Vytautas Rubavičius. Vaikų „ėmimo“ ideologija ir ekonomika

propatria.lt nuotr. tiesos.lt Kodėl valstybė su visu savo prievartos aparatu taip energingai ėmėsi rūpintis vaikų gerove ir kiek nu...

propatria.lt nuotr.

Kodėl valstybė su visu savo prievartos aparatu taip energingai ėmėsi rūpintis vaikų gerove ir kiek nuoširdus tas rūpestis? Kodėl tėvai ėmėsi gintis nuo tokio valstybės rūpesčio? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti, tad pabandykime bent juos pasvarstyti.

Iš Lietuvos šeimų kasmet paimama šimtai vaikų ir ilgesniam ar trumpesniam laikui perduodama vadinamiesiems globėjams. Kaip patys „ėmėjai“ pripažįsta, apie pusę tokių operacijų būna „nesėkmingos“ – tuos vaikus tenka grąžinti tėvams, nes nebuvo jokio reikalo taip žiauriai jais „pasirūpinti“. Valstybė nuskriaudė šimtus šeimų ir vaikų, tačiau ji pati sau nenumato jokios atsakomybės anei kompensacijos. Kai klausai mūsų vaikų sergėtojų, tarp jų – ir ministro Lino Kukuraičio samprotavimų apie mažėjančius nepagrįstų „ėmimų“ skaičius, labai aiškiai suvoki, kad vaikai ir jų likimai jiems tėra vienokie ar kitokie skaičiai. Labiausiai mane stebina, kaip iš krikščioniškų organizacijų į ministrus iškelto Kukuraičio sąmonėje skaičiai ir „grėsmių vertinimo“ punktai taip greitai nuplovė visas krikščioniškos atjautos nuostatas ir vertybes.  Ministras tiesiog sugebėjo greitai prisitaikyti prie veikiančios politinės ekonominės mašinerijos, kuriai žmogus visiškai nesvarbu. Juk ir švietimo sistemoje krepšelio įkainis jau senokai pakeitė ir mokinį, ir mokytoją. Dabar jau pats krepšelis ar jo pakaitalai – paslaugos ir įkainiai – valdo švietimo sistemos „efektyvinimo“ bei „optimizavimo“ vyksmą. Kaip ir visur socialinėje srityje, svarbiausia tampa ne mokymas, auklėjimas, vaikų globa, gydymas, o tam tikrų paslaugų teikimas ir įkainiai. Kitaip tariant, paprasčiausi prekiniai santykiai.

Vaikų „ėmimo“ operacijų juridinis įteisinimas nenusileido iš dangaus – pasiremta vadinamaisiais „gerais“ pavyzdžiais. Tarp kurių – labiausiai pasižymėjusi Norvegija. Tačiau ne pavyzdžiai čia svarbiausia, o bendresnės ideologinės ir ekonominės „mados“. Paklauskime savęs: ar mūsų Seimo priimtas Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo patobulinimas sustiprino šeimas ir padidino vaikų gerovę? Jokiu būdu. Antraip argi tūkstančiai šeimų imtų jungtis į pasipriešinimo tokiai vaikų teisių „apsaugai“ frontą. Šimtų be jokio pagrindo iš šeimų ištrauktų vaikų kančios ir visam gyvenimui liksianti gili psichologinės traumos žaizda neleidžia kalbėti ir apie vaikų gerovės bei saugumo jausenos didinimą. Dar ir dėl to, kad suaugusieji vaikų „prižiūrėtojai“ jau nuo darželio ima kamantinėti tuos vaikučius apie „padėtį šeimoje“ ir jų atsakymų pagrindu jau gali ruošti būsimų „ėmimo“ operacijų planus. Vaikai yra vaikai – jie nenumato savo šnekėjimo ar paistalų pasekmių, o suaugusieji tuo ir naudojasi. Jiems juk „suteikta teisė“ ir tų teisių vis daugėja. Ne šeimai, o nematomiems teisėtiems prižiūrėtojams, apie kuriuos daugelis tėvų nė nenutuokia. Kaip ir apie vadinamųjų „mobiliųjų komandų“ bei „atvejo vadybininkų“ žymūnus.

