Linas V. Medelis. Liudininkė iš skrynios

propatria.lt nuotr. Ką gali papasakoti septyniasdešimt aštuonerių metų amžiaus knygelė Nuo senatvės parudusiu viršeliu, didesnę sav...

propatria.lt nuotr.
Ką gali papasakoti septyniasdešimt aštuonerių metų amžiaus knygelė

Nuo senatvės parudusiu viršeliu, didesnę savo gyvavimo dalį praleidusi dar senesnėje skrynioje. Viršelio kampe,  virš autoriaus pavardės, pieštuku brūkštelėta sunkiai beįskaitoma Molėtų kraštui įprasta savininko pavardė D. Bareika. Žemiau: „J. Sakalauskas. Trumpas rusų kalbos vadovėlis ir pasikalbėjimai.  Краткий учебник русского языка и разговоры“.  Viršelio apačioje: „Autoriaus leidinys. Sukrauta „Sakalo“ b-vėje. Kaunas, Kęstučio g. 36“;  išleidimo metai 1940-ieji; 89 puslapiai, aniems laikams nemažas 7000 egzempliorių tiražas, kaina 70 centų. Po visai trumpo rusų kalbos gramatikos įvado pateikiamas tekstas lietuvių kalba, šalia – vertimas į rusų kalbą lietuviškais rašmenimis ir pagaliau – tekstas rusų kalba. Trumpos istorijos mūsų laikų skaitytojui primintų vaikystę  – „Mūsų šeima“, „Puodas katilui ne draugas“, „Ežys ir kurmis“, „Kirvis ir pjūklas“ ir pan. „Pasikalbėjimų“ tekstuose siūlomos  temos apie šeimą, orą, amžių, maistą, drabužius, teatrą, sodą, gėralus, sveikatą…

Žodžiu, nemokančiam rusų kalbos tai standartinė pasikalbėjimų knygelė. Bet kokiu gi tikslu vadovėlis išleistas anais nelemtais 1940-aisiais? Prisiminkim: tada birželio 15 dienos naktį 150 tūkstančių Sovietų sąjungos  raudonarmiečių, peržengė Lietuvos sieną ir pradėjo okupaciją; po dviejų dienų sudaryta marionetinė „Liaudies vyriausybė“, siekiant įteisinti šalies užgrobimą, pradedama naikinti Lietuvos visuomenė, politinės institucijos; liepos 1 d. paleistas Lietuvos Seimas ir paskelbti rinkimai į taip pat marionetinį „Liaudies seimą“…

Rusų kalbos vadovėlis 1940 m. | L.Medelio nuotr.
Pasklaidžius knygutę, galima spėti, kad ji buvo išleista kaip sovietų propagandos kūrinys dar prieš Raudonajai armijai kertant sieną. Žvelgiant iš okupanto pozicijos, toks ėjimas būtų visiškai pagrįstas. Juk okupacijai buvo rengiamasi iš anksto. Apie 1975 metus M.Mažvydo bibliotekoje radau Maskvoje spausdintą 1939 m. žemėlapį, kuriame Lietuva jau pažymėta TSRS sienose. Todėl nestebina, kad tarp keliolikos trumpų buitinių tekstukų netikėtai įsiterpia ryškiai sovietinis stilius ir frazeologija, visiškai svetima to meto lietuviškajam pasauliui. „Pasikalbėjimų“ dalyje aiškiai prosovietinių tekstų tik vienas kitas. Pavyzdžiui, „Mano brolis pionierius, o sesutė komsomolė“ (77 psl.). Jie ryškesni ilgesniuose tekstuose. Štai pora pavyzdžių:

SMOGIAMOJI BRIGADA. Brigada Nr. 3, kurioje dirba ir mano tėvas, yra smogiamoji. Visi šios brigados dalyviai – smogikai. Brigadoje iš viso yra 10 žmonių. Smogiamoji brigada dirba greičiau ir geriau už kitas. Su trečiąja brigada varžosi kitos brigados. Neseniai trečioji brigada yra įrašyta į raudonąją lentą.

