Markas Royce’as. „Nei til EU!“ Kas yra Brexito „norvegiškas variantas“?

y-news.lt 2016 m. birželio 23 d. referendumas, kurio metu britai nusprendė išeiti iš Europos Sąjungos (ES), galbūt susilaukė daugiaus...


2016 m. birželio 23 d. referendumas, kurio metu britai nusprendė išeiti iš Europos Sąjungos (ES), galbūt susilaukė daugiausiai dėmesio, tačiau tikrai nėra pirmas tokio pobūdžio vox populi sprendimas. Tiek 1972-aisiais, tiek 1994-aisiais, patariamųjų referendumų metu norvergai balsavo už nei til EU (norv. ne – ES), į kuriuos vyriausybė atsižvelgė. Todėl Norvegija išplėtojo išskirtinį Europos politikos modelį dažnai diskusijose apie „Brexit“ vadinamą „Norvergijos variantu“. Atsižvelgiant į Didžiosios Britanijos numatomą pasitraukimą šių metų kovo mėnesį, verta panarplioti Norvegijos santykį su ES ir pasvarstyti, ar Britanija galėtų pasekti šios Šiaurės šalies pavyzdžiu.

Norvegijos karalystė (Kongeriket Norge) buvo įkurta kaip Danijos kolonija, 1814 m. konstitucija įtvirtino jos nepriklausomybę. Norvegijos konstitucija sukūrė galingą monarcho, taip pat veikiančio kaip karalystės oficialiosios liuteronų bažnyčios galva, instituciją. Konstitucijoje taip pat teigiama, kad parlamentas (Storting) privalo pasiekti trijų ketvirtadalių balsų daugumą jei sprendžiama perleisti nacionalinį suverenitetą bet kuriai tarptautinei organizacijai. Norvegai ilgai didžiavosi ir saugojo savo konstitucinę nepriklausomybę ir atitinkamai puoselėjo diplomatiją, apsaugojusią šaliai turtus kraunančias naftos, alkoholio, žuvininkystės ir kitas pramonės šakas nuo daugiašalio prekybos liberalizavimo.

Tęsiant šia nacionalistine gaida, Norvegija niekada neįstojo į ES, bet, vietoj to, priklauso senajai Europos laisvosios prekybos asociacijai (ELPA) (1969-iki dabar). Didžioji Britanija buvo viena iš ELPA įkūrėjų, taip stengdamasi atsverti Romos sutartį (1957), įsteigusią Europos Sąjungą. Kitaip nei ES, ELPA neįpareigoja šalių sukurti biurokratinio aparato ir nepateikia įsipareigojančių nurodymų šalims. Dabartinės ELPA narės yra Islandija, Lichtenšteinas, Šveicarija ir Norvegija – pati Britanija 1973-aisiais ELPĄ iškeitė į Briuselį. Šios keturios mažos šalys panaikino tarpusavio prekybos kliūtis, bet išlaikė teisę sudaryti atskiras sutartis su kitomis šalimis.

Tačiau egzistuoja ir kitas sudėtingesnis institucinis lygmuo. Europos ekonominė erdvė (EEE) buvo įkurta 1992-aisiais kaip priemonės suteikti galimybę ELPA šalims dalyvauti bendroje rinkoje; šiandien Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija žinomos kaip EEE ELPA narės (šveicarai neįstojo). Iš esmės, EEE yra tarpvyriausybinė organizacija, kuri perkelia ES įstatymus ir direktyvas šalims narėms ir tai daro pastoviai, arogantiškai ir be visiško Reikjaviko, Lichtenšteino ar Oslo pritarimo. Šis procesas dažnai įvardijamas kaip „konvejeris“, nes jis leidžia EEE šalims narėms atstovauti daugelyje bendrų patariamųjų komitetų tačiau, nepriklausydamos ES, jos negali siūlyti savo kandidatų į Strasbūro parlamentą ar siųsti atstovų į ministrų tarybą Briuselyje. Nors EEE chartijos punktas (102.4-6) formaliai leidžia veto teisę šalims narėms – aiškėja tiesa, kad šios trys valstybės yra daugiau ar mažiau pavaldžios ES įstatymams, tačiau, akivaizdu, negali džiaugtis atstovavimo ES pranašumais.

