Kun. Robertas Urbonavičius. J M J

Pat 23, 24 ir 25. Džiūgauja Teisiojo tėvas; lai džiūgauja tavo tėvas ir tavo motina ir tedžiūgauja tave pagimdžiusi.

Ps 83, 2–3. Kokios mielos tavo padangtės, galybių Viešpatie, mano siela trokšta Viešpaties rūmų ir vysta.

(Introitas)

Sekmadienis po Trijų Karalių yra skirtas pagerbti Šventąją Nazareto šeimą: Viešpatį Jėzų, Mergelę Mariją ir Teisųjį Juozapą. Ši šventė buvo įvesta XVIII a. kaip atsakas į XVII a. daugelyje Europos šalių vykusias katalikų ir protestantų kovas, vadinamąjį Trisdešimties metų karą. Privaloma Šventosios Šeimos šventė tapo XIX a. Ją minėti visoje Bažnyčioje įsakė popiežius Leonas XIII, 1893 m., o jo sprendimą patvirtino popiežius Benediktas XV, įsakydamas ją švęsti pirmąjį sekmadienį po Viešpaties Apsireiškimo.

Tikriausiai nėra tinkamesnio meto apmąstyti Šventosios Šeimos slėpinį, nei liturginis Kalėdų laikotarpis, kurio metu skaitoma Kristaus Gimimo istorijos slėpiniai, kurių centre stovi Šventoji Šeima. Kiekvienas iš mūsų esame kviečiami žvelgti į šios žemiškosios Trejybės asmenis ir kontempliuoti jų tarpusavio meilę bei darną.

Kolektoje, Motina Bažnyčia kreipiasi į Jos Įkūrėją Viešpatį Jėzų, gėrėdamasi Jo klusnumu Marijai bei Juozapui, ir prašo, kad šiems dviem ypatingiems šventiesiems užtariant ir globojant, mes sektume Šventosios Šeimos gyvenimu čia žemėje ir garbintume ją per amžius Danguje.

Taip, tikriausiai nėra tinkamesnio laikmečio, nei šis, kuomet dera vėl šauktis galingos Šventosios Šeimos pagalbos. Kaip niekad šiomis dienomis, šeima puolama kaip institucija. Ja nebepasitikima, ją siekiama iš pagrindų perkeisti, ji laikoma senamadiška bei atgyvena, kurią galima pakęsti, bet reikia kontroliuoti.

Epistolės skaitinys mums pateikia apaštalo Pauliaus laiško Kolosų bažnyčiai ištrauką. Tautų Apaštalas su tėviška meile ragina Kolosų krikščionis (ir mus) savo tikėjimą paliudyti gyvenimu ir santarve – mylėti, sutarti, padėti, atleisti. Jis kviečia, kad viršum visko būtų meilė, kuri yra tobulumo raištis: „apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne.“ Šitokia meilė ir tobulas sutarimas viešpatavo Nazareto šeimoje, kur buvo lenktyniaujama tarpusavio pagarba ir pasitarnavimu vienas kitam. Tokia pati dvasia turėtų viešpatauti ir mūsų bendruomenėse, nes ten kur susiskaldymai ir kivirčai, ten nėra Kristaus dvasios: „Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“

Šventoji Evangelija mums atskleidžia vieną iš Išganytojo vaikystės paslapčių, - Jo atradimą Šventykloje. Dvylikametis Jėzus parodo savo dievišką išmintį ir taip nustebina visko mačiusius Izraelio Mokytojus bei Jo ieškojusius Mariją bei Juozapą. Į švelnų Motinos skundą, Jėzus atsako, kad nuo šiol Jis turi būti savo Tėvo reikaluose – vykdyti pirmiausia Jo Valią. Vykdyti Tėvo valią turime ir mes, jei norime, kad mūsų šeimos išliktų šio laiko audrose. Jeigu kiekvienos šeimos namų centre kabėtų Šventosios Šeimos paveikslas, prie kurio kasdien susiburtų visa šeimyna bendrai maldai, jeigu vyras stengtųsi globoti ir rūpintis žmona ir vaikais kaip tai darė šventasis Juozapas; jeigu žmona apgaubtų namus meile ir malda sekdama Mergelės Marijos pavyzdžiu, o vaikai stengtųsi klausyti tėvų ir jiems padėti kaip ir vaikelis Jėzus, - ar mūsų šeimos ir nesivadintų šventomis?

Melskimės už mūsų šeimas, melskimės už sužeistas ir žeidžiamas šeimas.

Viešpatie Jėzau, padaryk, kad tie,

kuriuos atgaivinai dangiškaisiais sakramentais,

visada sektų Tavo Šventosios Šeimos pavyzdžiu,

kad, garbingajai Mergelei Tavo Motinai drauge su palaimintuoju Juozapu padedant,

savo mirties valandą nusipelnytume būti Tavo priimti į amžinąsias padangtes.

(Postkomunijos malda)

bonuspastor-robertas.blogspot.com