Genovaitė Gustaitė. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas

www.bernardinai.lt „Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi [...]“. (Iš nekrologo apie Jurgį Matulaitį.)...


„Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi [...]“. (Iš nekrologo apie Jurgį Matulaitį.)

Toks istorinės reikšmės arkivyskupo Jurgio Matulaičio vertinimas paimtas iš Lietuvos vyriausybės oficiozinio dienraščio „Lietuva“ vedamojo, pavadinto „Skaudus smūgis“. Kriptonimu K. J. pasirašęs autorius, iš tikrųjų Kazimieras Jokantas (1880–1942), buvo gydytojas, Lietuvos valstybės veikėjas (1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Seimo narys, „Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius, švietimo ministras (du kartus), lotynų–lietuvių kalbų žodyno autorius), 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Altajaus kraštą, kur Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas.

Išskirtinį vertinimą pagrįsdamas pirmiausia asmens moralinėmis savybėmis, įtaka visuomenės dorinimui, autorius teigia, kad arkivyskupas Jurgis Matulaitis – „tobulos asmenybės pavyzdys“, kad jis „ [...] visų ne tik labai gerbiamas, bet ir labai mylimas, buvo visų pripažintas neginčijamas autoritetas ne tiek dėl savo padėties[!], kiek dėl asmens ypatybių. Jo įtaka visuomenei augo kasdien, prisirišimas prie jo buvo tikrai nepaprastas“. Pabrėžiama: „[...] jis matė mūsų tautos silpnumus, gydė ją [tautą] nuo moralinio pakrikimo ir tai su tokia meile ir atsidavimu, kaip niekas kitas“. „Didis smūgis ištiko mūsų tautą, mirus tam dvasios galiūnui, mūsų ideališkam dorintojui. Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi amžių bėgyje.“

Savo vertinimo lygiu „Lietuvos“ vedamasis tarp gausybės nekrologų, atsiminimų puslapėlių, žinučių, atrodo, yra vienintelis. Tačiau, pagrįstas moralinėmis asmens savybėmis, kaip jis susisieja su šventumo, apaštališkumo pripažinimu, minėtoje literatūroje plaukusiu tiesiog nesulaikomu srautu, įgijusiu vox populi „liaudies balso“ išraišką.

Įprasta teigti, jog pirmasis apie arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventumą prabilęs Vaižgantas. Laidotuvių dieną (1927 m. sausio 29 d.) savo straipsnyje „Mirė Jurgis Matulaitis“ jis parašė: „Aš pavydžiu dr. Jurgiui Matulaičiui: kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės [pirmiausia!] ir brolybės apsiaustu [...]. Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur, kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis mirė in odore sanctitatis [šventumo kvapsnyje]. Ar tik žmonių širdys nebus numaniusios, kad vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti.“

Tačiau apie aukščiausias ganytojo savybes bei nuopelnus kalbėta jau ir mirties dieną, sausio 27-ąją. Antai „Ryto“ redaktoriaus E. Turausko (vėliau Seimo nario, diplomato) šios dienos mintys: „Kas jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti jo švelnumui, jo nepaprastam taktui, jo stebinančiai išminčiai ir iš to asmens spindinčiam šventumui.“ Kitą dieną (sausio 28-ąją karstą pernešus iš Hagentorno ligoninės į Šaričių bažnytėlę, priklausančią marijonams) vėl: „ [...] visi gali pamatyti žemiškąsias graudinančias liekanas to, kuris ne čia [...] sau taisėsi buveinę, bet darbavosi Dangaus Tėvo vyndaržiuose. O vis tik skurdu ir nejauku matyti, kaip tas didelės dvasios galiūnas, tas šventas vyras, tas šventumu spinduliuojantis Bažnyčios kunigaikštis guli slaptingos rankos pakirstas.“ Toliau gilus (vaižgantiškas...) tikėjimas: „ [...] tas, kuris taip kilniai mokėjo gyventi ir taip šventai mirti, užtars juos, pažįstamus ir nepažįstamus, pas Dievą Tėvą, pas kurį jis dabar ilsisi amžių amžiams.“

Laidotuvių dieną bazilikoje per pontifikalines Mišias (laikytas arkivyskupo metropolito J. Skvirecko) pamokslą pasakė Vilkaviškio vyskupas koadjutorius M. Reinys. Lūžtančiu iš susijaudinimo balsu mokinys kalbėjo apie Mokytoją – gilų mokslininką, mokiniams diegusį mokslo meilę, jo moralinį autoritetą.

„Tas, kuris kitus moko, turi būti be priekaištų. [...] Liko jis krikščioniškųjų dorybių paveikslas, tikras apaštalas.“

Šventumo savybes atsisveikinimo kalboje (jau kriptoje) kelis sykius paminėjo Seimo pirmininkas A. Stulginskis. Jis pabrėžė: „Mes liūdime šiandien asmens, kuris toli buvo pralenkęs kitus, ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, bet ir vaizdžiu pavyzdžiu, šventu gyvenimu. Jis buvo ta Evangelijos šviesa, kuri skaisčiai švietė Lietuvai ir visai žmonijai [!].“

Taip pat kriptoje Respublikos prezidentas A. Smetona pagerbė arkivyskupą Jurgį kaip Bažnyčios žmogų, lygindamas jį su valstybės žmogumi: „Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai – sub specie aeternitatis, kitas valstybiškai – sub specie temporis. Į klausimą – „bet katras gi tvirčiau kuria?“ – atsako: „Tas, katras giliau deda pamatus, amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia žmogaus sielos gelmes.“ Tokiems pamatams pakloti „reikia pakilti aukščiau [...]. Atsiskirti nuo visų ir betgi bendrauti su visais yra didelė išmintis. Apsčiai turėdamas tos išminties, kunigas Jurgis pradėjo 1918 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje bažnytinės kūrybos darbą kartu su Valstybės Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės kūrybai. Jis, kunigas, kartu didysis pedagogas mokėjo „pagerbti kiekvieną žmogų, kataliką ir ne kataliką, to paties Dievo dvasios pakvėptą.“ Atsisveikinimo pabaigoje pamąsto: „O ką gi mes norime jam pasakyti, sakydami sudie? Ar kad mes jį užmiršime? Gal būt...[...] . Bet kad ir mes [vyriausybė] užmiršime, jo neužmirš nei Bažnyčia, nei Lietuvių tauta su savo valstybe.“

Ne vien Lietuvoje gyvenę dvasininkai, pasauliečiai jautė, kėlė Jurgio Matulaičio šventumą, suvokė skaudžią netektį, jos didelę reikšmę. Antai Romoje gyvenęs kunigas P. Kaščiukas užuojautoje prokuratoriui K. Rėklaičiui parašė taip panašiai į Vaižgantą: „Juk arkivyskupas Jurgis Matulevičius gyveno ir mirė cum fama lanctitatis [su šventumo garsu]. Kitas romėnas, kunigas P. Venckus taip pat užuojautoje prokuratoriui arkivyskupo Jurgio reikšmę ne tik Lietuvai, bet Bažnyčiai, žmonijai matuoja „nenykstančios meilės matu“: „A. a. arkivyskupas Matulevičius turėjo labai gražią ir nuoseklią [!] meilę: meilę Dievo, Bažnyčios, Žmonijos ir Lietuvos. Sulig ta meile skyrė Jis visiems ir savo darbus.“

Be atskirų dvasininkų, pasauliečių vertinimų, netrūksta panašių, pareikštų ir kolektyviai. Pavyzdžiui, Lietuvos krikščionių demokratų frakcija Seime savo užuojautoje jungia šventumą su tautiškumu: „ [...] Šventasis vyre ir Lietuvystės kankiny [...], užtark mus pas Dangiškąjį Tėvą ir melsk Jo pagalbos dirbti Tėvynės ir Bažnyčios darbą.“ O „Darbininko“ redakcija drauge su Seimo frakcija bei Lietuvos darbo federacijos sekretoriatu pabrėžė netekties reikšmę ne vien Lietuvai, bet ir visam krikščioniškajam pasauliui: „A. a. Arkivyskupo Jurgio asmenyje visas [!] krikščioniškasis pasaulis neteko didelio ir kilnaus žmogaus. Lietuva gi neteko didžiausio [] savo apaštalo, kurį Apvaizda mums buvo suteikusi.“ (Kokia panaši mintis į K. Jokanto, išreikštą „Lietuvos“ vedamajame.)

Visuotinės Bažnyčios (ne vien Lietuvos kongregacijos) netektimi J. Matulaičio mirtį laiko ir aukštoji užsienio dvasininkija. Antai Vatikano valstybės sekretorius P. Gasparis (Gasparri) užuojautos telegramoje prokuratoriui K. Rėklaičiui pareiškė: „Nuoširdžiausios užuojautos dėl sunkaus ir skaudaus nuostolio [mirus] mons. Matulevičiui, taip daug [!] nusipelniusiam Bažnyčiai pavyzdingomis dorybėmis, darbštumu, visišku atsidavimu Šventajam Tėvui.“ Taip pat nuoširdžiai dėl Matulaičio mirties apgailestavo Varšuvos arkivyskupas kardinolas A. Kakovskis (Kakowski) – senas velionio bičiulis. Jis telegramoje prokuratoriui K. Rėklaičiui parašė: „Žinia apie a. a. kun. Arkivyskupo mirtį paveikė mane skaudžiai, nes tai skaudus nuostolis Bažnyčiai ir Jūsų bendruomenei.“ O Lvovo arkivyskupas A. Šeptickis prisipažino: „Po jo mirties, kuri išplėšė tikrą mano draugą, savo maldose aš labiau šaukiuosi jo pagalbos ir prašau užtarimo, negu Dievo gailestingumui pavedu jo sielą.“ Labai pakiliai, vadindamas velionį nepaprastuoju Vilniaus vyskupu, atsiliepė vokietis SJ F Mukermanas (Friedrich Muckermann): „Jis ieškojo sielų, Jis suprato ypatingą kunigo uždavinį, Jis jau [!] gyveno toje šalyje, kur skamba šventųjų bendravimo tonas.“ Užuominą į šventumą nesunku įžiūrėti airių kilmės Gdansko vyskupo E.O’Rurko (O’Rourke) užuojautoje P. Būčiui: „[...] a. a. arkivyskupas Jurgis, taip sėkmingai vadovavęs vienuolijai, ir toliau iš dangaus nepaliaus ja rūpintis.“

Šventu, be jokių užuominų, J. Matulaitį yra pavadinęs Bažnyčios galva – Pijus XI (1934-aisiais, per audienciją, skirtą vienuolijos atnaujinimo 25-mečiui), priimdamas dovaną – arkivyskupo portretą. Tuomet jis pasakė: vir vere sanctus („Tikrai šventas žmogus“); vėliau šiuos žodžius kai kas aiškino kaip kanonizacijos pranašystę. Kito italo, kardinolo A. Samore (Vatikano bibliotekininko ir archyvaro) teigimu, „vyskupas Jurgis Matulaitis, nors kanoniškai dar nepripažintas, bet yra mūsų amžiaus [modernus] šventasis.“ Šventasis, kurį „popiežius mylėjo, vertino ir brangino“.

