Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Jėzaus Krikštas ir Sausio 13 – oji

Jėzus atėjo prie Jordano tuo metu, kai Jonas kvietė žmones daryti atgailą. Jis atėjo tarsi nusidėjėlis, įbrido drauge su kitais į Jordaną...

Jėzus atėjo prie Jordano tuo metu, kai Jonas kvietė žmones daryti atgailą. Jis atėjo tarsi nusidėjėlis, įbrido drauge su kitais į Jordaną ir paprašė, kad Jonas jį pakrikštytų. Prašė ne todėl, kad pats būtų turėjęs nuodėmių ir būtų buvęs reikalingas atgailos, bet kad norėjo užmokėti Dievo teisingumui visų žmonių nuodėmes.

Atsikalbinėjančiam jį pakrikštyti Jonui pasakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3,15). Jėzus, būdamas be mažiausios nuodėmės šešėlio, nusižemino, nes norėjo būti panašus į žmones, kuriuos norėjo išgelbėti iš nuodėmės nelaisvės. Jis, būdamas nekaltas, prisiėmė nuodėmės gėdą, kad mes, kaltieji, turėtume drąsos pripažinti savo kaltes ir gauti jų atleidimą.

Prieš dvidešimt aštuonerius metus sausio 13 – ąją mes buvome pakrikštyti kraujo krikštu, kai, apsisprendę nusimesti nelaisvės grandines, gynėme Lietuvos laisvę.

Sausio 13 – ąją mes ryžomės sudėti pačias didžiausias aukas ir maldavome Dievą, kad blogio jėgos nesustabdytų mūsų laisvės žingsnių. Jau aušo laisvės rytas, ir mes bijojome grasinančios sugrįžti okupacijos nakties. Tačiau anuomet mes klydome, manydami, kad pilnos laisvės susigrąžinimui, tuo pačiu ir pilnai mūsų laimei užteks atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Praėjus dvidešimt devyneriems atkurtos Nepriklausomybės metams mes aiškiai suvokiame, kad mes ne esame nei pilnai laisvi nei pilnai laimingi.

Žmogus tampa pilnai laisvas tik tuomet, kai jis gyvena tiesoje ir tarnauja gėriui. Melas pavergia žmogaus dvasią, o nuodėmė uždeda lengvesnes ar sunkesnes grandines. 
Dievas mus pašaukė laisvei, todėl visas mūsų gyvenimas privalo turėti aiškią kryptį – išsilaisvinti iš bet kokių nelaisvės pančių. Išsilaisvinama ne dejonėmis, kad aplinkui siautėja blogis, bet kantriu ir ištvermingu tarnavimu tiesai bei gėriui.

Žmogaus laisvė yra tokia didelė vertybė, kad pats Dievas mokėjo už ją labai didelę kainą. Dievas, kurdamas laisvą žmogų, žinojo, kad šis savo laisvę panaudos ne tik gėriui, bet ir blogiui, ir vis dėl to tobuliausiam kūriniui suteikė laisvę ir nenugalimą jos troškimą, nes laisvė labiausiai išaukština žmogų ir padaro jį kūrinijos valdovu.

Kas labiausiai kliudo mums eiti laisvės keliu? Galima būtų vardinti daug priežasčių: žmonių gobšumas, nesantarvė, savanaudiškumas, ieškojimas lengvo gyvenimo ir daug kitų. Tačiau apie svarbiausią priežastį beveik niekas nekalba: Kovo 11 – ąją pradėję eiti laisvės keliu daugelis žmonių užmiršo Dievą; jis, tarsi nelabai reikalingas mūsų gyvenimo palydovas, buvo paliktas kažkur paraštėje.

Atkreipkite dėmesį, kokias priemones siūlo politikai, pavyzdžiui, kad žmonės nepaliktų Lietuvos arba kad jaunos šeimos apsispręstų auginti ne vieną ir ne du vaikus. Visais atvejais kalbama tik apie pinigus ir nieko daugiau. Jie tikrai yra reikalingi, bet už juos yra svarbesnė žmogaus gyvenimo kryptis, jo moralinės vertybės. Juk daugelis turtingų šeimų Amerikoje, Vokietijoje ar Norvegijoje, kaip tik ir augina vos vieną vaiką, nors lengvai galėtų į gyvenimą išleisti būrį vaikų. Kai žmogaus moralinis kodeksas nesiremia į Dievą, bet į savo egoizmą, tuomet greitai padaromas sprendimas rinktis lengvesnį ir patogesnį gyvenimo kelią.

Sausio 13 – oji kviečia kiekvieną iš mūsų atsakingai eiti laisvės keliu, t.y. savo gyvenime nepakęsti melo ir bet kokios nuodėmės, o suklydus kuo greičiau ją sunaikinti Atgailos sakramento malone. Neieškoti paties lengviausio kelio, bet to, kurį nurodytų meilė Dievui ir meilė Tėvynei.

Sausio 13 – oji primygtinai ragina mus prisiimti atsakomybę už valstybę ir jos ateitį. Dar ir dar kartą turime suvokti, kad visi ir kiekvienas esame atsakingi už tai, kas vyksta mūsų Tėvynėje. Ypač šią atsakomybę turime prisiimti kiekvienų rinkimų metu,- šiemet laukia net treji rinkimai. Katalikai visuomet privalo būti patys atsakingiausiai rinkėjai, kuriuos nebūtų galima suvilioti gražiais pažadais.

Jėzaus krikšto metu iš debesies nuskambėjo dangaus Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Evangelistas Morkus, aprašydamas Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno, pamini, kad regėjime dalyvavusieji Jėzaus mokiniai girdėjo panašius žodžius: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9,7).

Mūsų ėjimas laisvės keliu bus tikrai Dievo laiminamas, jei neužmiršime šito svarbaus paraginimo: „Klausykite jo!“ Klausykite Jėzaus, kai darote svarbius sprendimus. Klausykite jo, kai reikės rinktis: klausyti Dievo ar pasaulio.


Susiję

Sigitas Tamkevičius 5395852528989963117

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item