Vytautas Budnikas. Žmogaus teisės Lietuvoje

„Sąjūdžio Atgimimas“,  2018 m. spalio numeris Sovietmečiu neturėjome ne tik Lietuvos valstybės, bet ir Lietuvos pilietybės – visi buv...

„Sąjūdžio Atgimimas“,  2018 m. spalio numeris

Sovietmečiu neturėjome ne tik Lietuvos valstybės, bet ir Lietuvos pilietybės – visi buvome SSSR piliečiais, todėl neturėjome ir  pilietinių teisių, kokias suprantame dabar: žodžio ir įsitikinimų laisvės,  laisvai burtis į mitingus ar demonstracijas, laisvai išvykti į užsienio valstybes, skaityti visas leidžiamas knygas, laikraščius ir kt. Žmogau teisėmis nelegaliai rūpinosi Bažnyčia ir pogrindžio disidentai (pvz. Lietuvos Helsinkio grupė). 

1989 m. dvidešimt dviejų žmonių grupė (mokslininkai, teisininkai, rašytojai,  Bažnyčios atstovai ir disidentinio judėjimo dalyviai) parengė Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo Deklaraciją ir 1990 m. gruodžio 15 d. įsteigė pirmąją oficialią žmogaus teisių organizacija - žmogaus teisių gynimo asociaciją.

Per pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius buvo patvirtinta nepriklausomos Lietuvos Konstitucija, panaikinta mirties bausmė, ratifikuota per  200 tarptautinių konvencijų, sutarčių ir protokolų, įtvirtinta  savarankiška teisinė sistema, iš esmės pakeisi šalies Administracinių teisės pažeidimų, Civilinį ir Civilinio proceso, Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksai ir kt. Žmogaus teisių požiūriu Nepriklausomos Lietuvos padėtis nuo sovietinės pakito neatpažįstamai. 

Tačiau trečiajame Nepriklausomybės dešimtmetyje  pradėjo ryškėti naujas žmogaus teisių diskursas – žiniasklaidoje ėmė vyrauti neoliberalios visuomenės teisės. Imta akcentuoti tos pačios lyties asmenų teises  į santuoką, ankstyvąjį vaikų lytinį (seksualinį) švietimą, dirbtinis apvaisinimą in vitro (mėgintuvėlyje), žmogaus teisę į eutanaziją, moters teisę į kūną, į abortus ir kitas teises. Jos tapo politinio manipuliavimo įrankiu ir palengva išstūmė pamatines piliečių konstitucines teises bei laisves: rinkimų teisę, susirinkimų, referndumų, žodžio ir įsitikinimų laisvę, piliečių dalyvavimą teisingumo vykdyme, savivaldą, šeimos, vaikų teises ir kt.

Rinkimų teisė

Šalies Konstitucijoje įtvirtinta, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Šią aukščiausią suverenią galią „Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Tačiau nurodytų teisių Lietuvos piliečiai negali realizuoti, nes jas riboja nedemokratiški rinkimų įstatymai, kurie svarbiausias galias suteikia politinėms partijoms (PP).