Šventumo garsas, įgijęs, kaip minėta vox populi išraišką, nenuslūgo. Jis plito nuo pat arkivyskupo mirties (net anksčiau), ir ne vien Kaune, bet taip pat Romoje, Vilniuje, Varšuvoje, Gdanske, Lvove, Miunsteryje, Čikagoje – ne viename žemyne. Jo skatinama Generalinė marijonų kapitula, 1939 m. liepos mėn. susirinkusi Romoje, nusprendė pradėti parengiamąjį beatifikacijos bylos darbą. Tačiau tarptautiniai tų metų rudens įvykiai sprendimus nustūmė.

„Prašant daugeliui įvairių šalių vyskupų“, byla buvo pradėta po 14-os metų – 1953 m. Romoje. Ji truko 34-erius metus, iki 1987-ųjų (tai neilgas laikas, nes pasitaiko, kad panašios bylos užsiguli „ne dešimtmečius, bet šimtmečius“). Procesas kainavo 9 tūkst. dolerių – jie buvo suaukoti.

Nagrinėjant bylą, paaiškėjo, kad joje trūksta Lenkijos vyskupų prašymo kandidatą paskelbti šventuoju. Tokio prašymo nebuvimas galėjo kelti įvairių minčių, nes J. Matulaitis gražiausius savo gyvenimo metus buvo atidavęs Bažnyčiai kaimyninėje šalyje. Tą neaiškumą pavyko pašalinti: 1965 m. visi atvykę į II Vatikano susirinkimą lenkai (23) prašymą popiežiui Pauliui VI pasirašė. Sąrašo priekyje buvo Lenkijos kardinolas primas S. Višinskis, o gale – Krokuvos vyskupas K. Wojtyla, būsimasis Jonas Paulius II.

Bylai paspartinti (panašių į ją Šventųjų skelbimo kongregacijos sprendimo laukė apie 1500), be minėto lenkų prašymo, reikšmės turėjo Amerikos senųjų emigrantų – vadinamųjų Lietuvos vyčių – prašymas su 7 tūkst. parašų, kurie 1981 m. spalio 14 d. įteikti Šventajam Tėvui „[...] labai daug padėjo. Byla gavo pirmenybę [...].“

Jos eigoje paaiškėjo, kad vadinamieji konsultoriai (teologai, istorikai) „puikiai suprato, turį reikalą su visapusiška ir nepaprasta asmenybe, su nenuilstančiu apaštalu, [veikusiu] ne tik tarp savo tautiečių Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje, kartu su kitomis šio regiono tautinėmis mažumomis“. Paaiškėjo, kad tyrėjų ištartas „taip“ dėl dorybių herojiškumo buvo „ne tik įtikinamas ir entuziastingas, bet eina link taško „ir daugiau“. (Įdomu, jog prie vieno „taip“ buvo dar prierašas: palinkėjimas, kad bylą pabaigtų ir visai Bažnyčiai garbinti pristatytų „vieną iš jos ganytojų – tokį didingą ir tokios širdies“ – popiežius lenkas.) Nežinomo konsutatoriaus palinkėjimas išsipildė su kaupu.

Jonas Paulius II byla besirūpinančiam postulatoriui J. Vaišnorai buvo pasakęs: „[...] padarykime gražią paskelbimo palaimintuoju iškilmę drauge su Krikšto jubiliejaus minėjimu.“ Savo valią Lietuvos vyskupams popiežius pranešė apaštaliniu laišku, kuriame buvo žodžiai: „[...] birželio 28 dieną, tą pačią valandą, kurią Jūsų tauta Vilniuje iškilmingai minės Krikščionybės jubiliejų, čia, ant apaštalo Šv. Petro kapo, aš pats [!] vadovausiu iškilmingam minėjimui, kurio metu man bus didelis džiaugsmas, paskelbti palaimintuoju didįjį jūsų tautos sūnų ir ganytoją arkivyskupą Jurgį Matulaitį“. (Mintis apie didelį džiaugsmą laiške toliau pakartojama dar sykį.)

Popiežiaus sukviesti Šv. Petro bazilikoje 1987 m. birželio 28d. susirinko visų Europos kraštų episkopatų atstovai: tarp jų – kardinolas J. Ratzingeris, būsimasis Benediktas XVI, vyskupai (Lietuvai atstovavo vyskupas A. Vaičius), lietuviai iš viso pasaulio (4 tūkst.), taip pat iš Lietuvos – 8 kunigėliai...

Po Šventojo Tėvo ištartos beatifikacijos formulės („ [...] leidžiame, kad Garbingasis Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis [...] būtų vadinamas Palaimintuoju [...]“) nuskamba didingas lietuvių choro (iš JAV) atsakymas „Amen“, nuo palaimintojo paveikslo (už didžiojo altoriaus) nukrenta šydas. Ne vienas lietuvis nesulaiko ašarų... (Užsienio spauda rašė: „Kas dalyvavo Vatikano iškilmėse, tas atsimins visą gyvenimą tą dvasinį pakilimą, kurio žodžiais išreikšti neįmanoma. [...] Popiežius ne tik pamokslą sakė lietuviškai, bet ir kelis kartus kalbėjo lietuviškai, ko nėra niekada daręs joks kitas Popiežius.“)

Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II ištartas „padarykime“ virto skelbusio šūkį „Nugalėk blogį gerumu“, sykiu tylinčios Lietuvos bažnyčios triumfu.

Bylos eigoje, nustatant kandidato herojiškąsias dorybes, gilintasi ypač į Vilniaus laikotarpį (1918–1925). Postulatorius rašė istorikui Z. Ivinskiui, bylos liudytojui: „Kiek jaučiu, yra smulkiai klausinėjama apie arkivyskupo Jurgio Vilniaus periodą.“ Postulatoriaus spėjimą visiškai patvirtino marijonų leidžiamas „Laivas“, skelbęs „ [...] septynerių metų vyskupavimas Vilniuje [vyskupui Jurgiui] buvo sunkiausias, bet ir nuopelningiausias. Ten jo vyskupiškos dorybės kaip tik visu šviesumu suspindėjo.“

***

Iki to laiko, iki Vilniaus, J. Matulaitis jau buvo baigęs dvi aukštąsias mokyklas – Petrapilio dvasinę akademiją (1895–1899), Fribūro universitetą (1899–1902). Pirmojoje apgynė teologijos magistro darbą De bello – „Apie karą“ su nepaprastu pagyrimu; akademiją baigė apdovanotas aukso medaliu, „kaip pirmasis iš pirmųjų su aukščiausiu pagyrimu“. Čia, akademijos koplyčioje, 1898 m. lapkričio 20 d. buvo įšventintas į kunigus.

Kaip pats rašė, „dar mokytinio suole sėdėdamas“, parengė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, kuriame klausė: „ [...] ar gerai darome mes, jaunieji kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste?“ (Vėliau Kauno seminarijos rektorius kun. J. Dovydaitis, jį perskaitęs, pasakė: „Tai teisybė, bet tai ir dinamitas.“) Su straipsniu vos neįkliuvo. Iš didelio pavojaus išgelbėjo kan. B. Klopotovskis, kuris žandarams, radusiems rankraštį per kratą, paaiškino, kad tai jo skaityto istorijos kurso užrašai lotynų kalba. (Krata vien J. Matulaičio kambary daryta Marijampolės žandarų viršininko A. Vonsiackio reikalavimu po to, kai jam pavyko mieste susekti V. Šlekio – J. Matulaičio draugo nuo vaikystės – įkurtą „ Sietyno“ draugiją lietuvių spaudai platinti.)

Antrojoje aukštojoje 1902 m. apgynė teologijos mokslų daktaratą Doctrina Russorum [...] („Rusų teologų mokymas apie pirminio teisumo būklę“), taip pat „kuo puikiausiai“. Darbas, išleistas 1903 m. Krokuvoje ir platinamas Fribūre bei Paryžiuje, susilaukė didelio Vakarų teologų dėmesio, ypač dėl šaltinių rusų kalba įvedimo į teologinę literatūrą.

Paveikta apginto daktarato, išlaikytų egzaminų įspūdžio, Fribūro profesūra pranešė Vatikanui „apie nepaprastus jaunojo daktaro gabumus“. Artimiausio draugo P. Būčio teigimu, Fribūre „Matulevičiaus protas iškilo aukščiau už visas kaimynų įtakas ir pasiekė pirmininkaujančių pasauliui tautų protinę aukštumą. Toje aukštumoje [jis] išbuvo ligi pat mirties“. Be čia pasiektos protinės aukštumos, P. Būčys iškelia akademijoje (idealistų asketininkų būrelyje) išsiugdytą „asketiško elemento jaunatvę“, ryškėjančią arkivyskupo Jurgio gyvenime.

