Irena Petraitienė. Vysk. Pranciškaus Karevičiaus-Kario nuopelnai Lietuvai

Laimino besikuriančios valstybės žingsnius 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną ir miestas iki pat 1...

Laimino besikuriančios valstybės žingsnius

1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną ir miestas iki pat 1940 m. buvo Laikinąja valstybės sostine. Kaunas buvo ir Žemaičių vyskupijos centras. Kario slapyvardį pasirinkęs ganytojas Pranciškus Karevičius visa savo esybe suaugo su atgimstančia ir besiformuojančia valstybe: jis laimino kiekvieną svarbesnį besikuriančios valstybės žingsnį. Lietuvos valstybės  kūrėjai daugeliu atžvilgių jautėsi stipresni, turėdami tokį bendradarbį ir tokį dvasios tėvą. Esant didelių pavojų akivaizdoje, daug dvasinės paguodos ir stiprybės jis teikė to meto Lietuvos kariuomenei. Todėl tarp kariuomenės ir vyskupo Karevičiaus-Kario buvo susidarę tvirti ir glaudūs ryšiai, pagrįsti pagarba ir pasitikėjimu.

Priimta pirmojo  prezidento priesaika

1919 m. sausio 2-osios rytą paskutiniu vokiečių traukiniu prekiniame vagone Vyriausybės nariai paliko sostinę ir atvyko į Kauną. Iš Vilniaus atvykusius ministrų kabineto narius - 14 asmenų grupę -Kauno butų komendantas apgyvendino septyniuose „Metropolio“ viešbučio kambariuose. K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtoje 1912 m. pastatytame pastate prieglobstį radusi Valstybės Taryba išsyk ėmėsi įgyvendinti dar Vilniuje iškeltą uždavinį - sušaukti antrąją Konferenciją.  1919m. sausio 16d. į Kauno miesto salę tarp susirinkusių viso krašto atstovų, svečio teisėmis dalyvavo ir Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Dėl kairiosios srovės priešiško nusiteikimo Antrosios konferencijos atmosfera  buvo taip įkaitusi, kad Tarybos prezidiumo vicepirmininkas kun. Justinas Staugaitis dėl gręsiančios krizės buvo ne jaukais išsigandęs. Jo atsiminimuose rašyta: „ <...> O jei krikščionys, ypač kunigai, bus pašalinti nuo konstruktyvaus  valstybinio darbo, tai ar atsistos ant kojų Lietuva išvis?“ Ir vis dėlto Konferencijos dalyvių didele balsų dauguma pasitikėjimas Valstybės Taryba buvo pareikštas. 

Šis naujas impulsas buvo ypač reikalingas, ruošiantis labai svarbiam valstybingumo įtvirtinimo etapui - Steigiamojo Seimo rinkimams. Tačiau, kaip rašė vysk. J. Staugaitis, kol kraštas nesutvarkytas, Seimas negalėjo būti sušauktas, o jam tvarkyti nepakako rusų įstatymų. Todėl  1919 m. balandžio 4 dieną Valstybės Taryba 1918m. lapkričio 2 d. priimtos laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių pamatu priėmė antrą laikinąją Konstituciją. Aukščiausiomis valstybinės valdžios institucijomis tapo Valstybės prezidentas, Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas.

Tarybai atrodė, kad į prezidentus geriausiai tiks Antanas Smetona. Viena, pasak Tarybos vicepirmininko J. Staugaičio, jis yra vidurio žmogus, todėl kairiesiems nebus toks baisus, kaip kad aiškus krikščionių grupės žmogus: Antra, Smetona simpatiškas vokiečiams, su kuriais mums vis dar tebereikėjo turėti reikalų. Trečia, Smetona jau buvo Tarybos pirmininkas, taigi ir taip vyriausiasis valstybės asmuo. Išrinkus jį prezidentu, bemaž niekas nepasikeis.“ Tą pačią, balandžio 4 dieną, beveik vienbalsiai buvo išrinktas Lietuvos valstybės pirmasis prezidentas.
   
Istorinė balandžio 6-oji, artėja 16 val. - prezidento prisaikdinimo ceremonijos valanda. Tame pačiame pastate, kur veikė Lietuvos Taryba, Finansų ministerijos mažojoje salėje, išsirikiuoja Karo mokyklos kariūnai. Į iškilmingą posėdį renkasi Valstybės Tarybos ir Ministrų kabineto nariai. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninko Kazimiero Stepono Šaulio lydimas įžengia Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Salės viduryje ant nedidelės pakylos padėtas iš Kauno katedros atneštas kryžius ir ką tik įrišta laikinoji Konstitucija. Pirmą kartą išrinktas Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas  Smetona taria priesaikos žodžius: Didžiu ir Visagaliu Dievu prisiekiu ir pasižadu Lietuvos piliečiams, jų Atstovybės, Valstybės Tarybos akivaizdoje, kad aš mano pilietiška garbe ir kilniausiais mano sielos jausmais būsiu ištikimas Lietuvos Valstybei ir jos Konstitucijai ir sąžiningai eisiu aukštas mano pareigas. Taip man Dieve padėk. Amen.“ 

Pašventinta pirmoji Karo mokykla

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, buvo akivaizdu, kad jaunai Lietuvos kariuomenei gyvybiškai svarbu rengti savus karininkus. Todėl 1919 m. sausio 15 d. Lietuvos  kariuomenės vadovybė paskelbė karininkų mobilizaciją, o Vyriausybė nutarė įsteigti Karo mokyklą. Pirmuoju Karo mokyklos viršininku buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės formavimo projektą rengiąs generolas Jonas Galvydis-Bykauskas. 