Valstybė, taip jau mūsuose įprasta, elgiasi kaip patyręs šuleris. Prievarta įsukama į gražų „vaiko teisių“ popierėlį. Tiesa, taip elgiasi ir tarptautinės organizacijos bei Europos Sąjungos institucijos, kurios įgyvendina įvairialypę prigimtinės šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, ardymo programą. Genderistinė ideologija ir vienokie ar kitokie juridiniai tokios šeimos silpninimo veiksniai įsukami į įvairiausias teises ar, pavyzdžiui, žymioji Stambulo konvencija, pateikiami kaip programa mažinti smurtą prieš moteris. Tad visi, drįstantys suabejoti vienokios ar kitokios stumiamos teisės reikalingumu, juolab paryškinantys toje teisėje glūdintį prievartos kitiems turinį, apšaukiami tamsuoliais, antieuropiečiais, kovojančiais su pažanga ir kitokiais baisuokliais. Ypač išmoninga šiuo atžvilgiu meinstryminė žiniasklaida. Prie Seimo surengtą daugiatūkstantinį tėvų mitingą prieš vadinamąjį Šakalienės „vaikų ėmimo“ įstatymą mūsų LRT beveik nutylėjo, o rūpestingi tėvai buvo įvardyti „minia“, tačiau keliems savo lytinio tapatumo niekaip nerandantiems jaunuoliams atsirado daugiau erdvės eteryje, nes jie protestavo prieš susirinkusius tėvus iškėlę plakatą su daugybės Seimo narių nuotraukomis, neva Šakalienės įstatymu suabejoję Seimo nariai norį įteisinti „vaikų mušimą“. 

Graudu, kai jaunimą viešųjų ryšių kompanijos pasitelkia kovoti prieš savo tėvus ir gimines. Lygiai taip pat dalies žiniasklaidos menkinami ir juodinami mūsų mokytojai, galų gale išdrįsę pasipriešinti atviroms Švietimo ir mokslo ministrės bei jos pavaldinių patyčioms ir mokytojo profesijos niekinimui. Valstybė juridiniu šuleriavimu įteisina savo neatsakingumą dėl prieš vaikus panaudoto smurto – pareigūnų panaudotas smurtas nelaikomas smurtu. Tad juridiškai jokios valstybinės instancijos niekaip vaikų ir nenuskriaudžia. Tačiau taip pat įstatymiškai visos šeimos paskelbiamos potencialiais grėsmės vaikui židiniais ir šitaip pakabinamos ant prižiūrėtojų kabliuko. Nors įstatyme pripažįstama, kad vaikui geriausia augti šeimoje, tačiau tuoj padaroma išlyga, jei tik toje šeimoje jam nekyla kokių nors grėsmių. Galimų grėsmių sąrašas ilgas – ne tik fizinės, bet ir psichologinės. O tas grėsmes kaip tik ir turi įžiūrėti įvairiausi „vadybininkai“, galintys pasitelkti ir „ėmėjų“ mobiliąsias komandas. Tačiau juk visiems sveiko proto dar nepraradusiems Lietuvos gyventojams aišku, kad didžiausią grėsmę visapusiškam vaiko saugumui kelia jo tėvų skurdas. Kaip tik šios grėsmės mūsų valstybė ir nenori matyti.

