Tedas Mallochas. Europos šeimos tragedija

Emanuelis Macronas, dabartinis Pranzūzijos prezidentas, neturi vaikų. Vokietijos kanclerė Angela Merkel neturi vaikų. Britanijos ministrė...

Emanuelis Macronas, dabartinis Pranzūzijos prezidentas, neturi vaikų. Vokietijos kanclerė Angela Merkel neturi vaikų. Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May neturi vaikų, Italijos ministras pirmininkas Paolo Gentiloni neturi vaikų, Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte'as, Švedijos Stefanas Löfvenas, Liuksemburgo ministras pirmininkas Xavieras Bettelas, Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon – visi jie neturi vaikų.

Sąrašą galima tęsti: Latvijos prezedentas Raimonds Vējonis, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Rumunijos prezidentas Klausas W. Iohannisas neturi vaikų ir, galiausiai, J.-C. Junckeris, Europos Komisijos prezidentas, neturi nei vaikų, nei šeimos.

Taigi, peršasi išvada, kad labai neproporcingas skaičius žmonių, priimančių rimtus sprendimus dėl Europos ateities, tą ateitį kurdami nesusiduria su tiesioginiu vaiko ar anūko interesu. Jie, nepriklausydami šeimai, savo dėmesį koncentruoja ties dominuojančiu ir galingiausiu socialiniu dariniu, kurį jie garbina ir kuriam teikia visą savo dėmesį - valstybe.

Demografija atrodo problematiškai. Vietinių europiečių gimstamumas šiuo metu svyruoja tarp 0,2 ir 1,1 vaiko moteriai. Europa nebeatsinaujina ir, jei ši tendencija išliks, yra pasmerkta išnykti.

Visuomenės senėjimą, labai žemą gimstamumą ir nesugebėjimą užmokėti už savo gausias išmokas rodantys skaičiai labai trikdo. Kas laukia Europos?

Kodėl šeima jau mirė ar miršta Europoje ir Vakaruose apskritai?

Vakarų pasaulyje tradicinė šeima ir toliau nyksta – kiekvienas, kuris gina praeities tradiciją, tai yra, 300 tūkst. metų žodinę ir faktinę istoriją, yra išjuokiamas ir atmetamas. Ją ginantieji tuo tarpu praranda viltį ir beviltiškai žvelgia į ateitį, kurioje nebus vietos šeimai ir ją lydinčioms vertybėms. Šeimos gynimas vargiai beturi šalininkų ir priverčia kalbantįjį atrodyti geriausiu atveju nostalgišku, blogiausiu atveju – atsilikėliu.

Ar tai kelia fundamentalią grėsmę? Taip. Šeimos irimas griauna pačią civilizaciją.

Jau 1930 m. Christopheris Dawsonas, Oksfordo istorikas katalikas, savo veikale „Patriarchalinė šeima istorijoje“ sielvartavo, kad ilgametis nykimas, prasidėjęs nuo Renesanso, galiausiai privedė iki taško, iš kurio šeimai nebėra jokios galimybės grįžti atgal. Jis buvo pranašiškas ir tuomet įžvelgė tai, ką mes faktiškai išgyvename dabar.

Kodėl dominuojanti globalistinė politinė kultūra yra tokia priešiška šeimai?

Šeimos krizė nėra tiesiog pasikeitusių seksualinių įpročių ar feministinės ideologijos rezultatas, nors šie veiksniai prie to ir prisideda. Krizė turi gerokai gilesnes šaknis.

Šeima prarado savo socialinę svarbą, nes valstybei šeima yra grėsmė. Kaip pirminė ir pagrindinė struktūra, ji yra pirmiau valstybės ir visada subalansuodavo jos interesus.

Tačiau per pastaruosius penkiasdešimt metų gerovės valstybė padarė viską, ką galėjo, kad ją palaužtų. Supriešindama šeimas, skatindama skyrybas, paremdama abortus, prisidėdama prie tėvo vaidmens šeimoje sumažinimo, valstybė ne abejingai stebėjo šeimos struktūros griūtį – ji buvo aktyvi ir pirminė šios tragedijos priežastis.

Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, „valstybė tapo šeimos šeimininku; tai lėmė, kad šeima tapo valstybės vergu ir tarnaite.“

Atrodo, kad su kiekviena karta mes matome tolimesnį šeimos nykimą. Atomizuota ir prisitaikėliška, šeima tapo visiškai nebeatpažįstama. Tautos nebėra šeimų visuma, tačiau tapo centralizuoto Babilono, unifikuotos funkcinės valstybės, esančios virš visų kitų valstybių, žinomos Briuselio vardu, dalimi.

G. K. Chestertonas kartą pastebėjo, kad šeima yra valstybės galios kontrolierė ir kad jos susilpėjimas reikštų laisvės sunaikinimą. Jo siūlomas vaistas šiai grėsmei buvo mažesnė valstybė ir daugelio socialinių darinių, vienas kito neuzurpuojančių, sistema.