Tiktai Fribūre galų gale nustatyta tikroji J. Matulaičio liga – kaulų džiova, prasidėjusi dar vaikystėje. Pats rašė: „Pagaliau, kai jau vos neamputavo man rankos, buvo nustatyta tikroji mano liga [...] ir ji buvo džiova, ne reumatizmas.“ Po sėkmingos operacijos, kurią atliko garsus gydytojas G. Klementas, ir „dėl ypatingos gydytojų priežiūros liga ėmė trauktis“, bet, priklausomai nuo sąlygų, vargino per visą gyvenimą.

Po Fribūro svarbi J. Matulaičio veiklos dalis praėjo Varšuvoje (1904–1907), kur, sveikatai pablogėjus, gulėjo beturčių ligoninėje, buvo marinamas ir išgelbėtas vienuolės C. Pliater-Zyberkaitės.

Matydamas to meto visuomenę, labai paveiktą antibažnytinių 1905 m. revoliucijos nuotaikų, išklibintą tikėjimą, nuo seno persmelktą sentimentalaus patriotiškumo, menką kunigų įtaką („Net kunigai nesusivokė, ko krikščionybė nori ir ką gali“), sakė: „Mums, dvasininkams, reikia reformuotis, reikia imtis socialinio [!] darbo, o ypač siekti tobulumo, jei nenorime, kad pas mus atsitiktų tai, kas atsitiko Prancūzijoje.“

Šia linkme ir veikė: „Visu uolumu mečiausi į sūkurį kovos ir darbo“, nesigailėdamas jėgų. Betgi veiklos naujumas („tik dabar [...] galėjo prasidėti visuomeninis krikščioniškas [!] judėjimas“), gilumas (nevengė kviesti pranešėjų, priešingų katalikybei pažiūrų), apimtis (aprėpusi netik kunigiją, bet ir darbininkiją, inteligentiją), ne vienam kėlė įtarimų, gąsdino, jog kasamasi po Bažnyčios pamatais, ji griaunama. Romai (Pijaus XI sodalicijai, kovojusiai prieš modernistus) pranešta, kad J. Matulaitis – vienas pavojingiausių modernistų pasaulyje. (Kaip tik tuo metu pavojingiausias modernistas ir pasirenka savo veiklos šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“.)

Tokios linkmės (drąsios, gilios) veikloje didelis įvykis buvo M. Godlevskio ir J. Matulaičio Varšuvoje 1907 m. organizuoti Lenkijos socialiniai kursai. (Pradžioje juos ketinta surengti 1906 m. Vilniuje, bet, negavus leidimo, jie perkelti į Varšuvą.) Rengėjai siekė, kad pakviesti patys žymiausi Bažnyčios socialinio mokymo žinovai kursuose išreikštų „kaip buvo, kas yra ir kaip turėtų būti“. J. Matulaičio pranešimas („Krikščioniškosios nuosavybės teisės teorija“ – tokia svarbia sociologijai tema) buvo pripažintas „gal geriausias iš visų kalbėjusiųjų, ypač varšuviečių“. Jis sukėlė didelį atgarsį, išvadomis bei sprendimais ne visur atitinkančiais Bažnyčios tiesą bei tradiciją. Aiškindamas apie naudojimą ir išnaudojimą (usus et abusus), kartojo: „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinį darbą.“ (Klausytojų – dvasininkų, pasauliečių – buvo per 700, tarp jų – „kelios dešimtys iš Lietuvos“.)

Skaitydamas paskaitą, jau turėjo Petrapilio dvasinės akademijos kvietimą vadovauti neseniai įkurtai Sociologijos katedrai (pirmajai Rusijos imperijoje), buvo jį priėmęs, pasiryžęs tapti „žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinį darbą“, ugdytoju. (Tarp studentų, supratusių tokios katedros būtinybę, pasirašiusių akademijos vadovybei prašymą ją įkurti, buvo ir M. Reinys, o tarp siūliusių kviesti J. Matulaitį į profesorius – akademijos profesoriai J. Mačiulis-Maironis, P. Būčys.)

Prasidėjo dar viena laiko dalis, prieš aną sunkiausią, nuopelningiausią –veikla Petrapilio dvasinėje akademijoje, trukusi 1907–1911 m.

„1907 m. rudenį Petrapilio dvasinės akademijos auklėtiniai studentai susilaukė nepaprastos naujienos: atvyko pirmasis, naujai įsteigtai Sociologijos katedrai, profesorius. Studentai laukė naujo dalyko“. Kaip žiūrėjo į jį, patį dėstytoją, matyti iš profesoriaus B. Čėsnio atsiminimų, kuriuose jis rašė: „Mus studentus šiuo atveju viskas domino. Pats objektas buvo naujas, anksčiau nedėstytas, o tiek viliojęs!“ Toliau išraiškingas, visapusiškas profesoriaus pristatymas: „Nemažiau mus domino ir pats naujojo dalyko dėstytojas, kun. J. Matulevičius. Sparnuotas gandas, pirm jo atlėkęs, buvo mus jau gerai nuteikęs. Naujasis Clarissimus esąs stiprus teologas, puikiai baigęs Akademiją ir vienas žymiausių Fribūrgo teologijos daktarų. Be to, esąs stiprus sociologas[...].“ Neišdildomi paskaitų įspūdžiai: „Naujasis profesorius išsyk visus sužavėjo. Žavus buvo jo iškalbumas: kalbėjo poliruota varšuviečių kalba, geriau už daugelį tikrųjų lenkų. [Pirmąją paskaitą J. Matulaitis skaitė lotynų, kitas – lenkų kalba.] Visus žavėjo jo žinių gausumas ir dėstymo metodingumas[...].“Autorius pamini bendravimą, išvaizdą, įtaką klausytojams: „Prie to visa pridėk dar be galo malonų būdą ir gražią malonią išvaizdą, tada dar apyjaunio vyro, ir visai bus suprantama, kodėl visa Akademija gatava buvo jį ant rankų nešioti.“ Įsimintini dėstytojo pamokymai bandantiems atsižadėti anksčiau pasirinktos specialybės ir virsti sociologu. Tokiems yra sakęs: „ [...] ne viena sociologija tėra mums reikalinga, dar reikalingesnė yra teologija.“

Pirmai iškilmingai inauguracinei paskaitai temą pasirinko panašią į skaitytą kursuose – „Bažnyčios mokymas apie nuosavybės teisę“.

Be minėto B. Čėsnio, visą naujo profesoriaus dėstymą yra vertinęs lenkas M. Višnievskis (vėliau marijonas). Jis rašė, jog J. Matulaitis buvęs susirūpinęs, nes „ [...] to dalyko nebuvo specialiai studijavęs ir nežinąs, kaip dabar išsipainiosiąs. Gi, kai pravėrė lūpas, mes jas dar plačiau atvėrėme iš nustebimo – mus įvedė į naują pasaulį. Prof. Matulevičius dabar tiesiog meniškai klausytojams rodė iki šiol nežinomus horizontus. Jame slypėjo gili sintezė.“ Ji ryškėjo ne tik dėstyme, bet taip pat jo vedamose rekolekcijose, skaitomose dvasinėse konferencijose – jų asketinė mintis buvo pagrįsta teologija, etika, pedagogika, o ne svajonėmis, ne asmeninėmis pažiūromis.

Kokius reikalavimus kėlė kunigui visuomenininkui (žmogui, sugebančiam dirbti socialinį darbą), parodo Z. Kalinovskio atsiminimuose užrašyti profesoriaus žodžiai : „Kunigas, kuris nori dirbti visuomeninį darbą ir matyti savo darbo vaisius, turi būti ypatingai dvasiškai išsilavinęs žmogus, kupinas tikėjimo ir meilės Dievui bei artimui.“

Minėtuose Lenkijos socialiniuose kursuose dalyvavo „į kelias dešimtis kunigų iš Lietuvos“. Jų (A. Dambrausko-Jakšto) prašomas padėti surengti panašius Kaune, J. Matulaitis prisipažino: „Aš neišpasakytai trokštu tų kursų, tiek metų nebuvęs Lietuvoje, tikiuosi atgaivysiąs tenai savo dvasią.“ Ir pažadėjo: „Su mielu noru patarnausiu Jums, kiek galėdamas.“ Iš tikrųjų padėjo – kursuose, kurie įvyko Kaune 1909 m. sausio 16–18 d., jis lietuvių kalba iš septynių paskaitų perskaitė tris; tarp jų savo pagrindinę temą „Bažnyčia ir savastis“.