Genderistinė ideologija eina ranka kartu su neoliberaliąja, kuri grindžia visas mūsų ekonomines bei socialines pertvarkas. Esminė neoliberaliosios ideologijos nuostata – kuo daugiau rinkos ir kuo mažiau valstybės. Tad viešasis sektorius spaudžiamas kuo daugiau savo funkcijų perleisti rinkai, kitaip tariant, suprekinti kuo didesnę dalį socialinių santykių. Švietime – krepšeliai ir švietimo paslaugos, sveikatos apsaugoje – gydymo paslaugos. Visur – paslaugų pirkėjai ir pardavėjai, o jau rinka nulemia ir įkainius. Tiesa, daugelį tokių įkainių nustatinėja valstybė, tad tų sričių tarnautojams veriasi neribotos pelnymosi galimybės. Šeimos su vaikais joms net nejaučiant buvo taip pat perduotos tam tikrai rinkai. Valstybė atsisakė labai svarbios vaikų priežiūros sistemos dalies – valstybinio namų tinklo. Neprižiūrimais ar nepakeliamame skurde augančiais vaikais rūpinasi visos visuomenės. Rūpinomės ir mes. Gyvavo vaikų namų sistema, tačiau prieš kelerius metus imta ją išmontuoti. Joje radosi neįveikiamų problemų, daugėjo įvairiausių, žiniasklaidos su pasigardžiavimu aprašinėjamų skandalų, susijusių su seksualiniu vaikų išnaudojimu bei nepilnamečių prostitucija.

Problemos ir skandalai rodė, kad valstybė, o su ja ir visuomenė nebepajėgi rūpintis likimo nuskriaustais vaikais. Arba nebenori jais rūpintis, nes „stumiamas“ kitas projektas. Kai mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė švytinčiu veidu teleekranuose įsakmiai rėždavo, kad vaikams geriausia gyventi šeimose, tai vargu ar kas galėjo numatyti, kad tie gražūs žodžiai yra daugelio šeimų ir vaikų tragedijos preliudija. Nebuvo net svarstyta, o kokioje šeimoje vaikui gyventi geriau, kokia ta šeima turėtų būti, nes globėjų šeimoje kai kam gali būti ir blogiau nei savuose ar vaikų namuose. Nesvarstyta, o kaip jausis vaikas patekęs tarp kitų globėjo šeimos vaikų, kuriems gali visai nepatikti naujasis gyventojas. Nesvarstoma ir dabar. Kitas svarbus dalykas tas, kad paimtieji ir kitiems atiduoti vaikai patenka į, sakyčiau, pilkąją zoną – niekas negali sužinoti, kaip jie jaučiasi, ar nėra skriaudžiami ar kaip kitaip išnaudojami. Tėvai rūpintis ar net domėtis jais nebetenka galimybių, tad vaikai atiduodami globėjų ir prižiūrėtojų malonei. Kas beišgirs jų baimes, nuoskaudas ar skundus dėl patiriamo smurto? Kam jie, ypač mažamečiai, galėtų pasiskųsti? Juk prižiūrėtojai – tai valstybinė sistema, kuri bet kokiu atveju visomis valstybinėmis priemonėmis save gins. Vaikas bus „tylus“ tol, kol tai sistemai reikės, o jau grąžinus vaiką tėvams visus jo pasakojimus bus galima nurašyti – išsigalvoja ar tėvai primokė. Ir čia jokie psichologai nei drįs, nei galės padėti. Bejėgiai prieš valstybinės prievartos mašineriją bus ir tėvai, juolab kad jie kuo puikiausiai žinos, kad bet koks jų skundas gali būti paskatinti prižiūrėtojus vėl „teisėtai“ atimti vaikus.