1919 m. balandžio 11-oji. Aukštoji Panemunė. Išsirikiavę kariūnai  į Karo mokyklos  atidarymą ir jos pašventinimą sutinka atvykstantį pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną ir Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių. Kaip rašė Lietuvos“ dienraštis, į lietuvių ir santarvininkų vėliavomis papuoštą mokyklos salę susirinko kviestiniai svečiai. Tarp jų - Valstybės Tarybos Pirmininkas St.Šilingas, vyriausybės atstovai, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai kun. J. Staugaitis ir kun. K. S. Šaulys, Krašto apsaugos ministras A. Merkys, Prancūzų Karinė Misija ir visi tuo laiku Kaune buvę atskirų kariuomenės dalių viršininkai. 

Iškilmės prasidėjo vyskupo Pranciškaus Karevičiaus pamaldomis. Ganytojas savo pamoksle mažą, bet tvirtos valios ir pasiryžimu degančią kariuomenę gretino su didelėmis bedvasėmis armijomis. Visų mokyklos atidarymo ir pašventinimo ceremonijos dalyvių kalbos lietė gręsiantį tėvynei pavojų. Lietuvos“ laikraštyje rašyta; Buvo kreipiamasi į išsirikiavusių jaunuolių širdis, raginant, jog Karo mokykloje įgytų kieto ir nenugalimo pasiryžimo.“

Pirmoji vieša Lietuvos kariuomenės priesaika

1919 m. gegužės 11-ąją  Rotušės aikštėje išsirikiavo Kaune dislokuoti daliniai - 2-asis pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulkas, 5-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkas, 1-asis husarų didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas. Po šv. Mišių į Rotušės aikštę išėjo didžiulė procesija, vedama Žemaičių Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus ir kitų aukštų dvasininkų, - rašė laikraštis Lietuva“. - Tūkstantinė minia iš lėto slinko prie aikštėje išrikiuotų mūsų kariuomenės dalinių, sudarytų beveik vien iš savanorių. Minia su choru giedojo „Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė“. Procesija sustojo prie Rotušės rūmo įrengto laikino altoriaus. Vyskupas Pranciškus Karevičius pirmiausiai prabilo į karius ir minią, savo kalbą pradėdamas pranašo Ezekielio regėjimu: „Izraelio tautai per 70 metų esant Babilonijos nelaisvėje ir netekus vilties atgaivinti savo valstybę, Ezekielis matė didį, kaulų pilną lauką. Ir papūtė vėjas, gyvybė įžengė į apmirusius kaulus, jie apsivilko kūnu, atsistojo ant kojų ir pasidarė jų didi kariuomenė. Ilgiau, negu Izraelio tauta, be gyvybės ir be vilties buvo lietuvių tauta, tačiau ši diena parodo, kad mes gyvybę atgavę, atsidavę Tėvynės labui, įgysime sau teises tai gyvybei išlaikyti...“ 
   
Įgulos pamaldoms laikyti laikinai buvo skirta Kauno dominikonų Švč. Sakramento bažnyčia. Iki 1919 m. liepos vidurio kariuomenėje tarnavo 9 katalikų ir 1 stačiatikių tikėjimo etatiniai karo kapelionai. Tačiau besiformuojančiai karo dvasininkijos institucijai vis dar trūko vyriausiojo kapeliono, taip pat teisių, pareigų ir statuso apibrėžtumo. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius teigė: „Iniciatyvą paskirti Vyresnįjį kariuomenės kapelioną davė pats dalyko reikalas, būtent suvienodinti ir įmanomai geriau sutvarkyti dvasiškojo ganytojavimo darbą kariuomenės tarpe, sulig Kanonų teisių normos“. Pirmojo vyriausiojo kariuomenės kapeliono kandidatūra, kurią pirmiausiai apsvarstė Lietuvos vyskupai, buvo pasiūlyta kariuomenės vadui. Gavus pritarimą, 1919 m. liepos 31 d. karo dvasininkijos vadovu buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko kapelionas kun. Antanas Palubinskas. 1919 m. gruodžio mėn., dalyvaujant Lietuvos prezidentui A. Smetonai, vyriausybės nariams, vysk. Pr. Karevičius  pašventino Karo ligoninės rūmus.


Kauno katedra, apie 1919 m. 
Pirmojo Lietuvos valstybės prezidento išrinkimo ir inauguracijos vieta. Istorinės prezidentūros nuotr.



1919 m. balandžio  11 d.Karo mokyklos atidarymo ir pašventinimo iškilmių dalyviai. Sėdi: (iš kairės) pirmas – Karo mokyklos viršininkas Jonas Galvydis-Bykauskas, ketvirtas – Ministro Pirmininko pavaduotojas Aleksandras Stulginskis, penktas – Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, šeštas – Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, septintas – Žemaičių vyskupas Pranas Karevičius, aštuntas – Valstybės Tarybos vicepirmininkas Justinas Staugaitis, devintas – kunigas Kazimieras Šaulys, vienuoliktas – Krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Kaunas, 1919 m. balandžio 11 d. LCVA  nuotr.
Pirmosios viešos priesaikos apeigos Rotušės aikštėje, 1919 m. gegužės  11 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Rotušės aikštė

1919 m. gruodžio mėn.  atidaryti ir pašventinti Karo ligoninės rūmai, viduryje - prezidentas A. Smetona ir vysk. Pr. Karevičius. LCVA  nuotr.

Susiję

Skaitiniai 5507183051410436399

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item