Aptardamas skaitytas paskaitas savo leidžiamoje „Draugijoje“, A. Dambrauskas rašė: jų tikslas „parodyti, koksai yra Bažnyčios mokslas socialiniame klausime“, parodyti, kad „Bažnyčia anaiptol neužkerta kelio evoliucijai“. Be to, kalbos niekintojams redakcija ketina „pakišti šios publikacijos po akių ir tarti: „Pirm, negu niekus pliaukšti, imkit ir pasiskaitykit.“

Vadinamieji sociališkieji kursai buvo svarbus įvykis visuomeniniame gyvenime: Bažnyčia juose pirmą kartą viešai prabilo socialiniais klausimais ir pirmą kartą lietuvių kalba ne Bažnyčioje. (Kauno kunigų seminarijoje buvo įvestas visuomenės mokslas ir sociologija, kurią dėstyti ėmėsi kursų sekretorius, kun. K. Šaulys, vėliau nepriklausomybės akto signataras). Apie kursų sėkmę, ypač J. Matulaičio paskaitų, rašė ir Šatrijos Ragana laiške bičiuliui P. Augustaičiui į Šveicariją: „Buvo Kaune sociologiškos lekcijos, man neteko jų girdėti, sako būk labai gerai kalbėjęs kun. Matulevičius.“

„Kun. Matulevičius labai gerai kalbėjo“ ne vien socialiniuose kursuose, bet taip pat per rekolekcijas kunigams, vėlgi pirmą kartą lietuvių kalba Kaune (Žemaičių vyskupijoje – 1911 m.) ir Marijampolėje (Seinų vyskupijoje – 1914 m.). Pirmųjų įspūdį „Draugijoje“ aprašė A. Dambrauskas: „Šios pirmutinės lietuviškos rekolekcijos ne tik padarė klausytojams [jų buvo per 200] didelį įspūdį, jų dvasią keldamos aukštyn prie Dievo, prie idealo, bet ir viešai parodė, kaip dailiai galima skelbti Dievo Žodį gryniausia, nė vienu polonizmu nesuteršta lietuvių kalba.“

Petrapilio laikui priklauso dar viena J. Matulaičio veiklos dalis – marijonų vienuolijos atnaujinimas, jo didžiojo siekimo įgyvendinimas. Suprasdamas būtinybę veikti ne pavieniui, bet organizuotai, dar Varšuvoje būdamas rašė kapucinui H. Kozminskiui: „Akivaizdoje neramumų [tautinių, socialinių], kurie visur reiškiasi, akivaizdoje socialistų veiklos ir silpnos dvasininkijos įtakos liaudžiai, juo labiau reikia organizuotis. Aš noriu tam atsidėti visa širdimi. Mums reikia susitarti, imtis socialinės veiklos, o labiausiai siekti tobulybės.“

Žvilgsnis nukrypo į marijonus, nuo vaikystės žinomą vienuoliją, kuri jau baigė išmirti. (1908 m. vasarą jos narių tebuvo likę vienas – baltųjų generolas Vincentas Senkus (1840–1911) – iš 80-ies po 1863 m. sukilimo). Kaip tik tuo metu gavęs J. Matulaičio laišką su prašymu priimti į vienuoliją, V. Senkus prisipažino: „Savo gyvenime iki šiol [...] nepatyriau didesnio džiaugsmo, kaip perskaitęs Gerbiamojo Profesoriaus laišką.“

Nors po 1905 m. revoliucijos carinis režimas sušvelnėjo, tačiau vienuolijai viešai veikti galimybių nesimatė. Todėl buvo nutarta vienuolinį gyvenimą tęsti slaptai. (Tam reikalingą Apaštalų Sosto sutikimą J. Matulaičiui gauti pavyko.) Vienuolijos atnaujinimo (sykiu įžadų) apeigos įvyko Varšuvoje (privačioje vysk. K. Ruškio-Ruškevičiaus koplyčioje) 1909 m. rugpjūčio 29 d. Čia marijonų generolas V. Senkus priėmė pirmuosius kun. J. Matulaičio įžadus, o kun. P. Būčys – priimtas į noviciatą. Po apeigų visų keturių buvo pasirašytas aktas, patvirtinantis, kad viskas įvykdyta, kaip Šv. Sosto dekrete buvo nurodyta.

Paisant Apaštalų Sosto raginimo gyventi kartu („nes be šito nėra vienuolijos“), be to, išlaikyti slaptumą Petrapilyje darėsi vis sunkiau. Todėl J. Matulaitis 1911 m. atsisako visų pareigų akademijoje (atrodančių taip viliojančiai, kaip pakopų į vyskupus, rektoriaus vietą) ir su visu noviciatu persikelia į Fribūrą, savo universitetinį miestą. (Tuo metu, 1911 m. vasarą, jis jau buvo išrinktas generolu, V. Senkui mirus tų pačių metų pavasarį – balandžio 10 d.)

Štai kaip marijonų vienuolijos atnaujinimą vertina lenkų spaudoje („Słowo wileńskie“) nežinomas autorius: „Tebūnie leista pasakyti [...] apie žmones ir dalykus kitokiu požiūriu, nei žiūrint per ponios politikos langelį.“ Ir, žiūrėdamas kitaip, pasako: „Jeigu arkivyskupas Matulevičius nebūtų nieko daugiau gyvenime padaręs, kaip vien atgaivinęs Marijonus – kokiais laikais! kokiomis sąlygomis! – jau vien to pakaktų, kad lenkai gerbtų jo atminimą.“ Ilgą straipsnį autorius baigia sakiniais: „Tik istorikas gali pasakyti, ką reiškia Ordinas kurios nors tautos moraliniame gyvenime, moralinėje sveikatoje. O arkivyskupas Matulevičius davė Lenkijai būtent Ordiną.“

Iš tikrųjų lenkai J. Matulaičio nepamiršo. Jie jį žino, vertina, iškelia. Antai T. Gurskis (Górski) MIC savo įsimintinoje knygoje taip apibendrina jo nuveiktus darbus Varšuvoje ir Petrapilyje: čia jis „siekė pasivyti, kas buvo apleista religiniame ir visuomeniniame gyvenime, atnaujinti Bažnyčią.“ Jis „priklausė pirmajai visuomenės veikėjų kartai Lenkijoje [pirmiausia!] ir Lietuvoje [...] . Labiausiai nusipelnė kaip Vakarų laimėjimų, ypač enciklikos Rerum novarum populiarintojas.“ Už savo veiklą – Bažnyčios ir ypač vienuolijų atnaujinimo srityje – yra įrašytas į XX a. pirmojo ketvirčio Lenkijos episkopato elitą.

Šitokio lygio asmenybė ir buvo siūloma į Vilniaus vyskupo sostą. Besikuriančiai Lietuvos valstybei sostinėje turėti vyskupą lietuvį buvo labai svarbu. Tačiau už J. Matulaitį Taryba apsisprendė ne iš karto – vis abejojo dėl jo lietuvybės, kiek jos buvo belikę po studijų ir gyvenimo užsieniuose. (Pasak Voldemaro, jis mažai pažįstamas ir „lietuvių tauta [jį] atmes“.) Ji nuosekliai kėlė pirmiausia kun. K. Olšauską, tačiau Apaštalų Sostas teigiamai vertino J. Matulaitį. A. Smetona po apsilankymo vyskupo klausimu pas nuncijų E. Pačelį (Pacelli) pripažino: „Jis [J.Matulaitis] turi labai gerą reputaciją Ryme.“

Tokią reputaciją Ryme (kuriame svarbų vaidmenį turi lenkai) šiuo atveju nulėmė... taip pat lenkai, Lenkijos vyskupų nuomonė. Ją apibendrintai išreiškė Varšuvos arkivyskupijos generalinis vikaras kun. H. Pšezdźieckis raštu nuncijui E. Pačeliui: „Kun. J. Matulevičius, Marijonų vienuolijos generalinis vyresnysis, yra lietuvių tautybės. Jis brangus lietuviams ir gerai vertinamas lenkų. Tai išskirtinio pamaldumo kunigas, nepaprastai išmintingas ir romus žmogus. [...] Sunkiomis aplinkybėmis, kuriomis dabar gyvena daugybės prieštaravimų draskoma Vilniaus vyskupija, šis kunigas, kurio šūkis yra sielų išganymas, visiems tapus viskuo, vertas būti pašauktas, kad atvestų į protą Vilniaus dvasininkiją ir vyskupijos tikinčiuosius sujungtų krikščioniška meile.“ Įdomiai apie J. Matulaitį lietuvį yra pamąstęs Krokuvos vyskupas A. Sapiega (Sapieha): „[...] jis yra labai geras kunigas, didžiai uolus ir nors [!] lietuvis, tačiau esantis kuo aukščiau tautinių aistrų.“ Panašiai į H. Pšezdzieckį atsiliepė Vloclavko vyskupas S. Zdzitoveckis: „[...] tik jis gali būti tinkamas imtis nepaprastai sunkių Vilniaus vyskupo pareigų.“ Tas pačias savybes, tinkamumą, pabrėžė ir popiežiaus Benedikto XV kolega, Antiochijos patriarchas V. Zaleskis: „Labai išmintingas, puikiai išsilavinęs, taktiškas, uolus, gebantis atlikti labai sunkias užduotis.“ Tačiau, matyt gerai pažindamas vietos sąlygas, toliau pridūrė: „Vis dėlto šis paskyrimas nepatenkins visų grupių. Lenkai bus nepatenkinti, nes yra lietuvis ir valstiečių sūnus. Lietuviai – taip pat ne, nes bet kokia kaina Vilniaus vyskupu nori turėti kraštutinį tautininką.“

Apskritai lenkų visuomenės palankumą J. Matulaičiui vaizdingai yra pateikęs Vaižgantas: „Už jo [Matulaičio] kandidatūrą tuomet šaukė visi lenkų laikraščiai su Krokuvos „Czasu“ ir kitais.“

Tuo tarpu J. Matulaitis, sužinojęs apie tokius sumanymus, kurie kirtosi su jo siekimais atiduoti gyvenimą atnaujintai marijonų vienuolijai, darė viską, ką galėjo, paskyrimui išvengti. Ne vienam rašė, prašė: „Gelbėkit mane nuo tos nelaimės.“ Puikiai suprasdamas Vilniaus ir savo (lietuvio) padėtį, kartojo: „Lenkai man ten dirbti neleis. Nežinau, ar ten visiems įtiktų pats dangaus angelas.“ Tačiau išvengti „tos nelaimės“ nepavyko: oficiali paskyrimo „į senovinę Vilniaus vyskupystę“ data yra 1918 m. spalio 23-ioji.