Uždarant valstybinius vaikų namus buvo kuriamas vaikų globėjų tinklas. O su tuo tinklu – šeimų ir tą tinklą prižiūrinčių bei aptarnaujančių valdininkų sluoksnis. Taip pat kuriami laikinos globos bei visokiausių prižiūrėtojų funkcijų įkainiai. Neišvengiamai randasi ekonominis suinteresuotumas, kaip ir privalu naujai rinkai. Kas čia paklausos „objektas“? Iš šeimų imami vaikai. Tačiau poreikis išplinta – ne tik globėjų rinkai reikalingi vaikai, bet ir šeimas prižiūrinčiųjų bei vaikus imančių tarnautojų sluoksniui. Žinovai gal pasakys, kaip įkainotos vienokios ar kitokios „ėmimo“ operacijos, tačiau juk suformuota „mobili komanda“ taip pat turi užsidirbti. Kitokiems prižiūrėtojams savo darbą ir užmokestį reikia pagrįsti ataskaitomis, kuriose turi būti įrašyti tam tikri skaičiai. O su darbo užmokesčiu susijusių skaičių logika tokia – geriau kuo daugiau „paimti“, nes ir „grąžinimo“ operacijos taip pat apmokamos. O nuo skandalingų atvejų instancijos tai jau moka apsiginti: skandalai mūsų didiesiems vaikų „ėmimo“ vadovams ir specialistams – kaip nuo žąsies vanduo. Apsimoka ir teismuose dirbantiems – daugėja su „ėmimais“ susijusių bylų, tad ir darbo.

Valstybei buvo svarbu kuo greičiau nusikratyti visuomenei svarbios socialinės funkcijos ir dalį biudžeto lėšų permesti naujai kuriamai „rinkai“. Šitai ir buvo padaryta. Tiesa, ta rinka su ja aptarnaujančia valdininkija kainuos, drįstu manyti, gerokai daugiau nei vaikų namų priežiūra, tačiau ko tik valstybė nepaaukos pažangioms rinkos santykius plečiančioms „reformoms“. Jei jau valstybė prisipažino nepajėgianti dorai prižiūrėti vaikų namų tinklo, tai ar įmanoma įsivaizduoti, kad globėjų rinka dorai šitai padarys? Rinkose veikia pelno maksimizavimo principas, nesusijęs nei su dora, nei su tiesa. Valstybės vardu „paimtiems“ ir nuskriaustiems vaikams bei jų šeimoms nedaug paguodos, kad kai kurie vaikai pateks į dorų ir vaikus mylinčių globėjų šeimas. Duok Dieve, kad tokių būtų kuo daugiau.

Susiję

Vytautas Rubavičius 7913344279897992908

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-12-03 13:18

    Jau nusibodo ši tema. Buvo Vytis, medžiai, vaikai, įdomu kas bus toliau nes jau atrodo, kad visi pasisakė, o keli net ne vieną kartą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-12-03 16:31

      Neturite, ką skaityti. Galite pamegzti.

      Panaikinti
  2. Pasisakyti tai pasisakė, bet kas iš to, anys (ten aukštai olimpe) nieko neišgirdo. Tad ir tenka aukotis ir vis pasisakyti ir ne vieną kartą....

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-12-03 19:25

    Ačiū gerb. Autoriui už straipsnį. Kadangi jis jau yra patyręs išpuolius, tai ir gerb. Autoriui, ir kitiems - svarbi žinutė:

    PRANCŪZIJOJE RIAUŠIŲ MALŠINIMO PAJĖGOS PEREINA Į PROTESTUOJANČIŲ ,,GELTONŲJŲ LIEMENIŲ'' PUSĘ!

    Kai įeisite į savo paskyrą Fcebook'e, susiraskite Lenkijos patriotų grupės KAMIENI KUPA paskyrą - joje yra videoreportažas, kuomet riaušių pajėgų policinninkai ir policininkės demonstratyviai nusiima šalmus ir solidarizuojasi su ,,Geltonosiomis Liemenėmis'', o šie sveikina prie jų prisijungusias saugumo pajėgas.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-12-04 11:58

    Ši tema taip skaudi, kad ji tikrai nenusibodo.Ji nenusibos, kol Lietuvoje bus atstatyta tiesa ir teisingumas, padorumas ir kt.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Tikrai, vaikų namų naikinimas buvo gana drastiškas ir tuo metu sunkiai suvokiama jo prasmė. Dabar aiškėja, bet kas atsakys už suluošintus žmonių gyvenimus? Juk tiek daug silpnų ir skurdžiai gyvenančių šeimų?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item