Šalies PP sudaro apie 6-10 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau  net iki 2013 m. jos išlaikė kandidatų parinkimo monopolį į vietos savivaldą, Seimą ar Europos Parlamentą. Iki šiol PP gali kelti kandidatus sąrašais ir nebūtinai savo partijos narius. Regione jos gali neturėti nė vieno nario, tačiau turi teisę kelti savo kandidatą. PP įstatymu yra rezervuotos vietos rinkimų komisijose, o  jų atstovams, deleguotiems į  VRK, nereikia turėti aukštojo teisinio išsilavinimo ir pan. PP kandidatų sąrašus sudaro siauras asmenų ratas, kurio interesai retai sutampa su visuomenės interesais, jų sudarytuose sąrašuose esantys kandidatai Seimo rinkimuose vienu metu gali dalyvauti ir daugiamandatėse ir vienmandatėse apygardose. PP kandidatų  sąrašams piliečiai jokios įtakos daryti negali (nebent reitinguoti kandidatus). PP interesams tarnauja ir partijų finansavimo tvarka.  Juridiniai asmenys kandidatų remti negali, o fiziniams asmenims leidžiama aukoti tik nedideles sumas. Sisteminės PP už mokesčių mokėtojų lėšas gali finansuoti savo kandidatų reklamą ir užsakomuosius straipsnius, o save iškėlę fiziniai asmenys jokių lėšų iš valstybės negauna. Tuo pasireiškia nepartinių piliečių diskriminacija. Dar neseniai nepartiniams rinkėjams buvo leista steigti  visuomeninius rinkimų komitetus. Iš pradžių neleista turėti pavadinimų. Bet žmogaus teisių organizacijų dėka Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 13 d. nutarime konstatavo, jog tai prieštarauja Konstitucijai. Nuo šiol minėti komitetai gali turėti savo pavadinimus, tačiau esminių pokyčių nustatant rinkimų tvarką ir finansavimą neįvyko. Mokesčių  mokėtojų lėšomis išlaikomos PP išlaiko rinkimuose į savivaldybių tarybas, Seimą, Europos Parlamentą kandidatų parinkimo monopolį, kartu primesdamos Tautai savo atstovavimą, kurio nenumato Konstitucija. 

Referendumų teisė

Šalyje suvaržyta piliečių teisė svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu. Konstitucijos 9 str. nustato, kad referendumui inicijuoti reikalaujama 300 tūkst. iniciatorių parašų arba 12 proc. nuo rinkėjų skaičiaus, tuo tarpu Europos valstybėse ( Šveicarijoje, Austrijoje, Ispanijoje ) referendumui inicijuoti pakanka 1,2 - 1,4 proc. rinkėjų. Be to 2017 m. KT nustatė, jog LR Seimas iš anksto gali nuspręsti ir apriboti šią piliečių iniciatyvą, jeigu referendumo klausimas jam pasirodytų nepriimtinas.

Savivalda

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo įteisinta dviejų pakopų savivaldos sistema: seniūnijos turėjo savivaldos teises),  buvo įteisinta  vienmandatė rinkimų sistema. Tačiau  Aukščiausioji Taryba, o vėliau Seimas 1995 m. pakeitė įstatymus demokratijos nenaudai. Šiandien piliečiai realios savivaldos neturi - vietos bendruomenės negali išsirinkti savo seniūno, seniūnija neturi savo biudžeto. Vietos bendruomenės taip pat negali kelti savo kandidatų rinkimuose į savivaldybių tarybas, dalyvauti rinkimų komisijose ir kt.

Susirinkimų laisvė

LR Susirinkimų įstatymas riboja piliečių  teisę  taikiame  susibūrime laisvai reikšti savo nuomonę bei  pažiūras, daryti įtaką valstybės valdžios sprendimams, viešai prieš juos protestuoti. Ypač suvaržyta teisė į taikius piketus. Susirinkimų įstatymo normos prieštarauja ir  Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) 2007 m. Taikių susirinkimų laisvės gairėms bei Europos žmogaus teisių teismų praktikai. Pagal tarptautinės teisės normas valstybė privalo užtikrinti savo piliečiams ne leidiminę, bet pareikštinę konstitucinės susirinkimų   laisvės   įgyvendinimo   tvarką. Jos nustato valstybėms prievolę leisti  piliečiams taikiai ir nedelsiant (spontaniškai) reaguoti į atitinkamus įvykius. Spontaniškus susirinkimus valstybė turi vertinti kaip laukiamą (o ne išimtinį) sveikos demokratijos pasireiškimą. Tačiau pagal galiojantį Susirinkimų įstatymą vietos valdžia gali be pagrindo neišduoti organizatoriui pažymėjimo dėl mitingo (eisenos) vietos, laiko ir formos, nenurodydama atsisakymo motyvų. Už tokį elgesį vietos valdžios atstovai  yra atleisti nuo atsakomybės.