Lenkijos episkopato narių sveikinimai parodo džiugesį, tikėjimą nauju ordinaru, kartu supratimą, kokia našta užgulė jo pečius. Senas bičiulis, arkivyskupas A. Kakovskis rašė: „Tvirta ir nepajudinama Šventojo Tėvo valia yra Vilniaus Katedrą patikėti į tikras ir patyrusias Jūsų Ganytojiškosios Malonybės rankas. [...] Šis postas toks svarbus, kad kartu su garbe Ekscelencijos pečius užgula sunkus kryžius. Jį reikia nešti su atsidavimu Šventojo Tėvo ir Dievo Valiai. [...] Aš džiaugiuosi tuo paskyrimu ir ta nauda, kurią Bažnyčiai duos gero ganytojo darbas.“ Minėtas Vloclavko vyskupas S. Zdzitoveckis labai nuoširdžiai, tiek savo, tiek episkopato vardu: „Su tikru ir neapsimestiniu džiaugsmu skubu perduoti Jums, Excellentissimo Domino, nuoširdžiausius linkėjimus [...] kaip ir visas mūsų episkopatas, būdamas tikras, kad dėl savo žinių, dorybių, gyvenimo šventumo ir dvasinės pusiausvyros, sugebėsite susidoroti su nepaprastai sunkiomis ganytojavimo pareigomis šiame vyskupo soste dabartiniais, tokiais sunkiais lūžio metais.“

Visai kitaip naująjį ganytoją pasitiko Vilniaus lenkiškoji visuomenė. Jos požiūris atsiskleidė J. Matulaičiui dar nė nepasiekus Vilniaus. Gavusi pranešimą apie vyskupo paskyrimą, kapitula 1918 m. spalio 28 d. rašte apaštaliniam vizitatoriui atvirai pareiškė: „Paskyrimas lietuvio vyskupo J. Matulevičiaus sukėlė [...] Šventajam Sostui vien [!] apgailestavimą, kad Vilniaus vyskupu paskirtas lietuvis.“ (Nepasitenkinimo priežastis – tautybė – paminima du kartus; postulatorius J. Vaišnora raštą yra pavadinęs testimonium paupertatis –„neturtingumo [ubagystės] liudijimu“.)

Vysk. Jurgio ganytojiško darbo programą, veiklos būdą, pažinti padeda ingreso pamokslas pasakytas 1918 m. gruodžio 8 d. lenkiškai ir lietuviškai (buvo numatęs pasakyti ir baltarusiškai, tačiau kapitula nesutiko.) Prisistatydamas kalbėjo: „[...] Stoju nepažįstamas, todėl pirmiausia prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu, atsiųstu Jums rodyti į Dangų kelią [...]. Nuo šio laiko mes gyvensime kaip viena didelė dvasinė šeima, kurios aš būsiu tėvu ir vadu [...].“ Toliau plečia, kartoja tėviškos globos mintį: „neatstumsiu nuo savęs nė vieno“, „[...] sveikinu visus [...] teisius ir nusidėjėlius“, „būsiu visų mokytojas“, „rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu“, „tėvu ir ganytoju“, „Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus; būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą.“ Atsiriboja nuo pasaulietinių, politinių interesų – „Mano darbo dirva – Kristaus Karalija (Kovojanti Bažnyčia). Mano partija – Kristus.“ Nurodo veiklos būdą: „Ateinu pas jus su meile, taigi – neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile.“ Baigia malda į Aušros Vartų Dievo Motiną: „Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė.“

Vaižgantas apie pamokslą yra pasakęs: „Tokios apaštalavimo dvasios Vilniaus bažnyčios kažin kada bėra girdėjusios.“ Kaip ją praturtina pasirinktas vyskupo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“!

Ištikimas savo programai („Rūpinsiuos kaip Kristus apglobti visus [!]; būti visiems visu kuo“) svarbiausiu uždaviniu laikė kunigų apaštalų ugdymą. Todėl tuoj po ingreso nuėjo į seminariją. Apsilankymai paskaitose, pokalbiai su klierikais parodė, kad lietuviams ir gudams kelias į ją uždarytas. „Užrašuose“ parašė: „Tautinis šovinizmas šios diacezijos kunigų liga, ta liga serga ir seminarija.“ Rūpindamasis ją šalinti, kartojo: „[...] būk Tamista galų gale kuo nori, tik turėk kunigo apaštalo širdį ir, patekęs į parapiją, tikrai atsidėjęs tarnauk žmonėms[...]. Jėzus mus siuntė [...] Evangelijos skelbti, o ne kalbų mokyti [...], ne liaudies aklumu ir tamsumu naudojantis savo tautines politikas varinėti.“

Trokšdamas, kad seminarija ugdytų kunigus, pasiryžusius „visiems lygiai tarnauti“, kad plėstųsi jų akiratis, labai sunkiomis aplinkybėmis siuntė gabesnius alumnus į kitas mokyklas. Jau 1919 m. už vyskupijos ribų mokėsi 11 dvasininkų; 1921 m. studijuoti į Liubliną išvyko 12 kunigų, į Varšuvą – 8, į užsienį – dar 6; 1925 m. – net 43 dvasininkai, be Stepono Batoro universiteto, studijavo Liubline, Varšuvoje, kitur užsienyje.

Kunigų apaštalų ugdymas glaudžiai siejasi su požiūriu į gudus, kurie, mišrioje tautiniu atžvilgiu vyskupijoje sudarydami tikinčiųjų daugumą, buvo niekinami, laikomi eretikais (panašiai kaip lietuviai pagonimis). Kad vyskupas jų padėtį žinojo, matyti iš jo atsakymo į gudo V. Lastauskio (beje, mūsų rašytojos M. Lastauskienės vyro) sveikinimą per pietus po ingreso. Tuomet jis atsakė: „Žinau, liūdnas gudų padėjimas. Aš atnešiau jiems šviesą. [...] Bet žinokit, kad vyskupas ne visagalis. Tegu pati tauta keliasi iš miego. [...] Praneškit saviems, kad gudų kalba man lygiai brangi, kaip ir kitos. Aš jos netrukus išmoksiu.“

Numatydamas iš gudų tautinio atgimimo („ kurio niekas nesustabdys“) galėjusias išplaukti neigiamas pasekmes Bažnyčiai (dėl lenkinimo), teigė: „[...] aš gudų atgimimui nesipriešinsiu, bet remsiu, kad jis iš vagos neiškryptų.“ Šiam tikslui numatė ir vienuolijų steigimą: „[...] žadėjau ypač šiame darbe jiems padėti.“ (Iš pokalbio su A. Cikota, būsimuoju marijonu, vėliau – vienuolijos generolu, nukankintu Stalino lageriuose – „Vatikano šnipas“.)

„Šiame darbe“ labai padėjo Drujoje 1924 m. įsteigtas baltgudžių vienuolynas (vienintelis šios tautybės Lenkijoje), noviciatas, lenkiška gimnazija, kurioje mokėsi ir stačiatikiai, ir Mozės išpažinėjai, taip pat įsteigta Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų vienuolija (eucharistiečių). Kadangi marijonai buvo grynai katalikiška vienuolija visoms tautybėms, ji lenkų valdžiai bei Vilniaus kapitulai visą laiką kėlė įtarimą, todėl Vilniaus vaivada L. Bocianskis prieš pat karą (1938 m.) vienuolius iš Drujos išvarė jėga.

Apie vyskupo Jurgio tiesiog istorinę reikšmę baltgudžių religiniam švietimui leidžia spręsti minėto V. Lastauskio (taip pat žuvusio Stalino koncentracijos lageryje 1936 m.) atsisveikinimo žodžiai, pasakyti prie vyskupo karsto bazilikos kriptoje: „Aš atėjau pareikšti Jam pagarbą baltgudžių katalikų vardu, kaip Vilniaus vyskupui.“ Pabrėžęs, kad „vyskupijos sostas nuo seniausių laikų turi daug baltgudžių [...], tačiau jų dvasios reikalai nuo 1387 m., nuo Lietuvos krikšto, ligi pastarųjų laikų nebuvo tinkamai rūpinami. Tik [!] a. a. Jurgis, būdamas Vilniaus vyskupu, ėmė rūpinti baltgudžių dvasios reikalus jau jų prigimtąją kalba. [...]. Baltgudžių katalikai ilgai gailės savo Gerojo Ganytojo, ilgai jį atmins ir aukštai gerbs vysk. Jurgio vardą. [...] Tebūnie amžina garbė teisingam [pirmiausia!] ir nuoširdžiam darbininkui.“

Kitas baltgudis, kun. K. Kulakas kupiname skausmo nekrologe („Ir kodėl, kodėl jis mirė?“) teigė: „Įrašysim Tavo vardą savo metraščiuose bei širdyse taip pat mes, baltgudžiai, nes tu norėjai ir veikei [!], kad mūsų tauta būtų ir kad būtų didi tikėjimu, viltimi ir meile Dievui.“

***

J. Matulaičio valdymo metas buvo labai sunkus ir dėl be galo prastos vyskupijos ekonominės padėties. Gyventojai karo, visokių sumaiščių, rekvizicijų nusiaubti, valdžių kaitos, ligų (šiltinės) nukamuoti daugelis badavo. Tokiomis aplinkybėmis išryškėja ganytojo teisingumas, jautrumas! Antai, kai lenkams atiteko bolševikų paliktos maisto atsargos, jie reikalavo iš vyskupo sudaryti komitetą, kuris imtųsi dalybų pagal jų numatytas sąlygas. Būtent, kad „žydai visiškai nieko neprivalo gauti [...], kad ir jokiems pirmeiviams nežydams nieko netektų“. Atsakymas buvo programinis: „[...] man, vyskupui, tai netinka. [...] kiekvienas [!] alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo ir reikia jį gelbėti, nepaisant jo įsitikinimų ir tautybės.“ Vėliau, kai pradėjo amerikiečių atsiųstus miltus dalyti, parašė: „Jų gauna ir žydai.“

Vyskupas gynė Izraelio tautą ne vien nuo bado. Dar nė pusmečiui nepraėjus nuo ingreso, teko juos gelbėti per 1919 m. balandžio mėn. pogromą, kai lenkų batalionieriai (vadovaujami pulkininko V. Belinos-Pražmovskio) nužudė 80 žmonių, plėšė, grobė jų parduotuves, kankino, galybę suėmė, niokojo kapines.

