais metais iš įvairių vyskupų buvo galima išgirsti skirtingų interpretacijų. Iš anglų kalbos vertė Milda Vitkutė.

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“ (Jn 14, 1)

Bažnyčioje didėjant sumaiščiai dėl mokymo apie tikėjimą, daug vyskupų, kunigų, pašvęstųjų ir katalikų pasauliečių manęs paprašė paskelbti viešą pareiškimą apie Apreiškimo tiesą. Vyskupo pareiga yra jam patikėtuosius palydėti išganymo kelio link. Tai gali pavykti tik tada, jei jie šį kelią žino ir patys juo seka. Ir šiandien mums galioja apaštalo Pauliaus žodžiai: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs“ (1 Kor 15, 3). Šiandien daug krikščionių neišmano net elementariausio mokymo apie tikėjimą, dėl to jiems kyla didelis pavojus pamesti amžinojo gyvenimo kelią. Vis dėlto Bažnyčios pagrindinis tikslas kaip tik ir yra žmoniją vesti Jėzaus Kristaus, mūsų tautų šviesos, link, (žiūrėti Lumen Gentium 1). Šioje situacijoje iškyla orientacijos klausimas. Jonas Paulius II  Katalikų Bažnyčios katekizmą sakė esant „patikimu pagrindu tikėjimui mokyti“ (Fidei Depositum IV). Jo parašymo tikslas buvo sustiprinti brolių ir seserų tikėjimą, kurio tiesomis „reliatyvizmo diktatūros“ akivaizdoje buvo masiškai suabejota.

1. Vienas ir trejybinis Dievas, apreikštas Jėzuje Kristuje

Visų krikščionių tikėjimo santrauka randama Švenčiausiosios Trejybės išpažinime. Kai buvome pakrikštyti vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mes tapome Jėzaus mokiniais, Dievo bičiuliais ir vaikais. Trijų Asmenų realus skirtingumas dieviškojoje vienybėje (Katalikų Bažnyčios katekizmas 254, toliau – KBK), lyginant su kitomis religijomis, žymi esminį krikščionybės skirtumą tikėjime į Dievą ir žmogaus paveikslą. Dėl tikėjimo į Jėzų Kristų religijos būtent ir nesutaria. Jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus, prasidėjęs iš Šventosios Dvasios ir gimęs iš Mergelės Marijos. Žodis tapęs kūnu, Dievo Sūnus, yra vienintelis pasaulio Gelbėtojas (KBK 679) ir vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (KBK 846). Dėl to Pirmajame Jono laiške neigiantysis Jo dievystę yra vadinamas antikristu (1 Jn 2, 22), kadangi Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, nuo amžinybės yra vienesmis su Dievu, savo Tėvu (KBK 663). Tvirtai ir ryžtingai turime atsilaikyti nuo atkritimo į senąsias erezijas, kurios Jėzų Kristų laikė tik geru žmogumi, broliu ir draugu, pranašu ir moraliniu mokytoju. Visų pirma Jis yra Žodis, kuris buvo pas Dievą ir yra Dievas, Tėvo Sūnus, kuris prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį tam, kad mus atpirktų ir kuris ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Jį vienintelį mes garbiname vienybėje su Tėvu ir Šventąja Dvasia, kaip vienintelį ir tikrąjį Dievą (KBK 691).

2. Šventoji Bažnyčia

Jėzus Kristus įsteigė Bažnyčią kaip regimą ženklą ir išganymo įrankį, kuris joje pasireiškia (KBK 816). Bažnyčiai, kuri kilo iš ant Kryžiaus mirusio Kristaus šono, Jis suteikė savo sakramentinę sudėtį, kuri išliks iki tol, kol Karalystė bus visiškai atbaigta (KBK 765). Bažnyčios Galva – Kristus ir tikintieji – Jo Kūno nariai sudaro vieną mistinį asmenį (KBK 795). Būtent dėl to Bažnyčia ir yra šventa, nes vienatinis Tarpininkas sukūrė ir palaiko jos regimą sąrangą (KBK 771). Per Bažnyčią atperkantysis Kristaus veikimas yra sudabartinamas laike ir erdvėje – per šventųjų sakramentų šventimą, ypač per Eucharistinę Auką, šventąsias Mišias (KBK 1330). Remdamasi Kristaus autoritetu Bažnyčia perduoda dieviškąjį Apreiškimą, kuris apima visus doktrinos elementus, „neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų (KBK 2035).

3. Sakramentinė tvarka

Bažnyčia Jėzuje Kristuje yra universalus Išganymo sakramentas (KBK 776). Ji atspindi ne savo, bet Kristaus šviesą, kuria yra nušviestas jos veidas. Bet taip nutinka tik tada, kai atskaitos tašku laikoma Jėzuje Kristuje apreikšta tiesa, o ne daugumos nuomonės ar laikmečio dvasia. Nes pats Kristus Katalikų Bažnyčiai patikėjo malonės ir tiesos pilnatvę (KBK 819), Jis pats yra ir veikia Bažnyčios sakramentuose.