Žodžio, įsitikinimų ir informacijos laisvė

Piliečių įsitikinimų reiškimo laisvę garantuoja Konstitucijos 25 straipsnis (žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas). Ši laisvė šalyje formaliai neribojama, cenzūros nėra. Tačiau šiandien nepasikliaujama nacionalinės  žiniasklaidos objektyvumu. Siedamos pritraukti žiūrovų, skaitytojų ar klausytojų dėmesį medijos  dažnai vaikosi „pigaus“ populiarumo, kartais informaciją pateikia tiesiog nesąžiningai. Kai kurios publikacijos ir laidos dažnai demonstruoja patyčias, pažeidėjų nebaudžiamumą, skatina žmonių teisinį nihilizmą ir jų tarpusavio priešpriešą. Žiniasklaidoje dažnai yra  menkinami valstybingumo simboliai (demonstruojami vaizdai su Vyčiu papuoštomis pusnuogėmis merginomis, arba Vytis, besituštinantis Europos Sąjungos žvaigždutėmis ir kt.).

Konstitucijos 25 straipsnyje nurodoma, jog laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama jei yra būtina apsaugoti „[...] žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę“. Šiuo atveju susiduriame su pasirinkimu nustatyti, kuri teisė yra pirmesnė ir svarbesnė: gauti bei skleisti informaciją, ar teisė į asmens garbę, orumą, privatų gyvenimą, dorovę ir kt.  Sprendžiant iš viešojoje erdvėje vykstančių rungtynių, kas įžūliau ir ciniškiau sumenkins, apjuodins kitą asmenį, pareigūną ar valstybės instituciją, susidaro įspūdis, kad visuomenė pirmumą teikia teisei gauti ir skleisti informaciją. Taip vyksta todėl, kad pagrindinės žiniasklaidos priemonių steigėjai ir savininkai negyvena Lietuvoje, jie nėra suinteresuoti mūsų visuomenės stabilumu. Kita didesnė žiniasklaidos priemonių grupė priklauso stambaus verslo savininkams, kurių privatūs interesai retai sutampa su viešuoju interesu. 

Žiniasklaidos priemonių veiklos kontrolė

Be to destruktyvų žiniasklaidos elgesį lemia įstatymų spragos jos teisiniame reguliavime ir administravime. Sąžiningumo principas nėra aiškiai įtvirtintas Visuomenės informavimo įstatyme. Žurnalistai neretai piktnaudžiauja teise skleisti informaciją, dėl netinkamos išorinės žiniasklaidos priežiūros, kuri nėra atskirta nuo savitvarkos institucijų. Žurnalistų etikos inspektorių skiria Seimas iš Visuomenės informavimo etikos asociacijos pasiūlytų kandidatų. O pastaroji vienija būtent viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir žurnalistus. Kyla neišvengiamas interesų konfliktas - inspektorius negali veikti prieš informacijos rengėjus, skleidėjus ir žurnalistus, t. y. veikti nešališkai jį pasirinkusio subjekto atžvilgiu.  Ši kontrolė galėtų būti patikėta nešališkai parinktam pareigūnui -  Inspektorių turėtų skirti Seimas Seimo Pirmininko teikimu, t.y. tokia pat tvarka, kaip yra skiriami Seimo, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriai bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas. Be to Inspektorius privalo turėti aukštąjį universitetinį teisininko išsilavinimą ir atitinkamą darbo stažą (šiuo metu gali būti bet kokios profesijos žmogus).