Pagalbos ieškoti pas vyskupą atskubėjo žydų bendruomenės pirmininkas dr. C. Šabadas ir rabinas I. Rubinšteinas. Jie „prašė, kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus“ – L. Jofę (poetą) ir S. Čarny-Nigerį (švietimo, kultūros veikėją). Vyskupo „Užrašuose“ vienas žodis – „prižadėjau“, suimtieji liko gyvi. (Prisimindamas grėsmę, po daugelio metų S. Čarny parašė: „Mūsų vos nesušaudė.“)

Žydai J. Matulaičio paramą („kiekvienas alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo [...]“), savo tautiečių gelbėjimą matė, jautė ir vertino. Po jo mirties (1927 01 27) įtakingiausias Jidišlando dienraštis Di jidiše štime („Žydų balsas“) paskelbė išsamų, kupiną pagarbos, dėkingumo ir subtilaus asmenybės bei istorinio laikotarpio pojūčio nekrologą. Jame kelis sykius kartojama mintis: „Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai.“ „Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipdavosi į jį paramos ir pagalbos.“ Maža to – „Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos [jų pavardės yra „Užrašuose“] visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo [!]“. Pabrėždami asmenybės išskirtinumą (dėl neturto – „niekuomet nesidomėjo laikinais medžiaginiais turtais“ – ir ypač humaniško požiūrio į kiekvieną žmogų – „taigi lygiai taip pat į žydus“, mokėjimą bendrauti, „kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai, paprastai“), nekrologe arkivyskupą palygina su belgu kardinolu D. J. Mersjė (1851–1926): „tas, kas Mersjė buvo Belgijai, tas Matulevič buvo Lietuvai.“ (O belgas – garsusis tomistas, sykiu reformatorius, gebėjęs derinti sena ir nauja, vadintas Belgijos sąžine, moralumo viršūne.) Dienraštis tuo vienu sakiniu arkivyskupą įtraukė į Europos didžiųjų katalikų veikėjų – atnaujintojų gretą.

(Už nekrologo vertimą, patarimus dėkoju F. Bramson-Alpernienei, šviesaus atminimo E. Zeifui, anuomet (1998) Judaikos sektoriaus darbuotojams. Keista, jog žydų autoriai, savo leidiniuose tiksliai suskaičiuodami 1919 m. pogromo aukas, nuostolius, aprašydami, kas kur dėjosi, visai nepamini vysk. Jurgio Matulaičio. Nejaugi nežino „Di jidiše štime“ nekrologo, o gal Izraelio tautos – Nobelio premijos laureatų tautos – atmintis taip nusilpo, kad gelbėtojų per pogromą ji jau nebepasiekia? Kaip besvarstytum – elgesys nežydiškas, netinkamas.)

Padėjo taip pat rusams – Vilniaus rusų draugijos nariams, stačiatikiams. (Jie 1921–1923 m. ne sykį kopė tais pačiais laiptais, kuriais 1919 m. žiemą kopė A. Cikota, o tų pačių metų pavasarį – C. Šabadas, I. Rubinšteinas.) Atėjęs būrelis draugijos narių prašė Apaštalų Sosto paramos pasimetusių po karo beglobių rusiukų prieglaudai pastatyti, išlaikyti.

Suprasdamas sunkią draugijos padėtį (tiesiog elgetišką), pažadėjo Romoje tarpininkauti („jei mano balsas turės reikšmės, gausite, ko prašote“), bet pridūrė – „gerus darbus geriau daryti tyliai“, nes kai „kas gali čia įžiūrėti ir politiką“. Nustebusiam būreliui paaiškino: „Nereikia pamiršti, jog esu lietuvis! Niekuomet man nebus atleista, kad Apaštalų Soste tarpininkavau rusams! Geriau jei apie tuos pinigus kuo mažiau bus kalbama.“ (Draugija paramą iš Apaštalų Sosto gavo, gavo dar ir paties vyskupo prieglaudai paaukotą 1 mln. markių; tiesa, per prašymą pinigų neskelbti turėjo didelių nemalonumų su tikrintojais.)

D. Bochano (lyg ir atėjusių vadovo) „Atsiminimų puslapėliai“ labai gyvai perteikia vyskupo socialinį jautrumą, europinę kultūrą, platų mąstymo akiratį bei karčią ganytojiškos veiklos tikrovę. (Kai išgirdo prašymą, „gražų, simpatingą vyskupo veidą nušvietė mielas protingo žmogaus šypsnys ir jo didelėse, giliose akyse blykstelėjo teisingumo [!] apaštalo liepsnelė, [apaštalo], nežinančio tautų, kalbų skirtumo.“ „[...] kiekvienam rasdavo paguodos žodį ir galimybę padėti materialiai.“ Apie kultūrą: pokalbiui nukrypus į literatūrinę-filosofinę sritį, atsiminimų autorius prisipažino – „buvau nustebintas tokio gilaus rusų literatūros išmanymo [ nurodo pavardes – Dostojevskio, Trubeckojaus, Bulgakovo, Kartaševo, Berdiajevo, kitų]“. Ir apie ganytojiškos veiklos sąlygas. Vilnius buvo pasidalijęs į dvi stovyklas – lenkų ir visų kitų tautybių (tarp jų ir rusų stačiatikių, sentikių). Pirmoji „negalėjo jam atleisti jo lietuviškos tautybės ir savo priešiškumo apreiškimais peržengė bet kokias ribas [...]“. O kita stovykla laikė jį „[...] pavyzdingu ganytoju [...], nusipelniusiu visuotinės pagarbos, geriausiu savo religijos atstovu“.

Po abiejų stovyklų požiūrio pristatymo, autorius vėl grįžta prie socialinės paramos ir teigia, kad ją iš vyskupo (slapčia!) „gaudavo taip pat rusų varguoliai, kurie jos prašė“. Rašo: „Man tai gerai žinoma, nors pavardžių minėti neturiu teisės, [...] žinoma [tai] ir platesniems rusų sluoksniams.“ Paskutiniai „Atsiminimų puslapėlių“ sakiniai – nuoširdus vyskupo Jurgio vertinimas, patvirtinantis gudų, žydų vertinimus. „Rusai jį atsimena ir ilgai dar atsimins ne vien su tikra pagarba, bet ir dideliu nuoširdumu.“

Vyskupo kasdienybę labai taikliai (vienu sakiniu!) minėtame „Di jidiše štime“ nekrologe apibūdino žydai: „Arkivyskupas Matulevič buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai jį persekiojo.“ (Čia tiesiog istorinės reikšmės turi kiekvienas žodis, pasakyta – kas, kodėl ir kaip.)

O „Vilniaus kurjeris“ (Kurier Wileński) J. Matulaičiui skirtame nekrologe vyskupavimo laiką susieja su tautinių demokratų (vadinamųjų endekų) valdymo laikotarpiu. Pasirašęs Barbarus slapyvardžiu (pagal lenkų pseudonimų žodyną – Barbarus –tiktai Feliksas Dzeržinskis, bet „krištolinis Feliksas“ mirė 1926 m. liepos 26 d.), nežinomas autorius pripažįsta, kad jie (endekai) šeimininkavo „[...] beveik visuomet per nefas [neleistinu būdu], nes gryniausiais melais, šmeižtais ir daugelį sykių atvirai grasindami fiziniu susidorojimu, kovojo demagogiškiausiais būdais prieš vyskupą Matulevičių [...] Ir kuo toliau tolsime [...] nuo tų liūdnų endekų šeimininkavimo metų pas mus, tuo griežčiau sąžiningi lenkai teis endekų – dvasininkų ir pasauliečių – akciją prieš vyskupą Matulevičių“.

Nuo 1927 m. „Vilniaus kurjerio“ vertinimo iš esmės nesiskiria ir 1970-aisiais duotas „Biografiniame žodyne“ (išeinančiame su Lenkijos MA grifu) T. Gurskio (Górski) MIC vertinimas: „Matulevič dešiniųjų lenkų grupuočių buvo puolamas nepaprastai aršiai, nesiskaitant su kraštutinėmis priemonėmis.“

Tokius vertinimus patvirtina naujausioji lenkų literatūra – 2009-aisiais išėjusi G. Kšyvieco (G. Krzywiec) knyga „Lenkiškasis šovinizmas“, skirta ambicingajam endekų ideologui R. Dmovskiui. Aptardamas jo pažiūras, autorius tiesiai sako, kad „jos – rasistinės“. (Nors J. Matulaitis kaip kunigas, kaip žmogus – be priekaištų, bet jis – lietuvis...) Tiesiog tobulas tokios ideologijos atspindys yra J. Cicėno atsiminimuose paminėtas moters šūktelėjimas: „Šventas, bet prakeiktas lietuvis“, pasigirdęs ūžiančiame iš pykčio susirinkime po perskaityto vyskupo aplinkraščio, draudžiančio kunigams per pamokslus leistis į politiką; vyskupas buvo apšauktas Kauno agitatoriumi.

Padėtis pasidarė dar painesnė, keblesnė, kai 1925 m. buvo pasirašytas Lenkijos ir Vatikano konkordatas, o Vilniaus vyskupija turėjo tapti arkivyskupija. „Lenkams svarbiausia Vilniuje vyskupu turėti, kaip jie sako, savo žmogų. [...] jau jokiu būdu [jie] negali net pagalvoti apie tokią galimybę, kad likčiau Vilniaus arkivyskupu[...].“ Siekdami savo tikslo, endekai „staiga [vokiečiams išėjus] ėmė su manimi nuožmiai kovoti visokiais būdais, sistemingai iš anksto numatytais metodais. [...] ta kova atneš tuo blogesnių vaisių, kuo ilgiau ji tęsis. Juk taip įžeidinėjamas Dievas [...] puolamas net pats Šventasis Sostas [...] dabar, kai, pasirašius konkordatą, tvarkomi ir nustatomi visi Bažnyčios reikalai [...] manau ir matau, kad laikas atėjo ir tiesiog verčia kuo greičiau atšaukti mane iš Vilniaus.“ Taip rašė J. Matulaitis 1925 m. birželio 27 d. Šventajam Tėvui, prašydamas atleisti iš ordinaro pareigų. Tai buvo antrasis jo prašymas (lenkų istorikas H. Visneris nurodo jų buvus net tris). T. Gurskio aiškinimu, į pirmąjį (rašytą gegužės 1 d.) Apaštalų Sostas neatsižvelgė, nes nenorėjo, „kad bent šešėlis kristų ant Vilniaus vyskupo“, kuris laikytas geriausiu Lenkijos vyskupu. Norėta pabrėžti, jog jis bus atšauktas ne dėl spaudos, mitingų, diplomatinio spaudimo, o tik savo paties prašymu.

