Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Sunkus įsakymas

„Dvi Lietuvos kovoja viena su kita, atskirtos neapykantos barikadomis“,- tokia skaudžia įžvalga buvo dalijamasi straipsnyje „Lietuva nekenčianti Lietuvos“. Apgailėtina mūsų dienų tikrovė. Kaip išeiti iš šios aklavietės?

Šį sekmadienį esame pakviesti pamąstyti apie sunkiausią meilės rūšį – priešų meilę. Kai Jėzus kvietė mylėti priešus ir už pikta neatsilyginti piktu, tikriausiai, pasipiktino ne vienas žydas. Jie gerai žinojo Senojo Testamento keršto įstatymą: „Akis už akį, dantis už dantį. akis už akį.“ (Kun 24,19). Senajame Testamente randame aiškų įpareigojimą mylėti tik artimą: „Mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi... o savo artimą kaip save patį.“

Tačiau jau ir Senajame Testamente randame iškalbingų užuominų apie priešų meilę - apie tai, ką Jėzus labai aiškiai skelbė viešojo gyvenimo metu. Pirmoje Samuelio knygoje skaitome pasakojimą, kaip karalius Saulius, pavydėdamas Dovydui sėkmės mūšiuose, kelis kartus kėsinosi jį nužudyti. Net du kartus Dovydas turėjo galimybę nužudyti karalių Saulių, bet jis, net raginamas tai padaryti, atsisakė sutepti savo rankas krauju karaliaus, kuris buvo mirtinas jo priešas.

Kai girdime Jėzaus raginimą: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“, turbūt kiekvienas prisimename ne vieną asmenį, padariusį mums daug blogo; galbūt net jaučiamės taip giliai sužeisti, jog raginimas atleisti atrodo viršija mūsų jėgas.

Yra dvi priežastys, kodėl mes, krikščionys, privalome būti atlaidūs. Pirmoji priežastis: mes tikime į Dievą, kuris yra mūsų Tėvas ir kuris net didžiausiems nusidėjėliams yra gailestingas. Jėzus kalbėjo: „Dievas yra maloningas netgi nedėkingiesiems ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“.

Mes visi esame patyrę Dievo gailestingumą; tik prisiminkime, kiek kartų gyvenime buvome klydę, bet užtekdavo išpažinti savo kaltes, pasakyti: „Dieve, pasigailėk manęs“, ir išgirsdavome žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių, vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Kunigas taria atleidimo žodžius ne savo, bet Jėzaus vardu; jis tik vykdo Kristaus paliepimą: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“.

Antroji priežastis, dėl ko mes privalome būti gailestingi - tai mūsų siekimas būti ne tamsybių kunigaikščio, bet Dievo vaikais. Jėzus kalba: „Mylėkite savo priešus <...> ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“.

Kokia yra didžiausia dabartinės Lietuvos bėda? Emigracija? Taip, tai tikrai didelė bėda, kai kasmet prarandame dešimtis tūkstančių savo tėvynainių ir neaišku, kiek iš jų grįš namo. Tačiau ir už emigraciją dar didesnė bėda yra didelis žmonių susipriešinimas; jį matome aukščiausiose valdžios instancijose, jo pilni internetiniai portalai.

Tik tikintieji žmonės dar palaiko tam tikrą moralinę pusiausvyrą; jei jų nebūtų, padėtis būtų visiškai beviltiška. Tačiau ne kartą ir tikintieji leidžiasi įsukami į susipriešinimo verpetus.

Mes turime du palaimintuosius – arkivysk. Jurgį Matulaitį ir arkivysk. Teofilių Matulionį – palikusius labai šviesų pavyzdį, koks iš tikrųjų privalo būti Jėzaus mokinys. Palaimintasis Jurgis net savo vyskupiškame herbe įrašė šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“, o palaimintasis Teofilius, išgyvenęs ilgus tardymus bei kalinimus, nesusvyravo, koks turi būti Jėzaus mokinys. Tai gražiai atspindi jo pareikštoje užuojautoje tardytojui, kad dėl jo, kalinio, jis turi pakelti bemieges naktis.

Kristaus įsakymas mylėti, atleisti, neteisti, iš tikrųjų, gali daryti stebuklus tiek mūsų, tiek kitų gyvenime, tik reikia šį įsakymą vykdyti.