Dėl LRT kontrolės

LRT veiklą reglamentuoja Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. Jis įpareigoja LRT vadovautis objektyvumo, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, o programose turi atsispindėti įvairias pažiūras ir įsitikinimus, jis draudžia įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms. Tačiau LRT minėto įstatymo nesilaiko. Laidose vyrauja šališkumas, dalyviai atrenkami pagal priklausymą tik tam tikroms politinėms partijoms ir visuomenės grupėms, jose pažeidinėjamas žmogaus orumas, asmens nekaltumo prezumpciją. Laidų šališkumą ir neobjektyvumą lemia neefektyvi LRT veiklos kontrolė. Pastarąją vykdo LRT taryba, kurią  sudaro Prezidento, Seimo ir visuomeninių organizacijų skirti atstovai. Kilęs konfliktas tarp Seimo ir LRT atskleidė šios Tarybos neįgalumą kontroliuoti netgi LRT skiriamas Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšas.

ŠEIMOS TEISĖS

Šeima - valstybės pagrindas. Konstitucijoje nustatyta, kad  „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (38 str.).  Tačiau šiandien pavojus šeimai kyla dėl neoliberalios visuomenės deklaruojamų teisių, dalis  kurių įtvirtintos Stambulo konvencijoje (Europos tarybos konvencija dėl smurto prie moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo). Europos valstybėse jau kyla judėjimas prieš šią konvenciją, nes tikrasis jos tikslas – siekiamybė suvienodinti moterų ir vyrų socialinius vaidmenis. Joje yra atskiri sakiniai, nederantys su žmonių įprastiniu supratimu apie realybę. Pvz., konvencijoje vyrauja tokia asmens lyties apibrėžimo sąvoka gender. Lietuviškai – socialinė lytis. Konvencijoje (3 str.) skelbiama, kad lytis yra „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena. veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Konvencijoje įtvirtinta nediskriminavimo dėl socialinės lyties tapatybės nuostata apima translyčius, transeksualus, transvestitus, vyrus, kurie rengiasi moteriškais rūbais ar atvirkščiai, t. y. visus tuos, kurių socialinės lyties tapatybė neatitinka lyties, kurią gavo gimdami (Konvencijos aiškinamasis memorandumas, 53 p.). Pagal konvenciją kiekvienas asmuo turi savąją lyties tapatybę – asmuo gali būti arba vyru, arba moterimi, arba nei vyru, nei moterimi, arba ir vyru, ir moterimi ir t.t. Konvencija skatina atsisakyti vyriškumo ir moteriškumo kategorijų, priimti visas seksualines praktikas ir pagal jas spręsti apie lytinę tapatybę. Tokios praktikos būtų diegiamos per švietimo sistemą (Konvencijos 11 ir 12 str.). Ratifikavus konvenciją atitinkamai būtų keičiamos formaliojo švietimo bei mokymo programos. Lietuva negalėtų teisintis, kad konvencija  prieštarauja Konstitucijai, nes LR Konstitucija numato visų piliečių lygybę prieš įstatymą, Todėl nepakeitus Konstitucijos, Lietuva būtų kaltinama tarptautinių įsipareigojimų nevykdymu. 

Šeimos sampratą sujaukė LR Konstitucinio Teismo (KT) 2011 m. rugsėjo 28 d. išaiškinimas. KT nurodė, jog „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Nustatęs, kad santuokos institutas nėra svarbiausius kuriant šeimą, KT nepasakė, kokiu kitu būdu galima kurti šeimą, nes jai kurti nepakanka emocinio prieraišumo, supratimo ir savanoriško apsisprendimo, kad du kartu gyvenančius asmenis galėtume laikyti šeima. 

Dėl santuokos instituto išskirtinumo

Santuokos instituto išskirtinumas pasireiškia tuo, kad  sudarydami santuokas piliečiai prisiima įsipareigojimus ne tik sau, bet ir visuomenei. Tai labiausiai visuomenės interesus atitinkantis šeimos sudarymo modelis. Net ir KT minėtame nutarime patvirtino, kad „santuoka  yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis tautos   ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.“  Valstybė turėtų labiausiai remti ją, o ne visas šeimos formas be išlygų, juolab derinti savo įstatymus prie bet kurios visuomenės grupės pomėgių. Tačiau nei Konstitucijoje, nei galiojančiuose teisės aktuose nėra, aiškiai išreikštos, išplėtotos normos, įtvirtinančios valstybės pareigą saugoti santuoką. Visuomenei peršama mintis, kad sugyventiniai taip pat gali būti pripažįstami šeima, nors pastarieji nenori ir patys vengia viešai deklaruoti savo ketinimus kurti šeimą. 

