Jono Noreikos-Generolo Vėtros malda ir auka

Štai ką rašo Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla apie Joną Noreiką: „Dar Štuthofe tomis dienomis, kai tūkstančiai traukėsi į Vakarus, jis kalbėjo savo draugui Naručiui: „Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl mes turėtume bėgti? Ne, mes turime būti kartu su jais. Kartu kentėt, kovot ir, jei reikės, mirt“.

Šį jo ryžtą, tada dar tolimą, atrodė, pakeis iš Vakarų gauta žinia. Jo žmona ir dukrelė buvo pasitraukusios... Jos gan dažnai jam rašė, tikėdamos pačios ir jam žadindamos viltį netrukus susitikti ir vėl gyventi kartu kaip seniau.

Stasys Yla rašo: „Vieną laišką jis parodė ir man. Žmona rašė: „Meilė gili, kaip vandenyno gelmės, skaidri, kaip dangaus mėlynė, tyra, kaip iš dangaus nukritusi snieguolė. Niekas mums jos neatims, niekas“.

Kol aš skaičiau, jis įsikniaubęs žiūrėjo į anglų kalbos vadovėlį. Grąžindamas pasidžiaugiau jų meile. Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo dar kartą į laišką ir nieko nepasakė. Tik jo lūpose ir veide pastebėjau susirūpinimo ir graudesio virpesius. Mudviejų lovos buvo greta, antrame aukšte. Skyrė tik takas. 

Matydavau, kaip vakarais jis užsidengia rankomis veidą ir kiek ilgėliau užtrunka. Tarpais jo ranka pakildavo, pirštai įsiveldavo į plaukų garbanas ir vėl išnirdavo. Tai buvo nesąmoningi, nekontroliuojami judesiai. Atrodė, kad jis gyveno gilia mintimi, jausmais. Tai buvo jo malda. Per mišias jį matydavau labai susitelkusį, tačiau laisvą ir atvirą, kuris nieko nenori slėpti, ką išgyvena, išpažįsta, ką garbina.

Man norėjosi arčiau pažinti tą jo ryšį su Dievu. Kartą paprašiau, kad jis parašytų maldą. Jis tuo susidomėjo, bet nieko nepasakė. Po kelių dienų - tai buvo 1944 m. sausio 27 d. jis man pakišo prirašytą lapą. Skaičiau keletą kartų. Viena vieta man atrodė išsiskirianti iš viso turinio: „Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą“.

Pamaniau, kad tai bus įsipynęs koks stipresnis įspūdis ar įsijautimas.

Kai mes skirstėmės iš Pucko, jis su „išlaisvintojų" būriu buvo pasiųstas į Štetiną. Iš ten galėjo pasitraukti į Vakarus pas mylimą žmoną ir dukrelę. Bet jis nepasuko pas jas. Nesitraukė iš bolševikų kariuomenės, tikėdamasis greičiau patekti į Lietuvą. Jis savą žemę tikrai pasiekė. Numetęs į šalį sovietinį ginklą, jis paėmė į rankas savąjį, prieš ketverius metus užkastą Žemaitijoje. Įsijungė į partizanų kovą, sukūrė vieną jų apygardą, jai vadovavo ir bandė sujungti visus jos kovotojus. Būdamas teisininkas, jis suprato, kas jo laukė, tačiau tėvynės meilė buvo jam brangesnė už viską. O tai yra tikroji žmogaus auka“.

Jono Noreikos sukurta malda, kurią išsaugojo kunigas Stasys Yla:

„Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklyksta, - visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.

Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“ (Jonas Noreika).