RAUDONOJI ARMIJA. Daug garsių pasakojimų žinom apie Raudonosios Armijos žygius. Sunkiais pilietinio karo metais visų TSRS darbininkų dėmesys TSRS buvo nukreiptas į Raudonąją Armiją. Mes privalome pažinti Raudonosios Armijos didvyrius. Galingos Raudonosios Armijos dėka mes atremsim priešų puolimus. Karo tarnyba Darbininkų – Valstiečių Raudonojoje Armijoje  yra garbinga TSRS piliečių prievolė.

Rusų kalbos vadovėlis 1940 m. | L.Medelio nuotr.

Taigi, Raudonoji armija atgabeno ir sąvokas, kurių „kapitalistiniai“ lietuviai nevartojo ir nežinojo jų tikrosios reikšmės. Smogikas ir šiandien mums asocijuojasi su grubia jėga, smurtu, ginkluotų žmonių būriu. Tik pokariu  tarybų valdžia susigriebė ir iš „smogiko“ padarė „spartuolį“. „Raudonoji lenta“ (nepamirškim, raudona spalva simbolizuoja – mažiausiai – proletariato kovą ir TSRS vėliavą) pavadinta paprasčiau – „Garbės lenta“ su smogikų-spartuolių nuotraukomis. Tiek smogiamasis darbas, tiek įrašymas Raudonojoje lentoje to meto Lietuvos proletariatui turėjo būti dar visiškai nesuprantami.

Akylesnis skaitytojas atkreiptų dėmesį, kad buitiniai pasikalbėjimų tekstukai visiškai beprasmiai lietuviškai kalbančiam piliečiui. Argi lietuviškai būtų neįmanoma susikalbėti Kaune, Vilniuje ar visur kitur Lietuvoje?  Ar prireiktų patiekalus restorane ar valgykloje užsisakinėti rusiškai? Gal vadovėlis skiriamas lietuviui, vykstančiam į Rusiją, Sovietų sąjungą? Ten, uždavęs keletą klausimų pasiremdamas „Pasikalbėjimais“ rusų kalba, atvykėlis taptų nelaimėliu ir išspirtas pro duris arba dar blogiau – perduotas į KGB rankas. Jis galėtų nežinoti, kad prieš 11 metų Sovietų sąjungoje buvo nubrėžtas kursas į kolektyvizaciją. 1932 m. natūraliai prasidėjo badas, per metus nuo jo mirė 3-4 milijonai žmonių. Prie tų skaičių pritampa ukrainiečių holodomoras, kai iš bado mirė 7-10 (kitais šaltiniais – 20) milijonų žmonių, gyvenusių vadinamajame carinės Rusijos grūdų aruode. Tik 1935 m. buvo panaikintos maisto kortelės, tačiau net Maskvos parduotuvėse  nuo 1940 m. pradžios vėl ima trūkti duonos (šiuos faktus nesunku rasti internete).

Įsivaizduokim: Kaunas, restoranas (kavinė, valgykla), už staliuko sėdi aukšto laipsnio sovietinis karininkas. Pasikalbėjimų žodynas puikiai pasitarnautų padavėjui.  Ko pageidausite?

- Kokia sriuba tamstai labiau patinka: su ryžiais, su makaronais, barščiai su daržovėmis, su kopūstais, raugintas pienas su bulvėmis?
- Iš mėsiškų pas mus pagaminta kepta kiauliena, veršiena, vištiena, žąsiena, antiena, viščiukai, dešrelės su kopūstais, jaučio liežuvis, kotletai. (49 p.)

Suprantama, tikriausiai ne kiekvienoje maitinimo įstaigoje galėjo būti toks pasirinkimas, tačiau tikriausiai tokios buvo vidutinės galimybės…

Įsivaizduokim parduotuvę, kurioje pirkėjas renkasi prekes sklaidydamas „Pasikalbėjimų“ puslapius:

– Prašau man du kilogramu duonos, keturias bulkutes, vieną plytą šokolado, šimtą gramų saldainių, pusę kilogramo smulkaus cukraus, penkiasdešimt gramų arbatžolių, pusantro kilogramo aukščiausios rūšies miltų.