Ši situacija radikaliai pakeitė Norvegijos nacionalines pramones. 2001-aisiais, EEE darant spaudimą, Norvegija buvo priversta privatizuoti šalies naftos monopoliją, o 2011-aisiais parlamentas buvo priverstas leisti naftos įmonėms vykdyti operacijas iš nenorvegiškų bazių. Reiklūs Europos klimato teisės aktai vis labiau spaudžia apynasrį Norvegijos degalų pramonei, o praėjęs ES diktato dešimtmetis smarkiai apribojo šalies prioritetus žemės ūkio, žuvininkystės, televizijos, bankininkystės ir netgi pašto paslaugų srityse. Taigi norvegai jau pajuto kaip ženkliai ES pakeitė jų įprastinę politinę ekonomiją, nors jie dukart nubalsavo prieš įstojimą.

Norvegijai kenčiant savotišką ekonominį „namų areštą“, jos atvejis padės geriau suprasti įtampą ir dvejones, kylančias dėl „Brexit“.

Man berašant, Britanija ir Europa laukia, kada galiausiai pasirodys išėjimo sutartis, kurioje bus pateiktos sąlygos ir terminai apie Britanijos išėjimą iš ES, numatytą 2019 m. kovo 29 d. Remiantis May pareiškimais prieš ir po išėjimo sutarties pasirodymo […], premjerė vis dar tikisi, kad išliks laisva prekyba tarp Londono ir ES, tačiau viliasi užkirsti kelią laisvam žmonių judėjimui, o nekantriausiai skaičiuoja dienas, kai baigsis Britanijos pavaldumas Europos Sąjungos įstatymams ir Europos Teisingumo Teismui Liuksemburge. Esminėje pastraipoje iš liepos mėnesį pasirodžiusio dokumento teigiama: „JK ir ES turėtų sutelkti dėmesį į laisvą tarpusavio prekybą. Norint pasiekti šį tikslą, vyriausybė siūlo įkurti laisvos prekybos erdvę prekėms (paryškinta originalo tekste)“.

Nors šis tikslas išties patraukliai skamba, tačiau jį aptemdo iškylančių problemų šešėlis, viena didesnių iš jų yra pabodusi Šiaurės Airijos problema, kurios sienos kontūrai, tikėtina, dar griežčiau bus nubrėžti po „Brexit“. Ir ką konkrečiai reiškia prekės, kuo jos skiriasi nuo paslaugų ir kas tą skirtumą nubrėš? Jei tarp Vaitholo ir Europos Teisingumo Teismo kils nesutarimų, kas juos spręs? Theresos May ryžtas panaikinti Britanijos pavaldumą Bendrąją rinką reguliuojančioms direktyvoms ir išvesti šalį iš Europos Teisingumo Teismo jurisdikcijos reiškia, kad narystė EEE – sekant Norvegiškuoju modeliu – tampa menkai tikėtina. Nors Britanija galėtų nusižeminusi sugrįžti į ELPĄ, kurią pati ir įkūrė, tačiau kol kas niekas garsiai nesvarsto šios galimybės.

Būsimi teisiniai, instituciniai ir ekonominiai ryšiai tarp Londono ir Briuselio – net ir dvejus metus nuodugniai tyrinėjant, aktyviai svarstant ir aršiai diskutuojant – vis dar lieka apgaubti paslapties šydu. Daugelis esminių klausimų dėl tarpusavio santykių vis dar neatsakyti. Tuo tarpu šalims 2019 m. pavasarį gali tekti išgyventi atšiaurią nepasitenkinimų žiemą.

Susiję

Markas Royce'as 3039885735604388754

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item