ES pagrindinių teisių chartijoje nustatyta  teisė tuoktis ir kurti šeimą pagal nacionalinius įstatymus. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija taip pat  nustato „teisę tuoktis ir kurti šeimą pagal nacionalinius valstybės įstatymus. Tokiu būdu šeimos santykiai tarptautinėje teisėje yra priskiriami kiekvienos valstybės diskrecijai. Tačiau šalies įstatymų leidėjas nuolat yra spaudžiamas įvairių ES direktyvų, kuriose nedviprasmiškai leidžiama suprasti, jog šeimos santykių klausimu Tauta nebėra suverenas, kad įstatymų leidėjas ateityje gali būti įpareigotas pripažinti tai, ko nepripažįsta Lietuvos visuomenė ir ko neleidžia Konstitucija. 

Partnerystė

Partnerystę siekiama prilyginti santuokos institutui.  Esminis skirtumas tarp santuokos ir partnerystės yra tas, jog priešingai, nei partnerystė, santuokos institutas yra įtvirtintas tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose. Partnerystės institutas apskritai neminimas. Santuokos išskirtinumas pasireiškia tuo, jog tai yra socialinis institutas, per tūkstantmečius susiformavęs įvairiose pasaulio tautose ir nepriklausantis išskirtinai kuriai nors valstybei ar religijai. Tai yra viešas dviejų asmenų įsipareigojimas visuomenei ir bendruomenei kartu kurti šeimą. Tuo tarpu partnerystėje gyvenantys asmenys, deklaruodami savo teises, vengia viešo įsipareigojimo visuomenei. 