Olandų ministras pirmininkas Abraham Kuyperis, priklausęs Antirevoliucinei partijai, pats turėjęs didelę šeimą, dvidešimto amžiaus pradžioje pavadino tokią struktūrą sferiniu suverenitetu ir laikė visas visuomenės struktūras – šeimą, ekonomiką, mokyklas, bendruomenes ir valstybę – pavaldžias Dievui ir kiekvieną jų traktavo kaip turinčią savo sferą.

Šiuo metu religija yra aiškiai reliatyvizuota ir, jei ji apskritai dar yra praktikuojama Europoje, paversta išimtinai privačiu reikalu. Tai įgalina vadinamuosius biurokratinius elitus ar „ekspertus“ vyriausybėse ir švietimo struktūrose (naujieji aukštieji kunigai) priimti visus sprendimus, taip pat ir tuos, kurie yra susiję su šeima. Jų sprendimų dėka šeima tapo kultūrinio karo auka.

Šeimos nėra tiesiog persekiojamos, jos tiesiog naikinamos - dar kartą pažvelkite į skaičius. Prieš tris dešimtmečius sociologai Peteris Bergeris ir jo žmona Brigitte parašė veikalą „Karas dėl šeimos“. Knygoje jie negalėjo atsikratyti „bjauraus įtarimo, kad ekspertų siūlomos priemonės gali būti problemos dalimi.“

Kitaip tariant, nepripažindami šeimos struktūros, kaip tarpininkės, pakirtome gimstamumą. Iš tiesų dabartinės materialistiškai mąstančios šeimos yra visų šių savybių (galima sakyti, vertybių) šaltinis – individualizmo, privatumo, verslumo, taupumo, disciplinos ir padorumo, kurie gali būti laikomi Vakarų vertybių ir modernizacijos sinonimais.

Kaip atstatyti kultūrą tokio atviro priešiškumo akivaizdoje? 

Prokreacija – tai yra atsakymas.

Gyvenimo meilė yra gyvenimo dovanos suvokimas ir dauginimas. Vieta, kurioje tai vyksta, yra šeima. Aristotelis pats mokė, kad šeima yra gryniausias prigimties atvaizdas: „Šeima yra pagrindinė žmonių visuomenės ląstelė, pirminė žmonių bendrija.“

Europa šiandien turi nusisukti nuo savo auksinio etatizmo stabo, kuris naikina šeimą, ir vadovautis normomis, kurių besilaikydami lyderiai ir vėl vertins šeimą, kol dar nėra per vėlu ir ji visiškai neišnyko. Amerika, nors ir marinama panašių jėgų, dar nepasidavė. Jos gimstamumo rodiklis šiuo metu yra žemiausias istorijoje ir siekia vos 59 gimdymus 1000 moterų. Tačiau, kur Europą galima laikyti užsmaugta, Amerika yra tik stipriai suvaržyta ir judanti klaidinga kryptimi. Ji neturėtų sekti Europos pavyzdžiu.

Prokreacija, atrodo, nebėra populiari. Žmonės visiškai atsisako ar bent atideda planus turėti vaikų, siekdami sėkmės darbo rinkoje ar svarstydami apie vaiko auginimo kainą. Kai kurie nėra tikri dėl savo ateities, dar kiti mano, kad planeta ar jos aplinka yra svarbesnės nei žmogus.

Atsakomybė auginti vaikus ir ilgai tveriančių, kelių kartų šeimų kūrimas menksta, nes atsiranda vis mažiau rizikuojančių.

XVII a. Jeanas Bodinas, politinis ekonomistas, tvirtino, kad „vienintelis turtas yra žmonės“. Pati logika siūlo, kad tautos, Europa, visa civilizacija, pirmiausia turi būti apgyvendinta.

Be šeimos, ontologiškai ir fiziškai ut cedant in nihilum (lot. galiu nustoti egzistavęs).