Atsistatydinimo priėmimo raštas datuotas 1925 m. liepos 14 d. Jame yra ir tokios eilutės: „[...] dėl tavo didelių nuopelnų ir pripažinimo, kurių nusipelnei, valdydamas iki šiol Tau patikėtą Bažnyčią, Šventasis Tėvas visada [!] Tave rems naujajame darbe [marijonų kongregacijos ugdyme] ir apgaubs Jūsų Prakilnybę didžiausiu palankumu, kaip dėkingumo įrodymu.“

Iš Vilniaus į Romą išvyko rugpjūčio 1 d. per Varšuvą, iš kurios pranešė kapitulai apie atsistatydinimą, parašė kelis atsisveikinimo laiškus, tarp jų kupiną dėkingumo už nuoširdų darbą kancleriui L. Chaleckiui.

Prasidėjo neilgas Romos laikas, trukęs nuo 1925 m. rugpjūčio 5 d. iki gruodžio 13-osios; tą dieną atvyko į Kauną kaip apaštališkasis vizitatorius Lietuvai.

Romoje tebesilaikė savo programos, savo šūkio „Nugalėk blogį gerumu“, rūpinosi „įsteigti čia mūsiškiams Collegium Marianum arba studijų namą. [...]“. Jau pirmą dieną nuėjo į Lenkijos ambasadą, kurioje naujienos apie jo atsistatydinimą, atrodo, dar nė nežinota. „Raminau jį [ministrą Perlovskį], kad nebijotų, kad aš anaiptol nemanau lenkams kenkti. Būdamas kunigu, visuomet [...], kiek tik galėdamas, stengiausi žmonėms tarnauti ir gera daryti“, – rašė „Užrašuose“. (Ambasada apsilankymą įvertino „kaip kilnų poelgį“.) Tolesni įrašai patikina tą pačią laikyseną: „Savo kalbose, kur ir kiek galėdamas, pagyriau, ką gero buvau patyręs Lenkijoje ir lenkų tarpe. [...] Galop, ką blogo kentėjau, tai ne lenkų buvo darbas, o tik politikos kai kurių partijų“. Ir „Užrašų“ pabaigoje (Pasiketinimuose), paskutinis įrašas tos pačios dvasios: „Daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką nors blogo buvau patyręs“. (3 ir 4 pasiketinimai skirti vienuolijai: „3. Baigti tvarkyti Įstatus, rašyti, kiek galint, instrukcijas, kurti Ryme savo namą. 4. Visas jėgas pašvęsti, kiek galint, Vienuolijai [...]“.)

Rugpjūčio 13 d. audiencija pas popiežių („[...] Labai nuoširdžiai ir maloniai priėmė. [...] leido marijonams įsikurti Ryme.“), o rugsėjo 1 d. Pijus XI jam suteikė arkivyskupo garbės vardą, Adulės arkivyskupo titulą. Tų pačių (1925) metų spalio 27-ąją laiške P. Būčiui rašė: „Kad tik Dievas duotų susikurti kokią nors savo gūžtelę“. (Gūžtelės kūrimui, marijonų vienuolyno steigimui atidavė kelis mėnesius – iki gruodžio, kai gavo pasiūlymą „kuriam laikui važiuoti į Lietuvą vizitatorium“ – važiuoti „Diacezijų sienų sutvarkymo ir padalijimo reikalu [...].“ Apaštaliniu vizitatorium Lietuvai paskirtas buvo gruodžio 7 d. Paskyrimas atstovu tos pačios tautos žmogaus Bažnyčios istorijoje buvo labai retas: jis rodė didelį popiežiaus pasitikėjimą J. Matulaičiu.)

Apie padėtį Kaune vizitatorius gruodžio 22 d. parašė minėtam bendradarbiui kan. L. Chaleckiui: „Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia susidūriau su pačiu Liucipierium“. Po kelių mėnesių (1926 03 30) tam pačiam L. Chaleckiui vėl: „Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūriu baisios būklės. [...] Santykiai su Šventuoju Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios galva. [...] Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės.“ (Iš tikrųjų pasaulio spaudoje pasirodė pranešimų, kad Lietuva nutraukė santykius su Apaštalų Sostu. Po pasirašyto Lenkijos ir Vatikano konkordato lietuvių visuomenė jautėsi labai įskaudinta dėl Vilniaus: popiežius buvo kaltinamas, kad jis lenkams „atidavė“ Vilnių, kad „pardavė“ Vilnių. Tokioje jautrioje padėtyje netinkamas buvo ir apaštalinio delegato A. Cekinio (Zecchini) elgesys. Vizitatorius Vatikano valstybės sekretoriaus net paprašė, „kad bent jau mano vizitacijos metu Lietuvos teritorija nebūtų saistoma jokia priklausomybe nuo Jo Ekscelencijos Cekinio [...]“. Artimiausiu J. Matulaičio bendradarbiu tapo delegatūros auditorius prelatas L. Faidutis.)

Atvykdamas į Lietuvą su misija, vizitatorius turėjo išspręsti tris atsakingus uždavinius: atnaujinti pašlijusius santykius su Apaštalų Sostu, įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją ir sudaryti konkordatą.

J. Matulaičio pastangos („dirbu dieną naktį“), susitikimai su prezidentu (A. Stulginskiu), vyriausybės nariais, partijų vadais, Bažnyčios žmonėmis ir kitais, aiškinimas, kad Lietuvai būtina atkurti ryšius su Apaštalų Sostu, jog jo paskyrimas vizitatoriumi yra Šventojo Tėvo didelio palankumo mūsų valstybei ženklas (kad popiežius niekam sienų nenustato...) padėjo, davė vaisių. „Dievas palaimino mano darbą [...] atmosfera keičiasi į gera“, – rašė 1926 m. kovo 26 d.

Rengiant bažnytinės provincijos projektą didžiausią galvosūkį sudarė Kaišiadorių vyskupija ir Klaipėdos kraštas. (Vyskupijos pertvarkymą veikė politinis vyriausybės noras tam pakraštėliui, atitekusiam Lietuvai iš Vilniaus vyskupijos, palikti seną pavadinimą – administratūra; nuo 1922 m. ją valdė vysk. Jurgio paskirtas administratorius kan. J. Kukta. Po Romoje padarytos projekto pataisos buvusi Apaštalinė Kaišiadorių administracija pavadinta Kaišiadorių vyskupija.) O Klaipėdos krašto pertvarkymas literatūroje lygintas su mažu kupstu, galėjusiu apversti didelį vežimą. Tas mažas kupstas: šio krašto 4 parapijos, turinčios apie 6–8 tūkst. katalikų (iš jų vyskupijos nesudarysi); protestantų jose – 140 tūkst., kurie savo priklausomybės Varmijos vyskupui keisti nenorėjo, siuntė į Romą protestus. (Atsakydamas į juos, be kita ko, priminė, kad Klaipėdos kraštas teisėtai priklauso Lietuvos Respublikai; jis buvo prijungtas prie Telšių vyskupijos kaip atskira prelatūra, valdoma Telšių ordino.) Iš Seinų vyskupystės Lietuvai priklausė šiaurinė jos dalis, pusė žemių. Kadangi miestas, kurio vardu vadinosi vyskupija, atiteko kitai valstybei, tai buvo pasisakyta už Vilkaviškį, kaip vyskupijos centrą.

Senoji Žemaičių vyskupija buvo padalyta į tris vyskupijas: Telšių, Panevėžio ir Kauno; Kaunas turėjo būti arkivyskupija, laikinoji sostinė – Lietuvos metropolito sostine. Arkivyskupija su minėtomis vyskupijomis ir sudarė atskirą, nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją, kuri savo plotu ir sienomis atitiko Lietuvos valstybės plotą ir sienas.

Naujoms vyskupijoms reikėjo ordinarų ir arkivyskupo. Jų parinkimas buvo taip pat labai nelengvas, jautrus dalykas. Po ilgų derinimų Kauno arkivyskupu ir metropolitu pasiūlytas vyskupas sufraganas Juozapas Skvireckas (1873–1959), žinomas Šventojo Rašto vertėjas; Telšių vyskupu – kun. Justinas Staugaitis (1866–1943); Panevėžio – kun. Kazimieras Paltarokas (1875–1958); Vilkaviškio–Seinų vyskupas Antanas Karosas (1856–1947), vyskupu kondjutoriumi jam – kun. Mečislovas Reinys (1884–1953). „[...] parinkta, kur geriausi ir kur tinkamiausi žmonės iš tų, kuriuos Lietuva turi“, – laiške P. Būčiui rašė vizitarorius.

Po trijų mėnesių įtempto darbo Kaune J. Matulaitis sugrįžo į Romą (kovo 6 d.), atsiveždamas provincijos projektą. Kovo 13-ąją jį priėmė popiežius („Jo Šventenybė buvo labai patenkintas mano darbu“), o balandžio 4-ąją (per Velykas) buvo pasirašyta apaštalinė konstitucija „Lituanorum gente“ („Lietuvių tautai“), steigianti Lietuvos bažnytinę provinciją; naujieji vyskupai ir arkivyskupas paskirti kitą dieną. Apibūdindamas konstitucijos reikšmę, vizitatorius rašė: „[...] dokumentas turi didelę istorinę reikšmę Lietuvai“.