Bažnyčia nėra žmogaus sukurta organizacija, kurios struktūros atsirado jos nariams panorėjus ir už jas balsavus. Jos kilmė yra dieviška. „Pats Kristus yra Bažnyčioje esančių tarnybų autorius [KBK lietuviškame vertime rašoma versmė – red. past.]. Jis jas įsteigė, suteikė joms galią ir misiją, nurodė kryptį ir tikslą“ (KBK 874). Apaštalo perspėjimas galioja ir šiandien, kad tebūnie prakeiktas kiekvienas, kuris skelbia kitokią evangeliją, nesvarbu ar net „mes patys, ar angelas iš dangaus“ (Gal 1, 8). Tarpininkavimas tikėjime yra neatskiriamai susijęs su pasiuntinių patikimumu, kurie kai kuriais atvejais apleido jiems patikėtus žmones, išmušdami juos iš vėžių ir stipriai pažeisdami jų tikėjimą. Šventojo Rašo žodžiai kaip tik ir mini tuos, kurie nebeklauso tiesos ir sau pataikauja, nes negali atlaikyti sveiko mokslo (plg. 2 Tim 4, 3–4).

Bažnyčios Magisteriumo užduotis yra „saugoti Dievo tautą nuo paklydimų bei svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą“ (KBK 890). Tai ypač galioja visiems septyniems sakramentams. Eucharistija yra „krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (KBK 1324). Eucharistija, kurioje Kristus mus įtraukia į savo auką ant Kryžiaus, kreipia į pačią intymiausią vienybę su Juo. (KBK 1382). Dėl to Šventasis Raštas perspėja dėl Šventosios Komunijos priėmimo: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27). „Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos“ (KBK 1385). Remiantis vidine sakramento logika, yra suprantama, kad civiliškai persituokę išsiskyrusieji, kurių sakramentinė santuoka Dievo akivaizdoje yra tebegaliojanti, taip pat krikščionys, kurie nėra pilnoje vienybėje su Katalikų tikėjimu ir Bažnyčia, taip pat kaip ir visi kiti, kurie nėra tinkamai pasiruošę, negali vaisingai priimti šventosios Eucharistijos (KBK 1457), nes tai jų nenuves išganymo link. Šitai nurodyti ir reiškia daryti gailestingumo darbus sielai.

Nuodėmių išpažinimas šventojoje išpažintyje bent kartą per metus yra vienas iš Bažnyčios įsakymų (KBK 2042). Kai tikintieji nustoja išpažinti savo nuodėmes ir nebepatiria nuodėmių atleidimo, išganymas tampa nebeįmanomas. Atleidimo galia, kurią prisikėlęs Viešpats suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams per vyskupų ir kunigų tarnystę, galioja tiek sunkioms, tiek lengvoms po Krikšto padarytoms nuodėmėms. Vyraujanti išpažinties praktika aiškiai rodo, kad tikinčiųjų sąžinė nėra pakankamai suformuota. Dievo malonė mums teikiama, kad galėtume išpildyti Jo įsakymus – kad taptume viena su Jo šventa valia, o ne tam, kad išvengtume kvietimo į atgailą (KBK 1458).

„Kunigas tęsia žemėje atpirkimo darbą“ (KBK 1589). Kunigystės šventimais jam „suteikta šventoji galia“ (KBK 1592), kuri yra nepakeičiama, nes per šią šventąją galią Jėzus yra sakramentiškai sudabartinamas savo išganomajame veikime. Dėl to kunigai laisva valia pasirenka celibatą kaip „ženklą to naujo gyvenimo“ (KBK 1579). Tai reiškia savęs dovanojimą tarnaujant Kristui ir Jo artėjančiai Karalystei. Gautoji trijų laipsnių šventimų tarnystė kyla iš Viešpaties intencijos – Bažnyčią „saisto anas paties Viešpaties pasirinkimas. Dėl to moterų šventimai negalimi“ (KBK 1577). Teiginys, kad šis negalimumas yra kažkaip susijęs su moterų diskriminacija, tik parodo šio sakramento supratimo trūkumą, kurio tikslas yra ne žemiškoji valdžia, bet Bažnyčios Sužadėtinio atstovavimas.

4. Moralinis įstatymas

Tikėjimas ir gyvenimas yra neatskiriami, nes tikėjimas be darbų yra negyvas (KBK 1815). Moralinis istatymas yra dieviškosios išminties darbas ir veda žmogų į žadėtąją palaiminimą (KBK 1950), todėl „dieviškojo ir prigimtinio įstatymo pažinimas yra būtinas‘‘, nes nurodo siektiną gėrį ir kreipia į savąjį tikslą (KBK 1955). Šios tiesos priėmimas yra būtinas visiems geros valios žmonėms. Nes tas, kuris miršta turėdamas sunkią nuodėmę ir dėl to nesigaili, bus amžinai atskirtas nuo Dievo (KBK 1033). Krikščionių gyvenimuose tai turi praktinių pasekmių, kurios šiandien yra dažnai ignoruojamos (plg. 2270–2283; 2350–2381). Moralinis įstatymas nėra našta, bet išlaisvinančios tiesos dalis (plg. Jn 8,32), kuria remdamiesi krikščionys žengia išganymo keliu ir kuri negali būti sureliatyvinta. 