Pirkėjas sovietų armijos uniforma būtų priblokštas – visko yra, tik nėra eilių:

- Prašau man šešiasdešimt šviežių kiaušinių, ketvirtį kilogramo sviesto, sūrio.
- Ar aš galiu gauti du kilogramu kapotos mėsos; kaulų, arbatinės ar jakninės dešros, lašinių, taukų, rūkytos mėsos, dešrelių?

Ar vis dar tikite, kad tai galėtų vykti Maskvoje? Maža to:

- Įvyniokite visa į vieną poką.
- Supjaustykite gabaliukais.
- Perkirskite šį kaulą… (48 p.)

Taip, ir visa tai – be eilių, nes dar 1938 m. Lietuva pagal maisto produktų (sviesto, bekonų, mėsos produktų) eksporto apimtį buvo trečioje vietoje Europoje ir penkta pasaulyje. Maisto produktų eksportas iš Lietuvos sudarė 52 proc. bendros eksporto apimties.  

Maskvoje taip pat nebuvo eilių, nes jau nuo 1939 m. jas reguliavo vyriausybė – eilės prie parduotuvių buvo uždraustos. Jas vaikė milicija, už nepaklusimą skiriama 100 rublių bauda (palyginkim, vidutinis atlyginimas statybose buvo 363 rub.) arba kalėjimas. Eilės persikėlė į kiemus, arba žmonės tiesiog eidavo „pasivaikščioti“ ties parduotuvės durimis. 1940 m. toliau augo kainos net degtukams, muilui, siūlams, audiniams ir pan., bet deficitas neišnyko. Įsivaizduokime dialogą:

- Mano eilutė pasiūta pagal paskutinę madą.
- Ši skrybėlė labai tamstai tinka.
- Šeimininkė nusipirko naują odinį rankinuką.
- Malonėkite duoti man porą pirštinių, kaklaraištį, skrybėlę plačiais kraštais, dvylika (tuziną) nosinių, šešis lapus laiškinio popieriaus ir vokų, pieštuką, bonkutę rašalo. (43, 44 psl.)

Jei nepriklausote specialiai vartotojų grupei – karininkams, ypatingų pramonės sričių darbininkams, strateginių karinių objektų tarnautojams, NKVD/KGB bendradarbiams ir, be abejo, aukščiausiajam kompartijos aparatui, tokį pasirinkimą Maskvoje  būtų galima tik sapnuoti.

Sudėtingą gyvenimą patvirtina Leningrado VU 25 metų studento įrašas dienoraštyje: „Prasidėjo antras mėnuo kaip kas antrą dieną lakstau po parduotuves ieškodamas manufaktūros arba nors kiek padoresnių kelnių.  Visiška prekinė tuštuma! „Išmes“ 20-30 kostiumų, o eilėje koks 300 žmonių… Pas mus geriausia pasaulyje konstitucija, bet nėra pusbačių ir batų…“

Ir ką gi, lygindamas du pasaulius, galėtų jausti, garsiai norėtų pasakyti tas aukštas sovietų karininkas, 1940 m. birželio 16 d. (tada buvo šeštadienis), užėjęs pavalgyti Kauno kavinėje ir išgirdęs padavėjo pasiūlymus? Kaip mes atėjome, ir jus, lietuvius, „išvadavome“ iš kapitalistų priespaudos?

Gal būt.

Eilinis Raudonosios armijos kareivis „išvaduotojas“  nepasakytų nieko, nes į restoraną jam draudžiama, o ir pasikalbėjimų knygelės jis neturi.

Susiję

Linas V. Medelis 2881611753130211396

Rašyti komentarą

  1. Skaitytojas2019-01-11 19:36

    Taigi. Kai kurie tų laikų „komsomolai“ tapo „smogiamaisiais“ liberastais. Galima tiesiog vaivorykštinėn lenton įrašyti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item