Apie padėtį, buvusią iki provincijos įsteigimo ir po jo, rašė taip pat ministras pirmininkas L.Bistras: „Nepriklausomai Lietuvai nepriimtina, kad Žemaičių vyskupystė oficialiai [iki provincijos įsteigimo] buvo laikoma Mohiliovo arkidiacezijos sufraganija, kad Seinų vyskupija priklausė Varšuvos, Klaipėdos krašto katalikai priklausė Varmijos (Vokietijos) vyskupo [...] tas reikalas sutvarkyti Bažnyčiai buvo jau seniai jaučiamas ir žygiai jau seniau buvo daromi ta linkme.“ Iš tikrųjų žygiai „buvo daromi ta linkme“ jau nuo XIII a., nuo Mindaugo laikų, tačiau tik J. Matulaičiui pavyko „tas reikalas sutvarkyti“.

Po iškilmingo konstitucijos paskelbimo (gegužės 13-ąją, per Šeštines; dalyvavo prezidentas A. Stulginskis, ministrai, Seimo nariai, užsienio diplomatai, minių minios) per pamokslą vizitatorius pabrėžė provincijos įsteigimo reikšmę religiniame ir tautiniame gyvenime. Skatino: „[...] pradėkim naują gyvenimą, tikrai katalikišką, dvasinį. Vienykitės tarp savęs, spieskitės aplink savo ganytojus, stiprėkite dvasia.“

Bažnyčios istoriko V. Gidžiūno nuomone: „Tai buvo didelė Lietuvių katalikų triumfo diena, viena iš svarbiausių dienų visoje Lietuvos bažnyčios istorijoje.“

J. Matulaitis iš Kauno gegužės 26 d. išvyko į Čikagą, kur birželio 20–24 d. turėjo vykti tarptautinis eucharistinis kongresas (Į jį buvo gavęs asmeninį Čikagos arkivyskupo D. Mundelino (Mundelein) kvietimą.) Vyko dviese su lydinčiu P. Būčiu. (Amerikos lietuviai kunigai – I. Kelmelis ir J. Jakštys – „išpirko jam ir palydovui P. Būčiui laivakartes“.)

Amerikos laivu „Leviatanas“ Niujorką pasiekė birželio 13-ąją. (Čia per priėmimą Šv. Kazimiero seserų vienuolyne choras arkivyskupui sugiedojo „Ecce Sacerdos Magnus“. )

Kongrese (vykstančiame Amerikos 150-osioms metinėms paminėti) lietuviai pirmą kartą turėjo atskirą sektorių. Kalbėdamas jame (ir lietuvių parapijose, kurių aplankė 92), džiaugėsi lietuviais Amerikos piliečiais, kad išlaikė tikėjimą, brangina kalbą, šelpia tėvynę. (Ypač dėkojo Katalikų federacijai už aukas, be kurių neišsiverstų Vilniaus ir Švenčionių lietuvių mokslo įstaigos; prašė ir toliau jas remti.)

Su kokiu džiaugsmu vietos lietuviai pasitikdavo arkivyskupą, yra rašęs savo „Atsiminimų žiupsnelyje“ kun. A. Petrauskas (1881–1944) MIC. Pasirodo, „iki tol lietuviai turėjo parapijos kunigų, bet vyskupo jokio, tuo tarpu savų turėjo ir lenkai, ir vokiečiai, ir slovakai bei ukrainiečiai“. Lankydamasis ten, jis nuveikė didžiulį darbą – be Mišių, pamokslų, įvairių paslaugų, Cicero Ill pašventino kun. J. Vaičiūno pastatytą „puikią mūro bažnyčią“. Įvykiui atminti jo portretas buvo „iškabintas viešumoj, kad vaikų vaikai žinotų, jog ši bažnyčia yra vienintelė, kurią yra pašventinęs vyskupas lietuvis Jurgis Matulevičius“. Autorius pastebi, kad savo ištverme, uolumu, nuoširdumu jis žemyne „[...] praskynė Marijonų vienuolijai takus į lietuvių širdis“. (Marijonai Amerikoje –Čikagoje – buvo įsikūrę 1913 m. Po 13-kos metų (1926 m.) jų šeima padidėjo nuo 2-jų iki 38-rių.) „Žiupsnelyje“ yra ir apie arkivyskupo šventumą: autorius, 1930–1934 m. važinėdamas su misijomis ten, „kur lankėsi t. Jurgis, visur ir iš visų [!] girdėjo tik pasigėrėjimą velioniu. Daugelis jį laiko šventu žmogum“.

Viešėjimas Amerikoje baigėsi rugsėjo 1 d. Jis daug davė Amerikos lietuviams – „angliškoji amerikiečių spauda išryškino šviesų ir pozityvų etninės lietuvių grupės veidą“.

Į Lietuvą (per Londoną) sugrįžo rugsėjo 14 d. Tačiau imtis paskutinio misijos darbo – konkordato parengimo – tegalėjo po kelių mėnesių, po karinio perversmo gruodžio 16–17 d. (Buvusi kairiųjų valdžia „apie vizitatorių nieko nenorėjo žinoti“). Tik atsistatydinusį prezidentą K. Grinių pakeitęs A. Smetona sutiko, kad J. Matulaitis pradėtų rengti projektą. Sausio 15–16 d. posėdžiavusiai Vyskupų konferencijai jis ir buvo įteiktas, o sausio 21-ąją vizitatorius parašė kardinolui P. Gaspariui: „[...] manau, kad mano misija Lietuvoje galima laikyti baigta. Yra vilties, kad netrukus galėsiu grįžti į Amžinąjį miestą“. (Lygiai po savaitės – sausio 27 d. – grįžo Amžinybėn...)

Konkordato darbą toliau tęsė A. Voldemaras (ministras pirmininkas) ir kardinolas P. Gasparis (Vatikano valstybės sekretorius); pasirašytas buvo 1927 m. rugsėjo 27 d., o ratifikuotas – tų pačių metų gruodžio 10 d. Stebėtojų nuomone, konkordatas buvo „išimtinai naudingas Bažnyčiai“, todėl jo vertinimas priklauso nuo pasaulėžiūros: vieniems – tai trūkumas, kitiems – privalumas.

Po arkivyskupo mirties (mirė nuo trūkusio apendicito Hagentorno ligoninėje) „Liūdnoje žinioje“, paskelbtoje arkivyskupo metropolito Juozapo, sakoma: „Tas darbas [konkordato parengimas] buvo šią valandą kaip ir baigtas, ir Apaštalų Sosto Vizitatoriaus mirtis pasiliks lyg amžina antspauda, pridėta prie to tvarkymo darbo dokumento.“ Ta „amžina antspauda“ buvo uždėta „[...] didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi.“

Kaip minėta, atsisveikindamas Bazilikos kriptoje prezidentas A. Smetona išreiškė viltį, kad arkivyskupo „neužmirš Lietuvių tauta su savo valstybe“. Pasidairykime po tautą, po valstybę šiandien.

Neseniai valstybės radijas „Ryto garsų“ laidoje, pradėjęs pasakojimą apie daugiatautį, daugiakultūrį Vilnių, nuo žydų, juos gynusio, gelbėjusio (ir išgelbėjusio per 1919 m. pogromą) vysk. Jurgio nepaminėjo. Tuo tarpu anuomet patys žydai įtakingiausio dienraščio („Di jidiše štime“) nekrologe negailėjo jam pagarbos ir dėkingumo žodžių, jo humanišką elgesį kėlė pavyzdžiu katalikų dvasininkijai.

Veikiausiai niekas nesuabejotų, kad valstybinis radijas (pirmoji (!) programa) puikiai žino vyskupų konferencijos nutarimą šiuos metus paskelbti Jurgio Matulaičio metais. Tačiau laidoje jo nėra. Ji rėmėsi Laimono Briedžio knyga „Vilnius savas ir svetimas“. Autorius nors ir rašė prisistatyme, kad ieškos to, „kas jame [mieste] buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta“, iš tikrųjų čia (Jidišlande, tuteišų žemėje) – tuo metu (po 1918 m.) gyvenusių tautų – žydų, gudų, lenkų, rusų, vokiečių – vieningo balso, kad „vysk. Jurgis gynė visus prispaustuosius, bet labiausiai žydus“, neišgirdo. Laida nuplaukė paskui Briedį...

Arba: reklaminiai stulpai Vilniuje, papuošti Maironio portretais, jo eilėmis. Argi netiktų šalia J. Matulaičio (jo studento, vėliau bendradarbio) portretas, jo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“? (Argi miestui jis nereikalingas?..) Bet ar pasibeldė kas į mero duris iš paskelbusiųjų jo metus? Nejaugi meras būtų neišgirdęs?

Arba vėl: kovo mėn. Lietuvių KMA minėjo savo veiklos 90-metį. (Minėjo būstinėje, kur gyveno vysk. Jurgis, kur ant sienos kabo gražus ganytojo portretas.) Bet apie jį – nieko. Tylu, ramu. Beje, prie šių namų veltui dairytumeis paminklinės lentos Jurgiui Matulaičiui. Tik pasvajoti belieka apie ją, apie sustojusį prie jos praeivį (ne vien lietuvį), net gidą, paaiškinantį pirmiausia izraelitui vysk. Jurgio reikšmę žydiškajam Vilniui. Nejaugi svajonė nepasiekiama net skelbusiems metus?

Arba: „Dar mokytinio suole“ J. Matulaitis parašė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. Pagalvoji – ar yra seminarija, kurioje būsimi kunigėliai būtų nuosekliai, sistemingai supažindinami su metų asmenybe, jos veikla? O „Marijos radijas“? (Marijos, kurią jis taip mylėjo...) Gal galėtų taip pat nuosekliai, sistemingai supažindinti klausytojus, o ne apsiriboti proginių renginių paminėjimu?

Išradingai, nuoširdžiai ir ištvermingai pluša vargdienių seserys. Dėkojant joms už darbą (nevargdienišką!), taip norisi palinkėti: „Na, vyrai, pajudinkit žemę!“



Susiję

Skaitiniai 8105839908569282196
item