5. Amžinasis gyvenimas

Daug žmonių kelią klausimą, koks šiandien yra Bažnyčios egzistavimo tikslas, kai net vyskupai labiau siekia būti politikais nei Evangeliją skelbiančiais tikėjimo mokytojais. Bažnyčios misija negali būti susiaurinta iki kasdienių reikalų (angl. trivialities), jos tikrasis vaidmuo turi būti permąstytas. Kiekvienas žmogus turi nemirtingą sielą, kuri, mirštant atskirta nuo kūno, viliasi kūno iš numirusių prisikėlimo (KBK 366). Mirties akivaizdoje žmogaus sprendimas už ar prieš Dievą tampa galutinis. Iškart po mirties kiekvienas turės individualų teismą (KBK 1021). Žmogui reikalingas arba išskaistinimas, arba jis tuoj pat keliauja į dangiškąją palaimą ir jam leidžiama akis į akį regėti Dievą. Egzistuoja ir baisi tikimybė, kad žmogus, išlaikęs nusistatymą prieš Dievą ir galutinai atmetęs Jo meilę, iškart ir amžinai save pasmerks (KBK 1022). „Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų“ (KBK 1847). Pragaro bausmės amžinybė ir baisi tikrovė – remiantis Šventojo Rašto autoritetu – įtraukia visus, kurie „miršta turėdami sunkią nuodėmę“ (KBK 1035). Krikščionis įeina pro ankštus vartus, nes „erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį [veda], ir daug juo einančių“ (Mt 7,13).

Žmones mokyti nutylint šias ir kitas tikėjimo tiesas yra didžiausia apgaulė, apie kurią Katekizmas griežtai perspėja. Tai ženklina galutinį Bažnyčios išmėginimą ir žmogaus laukiančią religinę sumaištį, kuri yra „atkritimo nuo tiesos kaina“ (KBK 675); tai Antikristo suktybė. Jis visokiomis nedoromis apgaulėmis suklaidins tuos, „kurie eina į pražūtį už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išganymui“ (2 Tes 2,10).

6. Pašaukimas

Būdami Viešpaties vynuogyno darbininkai, mes visi esame atsakingi priminti šias pamatines tiesas, tvirtai laikydamiesi to, ką patys esamę gavę. Mes norime padrąsinti su ryžtingumu eiti Jėzaus Kristaus keliu, kad laikydamiesi jo įsakymų pasiektume amžinąjį gyvenimą (KBK 2075).

Prašykime Viešpatį leisti mums pažinti didybę katalikų tikėjimo dovanos, per kurią atsiveria vartai į amžinąjį gyvenimą. „Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (Mk 8, 38). Dėl to mes esame pasiryžę stiprinti tikėjimą per išpažinimą tiesos, kuri yra pats Jėzus Kristus.

Paulius, Jėzaus Kristaus apaštalas, įspėdamas savo bendradarbį ir sekėją Timotiejų, kreipiasi taip pat ir į mus, ypač vyskupus bei kunigus: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas.  Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse;  jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms.  Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę“ (2 Tim 4, 1–5).

Te Marija, Dievo Motina, suteikia mums malonę be dvejonės išlikti ištikimais Jėzaus Kristaus tiesos liudytojais.  

Tikėjimo ir maldos vienybėje,

Kardinolas Gerhardas Mülleris. Tikėjimo ir mokslo kongregacijos prefektas 2012–2017 m.

Susiję

Skaitiniai 658406774231578056

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-02-19 10:48

    "Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms. Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę“ (2 Tim 4, 1–5)."-----------------kaip labai reikia, kad visi katalikai perskaitytų šį teisaus kardinolo straipsnį...Nes jau antikristinės dvasios klaidinantys darbai labai aiškiai juntami pasaulyje...Toji dvasia klastingu būdu pirmoje vietoje siekia sugriauti Katalikų Bažnyčią...Antikristinė dvasia klastingu būdu siekia suvienyti,suplakti,sumaišyti visas religijas ir padaryti bevertį kokteilį...Kodėl???Todėl ,kad tos antikristinės dvasios tikslas šiame kokteilyje nugramzdinti ir sutrypti,būtent KATALIKYBĘ-aukščiausią Dievo prabą.......tegul žmonės neapsigauna ir skaito pranašų Danieliaus ir Jono pranašystes ir Dievas duos išmanymo, kokiais laikais mes gyvename...Arba, visi ,kurie nepakelia katalikybės, tegul skaito bent Maceinos"Antikristą"...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Rekomenduoju perskaityti ši straipsni. Galėtų ir Propatria jį perspausdinti. Tikrai,verta.

    KODĖL KARD. G. MÜLLERIUI PRIREIKĖ PAKARTOTI KATEKIZMĄ?

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-02-22-kodel-kard-g-mulleriui-prireike-pakartoti-katekizma/174524

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item