Nevyriausybinės organizacijos

Šiandien šalyje veikia per 16 tūkst. įvairiausių nevyriausybinių organizacijų (NVO). Bent keli šimtai iš jų gina žmogaus teises. Daugelio  „gynimas“ apsiriboja paraiškomis finansinei paramai gauti ir gautų lėšų įsisavinimu, todėl realaus poveikio visuomenės demokratizavimui jos  neturi. Lietuvoje veikia ir Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas, kurio tikslas - kurti palankią aplinką NVO, užtikrinti tinkamas jų veiklos ir plėtros sąlygas. Tačiau minėto įstatymo nuostatos prieštarauja 2007 m. spalio 10 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoms (CM/Rec (2007) 14) dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje. Jose imperatyviai nurodoma, jog valstybės valdžios institucijos negali kištis į NVO valdymą. Rekomendacijų aiškinamajame memorandume netgi pabrėžiama, kad valdžios institucijoms neleidžiama nevyriausybines organizacijas valdyti ar paversti jas savo agentūromis (6 par. 28 str.). Tuo tarpu Lietuvoje NVO plėtros įstatymas sudaro visas sąlygas valdžiai kontroliuoti NVO veiklą.  Pirmiausia jis reglamentuoja Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų tarybos sudarymą. Šios tarybos įstatus tvirtina LR Vyriausybė. Pusę Lietuvos NVO tarybos narių sudaro valdžios deleguoti ir pusę - NVO atstovai. Tarybos sudėtį taip pat tvirtina Vyriausybė. Analogiškai yra sudaromos regionų NVO tarybos. Jų įstatus ir sudėtį tvirtina vietos valdžia, kurį į šias tarybas deleguoja pusę savo atstovų. Tokiu būdu šios tarybos yra visiškai valdžios kontroliuojamos ir be pastarosios pritarimo negali priimti jokių sprendimų. Tiek nacionalinėje taryboje, tiek regionų savivaldybių NVO tarybose dažniausiai visuomenei atstovauja nerinkti, viešųjų įstaigų paskirti asmenys. Šis ydingas įstatymas lemia, kad NVO plėtrai skiriamas lėšas nustato vienos ideologinės krypties vertybes propaguojanti NVO grupė, subūrusi į vadinamą nacionalinę koaliciją. Paprastai tarpusavyje susiję šios grupės atstovai pakaitomis skiriami į Lietuvos NVO tarybą (skiria Vyriausybė), o pastaroji rengia projektus Lietuvos NVO veiklai finansuoti. Visuomeninė veikla, kuri stiprina Lietuvos suverenitetą, lietuvių kalbą, kultūrą, patriotinį auklėjimą, šeimą, t.y. stiprina  Lietuvos valstybingumą dažniausiai neremiama. Šis visuomeninio gyvenimo valdymo modelis iš esmė atskleidžia priežastis, kodėl Lietuvoje nėra  žymesnių savarankiškų savanorystės pagrindais paremtų pilietinių judėjimų. Iš to kyla piliečių nusivylimas savo valstybe: maži atlyginimai, savivaldos nebuvimas, patriotiškumo, istorinės atminties slopinimas, valstybės simbolių menkinimas, negalėjimas dalyvauti ir įtakoti svarbesnių valdžios sprendimu priėmime, sukuria nevilties perspektyvą, skatinančią emigruoti. Per selektyvų NVO veiklos finansavimą ir jų plėtros  kontrolę, dalyvaudamos jų valdymo organuose ir absoliučiai kontroliuodamos veiklą,  valstybės valdžios institucijos neleidžia atsirasti stipresniems pilietiniams  judėjimas, kurie pažadintų visuomenę, kurie esmingai galėtų ginti konstitucines žmogaus teises. Politinės partijos nėra suinteresuotos piliečių aktyvumu, joms niekada nepakaks politinės valios pakeisti minėtą NVO plėtros įstatymą, atsisakyti visapusiškos NVO veiklos kontrolės. Šiuo atveju Lietuvos valstybingumą ir konstitucines vertybes ginančioms organizacijoms prasminga vienytis į nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų aljansą (išsaugant savo nepriklausomumą nuo valdžios institucijų, politinių partijų bei politinių organizacijų). Tik savarankiškos ir nepriklausomos NVO gali priversti politikus ir valdžios institucijas ginti pamatines piliečių teises ir laisves, saugoti konstitucines vertybes, priimti tokius įstatymus, kurie užtikrintų žmonių galimybes išgyventi savo krašte,  lietuvių tautos kultūros klestėjimą ir istorinį tęstinumą. 

„Sąjūdžio Atgimimas“,  2018 m. spalio numeris

Susiję

Vytautas Budnikas 8263467293192400698

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-12-11 11:58

    Beprotybė visada progresuoja, todėl reikia remtis tas kas amžina, jei šeima yra amžina, tai ja reikia remtis, todėl nukrypus nuo amžinų vertybių, išlėksime į beprotybę, tas jau ir matosi.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Žmogaus teisės Lietuvoje..Kaip iškreipta ciniško klouno grimasa veidrodyje:jos tik kaliniams ir gėjams.Nemadinga ginti senukus ar vaikus neturinčius oraus gyvenimo. Negalvojama kad dirbantis lietuvis, nežiūrint visokių tarp. konvencijų,gyvena kančioje ir didžiausiame socialiniame nesaugume.Kur greitieji kreditai, bankai ir verslas nuolat tykoja jį nustumti į visišką skurdą o komunalininkai ir prekybininkai apiplėšinėja kiekvieną dieną.Apie tai autorius nėra kalbėjęs..Jis kaip senas, profesionalus buves valstybininkas tokius aštrumus korektiškai nutyli.Kas liečia NVO(nevyriausybines organizacijas), čia vyrauja specifinė korupcija ir visiškas chaosas bei vietinės ar valstybinės valdžios sabotažas organizacijų atžvilgiu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item