Kun. Robertas Urbonavičius. Tikėjimo nuolankumas

Ps 96, 7–8. Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai; išgirdo ir apsidžiaugė Sionas; ir šokinėjo iš džiaugsmo Judo dukterys. Ps 96, 1. Vieš...

Ps 96, 7–8. Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai; išgirdo ir apsidžiaugė Sionas; ir šokinėjo iš džiaugsmo Judo dukterys.
Ps 96, 1. Viešpats karaliavo, lai šokinėja iš džiaugsmo žemė; lai džiūgauja gausios salos.
(Introitas)

Vis labiau tolstame nuo Kalėdų laiko ir pasineriame į kasdienybės šurmulį, susidurdami su savo žmogiškuoju silpnumu ir nuodėmingumu. Mūsų geri pasiryžimai bei norai, atlikti per Kristaus Gimimo šventes, ir lieka tik pasiryžimais bei norais. Todėl Motina Bažnyčia gerai pažindama savo vaikų silpnumą bei nepastovumą, kreipiasi kolektoje į Viešpatį, idant Jis iš savo gailestingumo ištiestų savo dešinę ir apgintų mus nuo dabartinio bei būsimojo blogio.

Epistolės skaitinys tęsia apaštalo Pauliaus pamokymus Romos krikščionims. Didysis Mokytojas pateikia krikščioniško gyvenimo receptą: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ Kiek daug šventųjų tapo šventais vadovaudamiesi šia taisykleǃ Užtenka prisiminti tik mūsų tautietį – palaimintąjį vyskupą Jurgį Matulaitį, kuris visu savo gyvenimu bei tarnyste įkūnijo šį apaštalo paraginimą. Blogis sustabdomas tik tuomet, kai jis neberanda vietos mano širdyje ir atsisakydamas jam paklusti, aš mažinu jo sklaidą pasaulyje. Viešpats yra teisingas: Jis kiekvienam atmokės pagal jo rankų darbus, tad mes ir palikime Teismą Teisėjui, o patys siekime būti gerumo o ne tamsos ženklais.

Šventoji Evangelija mums pasakoja apie du Viešpaties atliktus stebuklus: raupsuotojo bei šimtininko tarno išgydymą. Nors abi istorijos skirtingos, tačiau jas jungia tas pats ryšys – nuolankus tikėjimas, kuris ir leidžia įvykti stebuklui. Tiek raupsuotasis, tiek šimtininkas žino, kad yra neverti Viešpaties malonės, tačiau jie abu maldauja Jėzaus gailestingumo, nes tiki ir pasitiki Išganytojo dieviškąja galybe ir Jo visagaliu gerumu. Kuomet Viešpats rengiasi eiti pas šimtininką, šis su tvirtu tikėjimu sustabdo Jį, sakydamas: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: „Eik!“, ir jis eina; sakau kitam: „Ateik čionai!“, ir jis ateina; sakau tarnui: „Daryk tai!“, ir jis daro.“ Viešpats nustemba dėl tokio didelio tikėjimo ir išklauso šimtininko prašymus.

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo? Juk ir mūsų sielas darko nuodėmės raupsai, daug baisesni ir pavojingesni už kūniškuosiuos. Ar tardami šimtininko maldavimą Domine non sum dignus (Viešpatie, nesu vertas) ar tikrai taip jaučiamės ir prašome, kad Viešpats savo šventu apsilankymu išgydytų mūsų sergančią sielą?

Viešpaties dešinioji parodė galybę,
Viešpaties dešinioji mane išaukštino;
nemirsiu, bet gyvensiu
ir apsakysiu Viešpaties darbus.
(Ofertorijus)

Susiję

Robertas Urbonavičius 8691184399611439671

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item