Susiję

Ted Malloch 6819558049108359941

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-12-01 19:44

    Teisingas pastebėjimas, auksinės mintys, tiesiog nepriekaištinga logika, ši šeimos naikinimo kryptis yra matyt nesustabdoma, tai jau inercija, ir į ją įjungti vadovaujantys veikėjai, kurie dar blogina padėtį, ir jie matyt patys to nesuprasdami, didina slinkti išnykimo link, užleisdami vietą tiems kuriems šeima dar yra esminis pagrindas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Negaliu sutikti nei su teiginiu, kad "Jie, nepriklausydami šeimai, savo dėmesį koncentruoja ties dominuojančiu ir galingiausiu socialiniu dariniu, kurį jie garbina ir kuriam teikia visą savo dėmesį - valstybe.", nei su pačia mintimi, kad valstybė tapo šeimos priešu. Būtina sąlyga valstybės egzistavimui yra nacija, o būtina sąlyga nacijos egzistavimui yra šeima, todėl teiginys, kad valstybė yra šeimos priešas iš esmės reiškia, kad valstybė yra savo pačios priešas. Ta fauna, kurie siekia šeimų išardymo, NĖRA už valstybę. Jie yra PRIEŠ ją. Lygiai taip pat, kaip prieš valstybę buvo ir jų pirmtakai - "pasaulinės komunizmo diktatūros statytojai". Tai, kad komunizmą pakeitė homunizmas - visiškai nereikšminga smulkmena. Kitaip tariant, autorius teisus - bet kita prasme: šeimai priešiška politika YRA vykdoma - bet ji yra NE valstybinė, o ANTIvalstybinė. Nereikėtų ignoruoti to fakto, kad šeimos priešai ("homunistai") yra kartu IR valstybės priešai - gi patys reklamuojasi, kad yra už "pasaulį be tautų ir valstybių" (Marakešo paktas, beje - iš tos pačios "kolekcijos").

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-12-01 22:43

      Čia turbūt sąvokų klausimas. Angliškai straipnyje vartojamas žodis "State" (t.y. ne "Nation", ne "Country" ar pan. T.y. valstybe šiame kontekste laikytina tiesiog valdžios institucija, kuri kalbamu atveju tampa ne atskaitinga piliečiams, o atvirkščiai - piliečius traktuoja kaip savo valdinius ir baudžiauninkus.

      Panaikinti
    2. A, supratau, ačiū už paaiškinimą. Tokiu atveju, ko gero, vietoj "valstybė" vertėtų rašyti "valdžia". Akivaizdu, kad ne tik pas mus liberastiniai valdžiagyviai vadovaujasi principu "l'état, c'est nous!" :)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-12-02 19:46

      Jeigu ,,valstybė'' (State) bus traktuojama tik kaip industrinis non-stop konglomeratas, kurio esmė - nuolatinis žmonių judėjimas (ne migracine, o tiesiog fizine prasme - tarkime, kuriamas materalus produktas prie konvejerio), tuomet šitokiu rakursu pateikiama valstybė iš tiesų gali būti vien tik robotizuotų individų, neturinčių galimybės kurti šeimos, visuma. Be to, reikia turėti omenyje, kad JAV žodžiai ,,nacija'' ir ,,tautiškumas'' yra suvokiami kitaip nei Europoje: tai, kas pas mus yra ,,etininė grupė'' (baltai, romanai ir t.t.), JAV labiau charakterizuojami kitomis teisinėmis sąvokomis - tarkime, ,,pilietybė''. Didelę žalą visuomenei daro ir pseudomatematika: manoma, kad galima viską apskaičiuoti, ir šeimos kūrimo bei išsaugojimo perspektyvas taip pat. Būtų galima pateikti vieną gerą pavyzdį iš fizikos - būtų kalbama apie akustiką, garsą ir psichofizinį adaptyvumą - įrodantį, kad šiandieniais matematiniais r fizikiniais skaičiavimo dydžiais galima pasikliauti tik su tam tikra paklaida, ar tiksliau - sąlyginai. Kaip tik šios paklaidos nebuvimas arba bent jau tokios paklaidos diapazono ignoravimas gali būti svarbi priežastis, diagnozuojant šiandienių šeimų būseną įvairaus išsivystymo lygio šalyse.

      Panaikinti
  3. Ar šiame portale dar kalbama apie ką nors kita, išskyrus šeimą ir partizanus?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-12-02 12:29

    Šiuo aspektu, jog taip vadinami "lyderiai" dažnai yra bevaikiai (ir taip pat dažnai lytiniai iškrypėliai) įdomių pastebėjimų siūlo Grigorijus Klimovas savo knygoje "Sovietų išminčių protokolai" (nepainioti su Siono išminčių protokolais). Anot G. Klimovo, būti "lyderiais" dažnai yra atrenkami degeneratai, kurie nejaučia jokios empatijos savo šalių žmonėms, savo tautoms, kad galėtų priimti tų šalių visuomenes griaunančius sprendimus. Knyga prieinama internete, lietuvių kalba čia: http://g-klimov.info/klimov-psm-lit/

    AtsakytiPanaikinti
  5. uztad is normaliu atima isivaikina piderastai ir pideru gretos aiga kaip ant mieliu okas valdo jai viengungiai tie straipsni pamineti asmenys yra tik kitos orentacijos ir pakraipu tokiems ne prie valdzios vairo bet prie geru vyrisku vairolazdziu






    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2018-12-07 17:57

    Anonimiškas 19;46, daryk kokias nori matematikas, o gamtoje galioja paprastas dalykas, šeimos turi tęstinumą, jei jo nebus, nebus ir matematikos, pradžioje įrašys į raudonąją knygą, vėliau išnyksi, kol egzistuoja šeimos, tol egzistuoja viskas, šeimų dėlionė yra begalinė.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item