Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Bailiai susigūšime, ar elgsimės kaip apaštalai?

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ež...

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. 

Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1–11)

Dievas kūrė pasaulį be pagalbininkų. Panašiai Jis galėjo veikti ir pasaulio istorijoje, tačiau Dievo meilė rinkosi kitokį veikimo būdą. Iš Šventojo Rašto pasakojimų matome, kaip Dievas savo planams įgyvendinti rinkdavosi žmones. Jis renkasi juos ir dabar. 

Pranašas Izaijas aprašo, kaip Dievas jį pašaukė pranašo misijai. Regėjimo metu jis matė Viešpatį, sėdintį soste, o serafimai be perstojo kartojo: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats. Pilna visa žemė jo garbės!“ Pranašas išsigando ir manė, kad išvydęs Dievą turės mirti, tačiau jis nemirė, bet buvo pasiųstas atlikti svarbios misijos. 

Laiške korintiečiams apaštalas Paulius aprašo, kaip jis buvo pakviestas apaštalo misijai. Paulius išskaičiuoja Jėzaus pasirodymus po palaidojimo ir prisikėlimo: pirmiausia apaštalui Petrui, dvylikai apaštalų, net penkiems šimtams žmonių, „o visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią“ (1 Kor 3, 8–9). Taigi, Dievo bendradarbis gali tapti net buvęs Dievo darbų griovėjas. 

Evangelija pasakoja apie stebuklingą žvejonę ir žvejų pašaukimą Kristaus apaštalų tarnystei. Petras, išvydęs daugybę pagautų žuvų, kai nebuvo mažiausios vilties sugauti nors vieną žuvelę, puola Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis“ (Lk 5, 8). Tačiau Jėzus šitam nusidėjėliui tarė: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5, 10). Taigi Dievo bendradarbis gali būti ir nusidėjėlis žmogus.

Evangelistas Lukas pastebi, kad žvejai „išvilko į krantą valtis, viską paliko ir nuėjo paskui jį“. Sustokime prie šio Evangelijos sakinio – „jie viską paliko“. Kad galėtų tapti Jėzaus mokiniais, Galilėjos ežero žvejai turėjo palikti viską – ne tik tinklus, bet ir savo pastogę, ir artimiausius žmones. Visko atsižadėti galima tik tuomet, kai žmogus būna kažkuo labai sužavėtas. Stebuklinga žvejonė ir pats Jėzaus asmuo sužavėjo ir patraukė mokinius sekti paskui Jį. 

Apaštalas Paulius tvirtina, kad mes esame Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai. Krikštu mes tampame Kristaus kūnu ir gauname tam tikrą užduotį. Apaštalas išskaičiuoja tas užduotis: kai kas skiriamas būti apaštalais, kiti – mokytojais, treti skiriami vadovauti, teikti pagalbą ir t. t. (plg. 1 Kor 12, 28–30). Krikštu mes tampame Jėzaus mokiniais ir gauname misiją būti Jo liudytojais šių dienų pasaulyje. Mes šią pareigą atliekame, kai bandome nuosekliai krikščioniškai gyventi. Kai nevaidiname krikščionio, bet juo esame. Esame krikščionys net ir tuomet, kai tikėti būna sunku. 

Kai palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis slapta konsekravo vyskupu kunigą Vincentą Sladkevičių, sovietinės valdžios pareigūnai pabandė jį palenkti į savo pusę, kad tarnautų ne Bažnyčiai, bet okupacinei valdžiai. Tačiau vysk. Vincentas griežtai atsisakė bet kokio bendradarbiavimo ir tuomet buvo išsiųstas į ilgą tremtį. Tik po daugelio metų jam buvo leista eiti Kaišiadorių ganytojo pareigas.

Kai susiduriame su mums priešišku pasauliu, galime būti gundomi slėpti savo tikėjimą arba rinktis kompromisų kelią, tai yra elgtis panašiai, kaip elgiasi šio pasaulio vaikai. Europos Sąjungoje vis labiau įsigali nuostata, kad tikėjimą reikia visiškai palikti privačiai sričiai. Demonstruoti galima netradicinę seksualinę orientaciją, vadinamąjį „pažangų“ požiūrį į šeimą, bet tik ne tikėjimą. 

Krikščioniui tenka rinktis: bailiai susigūžti ir nusilenkti aplinkos spaudimui ar elgtis kaip apaštalai. Kai apaštalai pradėjo skelbti Kristų, susirinkę tautos vadovai ir Rašto aiškintojai tarėsi, ką reikėtų daryti, ir nutarė uždrausti jiems kalbėti apie Kristų. Tuomet apaštalas Petras taip kalbėjo: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4,19–20). 

Dievo žodis kviečia pamąstyti, kaip atliekame Jėzaus mokinio liudijimo pareigą.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 7957640030381733221

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item